V mačernio kūrybos ypatybės
5 (100%) 1 vote

V mačernio kūrybos ypatybės

Vilniaus Baltupių vidurinės mokyklos

12 R2 kl. mok. Almos Lapušauskaitės

referatas

tema

V.Mačernio kūrybos ypatybės



Vilnius

2001

APIE VYTAUTĄ MAČERNĮ IR JO ŽEMĘ…

Šalia mūsų gimsta ir auga žmonės. Metams bėgant atsiskleidžia jų talentai, kuriais domisi vis naujos ir naujos kartos. Jų talentai žavi, stebina ir gimdo norą kurti, savus pėdsakus palikti.

Mūsų tėvynė turtinga savo dvasia, kuri dovanoja dvasios galiūnus. Vienas jų – Vytautas Mačernis, Žemaitijos miškelių ir ežerėlių subrandinta asmenybė. Ji lyg meteoras švystelėjo ir paskui dingo iš akių, bet ne iš atminties. Likimas buvo jam savaip gailestingas. Neleido trūnyti Sibiro lageriuose, nesumenkino kompromisais, nenužmogino. Atsinešta dievų ugnies kibirkštėlė poezijos fakelu suliepsnojo. Neilgam. Nedaug laiko jam buvo skirta vaikščioti žeme. Pačiame rytmetyje, begaliniame lauke, dar tik kelias vagas išvaręs, vėl grįžo į šviesos vaikų namus…

Tokie žmonės ateina tragiškumo ženklu pažymėti. Vytautas skubėjo dirbti, kurti, mokytis, bet atsitiktinė karo skeveldra nutraukė jo gyvenimą. Per daug aukštas buvo šis dvasinis švyturys.

PO ŽEMAITIJOS IR BŪTIES DANGUM…

Vytautas Mačernis gimė 1921 birželio 5d. senoje žemaičių sodyboje Šarnelėje, netoli Žemaičių Kalvarijos (Plungės raj.). Gausioje šeimoje (gimė 13 vaikų, užaugo 7) jis buvo antras vaikas. Poeto giminės teigia, kad motina laukusi dukters, o gimus antram berniukui ,,nusivylusi” ir nelabai Vytuką mylėjusi. Jį daugiausia auginusi, globojusi senolė, prie kurios vaikas buvo labai prisirišęs. Senolė mirė 1937m., išgyvenusi 80 metų. Jos meilė, dvasinis dosnumas ir širdies šviesa V.Mačerniui liko kaip gražiausias vaikystės prisiminimas. Neatsitiktinai senolės paveikslas, jos dvasia yra įsilieję ir į poeto kūrybą (,,Vizijos”). V.Mačernis mokėsi Sedos gimnazijoje, Telšių gimnazijoje, kurią baigė1939m. Paskui studijavo Kauno ir Vilniaus universitetuose.

V.Mačernis žuvo 1944m. spalio 7d., eidamas dvidešimt ketvirtuosius metus. Mirtis jį pakirto klastingai, netikėtai – pafrontės sąlygomis… Įvažiuojant į Žemaičių Kalvariją, jam pataikė į galvą atsitiktinio – ,,paklydėlio” artilerijos sviedinio skeveldra. Jį, tebesėdintį vežime, bet jau negyvą, arklys atvežė į Jurkų kaimą. Kaip iš poeto artimųjų bei kitų žmonių pasakojimų yra užrašęs V.Kubilius, tik kitą dieną brolis Vladas, namiškiai su keliais kaimynais, greitomis sukalę karstą, išvažiavo į Žemaičių Kalvariją laidoti Vytauto Mačernio. Bet čia pat dundėjo patrankos, į miestelį krito sviediniai, ir jie paskubomis išsivežė jį atgal į Šarnelę. Ten palaidojo vidury laukų, tėviškės kalnelyje, kurį Vytautas buvo pamėgęs nuo pat vaikystės dienų ir kur gana dažnai ateidavo su savo senole…

Ten ir dabar ilsisi poetas Vytautas Mačernis – netoli savo gimtosios sodybos, po Šarnelės kalnelio medžiais ir poezijos nemirtingu dangum, po Žemaitijos ir visos Lietuvos dangumi.

Vytautą Mačernį (1921 – 1944) bei jo kūrybą ištiko keistas likimas. Poeto asmenybę, jo biografiją apgaubė net savotiškos legendos, kurios turėjo nemažai realybės požymių, nes formavosi iš gyvų liudininkų (poeto bičiulių) pasakojimų, taip pat iš tų asosiacijų, kurias sukeldavo V.Mačernio eilėraščiai, nuorašais paplitę tarp poezijos mėgėjų… Tų nuorašų ,,istorijos pradžia” tokia. Hitlerinės okupacijos metais daugelį V.Mačernio eilėraščių studijų draugai nusirašydavo. Pats autorius nemažai savo rankraščių padovanodavo bičiuliams. O kai okupantai uždarė Vilniaus universitetą (1943metų kovo mėnesį), V.Mačernis išvyko į savo tėviškę Šarnelę (Žemaitijoje) ir, ten gyvendamas, mėgdavo kartu su laiškais siųsti draugams naujai sukurtų eilėraščių nuorašus. Tai ypač buvo būdinga 1943 – 1944 metų laikotarpiui. Kai kuriems kolegoms jis atsiųsdavo beveik kiekvieną naujai parašytą eilėraštį, o kartais – net pluoštelį. Šiuos iš originalų nusirašydavo kiti. Jo kūryba tuo metu buvo domimasi – ypač moksleivių, studentų, jaunosios inteligentijos sluoksniuose. Tokiu būdu V.Mačernio poezija rankraščiais ir kitų padarytais nuorašais gana plačiai pasklido po Lietuvą dar ligi jo mirties.

V.Mačernio kūryba literatų, poezijos mėgėjų sąmonėje jau buvo tapusi literatūrinio gyvenimo faktu, nors jis dar nebuvo išleidęs nė vienos savo eilėraščių knygos… O pokario metais susiformavo taip pat tam tikra prasme įdomus, bet gana problemiškas V.Mačernio literatūrinio palikimo archyvas. Jį sudaro nemažas pluoštas kūrinių nuorašų, autentiški rankraščiai (Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštynuose, Telšių kraštotyros muziejuje, asmeniniuose archyvuose). Labai daug nuveikė Vytautas Kubilius, tyrinėjęs V.Mačernio kūrybinį palikimą, parengęs jo poezijos rinktinę ,,Žmogaus apnuoginta širdis” (1970), o taip pat ir ,,Po ūkanotu nežinios dangum”. Tai pilniausias V.Mačernio kūrybos rinkinys, kuriame, be poezijos, spausdinama proza, kritika, laiškai ir atskiruose rinkiniuose dar neskelbti eilėraščiai (iš ankstyvojo laikotarpio ir vėlesnių laikų).

Pomirtinių
V.Mačernio poezijos knygų lietuvių kalba yra išleista ir užsienyje: ,,Vizijos” (Roma, 1947), ,,Poezija” (Čikaga, 1961).

Tuo metu, kai Vytautas mokėsi Telšių gimnazijoje, jam patiko Bernardo Brazdžionio poezija. Jis dar domėjosi J. Kossu – Aleksandravičium (J. Aisčiu), Antanu Miškiniu. Pačiuose pirmuosiuose Vytauto eilėraščiuose, išspausdintuose moksleivių spaudoje, šiek tiek ryškiau jaučiama B. Brazdžionio įtaka. Vytautas vertino ir gerbė V.Mykolaičio – Putino poeziją. Jis mėgdavo pabrėžti, kad atėjęs laikas lietuvių poezijoje sustiprėti gilesnei filosofinei tėkmei. Jau gimnazijoje išryškėjo jo originalus talentas. Jo kūryba jau tuomet išsiskyrė iš kitų moksleivių darbų. V. Mačernis iš karto tvirtai atsistojo ant savo žemaitiškos žemės. Nuo pat gimnazijos laikų V. Mačerniui būdingas labai intensyvus dvasinis gyvenimas, nuolatinis poetinės minties judėjimas ir ieškojimas vis naujų pakopų, naujų ,,kūrybos žemynų”.

Nuolat būdavo kupinas nerimo, pažinimo troškulio, vis naujų kultūros, meno, poezijos, filosofijos akiračių ilgesio. Menas, filosofija ir kūryba buvo jo tikrasis gyvenimas, tikroji realybė. Vytautas buvo gabus, labai darbštus, atkaklus, bet gana silpnos sveikatos. Jis kartais skųsdavosi plaučiais, bet daug kalbėti apie sveikatą ir ligas nemėgdavo. Dar besimokydamas gimnazijoje, Vytautas gana intensyviai skaitydavo filosofinius veikalus. Dažnai teigdavo, kad mažos tautos atstovui yra būtina mokėti kelias kalbas. Pats mokėjo rusų, lenkų, vokiečių, anglų, prancūzų, italų. Atkakliai mokėsi graikų ir lotynų, buvo nutaręs išmokti hebrajų kalbą.

Vytautas mėgo ir teigiamai vertino Salomėjos Nėries poeziją. Nemažai jos eilėraščių mokėjo mintinai, bet jo poetinė prigimtis ieškojo sau atramos kitur. Gal tai buvo intuicija, slypintipačioje meninėje Vytauto prigimtyje. V.Mačernis iš pradžių rašė nedaug. Neskubėdavo savo eilėraščių spausdinti, bet noriai dalyvaudavo moksleivių literatų vakaruose, bendraudavo su kitų gimnazijų literatais. Buvo draugiškas, nuoširdus, bet kažkoks kitoks negu kiti vaikinai. Rodosi, jis linksmai išdykauja, krečia pokštus kaip ir visi, bet kartu yra kažkur toli, linksmumas tarsi priverstinis, tarsi netikras. Nepasižymėjo ekspresyviu temperamentu, bet visados buvo įdomus pašnekovas, besistengiantis viską suvokti giliau, esmingiau. Susitikus su juo visados būdavo įdomu. Eidamas su draugais (labai mėgo daug vaikščioti), jis kalbėdavo ir kalbėdavo, tarsi sau, tarsi išliedamas save. Jis nereikalaudavo diskusijos. Jam reikėjo tylaus klausytojo. Tų ,, monologų” metu jis buvo apibrėžęs savo meilės idealą: ,,Aš mylėsiu tik tokią mergaitę, kuri bus tuščias gražus indas, į kurį aš galėsiu išlieti visą save, savo sielą, savo mintis”. Be to, kartais Vytautas mokėdavo šmaikščiai pašnekėti, pajuokauti…Kai kas teigia, kad V. Mačernis buvo lyg atsiskyrėlis. Tačiau taip nebuvo. Tiesa, jis mėgo būti vienas, tylias vakaro ar nakties valandas, ypač kai gyvendavo tėviškėje, Šarnelėje.

Dar vienas Vytauto bruožas tas, kad jis nesistengdavo pamokslauti, mokyti kitus, bet vis dėlto gana dažnai suvokdavo esąs pranašesnis už kitus. Jis šito nepabrėždavo, tačiau pašnekovai tai pajusdavo, nes, objektyviai vertinant, vienu ar kitu atveju Vytautas pasirodydavo esąs intelektualesnis, daugiau apsiskaitęs už kitus savo bičiulius ar pašnekovus. Jis, dar besimokydamas gimnazijoje, pradeda grįsti savo kūrybą filosofiniais apmąstymais, siekia sujungti filosofinius ir poetinius elementus.

Iš pradžių V.Mačernis studijavo anglų kalbą ir literatūrą Vytauto Didžiojo universitete Kaune, o nuo 1940 m. rudens persikėlė į Vilniaus universitetą ir mokėsi filosofijos. Ten buvo susidariusi tokia studentų ,,bendrija”: Paulius Jurkus, Kazys Bradūnas, Alfonsas Čipkus (Alfonsas Nyka – Niliūnas), Kazys Umbrasas, Pranė Aukštikalnytė, Gediminas Jokimaitis, Balys Serevičius, Pranas Kozulis, Bronius Krivickis, Mamertas Indriliūnas… Jau tada jos nariai vertino ir gerbė V.Mačernį. Ypač didelį įspųdį visiems padarė Vytauto skaityti fragmentai iš ,,Vizijų”. V. Mačernis savo eiles skaitė raiškiai pabrėždamas kiekvieną žodį, išsiskiriančiu iš visų skambiu balso tembru, žemaitišku akcentu. Jis tuomet šio ciklo dar nebuvo pabaigęs, bet mėgdavo sakyti, kad lyg užčiuopęs tikrąją savo poetinio kelio pradžią, kad dabar jaučiąs, kur jam eiti toliau. Rašydamas ,,Vizijas”, Vytautas neskubėjo, viską stengdavosi giliai išgyventi, apmąstyti, subrandinti savo viduje, nemažai taisė. Vytautas Mačernis yra pasakęs: ,,Vizija” – tai mano turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis”. Poetas jautė, kad tolsta nuo tuometinės neoromantinės poetinės tradicijos ir bando užčiuopti kažką savo. Tuo tarpu Vytautas gana intensyviai skaitė anglų poetų kūrybą, pasaulinę klasiką, prancūzų simbolistus, Antiką, domėjosi Oskaru Milašiumi.

V.Mačernis mėgdavo susirašinėti su draugais. Rašydavo ilgus, įdomius laiškus (ypač tada, kai būdavo tėviškėje). Labai gaila, kad daug tų laiškų, rašytų draugams ir bičiuliams, karo audroje ir dramatiškomis pokario metų sąlygomis dingo, kažkur išsiblaškė.

Iš V.Mačernio laiškų iškyla gana įdomus ir ryškus jo paties portretas. Laiškuose labiausiai atsiskleidė
filosofinės, etinės pažiūros, taip pat jų raida ir brandumas. Apie savo kūrybinius sumanymus ir maksimalistinius ateities planus jis mėgdavo užsiminti laiškuose, rašytuose draugams. Daugiausia apie savo planus, dvasinę būseną, pažinimo alkį, apie savo svajones ir pasiryžimą, apie santykius su didžiąja pasauline literatūra, su kitomis meno vertybėmis jis rašė savo sužadėtinei Bronei Vildžiūnaitei. Viename laiške V. Mačernis rašo: ,,Jei yra kas nors vertingo yra tiek šiame, tiek anapus, – tai aukštosios akimirkos. Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir aš atsakau: aukštosios akimirkos. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą. O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų”.

V.Mačernis mėgdavo su draugais dalyvauti pobūviuose, jis nebuvo nuobodžiai asketiškas arba tokiais atvejais visiškai užsidaręs. Truputį ir išgerdavo. Labai mėgo vieną karčemą J. Basanavičiaus gatvėje, Vilniuje. Nevengdavo alaus išgerti, mėgdavo padainuoti.

V.Mačernis domėjosi Levo Tolstojaus ir Fiodoro Dostojevskio kūryba. Tiesiog specialiai studijavo šių rašytojų romanus, kitus veikalus. Vokiečių okupacijos metais buvo įsigilinęs į F. Nyčės ir

K. Jasperso filosofiją. Įvairiais aspektais domėjosi egzistencializmo filosofija, ieškojo joje atsakymų į daugelį žmogaus būties klausimų: kas yra būtis, kas yra žmogus, kam jis gyvena žemėje? Jis keldavo sau panašius klausimus, kurių neišsprendęs negalėjo gyventi. Atsakymų jis ieškojo visur, tačiau jie buvo niūrūs, beviltiški. Pesimistiška egzistencializmo filosofija, vienišumo garbinimas (,,Tas stipriausias, kas labiausiai vienas”) ir niūri karo realybė jo jauną sielą pamažu stūmė neviltin.

V.Mačernis stengėsi savo asmenybės egzistencijai rasti atramą filosofijoje, net tam tikrame filosofiniame skeptiškume, atmetant lėkštas vertybes. Jis buvo įsitikinęs, kad tik pažinimas ir suvokimas didžiųjų būties tiesų gali padėti žmogui išsilaikyti pasaulinių katastrofų metu. Gal todėl savo kūryboje atvirai nefiksavo nuožmių ir realių istorijos faktų, kurie tuo metu vyko Lietuvoje. Tačiau XX a. Tragizmo dvasia jo kūryboje pulsuoja ir tai yra filosofinė laiko žymė.

Studijų metais V.Mačernis pastoviai domėjosi Oskaro Milašiaus kūryba. Sakydavo, kad jo poezija jam esanti labai artima, gimininga. O. Milašiaus įtaka jaučiama ir ,,Vizijų” cikle. Pats Vytautas Mačernis išbaigtu kūriniu laikė ,,Vizijas” ir jas buvo datavęs tokiu prierašu: Šarnelė, 1939 – 1942 m. Po ,,Vizijų” poetas pasuko pasuko prie klasikinės formos, nes jis tada buvo įsigilinęs į Antiką ir Šekspyrą. Pradėjo siekti maksimalaus formos ir žodžio glaustumo. Visa tai gana ryškiai atsispindi jo sonetų, trioletų cikluose. V.Mačernis nebuvo iš tų autorių, kurie lengvai, nerūpestingai gali bematant sueiliuoti. Poetinę formą jis gana sunkiai įveikdavo, bet užtat visados turėjo dideles turinio ir minties atsargas. Vytautas prisipažindavo (ypač 1943 – 1944 m.), kad kartais nukrįpstąs į per didelį racionalumą. Po ,,Vizijų” antrasis brandžiausias ir didžiausias poetinis ciklas yra ,,Metų” sonetai. Bet V. Mačernis nespėjo jų pabaigti. Šie sonetai papildo, praplečia, tam tikra prasme ,,detalizuoja” tą pasaulį, tuos motyvus, tuos apmąstymus, kurių užuomazgos bei ištakos yra ,,Vizijose”. ,,Metų” sonetų cikle ėmė ryškėti nauja V. Mačernio stilistinė tendencija. Čia didesnė poetinės formos disciplina, lakoniškesni vaizdai, ryškesni aforistiniai akcentai. Padidėja į vieną tašką sukauptos minties krūvis. Kai kuriems savo trumpiems eilėraščiams Vytautas pasirinko trioleto formą. Apie V. Mačernio darbštumą galime spręsti iš pradėtų kūrinių bei ciklų fragmentų – apmatų:,,Songs of Myself”, ,,Žmogaus apnuoginta širdis. Canto I – XVI”, ,,Žmogiškoji komedija”. Savo prozos kūriniuose (,,Aš atnešiu jums saulės patekėjimą”, ,,Ramybės bankas”, ,,Tuštybė”) V. Mačernis daugiau gilinasi ne į realistinę aplinką, realistines detales, o į filosofinę žmogaus egzistencijos prasmę. Šiuos prozos kūrinius teigiamai įvertino J. Grušas.V. Mačernio straipsniai ,,Tolstojaus ir Dostojevskio menas”, ,,Mūsų gyvybės upė”, ,,Žemaitiškas charakteris mene” mums šiek tiek giliau atskleidžia autoriaus estetinius ir etinius kriterijus, jo požiūrį į pasaulinę literatūrą, į nacionalines tradicijas, generacijų perimamumą, į meninio žodžio vitališkumą ir jo tautines ištakas. Įdomiai V. Mačernio kūrybą papildo vertimai – ypač iš O. Milašiaus poezijos (,,Karomama”, ,,Pažinimo giesmė”). Taip pat yra išvertęs F. Petrarkos, V. Hugo, A. M. Šenje. Edgaro Po, Š. Bodlero, R. Bernso, A. Bloko ir kitų autorių poetinių kūrinių.

TRUMPAS ,,VIZIJŲ” TURINYS

,,Vizijos” – tai kūrinys, kuriame žmogaus padėtis tebėra sunkiai įstrigusi, suspausta ir užstota lietuviškos žemės klodų, kuriame ji taip aiškiai surišta su ankstesniųjų kartų gyvenimu ir tautos išlikimu. Bundantis egzistencinis nerimas, brėkštanti nelemties ir sudužimo nuojauta čia atsiremia į tėviškės laukų ramybę, senos sodybos saulėtą rimtį ir pastovumą. Taip gimsta šviesiai graudus šio kūrinio lyrizmas, kurį būtų galima vadinti vizijų lyrizmu. Šis lyrizams supriešina namų, sodybos, žydinčios žemės erdvę
,,regėjimų liepsną”, smengančius į nakties gelmes tolius. Namuos spindi saulės langas grindyse, aidi ūkininko žingsniai, gesina svajonę ,,kasdienybės šaltas spindylys”. Iš tolimų, nežinomų kraštų atklysta erdvių klajūnai paukščiai, žvaigždės, mirties ledus pralaužus teka gyvybės upė. Erdvę praplečia laiko priešpriešos: iš senų paveikslų žvelgia rūstūs senolių veidai, šiaurės gentys senolių namuose kalba išdidžia tėvų tarme. Septynias ,,Vizijų” giesmes sudaro lyrinio subjekto monologai ir regėjimai apie tai, kas jau buvo arba kas turi įvykti. ,,Vizijų” pagrindinis herojus yra pats poetas. V. Mačernis pasineria į vizijų pasaulį, norėdamas išspręsti ,,gyvybės ir mirties lygtis” ir suprasti, ,,Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu / Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?”.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2672 žodžiai iš 8313 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.