V tomo akviniečio filosofinės pažiūros
5 (100%) 1 vote

V tomo akviniečio filosofinės pažiūros

TURINYS

Įvadas 2

1 Scholastinė filosofija 3

2 Tomo Akviniečio biografija 5

3 Tomo Akviniečio filosofija 7

3.1 Bendroji filosofija 7

3.2 Etika 8

3.3 Tikėjimas 9

3.4 Teisės teorija 11

3.5 Mokslas apie valstybę 14

3.6 Ekonominės pažiūros 17

3.6.1 Požiūris į krašto ūkį 19

3.6.2 Požiūris į žmogaus ir turtų santykius 20

3.6.3 Požiūris į turtų paskirstymą 22

Išvados 24

Literatūra 28

ĮVADAS

Tomas Akvinietis (1225 ar 1226 – 1274) – žymiausias Vakarų Europos viduramžių filosofas scholastas, kurio idėjos iki šiol tebėra įtakingos oficialiajai katalikybei. Tomas Akvinietis pralenkė visus scholastus grandioziškų sistemų kūrimu ir skirtingų šaltinių jose derinimu.

Tomas Akvinietis buvo “daugiau teologas kaip filosofas, daugiau mistikas kaip logikas”.

Anglų filosofas B. Raselas rašė, kad Tomas Akvinietis maža teturi tikros filosofinės dvasios. Jis nekelia sau tikslo, kaip platonikas Sokratas, eiti visur, kur jį gali nuvesti argumentas. Akviniečio nedomina tyrimas, kurio rezultato negalima žinoti iš anksto. Pradėdamas filosofuoti, Akvinietis jau žino tiesą: ji paskelbta katalikiškoje tikyboje. Jeigu jam pasiseka surasti įtikinančių racionalių argumentų vienoms ar kitoms tikybos dalims – juo geriau, jeigu ne – Akviniečiui belieka grįžti prie apreiškimo. Bet argumentų ieškojimas iš anksto duotai išvadai – tai ne filosofija, o išankstinio nusistatymo argumentacijos sistema. Vis dėlto Tomo Akviniečio atliktas darbas objektyviai turėjo didesnę reikšmę, negu to siekė jis pats ir katalikų bažnyčia. Nepaisant visų pastangų scholastizuoti ir teologizuoti Aristotelio filosofiją, pažintis su tokiu antikinės minties milžinu negalėjo nesužadinti išsilavinusių žmonių protų. Scholastikos persiorientavimas iš augustinizmo bei platonizmo į aristotelizmą buvo tam tikra intelektualinė revoliucija, kurioje racionalizmas, filosofija, mokslas, nors ir tramdomi teologijos bei varžomi religijos, atskleidė savo gyvybingumą ir perspektyvas.

1.CHOLASTINĖ FILOSOFIJA

Vakarų Romos imperijos žlugimas, senovės graikų kultūros židinių rusenimas Bizantijoje, sąlytis su arabų ir žydų kultūromis, frankų, germanų imperijų susidarymas, anglosaksų politinė integracija ir jų kultūros vystymasis, krikščionybės ekonominis, politinis ir ideologinis įsigalėjimas, kryžiaus žygiai, miestų kūrimasis, feodalizmo formavimasis ir įsigalėjimas, feodalizmo epochos socialiniai, politiniai, ideologiniai prieštaravimai, etniniai, konfesiniai, kultūriniai procesai bei sąjūdžiai – toks buvo istorinis viduramžių filosofijos Vakarų Europoje fonas.

Jame galima išskirti keletą veiksnių, sąlygojusių viduramžių filosofijos prigimtį, esmę ir likimą:

1. Bendram kultūros vystymuisi būdingas perimamumas. Viduramžių Europos kultūra formavosi, buvusioms barbarų gentims ir tautoms (germanams, anglosaksams, frankams, slavams ir kt.) perimant senovės graikų ir romėnų kultūrinį palikimą.

2. Feodalinėje Vakarų Europoje klostėsi savita kultūra, atitinkanti feodalinės visuomenės poreikius. Todėl besikuriančios viduramžių švietimo ir mokslo institucijos – mokyklos, universitetai (tiek bažnytiniai, tiek pasaulietiniai) – buvo orientuotos pozityviai: teikti valdantiesiems sluoksniams išsilavinimą, padėti perimti dvasinės kultūros lobius, o ne stabdyti mokslo raidą, skleisti obskurantizmą, izoliuoti mokyklą nuo gyvenimo. Be abejo, viduramžiais netrūko obskurantizmo ir fanatizmo, tačiau tai negalėjo nustelbti kultūros ir mokslo raidos, kurią sąlygojo feodalizmo epochos socialinė, politinė, ideologinė situacija.

3. Kadangi Vakarų Europoje katalikų bažnyčiai viduramžiais priklausė kultūrinis ir ideologinis monopolis, tai ji ir nulėmė religinį to meto filosofijos pobūdį, kuris nebuvo nei absoliutus, nei vienareikšmis.

4. Viduramžių filosofija buvo ne tiek katalikiškųjų institucijų komponentas, kiek specifinis feodalinių santykių susvetimėjimo, feodalizmo ideologinio proceso dvasinis produktas. Taigi, nors viduramžių filosofija ir buvo stipriai susijusi su religija ir bažnyčia, būtų neteisinga laikyti ją tik katalikybės įrankiu.

Vakarų Europos viduramžių filosofijos ištakos nevienalytės. Betarpiškai ji rėmėsi romėniškosios ir bizantiškosios patristinės filosofijos pagrindais. Per visą jos gyvavimo laikotarpį neišsemiamas šaltinis buvo Platono ir Aristotelio filosofija, neoplatonizmas ir augustinizmas. Vėliau jau susiformavusią Vakarų Europos viduramžių filosofiją smarkiai paveikė arabų ir žydų filosofija.

Kalbant apie viduramžių filosofijos pagrindinių problemų ir metodo ištakas, pirmiausia minėtini tokie filosofai, kaip Plotino mokinys Porfirijas (232/233 – apie 304), neoplatonikas Proklas (410 – 485), romėnų filosofas Boecijus (480 – 524) ir Bizantijos filosofas bei teologas Jonas Damaskietis.

Vakarų Europos viduramžių filosofija vadinama scholastika. Tai rodo, kad ji turėjo tęsti senovės graikų mokyklos, susijusios su platoniškosios Akademijos veikla, tradicijas. Viduramžiais ji tapo mokykla su dėstomais septyniais laisvaisiais menais: gramatika, dialektika, retorika ir aritmetika, geometrija, muzika, astronomija. Viduramžių mokytojai, filosofai, teologai ir
mokslininkai buvo vadinami scholastais. Scholastika viduramžiais buvo mokytumo sinonimas. Tik viduramžiškas mokytumas iš esmės skyrėsi nuo antikinio. Pastarajame išminties meilė buvo neatsiejama nuo išminties laisvės, o scholastikoje išmintis buvo dogmatizuota ir autoritarizuota.

Pagrindinės scholastikoje nagrinėtos filosofijos ir logikos problemos, taip pat jų nagrinėjimo būdas buvo susiję su tikėjimo ir pažinimo, mokslo ir religijos, filosofijos ir teologijos (teosofijos) tarpusavio santykių klausimais. Iš šių problemų reikšmingą vietą užėmė keletą šimtmečių trukęs scholastų ginčas dėl universalijų prigimties.

Vakarų Europos scholastinės filosofijos chronologinės ribos nėra griežtos. Jos ištakos siekia V a., o susiformavo ji tik XI–XII a. Tai ankstyvosios scholastikos periodas. Po jo prasidėjo scholastikos klestėjimo periodas (XII–XIII a.). Trečiasis periodas (XIII–XIV a.) vadinamas vėlyvąja scholastika. Nuo XV a. scholastinė filosofija pagrindiniuose Vakarų Europos kultūros centruose Renesanso mokslo ir meno akivaizdoje pradeda smukti, netenka ankstesnės reikšmės. Šis scholastikos krizės periodas tęsėsi keletą šimtmečių, iki XVIII a. Terminas “scholastika”, reiškęs nepaprastą mokytumą, Renesanso epochoje pradedamas vartoti niekinančia prasme. Tačiau ir krizės periodu scholastinėje filosofijoje kartais būdavo pagyvėjimo momentų.

1 Tomo Akviniečio biografija

Tomas Akvinietis (1225 ar 1226 – 1274) gimė Rokasekos pilyje netoli Akvino miestelio (Neapolio hercogystė) turtingo graiko Landolfo šeimoje. Kai Tomui sukako 5 metai, jį atidavė mokytis į benediktinų vienuolyną Montekasine, kur jis praleido 9 metus. Po to tęsė studijas Neapolio universiteto humanitarinių mokslų fakultete. 1244 m. prieš motinos valią įstojęs į dominikonų vienuolių ordiną, toliau studijavo teologiją Paryžiaus, paskui Kelno universitetuose, kur klausėsi Alberto Didžiojo paskaitų. 1252 m. Tomas grįžo į Paryžių, čia įgijo visus būtinus mokslinius laipsnius ir pradėjo dėstyti teologiją. Jo paskaitos Paryžiaus universitete turėjo didelį pasisekimą. 1259 m. popiežius Urbonas IV parsikvietė jį į Romą, kur jis beveik 10 metų buvo popiežių pamokslininku. 1269 m. Tomas vėl buvo pakviestas į Paryžiaus universitetą. Po 3 metų grįžo į Italiją ir dirbo Neapolio universitete. 1274 m. vykdamas į Lioną (Prancūzija), į visuotinį katalikų bažnyčios susirinkimą, pakeliui susirgo ir mirė Fosanovoje.

Tomas Akvinietis yra parašęs apie 90 didesnių ir mažesnių veikalų. Ne visi jie parašyti jo paties ranka – daugelį savo raštų jis yra padiktavęs keturiems savo sekretoriams. 1570 m. Romoje išleisti jo raštai sudaro 18 tomų. Visus Tomo raštus galima suskirstyti į keturias grupes.

Komentarai Aristotelio, Boecijaus, Pioklo, Petro Lombardo ir kitiems veikalams.

”Svarstymų rinkinys” (“Disputationes quodlibetales”), “Ginčytini klausimai” (“Quaestiones disputate”), kurie apima nedidelius traktatus–straipsnius įvairiais to meto universitetuose vykusių akademinių disputų klausimais, iš jų paminėtini “Apie dievo galią” (“De potentia Dei”), “Apie blogį” (“De malo”), “Apie sielą (“De anima”), “Apie tiesą (“De veritate”) ir kt.

Filosofiniai traktatai “Apie būtį ir esmę” (“De ente et essentia”, 1256 m,), “Apie pasaulio amžinumą: prieš burblius” (“De aeternitate mundi contia muimuiantes”), “Apie intelekto vieningumą: prieš averoistus” (“De unitate intellectus contra averroistas”, 1272 m.), “Apie valdovų valdymą” (“De legimine piincipium”) ir kt.

Stambiausi ir reikšmingiausi Tomo Akviniečio veikalai – vadinamosios “sumos”, arba sąvadai. Tai keturių knygų “Katalikų tikėjimo tiesos sąvadas: prieš pagonis” (“Summa de veritate catholice fidei contra gentiles” 1259 – 1264 m.), dažnai vadinamas “Filosofijos sąvadu”, ir trijų dalių “Teologijos sąvadas” (“Sumrna theologica”, 1265 –1274 m.), kuris laikomas nebaigtu.

Praslinkus 3 metams po Tomo Akviniečio mirties, katalikų bažnyčia pasmerkė 10 jo mokymo tezių. Tačiau 1323 m. Tomą paskelbus katalikų šventuoju, buvo reabilituotas ir jo mokymas. Tomui buvo suteiktas “angeliškojo daktaro” (doctor angelicus) garbės titulas. Po Tridento visuotinio bažnyčios susirinkimo (1545–1563) popiežius Pijus V 1567 m. paskelbė Tomą vienu iš katalikų bažnyčios mokytojų. 1879 m. popiežius Leonas XIII encikliką “Aeteini Patris” Tomo Akviniečio mokymą paskelbė vienintele teisinga katalikybės filosofija, vėliau Vatikano pavadinta “amžinąja filosofija” (philosophia perennis).

2 Tomo Akviniečio filosofija

2.1 Bendroji filosofija

Šv. Tomo metafizikos tikslas – suderinti Apreiškimą su protu, Dievo Apvaizdą su žmogaus laisva valia ir visas būtis susieti su visumos tvarkos dėsniu, kuris yra Dievo duotas. Jis neigia Platono idėjų buvimo teoriją ir skelbia pirmojo Kūrėjo ir pirmos Priežasties būtinumą dėl to, kad priežasčių ir padarinių grandinė negali būti be galo. Dievo buvimas šv. Tomo įrodomas a posteriori pasinaudojant visata, kaip Dievo padaru. Visatos tvarkai reikia to, kas ją duoda, – Dievo, kuris yra gryna nemateriali, aukščiausioji būtybės forma.

Jame yra visatos causa efficiens ir causa
finalis. “Šv. Tomas, priėmęs Aristotelio svarstymo metodą – indukcijos metodą, – siaurino jo naudojimą, išskirdamas iš jo pritaikymo apreikštas tiesas, apie kurias žmogus gali tik tiek pasakyti, kad joms negalima priešintis; protas negali savo jėgomis jų tikrybės įrodyti; jis gali tik paniekinti joms keliamus prieštaravimus, tvirtinančius, kad esą jos yra netikros arba kad jos nėra būtinos.” Tų tiesų įrodymas yra tik tiek galimas, kiek pati Apreiškimo tiesa jau priimta. Su proto pagalba sužinomos tiesos yra įžanga į tikybą (praeambula fidei); tik jas gali liesti rationes demonstrative, o kai kalbama apie tikybos dogmas, tai protas turi pasiduoti toms dogmoms.

2.2 Etika

Šv. Tomo etika – tai Aristotelio mokslo pritaikymas Krikščionybės idėjai. Kiekvienas žmogaus veiksmas turi turėti tikslą. Didžiausias žmogaus gyvenimo tikslas yra laimė, kuri priklauso nuo didesnio prisiartinimo prie Dievo. Tas tikslas gali būti pasiektas tik žmogaus valios pastangomis. Valia yra atskiras sielos veiksnys, su kuriuo kartu turi veikti visos kitos žmogaus sielos jėgos. Valia yra laisva, t. y. ji pati daro sprendimus.

“Dorybė yra nuolatinis žmogaus ūpas, palenktas geram tikslui.” Gamta ir Dievas duoda tik sugebėjimą dorovingai elgtis (dorovė in potentia), o to sugebėjimo įvykdymas priklauso nuo žmogaus valios (dorovė in actu). Dorybes reikia skirti:

prigimtos ( išmintis, drąsa, apsiribojimas ir teisingumas); šias dorybes žinojo klasikinė senovė ir, sutinkant su Aristoteliu, jos laikomos viduriu tarp kraštutinumų

teologiškos (tikyba, viltis ir meilė); šioms dorybėms nėra vidurio, nes siekiant Dievo niekados negalima per daug padaryti.

Teisingumas yra natūrali dorybė. Kaip valios kategorija, dorybė yra veikimas; tad ir teisingumas turi tikslą ne tik pažinti, kas yra teisinga, bet ir daryti.

2.3 Tikėjimas

Tomui apreiškimas ir protas arba patyrimas yra du pažinimo šaltiniai, kurie moko skirtingų dalykų, tikėjimo ir žinojimo sritys nesutampa arba sutampa tik iš dalies: esama misterijų, tikėjimo paslapčių, kurios neprieštarauja protui, nėra absurdiškos, jos yra aukščiau proto. Tai Trejybė, Kristaus tapimas žmogumi, išganymas, taip pat pasaulio sukūrimas laike. Kita vertus, kaip tik religijos, pagrindai, būtis, begalybė, dvasinė Dievo būtis, yra griežtai įrodomi. Žinoti – tai įrodyti, tikėti – tai pasitikėti apreiškimo autoritetu.

Visas pažinimas remiasi patirtimi. Jis iškyla kaip objekto ir subjekto, daikto ir proto sąveika. Pojūčiai sužadina suvokimus, bet reikia proto veiklos, kad iš jų galėtume išskirti visuotines sąvokas, sąvokų vaizdus, kurie leistų mums pažinti bendrąją daiktų esmę. Pažindami mes suvokiame išorinį pasaulį, jo nematerialią esmę, bet tai įvyksta veikiant mūsų jutimo organus materialiems daiktams. Tačiau grynus nekūniškus dalykus mes, žmonės, visada pažįstame tik per analogiją, jusliškai patiriamo pasaulio analogijų dėka, kaip ir dvasinius santykius mes galime išreikšti tik kalbos simboliais. Kaip tik dėl to mūsų pažinimas leidžia manyti, jog egzistuoja aukštesnės pažinimo formos, tiesioginė viską persmelkianti žiūra, kuri mums, žmonėms, neduota. Universalijos pagal žinomą formulę egzistuoja iki daiktų, kaip jų pirmavaizdžiai Dievo dvasioje daiktuose – kaip jų esmė ir jų veikli “forma”, daiktus pažinus – kaip visuotiniai vaizdiniai mūsų dvasioje. “Pažinti objektą reiškia sąvoka apimti jo esmę bei jos pasireiškimą objekto materijoje, taigi intelektu pavaizduoti objekto esmės ir priežasties struktūrą.” Mūsų pažinimas teisingas, jeigu šis vaizdas atitinka tikrovę.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 2025 žodžiai iš 6200 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.