V. Mykolaičio – Putino lyrinė poema „Somnanbulas“
V. Mykolaičio – Putino vėlyvosios kūrybos laikotarpį įprasmina lyrinė poema „Somnanbulas“. Nors ir šiame kūrinyje poetas neatsisako būties dvilypumo, dramatiškumo nuojautų, tačiau čia dar didesnę galią įgyja filosofinė mintis, žmogus egzistuoja nebe realiame pasaulyje, atpažįstamoje tikrovėje, o kūrybos, jausmo, minties laisvai transformuojamoje erdvėje. Iš tiesų svarbu ne tai, koks iš esmės yra regimasis pasaulis, o tai, kaip žmogus jį suvokia ir priima savo sieloje. Tik įprasmintas tikrovės ženklas gali tapti tvirtu pagrindu V.Mykolaičio – Putino filosofinei minties – idėjos – pasaulėžiūros plėtotei.
Poemos tema – žmogaus kelionė į save – primena daugelio kitų poeto eilėraščių, visų pirma „Vergo“ temą. Tačiau „Somnanbulas“ ypatingas tiek savo būties koncepcija, tiek aiškiu daugiabalsiškumu. Į visas nuomones įsiklausoma, visi požiūriai vertingi, jų disputas padeda geriau atskleisti egzistencijos sudėtingumą: nėra pasaulio vienovės, idealios harmonijos, visa, kas prieštaringa – neišardomai susimaišę. Skirtingos vertybės ir jų nesuderinamumas lemia tai, jog V.Mykolaičio – Putino eilėraštyje konfliktas ar kontrastas tampa esminiu kompozicijos pamatu. Prieštaringi gali būti ir veikėjai, šiuo atveju, somnanbulas – ir kritiškasis, blaivaus proto žmogus, pasakotojas, kurie savo pasaulėžiūra yra visiški antagonistai, nors iš esmės jų siekiai, sielos troškimai vienodi – laisvė, grožis, idealas.
Kūrinio pagrindas – iliuzija, net savotiška sapno apgaulė. Turbūt nė viename V.Mykolaičio – Putino eilėraštyje taip plačiai nepiešiama pasaulio „ten“, „anapus“ vizija, iš karto pabrėžiant jos nerealumą: „jam atrodė“. Apskritai somnanbulo siekių, svajonių erdvė pasakiška, primenanti rojaus sodą – šviesi idilė, kurioje spindi saulė, vyrauja žydros, mėlynos, geltonos – taurios ir dangiškos – spalvos. Somnanbulą šioje erdvėje masina tai, ko jis neranda realybėje: „nei čia melo, nei apgaulės“. Dvasinė laisvė leidžia pasijusti kūrėju, vos ne dievu ( „kūnu tampa mano žodis“, „man nėra negalimybės“). Jis keliauja iš nakties į šviesų, naują rytą, taip laiko ženklais brėždamas dviejų kontrastingų erdvių ribas. Šis veikėjas visiškai išsivaduoja iš žemiškojo pasaulio gniaužtų ir pradeda savo piligrimystę į sielos, kūrybos šventovę. Somnanbulas net pats praradęs realumą: vaiduoklis išblyškusiu veidu su šypsniu lūpose ir užmerktom akimis. Jam svarbesnės dvasios akys, vidinis regėjimas, kuris nesuvaržytas įprastinėmis formomis. Kiekvieno reiškinio esmę ir tikrąją prasmę žmogus gali tik nujausti, o ne protu suvokti.
Tačiau somnanbulas nelieka vienišas. Greta pasakotojas, kritiškai stebintis, vertinantis iliuzinę somnanbulo būtį ir kelionę. Šis veikėjas, galima sakyti, tradicinis V. Mykolaičio lyrikos žmogus, skausmingai išgyvenantis savo būties dvilypumą – tarp idealo ir žemiškumo, amžinybės ir laikinumo – ir jaučiantis jos dramatiškumą. Jam žavi somnanbulo vizija, jis trokšta laisvės, pažinimo bei bodisi žemiškumu. Negalima gyventi realybėje, kur „tvankus ir ankštas <…> pasaulis“, kur nėra meilės, taurumo, kur žlugdoma, kaustoma dvasia („dvasia ir kūnas mirtinai paliego“). Jo lemtis – nuolat svyruoti tarp dviejų būties polių ir niekad nė vieno jų nepasiekti.
Dangiškasis pradas traukia sekti somnanbulu, jausti sielos giminystę („mano draugas somnanbulas“), o protas tuoj prikiša iliuzinio pasaulio apgaulę. Todėl šis žmogus – neramia širdim ir blaiviu protu – klumpa ten, kur somnanbulas žengia neabejodamas, kur „jį veda jo svajonės“. Pasakotojui somnanbulo būtis , naujas rytas – tik aklas sapnas, todėl jis smunka į prarajas, su siaubu stebi aštrias uolas. Gyvenimas iliuzija atrodo negalimas ir neprasmingas, teigiama, jog tai – vergavimas, saviapgaulė. Tačiau nelaimingas tik jis pats, nes pajutęs savo būties ribas, išgyvena tikėjimo tuo, ką mato, krizę, moralinių normų ir žmogiškumo žlugimą realybėje. Apie tai jam byloja ir somnanbulo, tikriau jo pasąmonės, sielos pasibaisėjęs šauksmas: „tavo širdį graužia alkis / Tavo sieloj gėla siaučia / Tavo kaulai – šiurpūs griaučiai !“ Žemiška proto, logikos dėsniais grįsta būtis laikina bei trapi. Blaivus protas ironizuojamas – ne jam suvokti nemirtingumo ir amžinybės paslaptis. Į šviesą einama paklūstant somnanbuliškajai būsenai, kurią labiausiai sudramatina mirties šešėlis. Todėl realistas lieka savajame pasaulyje, o jo antagonistas išeina „ten“, iš kur į žemiškąją būtį nebegrįš. Konfliktas tarp idealo ir realybės neišsprendžiamas. Somnanbulas pakluso kosmoso – begalybės kvietimui, įžengė į naują būtį.