Vadovavimo stiliai vadovų tipai
5 (100%) 1 vote

Vadovavimo stiliai vadovų tipai

Turinys

Įvadas 3

Tradicinių ir naujųjų vadovavimo stilių klasifikacija 4

Vadovavimo stilių klasifikacija elgesio teorijose 6

1. K.Lewin vadovavimo stilių klasifikacija 6

2. D.McGregor vadovavimo stilių klasifikacija 7

3. R.Likert vadovavimo stilių klasifikacija 7

Vadovavimo stilių klasifikacija pagal vadovų orientaciją 9

1. Ohajo universiteto vadovavimo stilių klasifikacija 9

2. Schmidt – Tannenbaum vadovavimo stilių klasifikacija 10

3. R.Blake ir J.S.Mouton vadovavimo stilių klasifikacija 10

Vadovavimo stilių skirstymas pagal vadovų orientaciją ir pavaldinių lygį 14

Apibendrinimas 16

Literatūra 17

Įvadas

Vadovavimo stilius – tai vadovo poveikio pavaldiniui būdas, siekiant daryti jam įtaką ir skatinti jį siekti organizacijos tikslų. Vadovavimo stilių apibrėžimas – elgesio teorijų nuopelnas. Šios krypties teorijų atsiradimą sąlygojo tai, kad vadovo savybių ir asmeninių bruožų tyrimas nedavė tikslių paaiškinimų, nuo ko priklauso efektyvus vadovavimas. Todėl pradėta tirti vadovavimo efektyvumą, siejant jį su vadovų elgesio pobūdžiu. Pagrindinis šios krypties atstovų (K.Lewin, D.McGregor, R.Likert) nuopelnas ir yra vadovavimo stilių apibrėžimas bei analizė. Vadovavimo stiliaus teorijos remiasi prielaida, kad sėkmingam vadovavimui lemiamos reikšmės turi ne asmenybės bruožai, bet vadovavimo stilius (Želvys, 1999).

Bene pirmą kartą bandymas apibūdinti vadovų tipus ir atitinkamus vadovavimo stilius yra Platono veikale „Valstybė“. Platonas skyrė keturis vadovavimo stilius – timokratiją, oligarchiją, demokratiją ir tironiją. Šiuo metu literatūroje labai daug skirtingų požiūrių į vadovavimo stilius. Tokią įvairovę lemia vadovo ir pavaldinių santykių įvairovė bei sudėtingumas, o tai sąlygoja ir vadovavimo stilių įvairovę. Vis dėlto galima išskirti tam tikrus būdingus konkrečiam vadovavimo stiliui bruožus, pagal kuriuos ir bandoma klasifikuoti bei apibūdinti atskiras vadovavimo stilių rūšis. Iki šiol nėra vienos vadovavimo stilių klasifikacijos, tačiau juos galima apibendrinti, išskiriant keletą skirtingų požiūrių į vadovavimo stilių skirstymą (Sakalas, Šilingienė, 2000):

• Tradicinis ir šiuolaikinis vadovavimo stilių skirstymas;

• Vadovavimo stilių skirstymas pagal vadovų elgesį;

• Vadovavimo stilių skirstymas pagal vadovų orientaciją;

• Vadovavimo stilių skirstymas pagal vadovų orientaciją ir pavaldinių lygį.

Tradicinių ir naujųjų vadovavimo stilių klasifikacija

A.Sakalo (2001) teigimu, tradiciniai yra autoritariniai vadovavimo stiliai. Įsakymu tiksliai nurodoma, ką, kada ir kaip reikia padaryti. Laukiama, kad pavaldinys visa tai atliks laiku, tačiau jis yra nuolat kontroliuojamas. Vadovas priima visus sprendimus, pavaldiniai tam neturi didesnės įtakos, jie tik sprendimus pripažįsta ir vykdo. Darbas dažnai pertraukiamas, nes aukštesniame lygyje reikia priimti naujus sprendimus. Vadovauti šiuo stiliumi reikia stiprios vadovo asmenybės bei charakterio ir gero profesinio pasirengimo. Vadovai per daug užimti, jie neturi laiko strateginiams sprendimams, kadangi kišasi į mažiausias sprendimo smulkmenas. Tradiciniams vadovavimo stiliams priklauso:

• Charizmatinis vadovavimo stilius. Jis remiasi asmens spinduliavimo jėga (Dievo dovana). Vadovui duota išskirtinė Dievo dovana veikti bendradarbius, kad jie savanoriškai darytų tai, ko iš jų laukia vadovas. Galima teigti, kad visi geri vadovai turi ypatingo žavesio, poveikio jėgos. Charizmatiniam vadovui būdingas sugebėjimas užkrėsti kitus savo energija, puiki laikysena, geras charakteris, retoriniai gabumai, jais žavimasi, tačiau jie ne egoistai.

• Patriarchalinis vadovavimo stilius. Jį galima palyginti su valdymu šeimoje, remiantis tėvo – motinos autoritetu. Šis stilius turi gilias tradicijas, tačiau jo taikymo galimybės ribotos. Tradicinis paklusnumas šeimos galvai šiandien nepriimtinas, nors jis turi labai didelę įtaką, ypač formuojantis organizacijai. Šiandien jį galima taikyti mažose organizacijose, tačiau būtina sąlyga, kad patriarchas tikrai būtų vertas to autoriteto, kuriuo jis mėgina naudotis. Kitaip pasireiškia iškreiptos formos – familiarumas, protekcionizmas savo šeimos atžvilgiu. Šio stiliaus privalumas tas, kad rūpinamasi savo bendradarbiais net ir tada, kai jie negali dirbti.

• Autokratinis vadovavimo stilius. Kaip ir patriarchalinis, jis grindžiamas besąlygišku vadovo autoritetu, tačiau jis rūpinasi savo bendradarbiais tik tiek, kiek jie yra naudingi. Kiekvienas vadovas mano esąs protingesnis už pavaldinį, reikalauja iš pavaldinių paklusnumo, besąlygiško įsakymų vykdymo. Autokratinis vadovavimo stilius šiandien yra netaikytinas, nes neleidžia pilnai panaudoti pavaldinių potencialo, kyla atviras ar tylus pasipriešinimas vadovo diktatui.

• Biurokratinis vadovavimo stilius. Nuo autokratinio vadovavimo stiliaus skiriasi tuo, kad žodinis vadovo nurodymas ar įsakymas pakeičiamas įstatymais, įsakymais, reglamentais, standartais. Žodinis įsakymas keičiamas popieriumi, nuasmeninamas, priskiriamas „ne mūsų lygio problemai“. Taip galima sumažinti sistemos pasipriešinimą (įstatymui dažnai paklūstama nesvarstant), tačiau kartu sumažinamas ir valdymo sistemos lankstumas. Biurokratinis vadovavimo stilius geras, jei reglamentuojamos paprastos procedūros, kurios gali
būti lengvai koreguojamos. Biurokratinis vadovavimo stilius netinkamas, jei jis per daug išsiplečia. Jei įsakymas, reglamentas nekeičiamas keičiantis padėčiai, tai savo kaltę visada galima suversti „blogam įsakymui“, vadovui sudaroma galimybė nusišalinti nagrinėjant realią situaciją ir vadovautis „nekintamais“ nurodymais i viršaus.

Prie naujų vadovavimo stilių priskirtini kooperatinis ir laisvasis vadovavimo stiliai.

• Kooperatinis vadovavimo stilius. Bendradarbiai traktuojami kaip partneriai. Kooperatyviai veikti reiškia glaudžiai bendradarbiauti siekiant bendro tikslo. Vadovas supranta, kad jis vienas negali pasiekti organizacijos tikslų, jis žino, kad nemaža sėkmės dalis prikauso nuo bendradarbių, todėl jis pasiruošęs deleguoti dalį savo darbų, stengiasi bendradarbiavimą grįsti savitarpio pagalba, o ne bausmėmis. Šis vadovavimo stilius labai aktyvina darbuotojus, skatina atsiskleisti jų potencialą, realizuoti augimo siekius. Vienas iš svarbiausių šio vadovavimo stiliaus bruožų yra tas, kad darbuotojasi įtraukiami į valdymą. Dėl šių priežasčių kooperatinis vadovavimo stilius geriausiai atitinka šiuolaikines sąlygas. Šio stiliaus trūkumas yra tas, kad dažniausiai sprendimams priimti reikia daugiau laiko, jie dažnai nepakankamai kryptingi. Taip atsitinka dėl to, kad išsiaiškinti nuomonių skirtumams visada reikia laiko. Derinant atskiras nuomones, dažnai negalima priimti aiškiai kryptingo sprendimo, jis dažniausiai būna kompromisinis.

• Laisvasis vadovavimo stilius (laissez faire). Iš viso atsisakoma reglamentuoto valdymo. Darbuotojas pats sprendžia, ką ir kaip daryti. Jei jam duodami nurodymai, tai nekontroliuojama, kaip jie vykdomi. Šis lygybės principas gali privesti prie įprastų darbo santykių iškraipymo. Kartu aukšto sąmoningumo ir profesinio lygio kolektyvuose jis gali pasiteisinti.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 964 žodžiai iš 3180 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.