V mačernis
5 (100%) 1 vote

V mačernis

‘’ Mačernis nemėgo nieko, kas neturėjo tradicijos: nei daiktų, nei žmonių”,- liudijo jį artimai pažinojęs A .Nyka – Niliūnas.

V.Mačernis- poetas žemininkas, šlovinęs žemdirbiškąją kultūrą, žmogaus dvasios turtingumą kaip priešpriešą grėsmingai tikrovei po Antrojo Pasaulinio karo. Ir jo ir Lyrinio subjekto Širdies ir sielos nerimą malšina, paguoda tampa šviesūs, giedri prisiminimai, kurie siejasi su vaikyste, namais ir gerąja jų dvasia- senole.Svarbiausia „Vizijų“ ašis- namų, kamo, senolių sodybos, gyvybės ir gyvastingumo teigimas. Jų erdvė yra koncentriška. Centre yra namai, apie kuriuos tapomas apylinkių peizažas, kur ryškėja „tolimų miškų grandinės“ („Septintoji“) ar „lyg kaulo pilys gretimų bažnyčių bokštai“ („Šeštoji“). Namai atrodo pasimetę savo vienatvėje tarp miškų, pelkynų, ežerų. Prie namų dar priklauso sodas ir laukai – erdvė pamažu atsiveria į vis platesnį pasaulį – į tolimąją.erdvę.

„Pirmojoje“ vizijoje namai matomi išbudus „vidunakty klaikiam“, stiprioje emocinėje būsenoje, kuri susijusi su kančia ir nerimu, o namų vaizdas atsiveria kaip kontrastas:“Ir aš mataugimtinį šiaurės kelią/ Į saulę degančius namus“…/ Ten pats vidudienis”/…„Antrojoje“ jie regimi iš tolimos perspektyvos, iš miesto, ir tėviškės vaizdai vėlgi kontrastuoja su jo aplinka: “Tenai ; toli yra laukų,/ Kur auga vien rugiai šviesių spalvų / Kur triukšmo, gatvių purvinų nėra“ (P. 25).„Šeštojoje“ į namus grįžtama po ilgo nebuvimo. Šie erdvės, laiko, būsenų kontrastai padeda atskleisti namų prasmę. Visų pirma namai yra apsaugotas vidus, ginantis nuo vakaro tamsos, teikiantis meditacijos galimybę: „jeigu mūsų paklaustų,

kokia brangiausią namų teikiama malonė, pasakytume: namuose randa prieglobstį apmąstymai, namai saugo svajotoją, namuose galima ramiai svajoti“. „Įžangoje“ kalbama apie “iš storų sienojų pastatytus šiuos namus“, tai kalba apie saugumą, patikimumą. Namai jungia kartas: protėvių šešėliai plazda namų erdvėje („Įžanga“), į juos susirenka „tolimųjų vakarų, šaltosios šiaurės gentys“ („Septintoji“), jų laukuose triūsia dabar gyvenanti žemdirbių karta („Penktoji“). Namai pirmose penkiose vizijose vaizduojami kaip paprasta ūkininko sodyba („Pirmoji“). „Šeštojoje“ ir „Septintojoje“ vizijose namai vaizduojami kaip rūmai, kaip paslaptingos genties buveinė: „O iš senų paveikslų žvelgė į mane veidai senolių rūstūs“ („Šeštoji“). Protėvių portretai labiau dera dvarui ar piliai, o ne valstiečių sodybai. „Septintojoje“ pokylio aprašymas primena kilmingų aristokratų puotą protėvių namuose

Taigi namai yra vienintelė žemės vieta, gobiama ramybės, šviesos ir palaimos. Įprasti žmonių darbai, garsai įgauna misterijos prasmę. Į gamtos ir namų misterijos centrą V. Mačernis iškelia mirusią senolę, kuri yra tarsi apibendrintas moters galios simbolis, labai būdingas lietuvių pasaulėjautai.

Vaikystės rojaus prisiminimai, atspindžiai susiję su senole, ji yra žemiškoji namų ir subjekto globėja. Tik vieną kartą ji yra namų erdvėje, meldžiasi, prašydama palaimos namams ir jų gyventojams. Saugojimo ir globos vaidmuo itin išryškėja šmėstelėjus lange juodo paukščio šešėliui. Ji gina vaiką nuo pasaulio tamsos, kad šis pernelyg anksti nepajustų jo grėsmės, siūlydama jam euforinę gyvenimo programą:”Yra pasauly tik jaunystė, saulė ir namai”. Norima teigti amžinąją dabartį, sustabdyti laiko tėkmę – nėra senatvės, nėra mirties, nėra pikto ir atšiauraus pasaulio – tik amžinoji vasara ir rami namų vienatvė.

I Buvimo kartu palaima ryški ir “Šeštosios” vizijos pradžioje, ypač pirmuosiuose jos prisiminimuose: Šis epizodas atskleidžia, kad subjekto dar neišeita iš pasakų pasaulio: bažnyčios bokštai atrodo kaip pilys, o ežeras – lyg milžino akis. Senolės ir vaikaičio vienatvė dviese, jų buvimas laukų platybėse vasaros kaitroje ir saulėje, kur daug ausko spalvos, baltumo, giedros užsifiksuoja kaip išskirtinis gyvenimo momentas, itin šviesus ir euforiškas. Artimumą atskleidžia patirties ir prisiminimų panašumas – tie patys epizodai iškyla ir senolės, ir vaikaičio atmintyje, jos valia vykdoma ir po daugelio metų, net kai senolės nebėr, praeities gijos driekiasi į vaikaičio ateitį. Ji atlieka likimo lėmėjos vaidmenį. Senolė pirmoji yra pajutusi, kad vaiką traukia platesnis pasaulis, kad jis neturi nežinomybės baimės – drąsiai keliasi kiauru luotu per ežerą… Ji nujaučia subjekto faustišką dalią – eiti į pasaulį, tapti jo vedliu ir valdovu.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 717 žodžiai iš 2341 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.