Vadovavimas
5 (100%) 1 vote

Vadovavimas

TURINYS

Įvadas………………………………………………………………………………………………………………………………………2

1. Vadovavimo teorijos…………………………………………………………………………………..3

2. Situacinis vadovavimas………………………………………………………………………………..6

2.1. Situacinio vadovavimo modelis………………………………………………………….6

3. Vadovavimo esmė………………………………………………………………………………………………………………….9

4. Vadovų tipai………………………………………………………………………………………………………………………..10

4.1. Vadovo funkcijos……………………………………………………………………………………………..11

4.2. Efektingi ir neefektingi lyderiai………………………………………………………………………….12

5. Reikalavimai vadovui…………………………………………………………………………………………………………..12

6. Vadovavimo stilius ir valdymo metodų samprata…………………………………………………………………….15

Išvada…………………………………………………………………………………………………………………………………….17

Literatūra ir šaltiniai…………………………………………………………………………………………………………………18

ĮVADAS

Šio referato tyrimo objektas – vadovavimas. Šiame referate tirsime, kas tai yra „vadovavimas“, kokie esti vadovų tipai, kokie keliami reikalavimai vadovui ir kokias funkcijas jis atlieka vykdydamas savo pareigas.

Referato tikslai – pagrįsti vadovavimo svarbą.

Referato keliami uždaviniai – išsiaiškinti vadovavimo esmę, artimiau susipažinti su vadovavimo ypatybėmis.

Pasak A.Seiliaus, kvalifikuota vadyba tai nėra įsakymų, nurodymų, reikalavimų, paremtų prievarta ir instrukcijomis, taikymas, bet žmonių prigimties, socialinių procesų dėsningumų gilus pažinimas, žmonių poreikių, interesų ir lūkesčių žinojimas ir pagal tai valdomojo poveikio konstravimas ir realizavimas. Žmogus gali atsiskleisti, realizuoti savo galimybes, tobulėti, kūrybiškai mąstyti tik nevaržomoje aplinkoje.

Kiekviena tauta turi skirtingas vertybines orientacijas, prioritetus individualiai ar grupinei veiklai, bendravimo ypatumus, laikymąsi etninių tradicijų, pagarbą savo kultūrai, istorijai ir daug kitokių veiklos veiksnių, kuriuos žinant ir įvertinant galima pasiekti efektyvaus valdymo.

Valdyti taip, kad valdomasis net neįtartų, kad jis yra valdomas. Tiksliau, gal čia net netinka žodis valdyti, ypač iki šiol mums žinoma prasme. Gal tai ne valdymas, o pagalba žmogui, norinčiam save kaip nors išreikšti, palengvinti jam įgyvendinti seniai puoselėtą idėją, siekius, gal visą gyvenimą svajotam jo būsenos įvaizdžiui įgyvendinti.Gal jis iki šiol neišdrįso niekam apie tai prasitarti, o pats nežinojo kaip tai padaryti: kokiais veiksmais, darbais, kokiais metodais ar būdais išreikšti savo užslėptus sugebėjimus.

Svarbiausia, kad vadovas visa tai darytų be kokio nors noro parodyti, kad jis daugiau išmanantis, ar siekiantis sau papildomo autoriteto, bet dėl to, kad jis siekia firmos tikslo įgyvendinimo, kad jis padedamas kiekvienam kolektyvo nariui įgyvendinti jo asmeninius tikslus ir svajones, nukreipia firmos interesų ir jo paties naudai.

Vadovavimas

Vadovavimas – tai vienas iš grupinių procesų, vykstančių organizacijose šalia kitų grupinių procesų, tokių kaip konfliktai, sprendimų priėmimas, darbuotojų įvertinimas, grupės dinamika, valdžios, įtakos panaudojimas. Būti organizacijos vadovu – tai būti kompetentingu asmeniu, nustatančiu tikslus, kuriuos galima pasiekti kartu su pavaldiniais, turint vadovavimo žinių, įgūdžių ir atitinkamai naudojant vadovavimo stilių. Taigi asmenį, kuriam organizacija suteikė specialius įgaliojimus, priimta vadinti vadovu. (Kasiulis, Barvydienė, 1998) Taigi vadovavimas – tai gebėjimas paveikti grupę, kad ji įgyvendintų iškeltus tikslus.

1. Vadovavimo teorijos

Personologinės teorijos

Bruožų teorijos

Bruožų teorijose sakoma, kad vadovai turi ypatingų savybių, kurių neturi jų pavaldiniai. Tos savybės gali būti drąsa, įžvalgumas, inteligencija, sugebėjimas įtikinti ar asmenybės žavesys. Šie bruožai gali būti paveldėti ar įgyti vėliau. Tačiau, peržvelgus bruožų teorijų literatūrą, matyti, kad vadovai turi mažai ką bendro. Bruožų teoretikai dažnai naudoja atvejų metodą, kai analizuojamas lyderių gyvenimas, kad būtų galima nustatyti, kokios savybės leido jiems tapti lyderiais. Bruožų teorijos dažnai remiasi retrospektyva (praeitimi). Lyderių praeitis dažnai tiriama, siekiant išsiaiškinti, kokia patirtis padėjo jiems pasiekti to, ko jie pasiekė. Nenuostabu, kad teigiamos savybės palyginti su neigiamomis (tingumu, kvailumu), sukelia daugiau neaiškumų bruožų teoretikams. Bruožų teorijos taip pat negali daug kuo padėti,
prognozuojant, ar asmuo taps vadovu. Asmuo gali turėti visą „gerų savybių kompleksą“, bet neturėti sugebėjimo vadovauti. Faktiškai visos bruožų teorijos ignoruoja aplinkos veiksnius, kurie gali turėti įtakos tampant vadovu.

Reikšmingoje tyrimų apžvalgoje, skirdamas didžiausią dėmesį bruožų teorijai mažose grupėse, Mann (1959) padarė išvadą, kad nei vienas žmogaus bruožas negali būti laikomas tik vadovo bruožu. Studijų, kuriomis Mann rėmėsi savo tyrime, metaanalizė parodė, kad ryšys tarp bruožų ir vadovavimo gali būti sudėtingesnis negu buvo manoma. Viena iš teorijų teigia, kad neįmanoma nustatyti bruožų, bendrų visiems vadovams, bet gali būti bendri reikiami bruožai, kad galėtum tapti vadovu. Kitaip sakant, tam tikros asmeninės savybės gali motyvuoti asmenį siekti valdžios, bet ar asmuo išlaiko tą valdžią, priklauso labiau nuo elgesio negu nuo bruožų. Buvo atlikta tyrimų, siekiant nustatyti, kokie bruožai padeda tapti vadovu (pvz., Zaccaro, Foti ir Kenny (1991) tyrė asmenis, vadovaujančius įvairioms grupėms, siekiančioms užduočių, cit. pg. Palujanskienė, 1999). Buvo nustatyta, kad tie patys subjektai buvo laikomi lyderiais, nesvarbu, kokia buvo grupė ar užduotis. Priešingai tvirtinimui, kad vadovavimas labai priklauso nuo aplinkybių, tyrinėtojai padarė išvadą, kad vadovavimas labiau susijęs su individualiais vadovo bruožais negu su situacijos kintamaisiais.

Bruožų teorijos literatūros apžvalgoje (Stogdill, 1965), kurioje apibendrinta daugiau kaip šimtas šios srities tyrimų, teigiama, kad yra tam tikrų savybių, kurias turi dažnas sėkmingai vadovaujantis vadovas. Toks vadovas turi daug energijos, atkaklumo, takto bendraudamas su pavaldiniais, sugebėjimą vertinti, bendrauti, kooperuotis ir t.t. tačiau iš įvairių ištirtų asmenybių charaktaristikų tik 5 % pasikartojo keliuose tyrimų ar daugiau.

Remiantis bruožų teorija, 1979-1982m. Lietuvoje (Palujanskienė, 1999) buvo atlikta gerai ir blogai dirbančių žemesniojo bei viduriniojo vadovų lygio įvairių asmenybių charakteristikų lyginamoji analizė, siekiant sudaryti sėkmingai vadovaujančio vadovo darbo rezultatyvumu, jas galima išdėstyti taip:

 Ekstraversija;

 Atsakomybė;

 Intelektas;

 Autoritetas;

 Impulsyvumas;

 Siekimas teigiamo socialinio vertinimo;

 Siekimas eksperimentuoti;

 Pasitikėjimas savo jėgomis.

Sudaryti psichologinį sėkmigai vadovaujančio vadovo portretą nepavyksta iki šiol. Tam tikros vadovo asmenybės savybės, kurios yra reikšmingos vienoje darbo situacijoje, neturi didesnės reikšmės kitoje. Sėkmingai dirbantys vadovai gali pasižymėti gana skirtingais bruožais. Akivaizdu, jog ryšys tarp vadovo darbo sėkmės ir jo asmenybės savybių nėra tiesioginis, kaip buvo manoma. Asmenybės bruožai yra būtina sėkmingo darbo sąlyga, bet ne jos garantija. Pastaruoju metu bruožų teorijoje yra populiari 3 asmenybės veiksnių koncepcija, vadinamoji „3E“ taisyklė:

 Ektraversija;

 Erudicija;

 Empatija;

Šiuolaikinėje socialinėje psichologijoje labiausiai yra paplitusios šios lyderystės teorijos (Psichologija studentui, 2000):

1. Lyderio bruožų teorija“. Svarbiausias jos teiginys – „žmonės gimsta lyderiais“, t.y. tam tikrų įgimtų savybių rinkinys (ektravertiškumas, empatija, intelektas, sugebėjimai, nervinių procesų stiprumas ir paslankumas ir pan.) padeda individui bet kokioje grupėje užimti viešpataujančią padėtį.

2. „Lyderystė kaip grupės funkcija“. Grupės lyderiu tampa individas, nuosekliausiai besilaikantis grupės normų ir vertybių. Lyderystė – tai grupės vidinės raidos rezultatas.

3. „Lyderystė kaip situacijos funkcija“. Yra pastebėta, jog tie patys asmenys įvairiose grupėse užima nevienodą padėtį. (Pavyzdžiui, vyras šeimoje gali būti ryškus lyderis, o darbe – kolegų atstumtas ir pan.). Vadinasi, lyderystę sąlygoja pati situacija, nuo kurios ir prasideda lyderio kilimas.

Neretai sutapatinamos sąvokos „lyderis“ ir „vadovas“. Tačiau vadovai būna skiriami arba renkami (užima formalaus statuso pozicijas), o lyderiu tampama neoficialiai. Beje, dažnai vadovas ir lyderis yra tas pats žmogus. Tai labai priklauso nuo vadovo bendravimo su grupės nariais, t.y. nuo jo darbo stiliaus (Psichologija studentui, 2000).

Skiriami tokie klasikiniai lyderystės (taip pat ir vadovavimo) stiliai: autoritarinis, demokratinis ir liberalusis (Psichologija studentui, 2000):

Autoritarinis lyderis netoleruoja grupės nuomonės, maksimaliai koncentruoja valdžią savo rankose, įsakinėja grupės nariams, komanduoja, juos baudžia. Grupėje niekas nerodo iniciatyvos, nes lyderis „viską žino pats“. Toks lyderis nemėgsta prištaravimų ir savo veiksmus laiko nekeliančiais abejonių.

Demokratinis lyderis – „saviškis“. Grupėje nebijoma pasakyti savo nuomonę, parodyti iniciatyvą, nes nieka neišjuoks, nenubaus. Lyderis pasitiki grupe, tariasi su ja, priimdamas sprendimus, t.y lyderis remiasi grupės narių pasiūlymais ir nuomone.

Liberalusis lyderis elgiasi taip, lyg būtų eilinis grupės narys. Grupėje leidžiama elgtis taip, kaip norima, suteikiama visiška laisvė. Dėl to šis stilius dar vadinamas anarchiniu, kai lydris palieka vadovavimą savieigai.

Dauguma tyrimų liudija, kad efektyviausias yra demokratinis vadovavimo stilius.

Žmonėms, kuriems užima aukšto statuso
pozicijas, būdingos dvi savybės. Pirma, tendencija imtis naujų idėjų ir veiklos tam, kad likusieji grupės nariai reaguotų į tas idėjas ir užsiimtų nauja veikla. Antra savybė – vadinamoji privilegija visų šalių sutikimu (iš anglų k. „consensual privilege“), kuri yra kitų grupės narių teigiamas aukšto statuso vertinimas ir pripažinimas (Pennington D.C., 2002).

2. SITUACINIS VADOVAVIMAS

Šios teorijos atstovai aiškina vadovavimo sėkmės priklausomybę nuo įvairių vadovavimo situacijos ypatumų: pavaldinių charakteristikų, vadovo ir pavaldinių santykių, darbo užduočių apibrėžtumo, vadovo realios valdžios grupėje ir pan.

Viena svaresnių teorijų, turėjusių didelės įtakos vedovavimo teorijų raidai, yra P.Hersey ir K.Blanchard elgesio teorija, kurioje teigiama, kad vadovo darbo sėkmė priklauso nuo jo sugebėjimo teisingai įvertinti savo pavaldinių brandumo lygį ir atitinkamai pasirinkti elgesio stilių. Brandos lygis atspindi sugebėjimą sėkmingai dirbti ir norą prisiimti atsakomybę už savo elgesį.

Skiriama: psichologinė branda – žmogaus, darbuotojo motyvacija, noras gerai dirbti savo darbą, atsakomybė bei profesinė savigarba; darbinė branda – žinios, darbo įgūdžiai, patyrimas įgalinantys darbuotoją sėkmingai dirbti.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1492 žodžiai iš 4925 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.