V mačernis
5 (100%) 1 vote

V mačernis

Biografija :Vytautas Mačernis – poetas, kurio kūryba ir asmenybė negali nežavėti. Gimė 1921 m. Šarnelės kaime Plungės rajone, senojoje žemaičių troboje, kurioje gyveno daug giminės kartų. Nelinkęs prie žemės darbų, mėgo skaityti. Jautėsi nemylimas motinos, bet mylimas senelės. Iš paprastų kaimiečių kilęs vaikinas nebuvo toks kaip visi. Susimąstęs, užsisklendęs savyje, įsikniaubęs į knygas – tokį Mačernį mena jo draugai ir artimieji. Poetas labai vertino mokslą. Jis ne tik baigė Telšių gimnaziją, bet ir studijavo Kaune, vėliau Vytauto Didžiojo universitete, tikėjosi išvykti baigti mokslų į Sorboną. Uždarius universitetą, karo metais, Mačernis grįžo į tėviškę, kur dar intensyviau mokėsi, skaitė filosofiją, kūrė eiles. Vos antrą dešimtmetį perkopęs jaunuolis jau mokėjo septynias užsienio kalbas – vokiečių, anglų, prancūzų, italų, rusų, lotynų, graikų. Tikėjosi dar išmokti hebrajų. Poetas vertino savo kūrinius, tačiau niekuomet jais nesipuikavo, tik siųsdavo draugams savo eilėraščių nuorašus ir reikalavo griežtos kritikos. Vytautas Mačernis, kaip ir Kazys Bradūnas, A. Nyka -Nyliūnas ir kiti priskiriamas žemininkų grupei. Tačiau skirtingai nei kiti guli savojoje žemėje, Žemaitijos vidury. Jis didžiavosi savo sena žemdirbių gimine, savo protėviais , kurie jam atrodė „tylūs ir rimti, aukšto ūgio ir tvirti, kaip ir jų žemė, kurią jie su nuostabiu atsidavimu myli“. Viename laiške rašė: „Dabar, kai rengiuos namo, mano akyse iškilo namai, laukai ir visą tai, kas sudaro mane. Aš esu juk išaugęs kaime ir tikrai žinau, ką reiškia žmogui kaimas, gamta, jos kiekviena kalva, upeliukas, medis, takas, tolumoje bažnyčios bokštas. Šitie visi dalykai yra mano sudedamosios dalys, yra mano aš, visa kita yra tik pridėtiniai dalykai“. V. Mačernis unikaliai juto kaimo žmogaus pasaulėjautos kultūrinį aspektą.

V.Mykolaičio-Putino studentas, priklausė ateitininkų išugdytai jaunųjų literatų kartai, kuri be jokių iliuzijų sutiko prasidėjusią Lietuvos okupaciją, nepriėmė nė vieno jos ideologinio postulato (per K.Korsako skaitomas marksistinės estetikos paskaitas netgi trypdavo kojomis). „Laisvė būtina, jeigu norime pilnai gyventi ir pasireikšti. Kitaip mūsų tauta mirs nesuklestėjusi“, – kalbėjo Mačernis 1941 m. Vilniaus studentų literatūrinėje popietėje. 1944 m. vasarą jis parašė „Maldą į Šv. Kazimierą“, kurioje buvo tokie protesto ir vilties žodžiai: „Ar tu leisi, kad baltoji / Mūsų žemės Lelija / Po raudono žirgo kojom / Būtų amžiams sutrypta?“

Perėmęs Maironišką poeto misijos sampratą („tautos dvasios įkūnytojas ir jos dvasinis vadas“), Mačernis nekūrė eilėraščių, programuojančių konkrečius tautos veiksmus. Jo poetinėje leksikoje nebuvo politinių ir socialinių kategorijų, kurios tribūnišku tonu būtų bloškiamos kaip komandos. Jis nesvarstė tragiškų dienos įvykių (masinės deportacijos ir masiniai sušaudymai), kaip V.Mykolaitis-Putinas.

Okupuoto krašto ir trempiamo žmogaus situaciją Mačernis įstatė į „gyvybės ir mirties lygtis“, kaip ir A. Camus. Gyvenimo arenoje viešpatauja „garsus Toreodor – Mirtis baisioji“. Ir žmogus iš anksti jai pasmerktas. Nebūtis apglėbia kiekvieną egzistenciją kaip didysis Niekas. Dangus – nebylus ir negyvas, kaip ir pati nebūtis, ir žmogus tejaučia „Visatos šaltį dygų“. Atsidūręs prieš „tuštumos beribį okeaną“, poetas neberanda garantuotų atsparos taškų nei religijoje, nei istorijos vyksme („progreso lengvoji mašina“ neša į bedugnę).

Skeptiškas, viskuo abejojantis ir nusivylęs žmogus ieško pats savyje vidinės jėgos, kuri atlaikytų istorinį ir metafizinį būties absurdiškumą. Ne rezignuoti „likimo kovoje“, kur niekas nuo tavęs nepriklauso, o išlikti išdidžiam ir laisvam – svarbiausia vidinio pasipriešinimo formulė, kurią nusikalė Mačernis egzistencializmo filosofijos paraštėse. „Praeinančiam pasaulyje praeisiu, / Kasdien suduždamas, bet išdidus“… „Vizijos“ ir „Metų“ sonetų ciklas – tai nepasidavusio žmogaus balsas, kur „sunkios nežinios“ gaida, „kaskart krintanti žemyn“, maišosi su stoiška tvirtybe neišvengiamybės akivaizdoje („Nes tu sakei: Per žemę mes pereinam / Tik vienąsyk, tai būkime tvirti“), o teisingumo viltis su gyvybės grožio spindesiu. Lietuva išliks, – skelbė poetas 1941 m. – pasiturinčių ūkininkų sodybose; kiekviena kalva, upeliukas, takas „yra mano sudedamosios dalys“. Pirmą kartą lietuvių poezijoje „senolių namas – didelis ir tvirtas“ iškilo kaip esminė žmogiškos būties erdvė, o šiaurės žemdirbių gentis, kalbanti „išdidžia tėvų tarme“, tapo likiminiu vertybių centru, kuriam suteiktas aristokratiškas iškilumas ir spindesys („Aš pažinau karalių tavyje…)“. Gimtoji žemė ir gimtieji namai – vienintelis būties skritulys, kuriame Mačernis įžvelgė „žydėjimo ir subrendimo prasmę“.

Jaunoji poetų karta, staiga perėjusi iš nusistovėjusios gyvensenos į okupacijos netikrumą, privalėjo kitaip kalbėti į atsivėrusią katastrofų bedugnę ir nebūties tuštumą. Jai reikėjo išsiugdyti naują poetinę intonaciją – be deklamacinių gestų, gražios retorikos, deminutyvinio gležnumo, kuri atitiktų savo nuogu paprastumu ir giluminiu slėgimu dramatiškos įtampos laiką ir atskirtų vieną poetų kartą nuo
kitos.

Nauja intonacija labai plastiškai buvo suformuota ir įtvirtinta Mačernio „Vizijų“ cikle. „Šiandien prisiminiau aš vieną nuotykį iš savo bundančios vaikystės metų, / Tą tylų vasaros sekmadienį, keliavusį pro mus, – / Kai ašen ir senolė – dviese – / Palikę buvom saugot ir dabot namus“. Ilgos eilutės, nebeišsitenkančios grakščiuose ketureiliuose. Tanki daiktavardžių eisena, neįprasta emocingai veiksmažodinei lietuvių poetinei mąstysenai. Išsišakojęs periodas – absoliuti svetimybė J.Aisčio ir S.Nėries lyrikai – gulasi pusdalyvių, papildinių, įterptinių žodžių konstrukcijomis, kurios apibrėžia erdvės ir laiko aplinkybes, kaip įprasta kiekviename pasakojime. Šitose apsunkusiose slinktyse nėra statikos nuosėdų. „Vizijų“ frazė ne aprašinėja, o kyla iš gilumos kaip vientisas deginantis judesys. Daiktavardžiai laužiasi per atsiminimų prizmę kaip stebuklingo buvimo ženklai („Ir švietė sutemoj senolės šypsena“). „Aukštųjų akimirkų“ ilgesys brėžia tirštam žodžių judėjimui aukštyn šaunančią idealumo trajektoriją, kuri peršviečia visas žodžių skaidulas („Bet visa tai šiandien jau praeitis, / Tai knygon sukloti iš vieno žydinčio pavasario žiedai“).

Stovėdamas po „nežinios dangum“, pilnas tragiško nujautimo, Mačernis ieškojo praeities kultūroje tokių formų, kurios galėtų sutramdyti užgriuvusią nežinią. „Sau pasirinkę kelią klasišką, neklaidų, / Mes turim užkariaut naujus poezijai plotus“, – rašė jis „Žiemos sonetuose“. Tvirtas žodžio gestas, loginės sakinių jungtys, asketiškas įvaizdžių santūrumas, argumentuojanti tonacija. Aiškus minties centras, rėžianti judėjimo trasa per abstrakčias kategorijas (viltis, begalybė, nebūtis, tuštuma), stipriai akcentuotas baigmės taškas. Apžvelgimo ir apmąstymo situacijos (o ne emocinės išpažinties), kur neutralus kalbėtojas dėsto bendras tiesas („Tu, žmogau, gyvenimo išsiilgęs / Amžino, – neamžinas esi“). Mačernio netraukė pavienių eilėraščių mozaika – moderniosios lyrikos struktūrinė norma, jis rašė vizijų, sonetų, dainų ir giesmių ciklus, pedantiškai skaičiuodamas kūrinio paraštėse – kiek daiktavardžių, veiksmažodžių, būdvardžių (jų turėjo būti mažiausiai pagal klasikinio soneto normas). Linkęs į intelektualinį kūrybos programavimą ir griežtą formos režimą, Mačernis tuo pačiu metu išsaugojo vizinio lyrizmo dvasingumą ir laisvę („Tie periodai nelygūs“), maištaujančios nevilties ir nerimąstingo išdidumo balsą. Šitaip susidaro jo kūryboje gaudžianti įtampa tarp skaidrių, lakoniškų, grakščių literatūrinių formų ir karo ugnyje liepsnojančio pasaulio „dūžtančių formų“, tarp nebūties nuojautos, plevenančios lyrinių vizijų gilumoje, ir žemaitiško užsispyrimo viską ištverti, lemianti jos nepakartojamą tembrą.

Mačernis, parašęs savo paskutinį eilėraštį 1944 m. spalio 4 dieną, jau sustojus sovietinei armijai prie Sedos, buvo vos ne paskutinis stambus poetas Lietuvos teritorijoje, kuriam pavyko išreikšti savo vidinį išdidumą be jokių kompromisų, nepaklusus privalomos ideologijos nuostatoms.

Mačernis kūrė palyginti trumpą laiko tarpą, tačiau labai intensyviai. Jam vis trūkdavo laiko, nors prie rašomojo stalo sėdėdavo per dienas. Deja, likimas lėmė šiam nepaprastam poetui užgesti pačioje jaunystėje. Vytautas Mačernis tragiškai žuvo kliudytas atsitiktines sviedinio skeveldros 1944-aisiais, spalio 7-ąją, eidamas dvidešimt ketvirtuosius metus, Žemaičių Kalvarijoje, netoli savo tėviškės, taip ir nesulaukęs išsvajotos karo pabaigos, palikęs neužbaigtą paskutinį kūrinį…

Niekas nepaneigs, jog Vytautas Mačernis nebuvo paprastas žmogus. Tai asmenybe, kurios talentu, noru mokytis ir ryžtu „eilėraščiais aprašyti visą žmogaus gyvenimą” verta stebėtis, žavėtis bei stengtis kažko pasimokyti. Poeto kūryba užburia savo prasmingumu, nuostabiu apipavidalinimu, dailiai nušlifuotu rimu ir – pagaliau – nuoširdumu. Mačernis rašė, jog „gyvenimas – tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia visatos pilnatvėje. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą. O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų.” Savo nepamirštamais, širdies gelmes virpinančiais kūriniais Mačernis pasiekė išsvajotą tikslą – juk nerastume žmogaus, kuriam poeto kūryba nesukeltų jokių jausmų, nepriverstų susimąstyti ar nepaliestų sielos gelmių. Šio talentingo žmogaus dėka paprasti, ant pageltusio popieriaus lapo išraityti žodžiai virsta magiškais burtažodžiais, priverčiančiais net tamsius žmones pajusti tas „aukštąsias akimirkas”…

Neseniai Pilies knygyne atsirado naujas Vytauto Mačernio eilėraščių rinkinys „Vėl žemės ilgesy”. Tai tarsi ženklas, jog šis poetas, nors ir palikęs mūsų pasaulį pačioje jaunystėje, visuomet atgims vėl ir vėl baltuose popieriaus lapuose, žmonių širdyse… Poetas, ne vieną kartą žavintis savo nemirtingomis eilėmis, negali neatgimti. Liūdesiu alsuojantys sonetai, trioletai, eilėraščiai, jų vertimai, vizijos, mintys – tai neįkainojamas Mačernio palikimas. Šis šviesus žmogus žavi kiekvieną bent kiek besidominti lietuvių literatūra ne tik kaip genialus poetas, tačiau ir kaip įsimintina asmenybė. Apie Mačernį rašė neseniai
literatūrologas Vytautas Kubilius. Birželio 5-ąją minėsime poeto gimimo dieną. Jam būtų sukakę aštuoniasdešimt treji.

Atsigręžkime. Pamatykime tai, kas pamiršta. Ir leiskimės didingos istorijos vedami į dar didingesnę ateitį…

„Vizijos“

„ Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu ateitim, tikėjimu regėjimais. <…> Vizija – tai mano turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis“.

„ Vizijos“ ( 1939-1942) – vienintelis nebaigtas didesnės apimties Mačernio kūrinys. Tai septynių eilėraščių, pavadintų vizijomis, ciklas su jį įrėminančiomis „ Pradžia“ ir „ Pabaiga“. Įtakos šiam kūriniui turėjo filosofijos studijos ir Oskaro Milašiaus kūryba, kurią poetas labai mėgo.

„ Vizijų“ lyrinis subjektas patiria įvairias dvasines būsenas- nuo pilnatvės ir palaimos jausmo iki visiškos dvasinės tuštumos ir nuobodulio. Eilėraščio turinį ir sudaro lyrinis pasakotojas apie tokių išgyvenimų patirtį. Kiekvienoje iš ciklo dalių kartojama panaši išgyvenimo istorija: koks nors garsas ir regimasis įspūdis pažadina lyrinio subjekto prisiminimus, kurie virsta regėjimu. Vizija, arba kitaip- vaizduotės paveikslas, yra geidžiamiausia eilėraščio žmogaus būsena. Tai palaima, kurią jis sieja su apsvaigimu, įvardija ugnies, liepsnojimo metaforomis. Patyrus viziją vėl grįžtama į tikrovę ir vėl atsiranda nuobodulio, dvasinės tuštumos jausmas.

Palaimos akimirkomis eilėraščio žmogus dažniausiai regi savo senolę/ ji ne tik globėja, saugo eilėraščio žmogų, padeda jam pažinti pasaulį, bet ir skatina eiti, žadina ieškojimų troškimą. Senolė yra jo dvasinių ieškojimų lėmėja ir vertintoja. Kartu „ Vizijų“ žmogus regi saulės nušviestus laukus ir žemę ariančius protėvius. Mato ir save- einantį, bendraujantį su senomis protėvių gentimis. Susitikimas su senole, protėviais sukelia ekstazę. Namų, gimtinės erdvei priešinama miesto erdvė- tamsi, purvina, ten gyvenama be džiaugsmo ir vilties.

Ciklo „ Įžangoje“ eilėraščio žmogus užsidaro namuose ir prisimena ne savo patirtį, bet protėvių kartas, kurios vėl atgimta per jį, t.y. per jo regėjimus. „ Pabaigoje“ kalbama apie „ paskyrimo valandą“: eilėraščio žmogus, išgyvenęs pakilimus ir nuopuolius, degdamas „ prasmingo žygio“ troškuliu, susitapatina su nauja milžinų karta ir išeina į pasaulį siekti „ didžiųjų aukštumų“.

„ Vizijos“ parašytos nesilaikant tradicinės eilėraščio formos ( nėra klasikinių strofų), sakiniai ilgi, vyrauja pasakojimo intonacijos, būdingas abstraktus kalbėjimas.

Būdamas 17 metų, Vytautas Mačernis parašė eilėraštį „Vizija“, kuris vėliau atsisakius paskutiniojo posmo, virto svarbiausia jo gyvenimo kūrinio įžanga.

Įžanga

Į žemę piktas vakaras atėjo,

Toks baisiai svetimas ir neramus,

O ten už lango blaškosi klajoklis vėjas

Ir lyg keleivis beldžias į duris.

Bet aš vidun jo niekad neįleisiu ,

Duris užversiu dar tampriau –

Aš pilnas nerimo, kažko pasiilgęs baisiai,

Paskendęs vakaro rimty mąstau

Apie šią žemę ir kalvas suartas,

Ir iš senų sienojų pastatytus šiuos namus,

Ir žmones einant iš kartos į kartą –

Tuos žmones jaunus, panašius.

Menu jų vasaros auksinį derlių,

Gegužės mėnesio naktis brandžias,

Laukus, priėjus pjūčiai, grūdą berlų

Ir kuriančių žmonių kančias.

Tai plazda jie šio vakaro šešėliuos,

Ryškėja mostai ir galia

Ir pamažu atgimsta vėliai,

Atgimsta vėliai per mane…

„Įžanga“ turi savo siužetą, joje išryškintos svarbiausios erdvės ir laiko sąvokos, nusakyta pasakojimo kryptis.

Pirmoje strofoje aptinkame svarbiausius erdvės taškus: tai žemė ir namai. Žemę vėliau pakeičia pasaulio sąvoka. Pasaulį (žemę) – svetimą, priešišką erdvę – reprezentuoja dvi figūros: vakaras ir vėjas. Vakaras piktas, svetimas, neramus. Vėjas taip pat kelia nerimą. Jis lyg klajoklis blaškosi, lyg keleivis beldžiasi. Pasaulis veržiasi į šventą namų erdvę. Skiria tik langas – skaidri bei labai trapi medžiaga.

Antroji strofa nusako eilėraščio žmogaus buvimo vietą. Jis namų erdvėje, saugioje ir šiltoje, griežtai atsiribojęs nuo pasaulio ir jo reprezantų. Apibūdinamos lyrinio subjekto būsenos – nerimas ir ilgesys. Šios būsenos teigiamos, jų išraiška – rimtis ir susimąstymas.

Apmąstymo objektai išvardijami trečiojoje strofoje. Pirmiausia nusakoma e eilėraščio subjelkto apmąstymų erdvė, kuri vis siaurėja ir konkretėja: pasaulis→kalvos→namai. Namai storų sienojų, tvirti, senolių pastatyti, paslaptingi. Tokiuose namuose ir kyla lyrinio subjekto vizijos. Trečioji eilutė supažindina su dar vienu meditacijos objektu, turinčiu laiko atspalvį. Tai žmonės, einantys iš kartos į kartą. Paskutinioji strofos eilutė konkretizuoja – tai jaunų žmonių karta, pakeičianti anksčiau gyvenusias.

Ketvirtojoje strofoje atskleidžiama darbo reikšmė. Išskirtos dvi žmonių grupės: žemę dirbantys žmonės ir kūrėjai. Sėjantieji, dirbantys žemę žmonės laimingi: jie sulaukia savo gyvenimo derliaus, o kūrėjų pagrindinis apibūdinimas kančia, kaip svarbiausias jų būties principas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2468 žodžiai iš 8118 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.