Biografija :Vytautas Mačernis – poetas, kurio kūryba ir asmenybė negali nežavėti.
Gimė 1921 m. Šarnelės kaime Plungės rajone, senojoje žemaičių troboje,
kurioje gyveno daug giminės kartų. Nelinkęs prie žemės darbų, mėgo
skaityti. Jautėsi nemylimas motinos, bet mylimas senelės. Iš paprastų
kaimiečių kilęs vaikinas nebuvo toks kaip visi. Susimąstęs, užsisklendęs
savyje, įsikniaubęs į knygas – tokį Mačernį mena jo draugai ir artimieji.
Poetas labai vertino mokslą. Jis ne tik baigė Telšių gimnaziją, bet ir
studijavo Kaune, vėliau Vilniuje, tikėjosi išvykti baigti mokslų į Sorboną.
Išvaikius universitetą, karo metais, Mačernis grįžo į tėviškę, kur dar
intensyviau mokėsi, skaitė filosofiją, kūrė eiles. Vos antrą dešimtmetį
perkopęs jaunuolis jau mokėjo septynias užsienio kalbas – vokiečių, anglų,
prancūzų, italų, rusų, lotynų, graikų. Tikėjosi dar išmokti hebrajų. Poetas
vertino savo kūrinius, tačiau niekuomet jais nesipuikavo, tik siųsdavo
draugams savo eilėraščių nuorašus ir reikalavo griežtos kritikos. Vytautas
Mačernis, kaip ir Kazys Bradūnas, A. Nyka -Nyliūnas ir kiti priskiriamas
žemininkų grupei. Tačiau skirtingai nei kiti guli savojoje žemėje,
Žemaitijos vidury. Jis didžiavosi savo sena žemdirbių gimine, savo
protėviais , kurie jam atrodė „tylūs ir rimti, aukšto ūgio ir tvirti, kaip
ir jų žemė, kurią jie su nuostabiu atsidavimu myli“. Viename laiške rašė:
„Dabar, kai rengiuos namo, mano akyse iškilo namai, laukai ir visą tai, kas
sudaro mane. Aš esu juk išaugęs kaime ir tikrai žinau, ką reiškia žmogui
kaimas, gamta, jos kiekviena kalva, upeliukas, medis, takas, tolumoje
bažnyčios bokštas. Šitie visi dalykai yra mano sudedamosios dalys, yra mano
aš, visa kita yra tik pridėtiniai dalykai“. V. Mačernis unikaliai juto
kaimo žmogaus pasaulėjautos kultūrinį aspektą.
V.Mykolaičio-Putino studentas, priklausė ateitininkų išugdytai jaunųjų
literatų kartai, kuri be jokių iliuzijų sutiko prasidėjusią Lietuvos
okupaciją, nepriėmė nė vieno jos ideologinio postulato (per K.Korsako
skaitomas marksistinės estetikos paskaitas netgi trypdavo kojomis). „Laisvė
būtina, jeigu norime pilnai gyventi ir pasireikšti. Kitaip mūsų tauta mirs
nesuklestėjusi“, – kalbėjo Mačernis 1941 m. Vilniaus studentų
literatūrinėje popietėje. 1944 m. vasarą jis parašė „Maldą į Šv.
Kazimierą“, kurioje buvo tokie protesto ir vilties žodžiai: „Ar tu leisi,
kad baltoji / Mūsų žemės Lelija / Po raudono žirgo kojom / Būtų amžiams
sutrypta?“
Perėmęs Maironišką poeto misijos sampratą („tautos dvasios įkūnytojas
ir jos dvasinis vadas“), Mačernis nekūrė eilėraščių, programuojančių
konkrečius tautos veiksmus. Jo poetinėje leksikoje nebuvo politinių ir
socialinių kategorijų, kurios tribūnišku tonu būtų bloškiamos kaip
komandos. Jis nesvarstė tragiškų dienos įvykių (masinės deportacijos ir
masiniai sušaudymai), kaip V.Mykolaitis-Putinas.
Okupuoto krašto ir trempiamo žmogaus situaciją Mačernis įstatė į
„gyvybės ir mirties lygtis“, kaip ir A. Camus. Gyvenimo arenoje viešpatauja
„garsus Toreodor – Mirtis baisioji“. Ir žmogus iš anksti jai pasmerktas.
Nebūtis apglėbia kiekvieną egzistenciją kaip didysis Niekas. Dangus –
nebylus ir negyvas, kaip ir pati nebūtis, ir žmogus tejaučia „Visatos šaltį
dygų“. Atsidūręs prieš „tuštumos beribį okeaną“, poetas neberanda
garantuotų atsparos taškų nei religijoje, nei istorijos vyksme („progreso
lengvoji mašina“ neša į bedugnę).
Skeptiškas, viskuo abejojantis ir nusivylęs žmogus ieško pats savyje
vidinės jėgos, kuri atlaikytų istorinį ir metafizinį būties absurdiškumą.
Ne rezignuoti „likimo kovoje“, kur niekas nuo tavęs nepriklauso, o išlikti
išdidžiam ir laisvam – svarbiausia vidinio pasipriešinimo formulė, kurią
nusikalė Mačernis egzistencializmo filosofijos paraštėse. „Praeinančiam
pasaulyje praeisiu, / Kasdien suduždamas, bet išdidus“… „Vizijos“ ir
„Metų“ sonetų ciklas – tai nepasidavusio žmogaus balsas, kur „sunkios
nežinios“ gaida, „kaskart krintanti žemyn“, maišosi su stoiška tvirtybe
neišvengiamybės akivaizdoje („Nes tu sakei: Per žemę mes pereinam / Tik
vienąsyk, tai būkime tvirti“), o teisingumo viltis su gyvybės grožio
spindesiu. Lietuva išliks, – skelbė poetas 1941 m. – pasiturinčių ūkininkų
sodybose; kiekviena kalva, upeliukas, takas „yra mano sudedamosios dalys“.
Pirmą kartą lietuvių poezijoje „senolių namas – didelis ir tvirtas“ iškilo
kaip esminė žmogiškos būties erdvė, o šiaurės žemdirbių gentis, kalbanti
„išdidžia tėvų tarme“, tapo likiminiu vertybių centru, kuriam suteiktas
aristokratiškas iškilumas ir spindesys („Aš pažinau karalių tavyje…)“.
Gimtoji žemė ir gimtieji namai – vienintelis būties skritulys, kuriame
Mačernis įžvelgė „žydėjimo ir subrendimo prasmę“.
Jaunoji poetų karta, staiga perėjusi iš nusistovėjusios gyvensenos į
okupacijos netikrumą, privalėjo kitaip kalbėti į
atsivėrusią katastrofų
bedugnę ir nebūties tuštumą. Jai reikėjo išsiugdyti naują poetinę
intonaciją – be deklamacinių gestų, gražios retorikos, deminutyvinio
gležnumo, kuri atitiktų savo nuogu paprastumu ir giluminiu slėgimu
dramatiškos įtampos laiką ir atskirtų vieną poetų kartą nuo kitos.
Nauja intonacija labai plastiškai buvo suformuota ir įtvirtinta
Mačernio „Vizijų“ cikle. „Šiandien prisiminiau aš vieną nuotykį iš savo
bundančios vaikystės metų, / Tą tylų vasaros sekmadienį, keliavusį pro mus,
– / Kai ašen ir senolė – dviese – / Palikę buvom saugot ir dabot namus“.
Ilgos eilutės, nebeišsitenkančios grakščiuose ketureiliuose. Tanki
daiktavardžių eisena, neįprasta emocingai veiksmažodinei lietuvių poetinei
mąstysenai. Išsišakojęs periodas – absoliuti svetimybė J.Aisčio ir S.Nėries
lyrikai – gulasi pusdalyvių, papildinių, įterptinių žodžių konstrukcijomis,
kurios apibrėžia erdvės ir laiko aplinkybes, kaip įprasta kiekviename
pasakojime. Šitose apsunkusiose slinktyse nėra statikos nuosėdų. „Vizijų“
frazė ne aprašinėja, o kyla iš gilumos kaip vientisas deginantis judesys.
Daiktavardžiai laužiasi per atsiminimų prizmę kaip stebuklingo buvimo
ženklai („Ir švietė sutemoj senolės šypsena“). „Aukštųjų akimirkų“ ilgesys
brėžia tirštam žodžių judėjimui aukštyn šaunančią idealumo trajektoriją,
kuri peršviečia visas žodžių skaidulas („Bet visa tai šiandien jau
praeitis, / Tai knygon sukloti iš vieno žydinčio pavasario žiedai“).
Stovėdamas po „nežinios dangum“, pilnas tragiško nujautimo, Mačernis
ieškojo praeities kultūroje tokių formų, kurios galėtų sutramdyti
užgriuvusią nežinią. „Sau pasirinkę kelią klasišką, neklaidų, / Mes turim
užkariaut naujus poezijai plotus“, – rašė jis „Žiemos sonetuose“. Tvirtas
žodžio gestas, loginės sakinių jungtys, asketiškas įvaizdžių santūrumas,
argumentuojanti tonacija. Aiškus minties centras, rėžianti judėjimo trasa
per abstrakčias kategorijas (viltis, begalybė, nebūtis, tuštuma), stipriai
akcentuotas baigmės taškas. Apžvelgimo ir apmąstymo situacijos (o ne
emocinės išpažinties), kur neutralus kalbėtojas dėsto bendras tiesas („Tu,
žmogau, gyvenimo išsiilgęs / Amžino, – neamžinas esi“). Mačernio netraukė
pavienių eilėraščių mozaika – moderniosios lyrikos struktūrinė norma, jis
rašė vizijų, sonetų, dainų ir giesmių ciklus, pedantiškai skaičiuodamas
kūrinio paraštėse – kiek daiktavardžių, veiksmažodžių, būdvardžių (jų
turėjo būti mažiausiai pagal klasikinio soneto normas). Linkęs į
intelektualinį kūrybos programavimą ir griežtą formos režimą, Mačernis tuo
pačiu metu išsaugojo vizinio lyrizmo dvasingumą ir laisvę („Tie periodai
nelygūs“), maištaujančios nevilties ir nerimąstingo išdidumo balsą. Šitaip
susidaro jo kūryboje gaudžianti įtampa tarp skaidrių, lakoniškų, grakščių
literatūrinių formų ir karo ugnyje liepsnojančio pasaulio „dūžtančių
formų“, tarp nebūties nuojautos, plevenančios lyrinių vizijų gilumoje, ir
žemaitiško užsispyrimo viską ištverti, lemianti jos nepakartojamą tembrą.
Mačernis, parašęs savo paskutinį eilėraštį 1944 m. spalio 4 dieną, jau
sustojus sovietinei armijai prie Sedos, buvo vos ne paskutinis stambus
poetas Lietuvos teritorijoje, kuriam pavyko išreikšti savo vidinį išdidumą
be jokių kompromisų, nepaklusus privalomos ideologijos nuostatoms.
Mačernis kūrė palyginti trumpą laiko tarpą, tačiau labai intensyviai.
Jam vis trūkdavo laiko, nors prie rašomojo stalo sėdėdavo per dienas. Deja,
likimas lėmė šiam nepaprastam poetui užgesti pačioje jaunystėje. Vytautas
Mačernis tragiškai žuvo kliudytas atsitiktines sviedinio skeveldros 1944-
aisiais, spalio 7-ąją, eidamas dvidešimt ketvirtuosius metus, Žemaičių
Kalvarijoje, netoli savo tėviškės, taip ir nesulaukęs išsvajotos karo
pabaigos, palikęs neužbaigtą paskutinį kūrinį…
Niekas nepaneigs, jog Vytautas Mačernis nebuvo paprastas žmogus. Tai
asmenybe, kurios talentu, noru mokytis ir ryžtu „eilėraščiais aprašyti visą
žmogaus gyvenimą” verta stebėtis, žavėtis bei stengtis kažko pasimokyti.
Poeto kūryba užburia savo prasmingumu, nuostabiu apipavidalinimu, dailiai
nušlifuotu rimu ir – pagaliau – nuoširdumu. Mačernis rašė, jog „gyvenimas –
tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia visatos
pilnatvėje. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą. O mano
didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų.” Savo
nepamirštamais, širdies gelmes virpinančiais kūriniais Mačernis pasiekė
išsvajotą tikslą – juk nerastume žmogaus, kuriam poeto kūryba nesukeltų
jokių jausmų, nepriverstų susimąstyti ar nepaliestų sielos gelmių. Šio
talentingo žmogaus dėka paprasti, ant pageltusio popieriaus lapo išraityti
žodžiai virsta magiškais burtažodžiais, priverčiančiais net tamsius žmones
pajusti tas „aukštąsias akimirkas”…
Neseniai Pilies knygyne atsirado naujas Vytauto Mačernio
„Vėl žemės ilgesy”. Tai tarsi ženklas, jog šis poetas, nors ir
palikęs mūsų pasaulį pačioje jaunystėje, visuomet atgims vėl ir vėl
baltuose popieriaus lapuose, žmonių širdyse… Poetas, ne vieną kartą
žavintis savo nemirtingomis eilėmis, negali neatgimti. Liūdesiu alsuojantys
sonetai, trioletai, eilėraščiai, jų vertimai, vizijos, mintys – tai
neįkainojamas Mačernio palikimas. Šis šviesus žmogus žavi kiekvieną bent
kiek besidominti lietuvių literatūra ne tik kaip genialus poetas, tačiau ir
kaip įsimintina asmenybė. Apie Mačernį rašė neseniai žuvęs literatūrologas
Vytautas Kubilius. Birželio 5-ąją minėsime poeto gimimo dieną. Jam būtų
sukakę aštuoniasdešimt treji.
Atsigręžkime. Pamatykime tai, kas pamiršta. Ir leiskimės didingos
istorijos vedami į dar didingesnę ateitį…
„Vizijos“
„ Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu
ateitim, tikėjimu regėjimais. <…> Vizija – tai mano turtas, svajonė – tai
mano dabartis, praeitis ir ateitis“.Tai – reikšmingiausias Mačernio eilėraščių ciklas. Poetas jį rašė
labai jaunas, vos aštuoniolikos – dvidešimt vienerių metų. Atkakliai
ieškojo atsakymų į jaunystėje iškilusius klausimus: kodėl žmogus ateina į
šį pasaulį, kokia gyvenimo prasmė? Mąstyti jam padėjo skaitytos knygos.
„Vizijų“ ciklas sudarytas iš įžangos, septynių regėjimų ir pabaigos.
Būdamas 17 metų, Vytautas Mačernis parašė eilėraštį „Vizija“, kuris
vėliau atsisakius paskutiniojo posmo, virto svarbiausia jo gyvenimo kūrinio
įžanga.
Įžanga
Į žemę piktas vakaras atėjo,
Toks baisiai svetimas ir neramus,