V mačernis
5 (100%) 1 vote

V mačernis

Biografija :Vytautas Mačernis – poetas, kurio kūryba ir asmenybė negali nežavėti.

Gimė 1921 m. Šarnelės kaime Plungės rajone, senojoje žemaičių troboje,

kurioje gyveno daug giminės kartų. Nelinkęs prie žemės darbų, mėgo

skaityti. Jautėsi nemylimas motinos, bet mylimas senelės. Iš paprastų

kaimiečių kilęs vaikinas nebuvo toks kaip visi. Susimąstęs,  užsisklendęs

savyje, įsikniaubęs į knygas – tokį Mačernį mena jo draugai ir artimieji.

Poetas labai vertino mokslą. Jis ne tik baigė Telšių gimnaziją, bet ir

studijavo Kaune, vėliau Vilniuje, tikėjosi išvykti baigti mokslų į Sorboną.

Išvaikius universitetą, karo metais, Mačernis grįžo į tėviškę, kur dar

intensyviau mokėsi, skaitė filosofiją, kūrė eiles. Vos antrą dešimtmetį

perkopęs jaunuolis jau mokėjo septynias užsienio kalbas – vokiečių, anglų,

prancūzų, italų, rusų, lotynų, graikų. Tikėjosi dar išmokti hebrajų. Poetas

vertino savo kūrinius, tačiau niekuomet jais nesipuikavo, tik siųsdavo

draugams savo eilėraščių nuorašus ir reikalavo griežtos kritikos. Vytautas

Mačernis, kaip ir Kazys Bradūnas, A. Nyka -Nyliūnas ir kiti priskiriamas

žemininkų grupei. Tačiau skirtingai nei kiti guli savojoje žemėje,

Žemaitijos vidury. Jis didžiavosi savo sena žemdirbių gimine, savo

protėviais , kurie jam atrodė „tylūs ir rimti, aukšto ūgio ir tvirti, kaip

ir jų žemė, kurią jie su nuostabiu atsidavimu myli“. Viename laiške rašė:

„Dabar, kai rengiuos namo, mano akyse iškilo namai, laukai ir visą tai, kas

sudaro mane. Aš esu juk išaugęs kaime ir tikrai žinau, ką reiškia žmogui

kaimas, gamta, jos kiekviena kalva, upeliukas, medis, takas, tolumoje

bažnyčios bokštas. Šitie visi dalykai yra mano sudedamosios dalys, yra mano

aš, visa kita yra tik pridėtiniai dalykai“. V. Mačernis unikaliai juto

kaimo žmogaus pasaulėjautos kultūrinį aspektą.

V.Mykolaičio-Putino studentas, priklausė ateitininkų išugdytai jaunųjų

literatų kartai, kuri be jokių iliuzijų sutiko prasidėjusią Lietuvos

okupaciją, nepriėmė nė vieno jos ideologinio postulato (per K.Korsako

skaitomas marksistinės estetikos paskaitas netgi trypdavo kojomis). „Laisvė

būtina, jeigu norime pilnai gyventi ir pasireikšti. Kitaip mūsų tauta mirs

nesuklestėjusi“, – kalbėjo Mačernis 1941 m. Vilniaus studentų

literatūrinėje popietėje. 1944 m. vasarą jis parašė „Maldą į Šv.

Kazimierą“, kurioje buvo tokie protesto ir vilties žodžiai: „Ar tu leisi,

kad baltoji / Mūsų žemės Lelija / Po raudono žirgo kojom / Būtų amžiams

sutrypta?“

Perėmęs Maironišką poeto misijos sampratą („tautos dvasios įkūnytojas

ir jos dvasinis vadas“), Mačernis nekūrė eilėraščių, programuojančių

konkrečius tautos veiksmus. Jo poetinėje leksikoje nebuvo politinių ir

socialinių kategorijų, kurios tribūnišku tonu būtų bloškiamos kaip

komandos. Jis nesvarstė tragiškų dienos įvykių (masinės deportacijos ir

masiniai sušaudymai), kaip V.Mykolaitis-Putinas.

Okupuoto krašto ir trempiamo žmogaus situaciją Mačernis įstatė į

„gyvybės ir mirties lygtis“, kaip ir A. Camus. Gyvenimo arenoje viešpatauja

„garsus Toreodor – Mirtis baisioji“. Ir žmogus iš anksti jai pasmerktas.

Nebūtis apglėbia kiekvieną egzistenciją kaip didysis Niekas. Dangus –

nebylus ir negyvas, kaip ir pati nebūtis, ir žmogus tejaučia „Visatos šaltį

dygų“. Atsidūręs prieš „tuštumos beribį okeaną“, poetas neberanda

garantuotų atsparos taškų nei religijoje, nei istorijos vyksme („progreso

lengvoji mašina“ neša į bedugnę).

Skeptiškas, viskuo abejojantis ir nusivylęs žmogus ieško pats savyje

vidinės jėgos, kuri atlaikytų istorinį ir metafizinį būties absurdiškumą.

Ne rezignuoti „likimo kovoje“, kur niekas nuo tavęs nepriklauso, o išlikti

išdidžiam ir laisvam – svarbiausia vidinio pasipriešinimo formulė, kurią

nusikalė Mačernis egzistencializmo filosofijos paraštėse. „Praeinančiam

pasaulyje praeisiu, / Kasdien suduždamas, bet išdidus“… „Vizijos“ ir

„Metų“ sonetų ciklas – tai nepasidavusio žmogaus balsas, kur „sunkios

nežinios“ gaida, „kaskart krintanti žemyn“, maišosi su stoiška tvirtybe

neišvengiamybės akivaizdoje („Nes tu sakei: Per žemę mes pereinam / Tik

vienąsyk, tai būkime tvirti“), o teisingumo viltis su gyvybės grožio

spindesiu. Lietuva išliks, – skelbė poetas 1941 m. – pasiturinčių ūkininkų

sodybose; kiekviena kalva, upeliukas, takas „yra mano sudedamosios dalys“.

Pirmą kartą lietuvių poezijoje „senolių namas – didelis ir tvirtas“ iškilo

kaip esminė žmogiškos būties erdvė, o šiaurės žemdirbių gentis, kalbanti

„išdidžia tėvų tarme“, tapo likiminiu vertybių centru, kuriam suteiktas

aristokratiškas iškilumas ir spindesys („Aš pažinau karalių tavyje…)“.

Gimtoji žemė ir gimtieji namai – vienintelis būties skritulys, kuriame

Mačernis įžvelgė „žydėjimo ir subrendimo prasmę“.

Jaunoji poetų karta, staiga perėjusi iš nusistovėjusios gyvensenos į

okupacijos netikrumą, privalėjo kitaip kalbėti į
atsivėrusią katastrofų

bedugnę ir nebūties tuštumą. Jai reikėjo išsiugdyti naują poetinę

intonaciją – be deklamacinių gestų, gražios retorikos, deminutyvinio

gležnumo, kuri atitiktų savo nuogu paprastumu ir giluminiu slėgimu

dramatiškos įtampos laiką ir atskirtų vieną poetų kartą nuo kitos.

Nauja intonacija labai plastiškai buvo suformuota ir įtvirtinta

Mačernio „Vizijų“ cikle. „Šiandien prisiminiau aš vieną nuotykį iš savo

bundančios vaikystės metų, / Tą tylų vasaros sekmadienį, keliavusį pro mus,

– / Kai ašen ir senolė – dviese – / Palikę buvom saugot ir dabot namus“.

Ilgos eilutės, nebeišsitenkančios grakščiuose ketureiliuose. Tanki

daiktavardžių eisena, neįprasta emocingai veiksmažodinei lietuvių poetinei

mąstysenai. Išsišakojęs periodas – absoliuti svetimybė J.Aisčio ir S.Nėries

lyrikai – gulasi pusdalyvių, papildinių, įterptinių žodžių konstrukcijomis,

kurios apibrėžia erdvės ir laiko aplinkybes, kaip įprasta kiekviename

pasakojime. Šitose apsunkusiose slinktyse nėra statikos nuosėdų. „Vizijų“

frazė ne aprašinėja, o kyla iš gilumos kaip vientisas deginantis judesys.

Daiktavardžiai laužiasi per atsiminimų prizmę kaip stebuklingo buvimo

ženklai („Ir švietė sutemoj senolės šypsena“). „Aukštųjų akimirkų“ ilgesys

brėžia tirštam žodžių judėjimui aukštyn šaunančią idealumo trajektoriją,

kuri peršviečia visas žodžių skaidulas („Bet visa tai šiandien jau

praeitis, / Tai knygon sukloti iš vieno žydinčio pavasario žiedai“).

Stovėdamas po „nežinios dangum“, pilnas tragiško nujautimo, Mačernis

ieškojo praeities kultūroje tokių formų, kurios galėtų sutramdyti

užgriuvusią nežinią. „Sau pasirinkę kelią klasišką, neklaidų, / Mes turim

užkariaut naujus poezijai plotus“, – rašė jis „Žiemos sonetuose“. Tvirtas

žodžio gestas, loginės sakinių jungtys, asketiškas įvaizdžių santūrumas,

argumentuojanti tonacija. Aiškus minties centras, rėžianti judėjimo trasa

per abstrakčias kategorijas (viltis, begalybė, nebūtis, tuštuma), stipriai

akcentuotas baigmės taškas. Apžvelgimo ir apmąstymo situacijos (o ne

emocinės išpažinties), kur neutralus kalbėtojas dėsto bendras tiesas („Tu,

žmogau, gyvenimo išsiilgęs / Amžino, – neamžinas esi“). Mačernio netraukė

pavienių eilėraščių mozaika – moderniosios lyrikos struktūrinė norma, jis

rašė vizijų, sonetų, dainų ir giesmių ciklus, pedantiškai skaičiuodamas

kūrinio paraštėse – kiek daiktavardžių, veiksmažodžių, būdvardžių (jų

turėjo būti mažiausiai pagal klasikinio soneto normas). Linkęs į

intelektualinį kūrybos programavimą ir griežtą formos režimą, Mačernis tuo

pačiu metu išsaugojo vizinio lyrizmo dvasingumą ir laisvę („Tie periodai

nelygūs“), maištaujančios nevilties ir nerimąstingo išdidumo balsą. Šitaip

susidaro jo kūryboje gaudžianti įtampa tarp skaidrių, lakoniškų, grakščių

literatūrinių formų ir karo ugnyje liepsnojančio pasaulio „dūžtančių

formų“, tarp nebūties nuojautos, plevenančios lyrinių vizijų gilumoje, ir

žemaitiško užsispyrimo viską ištverti, lemianti jos nepakartojamą tembrą.

Mačernis, parašęs savo paskutinį eilėraštį 1944 m. spalio 4 dieną, jau

sustojus sovietinei armijai prie Sedos, buvo vos ne paskutinis stambus

poetas Lietuvos teritorijoje, kuriam pavyko išreikšti savo vidinį išdidumą

be jokių kompromisų, nepaklusus privalomos ideologijos nuostatoms.

Mačernis kūrė palyginti trumpą laiko tarpą, tačiau labai intensyviai.

Jam vis trūkdavo laiko, nors prie rašomojo stalo sėdėdavo per dienas. Deja,

likimas lėmė šiam nepaprastam poetui užgesti pačioje jaunystėje. Vytautas

Mačernis tragiškai žuvo kliudytas atsitiktines sviedinio skeveldros 1944-

aisiais, spalio 7-ąją, eidamas dvidešimt ketvirtuosius metus, Žemaičių

Kalvarijoje, netoli savo tėviškės, taip ir nesulaukęs išsvajotos karo

pabaigos, palikęs neužbaigtą paskutinį kūrinį…

Niekas nepaneigs, jog Vytautas Mačernis nebuvo paprastas žmogus. Tai

asmenybe, kurios talentu, noru mokytis ir ryžtu „eilėraščiais aprašyti visą

žmogaus gyvenimą” verta stebėtis, žavėtis bei stengtis kažko pasimokyti.

Poeto kūryba užburia savo prasmingumu, nuostabiu apipavidalinimu, dailiai

nušlifuotu rimu ir – pagaliau – nuoširdumu. Mačernis rašė, jog „gyvenimas –

tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia visatos

pilnatvėje. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą. O mano

didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų.” Savo

nepamirštamais, širdies gelmes virpinančiais kūriniais Mačernis pasiekė

išsvajotą tikslą – juk nerastume žmogaus, kuriam poeto kūryba nesukeltų

jokių jausmų, nepriverstų susimąstyti ar nepaliestų sielos gelmių. Šio

talentingo žmogaus dėka paprasti, ant pageltusio popieriaus lapo išraityti

žodžiai virsta magiškais burtažodžiais, priverčiančiais net tamsius žmones

pajusti tas „aukštąsias akimirkas”…

Neseniai Pilies knygyne atsirado naujas Vytauto Mačernio
„Vėl žemės ilgesy”. Tai tarsi ženklas, jog šis poetas, nors ir

palikęs mūsų pasaulį pačioje jaunystėje, visuomet atgims vėl ir vėl

baltuose popieriaus lapuose, žmonių širdyse… Poetas, ne vieną kartą

žavintis savo nemirtingomis eilėmis, negali neatgimti. Liūdesiu alsuojantys

sonetai, trioletai, eilėraščiai, jų vertimai, vizijos, mintys – tai

neįkainojamas Mačernio palikimas. Šis šviesus žmogus žavi kiekvieną bent

kiek besidominti lietuvių literatūra ne tik kaip genialus poetas, tačiau ir

kaip įsimintina asmenybė. Apie Mačernį rašė neseniai žuvęs literatūrologas

Vytautas Kubilius. Birželio 5-ąją minėsime poeto gimimo dieną. Jam būtų

sukakę aštuoniasdešimt treji.

Atsigręžkime. Pamatykime tai, kas pamiršta. Ir leiskimės didingos

istorijos vedami į dar didingesnę ateitį…

„Vizijos“

„ Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu

ateitim, tikėjimu regėjimais. <…> Vizija – tai mano turtas, svajonė – tai

mano dabartis, praeitis ir ateitis“.Tai – reikšmingiausias Mačernio eilėraščių ciklas. Poetas jį rašė

labai jaunas, vos aštuoniolikos – dvidešimt vienerių metų. Atkakliai

ieškojo atsakymų į jaunystėje iškilusius klausimus: kodėl žmogus ateina į

šį pasaulį, kokia gyvenimo prasmė? Mąstyti jam padėjo skaitytos knygos.

„Vizijų“ ciklas sudarytas iš įžangos, septynių regėjimų ir pabaigos.

Būdamas 17 metų, Vytautas Mačernis parašė eilėraštį „Vizija“, kuris

vėliau atsisakius paskutiniojo posmo, virto svarbiausia jo gyvenimo kūrinio

įžanga.

Įžanga

Į žemę piktas vakaras atėjo,

Toks baisiai svetimas ir neramus,

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1809 žodžiai iš 6019 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.