1. STRESO SĄVOKOS ATSIRADIMAS
Nors streso terminas buvo žinomas jau antikos laikais, tačiau moksliškai jį pagrindė H. Selje (H. Selye, 1936). Nuo to laiko šis terminas ir vadinamas Selje adaptaciniu sindromu (kiti autoriai jį dar vadina bendruoju adaptaciniu streso sindromu). Stresas tai būsena, kylanti dėl įvairių ekstremalių poveikių, t.y. stresorių.
Pradžioje šis terminas buvo vartojamas tik fiziologijoje, vėliau ir psichologijoje bei psichiatrijoje. Streso sąvoką pradėjęs vartoti H. Selje tikriausiai neįsivaizdavo, kiek populiarus taps jo pasiūlytas terminas. Iš pradžių stresas buvo apibudinamas kaip bendrasis adaptacijos sindromas, kurio formos ir organizmo reakcijos priklauso ne nuo stresoriaus pobūdžio, o nuo jo intensyvumo, trukmės bei organizmo adaptacinių galimybių. Tačiau ilgainiui stresas ir profesionalų, ir kasdienėje kalboje buvo vis labiau diferencijuojamas pagal kilmę, trukmę ir reikšmę jį išgyvenančiam asmeniui, vis dažniau imama vartoti psichologinio streso sąvoką.
Pirmasis stresą diferencijavo pats H. Selje. Jis išskyrė eustresą (kaip pokytį, sukeliantį psichologiškai teigiamus išgyvenimus) bei disrtesą (sukeliantį neigiamas emocijas) ir parodė skirtingą tų adaptacinių reakcijų biologinį poveikį organizmui.
Vėliau šią idėją išplėtojo ir detalizavo J. H. Holmesas ir R. H. Rahe’as (1967). Jie paskelbė Socialinės readaptacijos vertinimo skalę, kuri leido įvertinti bei numatyti, kokie gyvenimo pokyčiai turi įtakos žmogaus sveikatai.
H. Selje teigė, kad bendrasis adaptacinis sindromas yra nespecifinė organizmo reakcija į kiekvieną nepalankų poveikį. Stresorius, atsižvelgiant į jų rūšį ir poveikį, galima skirstyti į psichinius ir fiziologinius. Psichiniai stresoriai yra skirstomi į informacinius ir emocinius.
Stresoriumi vadinamas veiksnys, sukeliantis stresą. Tai gali būti fiziologiniai stresai – labai didelis fizinis krūvis, didelė arba maža temperatūra, skausmas, infarktas, bei psichiniai stresai – grėsmė, pavojus, įžeidimas,informacijos perteklius ir kt. Taigi stresas yra bendra organizmo adaptacinė gynybinė reakcija į bet kokis neigiamus poveikius fizinei ir psichinei žmogaus būsenai.
2. PAGRINDINĖ ENERGIJOS PRARADIMO PRIEŽASTIS – STRESAS
Stresas, ko gero, pastaraisiais metais tapo vienu iš neteisingiausiai suprantamų ir labiausiai ne vietoje vartojamų žodžių. Visi tik ir kalba apie stresą, dauguma patiria stresą, beveik visi skundžiasi savo stresais. Dėl visko, kas šiandien negerai, kaltinamas stresas – dėl mirties ir migrenos, skausmų menstruacijų metu ir žlugusios santuokos, dėl spuogų ir t.t. Tiesą sakant, darosi baisu, kai dar ir dešimties metų nesulaukę vaikai skundžiasi dėl “mokyklinių stresų”, motinos dejuoja dėl stresų, kuriuos jos patiria ruošdamos su vaikais pamokas, taip pat dirbdamos namuose ir įstaigose, mokytojai – dėl stresų mokykloje, vyrai – dėl stresų šeimoje ar firmoje, pardavėjos – dėl stresų prieš Kalėdas, turizmo firmų darbuotojai – dėl atostogų stresų, telefonistės – dėl daugybės skambučių, taksistai – dėl eismo ir t.t., ir t.t.
Stresą būtina tiksliai apibrėžti, nes paprastai stresu vadiname viską, kas nemalonu, nepatogu, kas mus slegia. Ir štai pirmas svarbus punktas: kiekvienas stresu vadina kažką kita – tai, ką jis jaučia asmeniškai, ir viliasi, jog kitas žmogus jį supras. Spaudoje skaitome apie vadybininkų, policininkų, sekretorių, darbininkų, dirbančių prie konvejerio, medicinos seserų, valstiečių, vairuotojų, pėsčiųjų ir dviratininkų stresus, apie atostogų metu ir laisvalaikiu patirtus stresus ir t.t. Trumpiau tariant, stresas – tai sankaupa jausmų, kurie kyla individui dėl psichinio ir fizinio pobūdžio apribojimų, nusivylimų, praradimų ir pernelyg didelių reikalavimų. Kasdieninėje kalboje stresu vadinama viskas, kas nemalonu, kas gadina mūsų dvasinę ir fizinę savijautą. Stresas kaltas dėl nugaros skausmų, sutrikusio miego, aukšto kraujospūdžio, medžiagų apykaitos sutrikimo ar pablogėjusios regos, jautrumo orų pasikeitimams, nervingumo, net dėl sumažėjusio potraukio ir nuovargio seksualiniame gyvenime, dėl nutrūkusių meilės ryšių ir dar daug dėl ko.
Vieni, sakykim, ko nors visai nelaiko stresu, o kiti panašią situaciją neabejodami vadina stresu, ir atvirkščiai. Šį fenomeną galime stebėti ir savo pačių gyvenime: kažkada anksčiau galėjome kuo žvaliau trypti ištisą naktį diskotekoje, grojant pragariškai garsiai muzikai, ir tik garsiai rėkdami susikalbėdavome su bendraamžiais, o kitą rytą kaip niekur nieko eidavome į darbą ar universitetą, ir mums tai buvo nuostabu. O dabar ramioje draugijoje praleistas vakaras kai kam gali sukelti stresą, nes jis užtrunka iki pirmos valandos nakties, o rytoj reikia laiku būti darbe. Tai ne tiek susiję su tuo, kad tą naktį per mažai miegojau, kiek su mūsų požiūriu į darbą! Anais laikais galėdavome nerūpestingai linksmintis diskotekoje iki ryto, o šiandien gal net kvietimas pavakarieniauti gerame restorane per daug mūsų nedžiugina, mus apsunkina, kelia mums stresą.
Dabar pažvelkime kitaip: prisimenate savo paskutines atostogas? Ketinote pagaliau atsipalaiduoti, anksti gultis ir išsimiegoti už visą pastarąjį laiką. Bet štai jūs susipažįstate su pora mielų žmonių. Jūsų nuotaika pagerėja, jūs
apskritai nebežiūrite į laikrodį, pamirštate darbą ir visus rūpesčius. Su nuostaba pastebite, kad smagiai prasėdėjote visą naktį triukšmingoje ir prirūkytoje smuklėje ir, nepaisant visko, pailsėjote. Kitą rytą jūs puikiausiai jaučiatės ir bėgate žaisti tenisą, o po pietų išvykstate į gana nelengvą iškylą, o vakare ir vėl linksminatės kavinėje. Fiziškai jūs daug labiau išvargote negu namie, gerokai per mažai miegojote, bet vis dėlto esate puikiausios nuotaikos, jokių stresų, viskas nuostabu. Kodėl viskas taip pasikeitė? Kas atsitiko? Kur dingo bloga nuotaika, žlugdantis jausmas ir stresas? Išorinės aplinkybės – atostogos ir vietos pakeitimas – čia ne pats svarbiausias dalykas, nes namuose juk kur kas patogiau, miegate įprastoje lovoje, o jūsų butas daug jaukesnis už bet kokį viešbučio kambarį.
Ne, pasikeitė jūsų požiūris į dalykus: jūs išvydote viską teigiamai ir dėl to atsipalaidavote, atsikvėpėte. Viskas, kas namuose jus slėgė, nutolo. Be to, jūs pažvelgėte į visus tuo dalykus iš tam tikro nuotolio ir gerokai objektyviau. Trumpiau tariant, nebuvo nieko, kas keltų jums stresą.
Stresas – sudėtinė gyvenimo dalis ir teigti jį esant žalingą būtų neteisinga. Kartais jį gali sukelti ir džiaugsmas.
Streso būsena gali veikti žmogų ir teigiamai, ir neigiamai. Net vieną ir tą patį žmogų gali veikti blogai ir gerai, atsižvelgiant į nuotaiką, situaciją, sąlygas. Todėl dabar išskiriamos dvi stresų rūšys:
• teigiami stresai – teigiamai veikianti įtempta būsena;
• neigiami stresas – neigiamai suvokiamas ir dažniausiai blogai veikiantis išgyvenimas.
Teigiama prasme stresas skatina motyvacijai, kuri atpalaiduoja energiją norimiems rezultatams pasiekti. Štai sportininkas nervinasi prieš startą arba aktorius ar oratorius jaučia scenos baimę. Žmogus nuogastauja, jog jam gali nepasisekti arba jam nepavyks išnaudoti visų savo sugebėjimų. Lygia greta mes mobilizuojame ir koncentruojame energiją būsimiems sunkumams įveikti. Jei nebūtų stresų, gyvenimas mums būtų tikra nuobodybė, sunkiai įsivaizduojamas ir ne toks turiningas.
Stresas gali paversti mus dirgikliu, neigiamas emocijas skleidžiančiu žmogumi, bet jis gali būti ir uždeganti kibirkštis, stimuliuojanti paskata padaryti ką nors nepaprasta, įgyvendinti idėjas ir labai produktyviai dirbti. Neigiamas stresas gali sužlugdyti, sukelti depresiją, nervingą reakciją į viską. Dėl jo galime nepajėgti atskirti esminių dalykų nuo neesminių ir tiesiog susirgti. Paveikti teigiamo streso gal net įgyvendinsime savo svajones ir dideliu užsidegimu patrauksime kitus.
Nors buitinėje kalboje stresu dažniausiai vadiname nemalonius dalykus, iš tikrųjų tai kompleksiškas fiziologinius ir motyvacijos aspektus apimantis fenomenas. Tikroji sveikatos problema – tai ne stresas apskritai, o tai, kad žmogus nesugeba atskirti normalaus, sveiko streso nuo žlugdančio, ligą sukeliančio streso.
Mokslininkų tyrimai rodo, kad veikiami streso žmonės suvokia viską daug siauriau, tampa kategoriškesni, ima nebesuprasti, kas dedasi aplinkui, nes visi jų pojūčiai nukreipti tik į stresą sukėlusį objektą.
Kai kurie žmonės stresams yra labai atsparūs. Dėl to svarbu suskirstyti žmones pagal jų jautrumą stresams. Tai suteikia galimybę reguliuoti darbo našumą bei naudą, išvengti ligų. Be to, patys žmonės turi žinoti savo atsparumą ir reguliariai atgauti jėgas.
2. 1. Streso atpažinimas
Kaip nustatyti, kad žmogui gresia stresas? Visų pirma jis ima iracionaliai elgtis ir darbe, ir namuose. Pavyzdžiui, viršininkas klausia pavaldinio, ar parengta ataskaita. Dėl šio klausimo pavaldinys staiga “pratrūksta”. Tikriausiai turi kokių nors nemalonumų namuose – gal serga vaikai ar sudaužė mašiną ir t.t. Paprastai susikaupia krūva nemalonumų, kurie pagaliau išsiveržia kaip stresas. Jie itin pavojingi, jei ilgesnį laiką “guli ant širdies”. Streso padariniai dažnai esti širdies ligos, infarktas, depresija ir pan. Beje, metams bėgant organizmo atsparumas stresams silpnėja. Ypač pavojingas amžius nuo 40 iki 50 metų.
2.2. Streso sukėlėjai
Dažnai stresą vienas po kito sukelia daugybė atsitikimų. Todėl netikslinga atsižvelgti į kiekvieną situaciją skyrium. Jei vairuotojas dideliu greičiu važiuoja lygiu keliu ir net jei jo automobilio padangos tinkamai parinktos, jis vis tiek gali nuvažiuoti nuo kelio, nors ir būtų pasiruošęs ne vienai staigmenai. Todėl prasminga pasitikrinti, ar esame pasiruošę netikėtumams.
Jei esame sveiki ir pilni jėgų, lengvai galime ištverti vieną kitą įvykį. Tačiau pavargę, sudirgę ar susirgę mes nepajėgiame atsispirti streso faktoriams. Taip gali susidaryti užburtas ratas: juo daugiau stresą sukeliančių veiksnių aplink mus, tuo silpniau mes jiems priešinamės.
Matthiasas Burischas vardija šiuos streso pradžios aspektus:
• atsiranda didžiulis grėsmingų ir besipriešinančių jėgų neatitikimas ir situacija tampa nekontroliuojama;
• grėsmė priartėja;
• situacija tampa neaiški ir neprognozuojama.
Kas yra tie stresoriai, kurie sukelia šią būseną?
Tai stresinių situacijų sukėlėjai, ir tik nuo žmogaus, nuo jo būsenos, jo savijautos ir situacijos priklauso, kokį stresą jie sukelia – teigiamą ar neigiamą. Neigiamą stresą sukelia išoriniai dirgikliai, kurie atsiranda slegiančiose
situacijose ir kurie per stipriai veikia žmogaus organizmą ir emocijas. Mūsų organizmas reaguoja į pusiausvyrą trikdančius dirgiklius.
Stipriausias stresorius yra baimė. Ji gali skatinti mus veikti, gali suteikti mums sparnus, padėti atrasti naujų idėjų ir galimybių. Baimė padėjo mūsų protėviams išgyventi, skatino juos daryti išradimus, o dabar sulaiko žmones nuo neapgalvotų veiksmų. Stresą sukelia baimė dėl gyvybės, dėl išlikimo, baimė, kylanti dėl aplinkinio pasaulio grėsmės sąžinės baimė. Tai reiškia, jog jei baimės nėra per daug, ji skatina mus siekti geresnių laimėjimų, mobilizuoja vidinius mūsų rezervus.
Toliau yra pateikiamas streso faktorių sąrašas grindžiamas lentele, kurią sudarė Vašingtono universiteto Medicinos fakulteto mokslininkai Dr. Th. H. Holmesas ir Dr. R. H. Rahė, ir kuria šiandien naudojasi dauguma streso tyrėjų. Paprastai riba peržengiama tada, jei taškų suma per metus viršija 150.
Streso sukėlėjai ir jų reikšmingumas taškais Taškai
Sutuoktinio mirtis 100
Skyrybos 73
Atsiskyrimas nuo sutuoktinio 65
Įkalinimas arba izoliavimas kitoje įstaigoje 63
Artimo giminaičio mirtis 63
Sunkus sužeidimas ar liga 53
Vedybos 50
Darbo vietos praradimas 47
Susitaikymas su sutuoktiniu 45
Išėjimas į pensiją 45
Šeimos nario pašlijusi sveikata ar netinkamas jo elgesys 44
Nėštumas 40
Seksualinės problemos 39
Naujo šeimos nario atsiradimas (gimimas, įvaikinimas, vyresnio amžiaus giminaičio atsikėlimas) 39
Nepalanki permaina darbe (suvienijimas, perorganizavimas, konkursas ir t.t.) 38
Nepalanki finansinės padėties permaina 37
Gero draugo mirtis 36
Profesinė permaina 36
Padažnėję nesutarimai su sutuoktiniu 35
Ipotekos paėmimas, namo pirkimas ir pan. 31
Teismo sprendimo įsigaliojimas dėl ipotekos ar paskolos 30
Reikšminga permaina profesinėje veikloje (paaukštinimas, pažeminimas, perkėlimas) 29
Sūnaus ar dukters išėjimas iš namų (vedybos, studijos ir pan.) 29
Problemos su giminaičiais 29
Ypatingi asmeniniai pasiekimai 28
Sutuoktinis liaujasi dirbęs ne namuose 26
Mokymosi pradžia ir pabaiga 26
Reikšmingos gyvenimo sąlygų permainos (naujo namo statyba, perstatymas, sąlygų pablogėjimas ir pan.) 25
Ūmus asmeninių įpročių pasikeitimas (apsirengimas, bendravimo stilius, draugų ratas ir pan.) 24
Pašliję santykiai su viršininku 23
Reikšmingos darbo laiko ar darbo sąlygų permainos 20
Persikėlimas į kitą vietą 20
Mokyklos pakeitimas 20
Reikšmingos laisvalaikio apimties ir formų permainos 19
Reikšmingos bažnytinės veiklos permainos 19
Reikšmingos visuomeninio aktyvumo permainos (viešnagė, šokiai, koncertų ir teatrų lankymas, bendras muzikavimas ir pan.) 18
Kredito paėmimas (automobiliui, televizoriui ir pan.) 17
Reikšmingos miego įpročių permainos 16
Gerokai padažnėję ar sumažėję šeimos susiėjimai 15
Staigus valgymo įpročių pakeitimas (imama valgyti daugiau ar mažiau) arba labai pasikeitęs valgymo laikas 15
Atostogos 13
Kalėdos 12
Smulkūs prasižengimai (eismo taisyklių pažeidimai) 11
Kai kada papildomų stresų sukelia ir mūsų vidinis nusiteikimas. Mes keliame pernelyg didelius reikalavimus sau arba siekiame kitų, mums iš šalies primetamų tikslų, kurių mes patys galbūt ir nesame užsibrėžę. Kaltės jausmas taip pat gali sukelti stresą t.y. jei darome prieš savo valią, toks mūsų elgesys mus slegia. Panašiai atsitinka ir tada, kai prieš aplinkinius norime pasirodyti kitokie, negu iš tikrųjų esame, todėl baiminamės būti demaskuoti.
2. 3. Streso atsiradimo priežastys darbe
• perkrovimas;
• laiko stoka;
• bloga vadovavimo kokybė;
• nesaugi organizacijos politika;
• nesugebėjimas suderinti įpareigojimų ir atsakomybės;
• vaidmenų konfliktai;
• organizacijos ir asmens vertybių neatitikimas;
• įvairaus tipo, ypač neįprasti pasikeitimai;
• frustracija.
Vadovų ir eilinių darbuotojų stresus paprastai sukelia skirtingos priežastys. Vadovus dažniausiai veikia atsakomybės, sprendimų našta; pavaldiniai dažniausiai jaučia įtampą, sukeliamą žemo statuso, resursų stokos, per didelio apkrovimo darbe.
2. 4. Skirtingų žmonių grupių reakcija į stresą
Patiriantys stresą žmonės į jį reaguoja skirtingai. Pagal tai žmonės skirstomi į dvi grupes: A ir B.
A grupės žmonės B grupės žmonės
Agresyvūs, kompetentingi, siekia aukštų standartų ir nuolat save laiko įtampoje. Jie kelia sau reikalavimus ir siekia tikslų netgi poilsio metu. Tą įtampą, kurią jie jaučia, dažniausiai sukuria patys, kitaip tariant, tai yra jų sukurtas aplinkos produktas. Tipinė šių žmonių “išeiga” – širdies priepuoliai.
Yra labiau pasiduodantys, jie priima situacijas ir dažniau su jomis susitaiko negu kompetentingai kovoja. Šiuos žmones ypač veikia laiko trūkumas
3. STRESO ĮVEIKIMAS
3. 1. Mokslininkų mintys apie streso įveikimą
Mokslininkas Dieteris Frei tvirtina: greičiausiai pasveiks tas, kuris stresinę situaciją vertins kaip menką dalyką, o savo galimybes, kurios padės išsikapstyti iš šios pavojingos būsenos, laikys labai svarbiomis.
Paprastai tariant, tai teigiamos mintys: „Pradėkite dieną gerai nusiteikę, išlaikykite savo tvirtą pasitikėjimą, ir tegu kelios geros mintys palydi jus į lovą. Jei prieš užmigdami jau imate bijoti rytdienos, tai atsibudę pajusite „ryto siaubą“.
Psichiatrijoje gerai žinoma ši būsena, kai kalbama apie depresiją.
Eckartas Miulleris teigia: „Žmonės visai nepatirs streso ar patirs jį gerokai mažesnį, jei jie:
• Įsitikinę, jog gali keisti stresorių intensyvumą (stresorius – veiksnys, kuris sukelia žmogui įtampą, nervingumą, skubėjimą, pyktį ar susirūpinimą);
• Mano, jog gali iš anksto numatyti streso raidą;
• Įsitikinę jog gali kontroliuoti situaciją;
• Yra patyrę, jog padedami kitų ar savo pačių jėgomis praeityje tokias situacijas jau buvo įveikę;
• Jaučia progą, kai patys galės griebtis ryžtingų priemonių;
• Stresinės situacijos keliamų reikalavimų nelaiko sau reikšmingais;
• Suvokia situaciją kaip paskatą plėtoti savo sugebėjimus;
Mokslininko manymu, žmonės neišvengs streso, jei jie:
• Patyrė, jog panašiose situacijose yra bejėgiai;
• Jaučiasi esą įvykių auka;
• Situaciją laiko žala ir nuostoliu;
• Reikalavimą laiko grėsme;
• Laiko situaciją iššūkiu ir mano, jog nuo sprendimo priklausys jo paties, kaip asmens, svarbumas.
3. 2 Svarbiausi streso įveikimo būdai
1. Gyvenimo pozicija arba kognityvinis perorientavimas.
2. Racionalus jėgų paskirstymas.
3. racionalus laiko naudojimas.
4. sudvejinimas.
5. Sąmoningas emocinių būsenų reguliavimas.
Kad geriau įsisąmonintume ką tai reiškia, aptarsime kiekvieną iš šių būdų atskirai.
3. 2. 1. Gyvenimo pozicija arba kognityvinis perorientavimas
Pasitaiko tokių situacijų, kurių neįmanoma pakeisti. Kai kurias problemas iš ties sunku išspręsti, tada geriausiai yra keisti požiūrį į situaciją (kognityvinis perorientavimas).
Lengviau susidorojantys su stresai asmenys:
• Geba atidėti problemas iki to momento, kada pajėgs jas išspręsti;
• Susidorojantys su stresais asmenys specialiai atsipalaiduoja, kad kūnas ir protas pailsėtų nuo fizinių bei psichinių krūvių, kovojant su stresais. Jie dažnai keičia krūvių tipus: imasi intensyvių fizinių užsiėmimų arba, priešingai, imasi ramių, atpalaiduojančių pratimų.
• Sugeba apžvelgti savo gyvenimo įvykius bendrai, iš bendros perspektyvos, nepaskęsdami smulkiose situacijos detalėse.
• Tokie žmonės valdo stresinių situacijų plėtotę, realiai planuodami ir įsikišdami į jas taip, kad stresai jų nesugniuždytų. Jie nesutrinka, nepasimeta, apipinti problemų.
• Jie pasitinka tas problemas ir yra pasirengę susidurti su sunkumais, nemaloniais dalykais.
• Žino savo galimybes ir neleidžia sau persitemti. Jie žino, jog tam tikras krūvių lygis naudingas ir veikia skatinamai, o per dideli krūviai yra rizikingi. Jų imtis galima, tik suvokus pavojų bei riziką.
• Nepasineria į depresiją, o verčiau ieško problemų priežasčių, kad paskui jas pašalintų. Kartu jie atvirai ir sumaniai reiškia savo jausmus – šalina kylančias kliūtis bei sunkumus.
• Sugeba imtis nepopuliarių priemonių. Gerai susidorojantys su stresais pernelyg nesijaudina, jei kiti nepritaria jų poelgiams.
• Nesilaiko labai griežtų planų, kuriuos vargu beįgyvendinsi. Tai profesionalus požiūris, neįveliantis žmogaus į nuolatinę kovą dėl nerialių įpareigojimų ar įsipareigojimų vykdymo.
• Aktyviai riboja įsitraukimo į darbą lygį. Jie pasirengę dėti tinkamas pastangas, kad pasiektų tikslą, ir palaiko subalansuotą požiūrį į įvairias aktyvumo sferas.
3. 2. 2. Racionalus jėgų paskirstymas
Išmokti efektyviai panaudoti ir gausinti savo jėgas yra sudėtinga, todėl M. Woodcock ir D. Francis štai ką siūlo:
• Analizuoti savo asmenybę. Savo emocijas slopinantis bet kokios profesijos žmogus, besielgiantis „kaip dera“, gali netekti natūralaus pasitikėjimo. Jis turi atrasti priežastis, viską išsiaiškinti ir atgauti pasitikėjimą.
• Nebijoti rodyti savo jausmus. Būtina išgyventi, pripažinti ir reikšti savo jausmus, nes deramai jų neišreiškęs, žmogus pasijunta susinervinęs, komplikuojasi ir jo santykiai su aplinkiniais, blanksta rezultatai, siaurėja gyvenimo pojūčių pilnatvė.
• Siekti užmegzti glaudžius. asmeninius ryšius su aplinkiniais. Bendravimas su aplinkiniais leis sumažinti įtampą, gauti paramą iš jų , pasiekti santykių harmonijos. Glaudūs asmeniniai ryšiai gausina, palaiko žmogaus gyvybinę energiją.
• Ieškoti iššūkio. Žmogus turi tinkamai pasirinkti krūvius. Kad galimybės didėtų. O ne mažėtų.
• Ramiai sutikti savo nesėkmes ir mokytis iš jų. Nesėkmės leidžia geriau pažinti save, patikslinti savo veiksmus ateityje klaidų pripažinimas – būtina žmogaus patirties dalis.
• Įvertinti ko esame verti. Savistaba – svarbus savo jėgų bei galimybių analizės būdas, tačiau niekada neskubėkime nuvertinti savęs geriau ,atvirkščiai, stenkimės pakelti kuo didesnį krūvį, suprantama tam reikia laiko.
• Balansuoti savo krūvius. Sveikata – tai pusiausvyra. Todėl bet kurios profesijos žmonėms, o ypač tiems kurie dirba vadovo darbą, svarbu subalansuoti krūvius. Gyvenimas turi būti įvairus, kupinas įspūdžių.
• Sekti savo svorį. Daug dirbantys ir užsiėmę žmonės neturi progos sveikai pavalgyti ir išgerti. Greitu laiku atsiranda antsvoris, kuris veikia žudančiai. Todėl būtina užsiimti sporto šaka, pratimais, teikiančiais didžiausią malonumą ir palaikančiais sveikatą bei normalų svorį.
• Vengti žalingų įpročių. Pas mus paplitę
įpročiai: piktnaudžiavimas tabaku, alkoholiu. Jų žala labai didelė ir priklauso nuo suvartojimo.
3. 2. 3. Racionalus laiko valdymas
Atliekamos veiklos produktyvumas didėja , kai skiriame jai daugiau laiko ar energijos, bet tik iki tam tikros ribos. Peržengus tą ribą net ir skiriant daugiau laiko ar energijos, veiklos produktyvumas mažėja, o didėja stresas. Kaip žinome, stresas tam tikrais atvejais gali būti motyvuojančia jėga. Laiko, skirto įvairioms veikloms, planavimasgali padėti išvengti per didelio streso lygio, kuriam esant mažėja darbo produktyvumas. Tai padeda išnaudoti skatinančias dirbti streso galimybes.
Laiko planavimas – priemonė mažinti stresą
Laiko švaistymu galima vadinti bet ką, kas trukdo efektyviai siekti tikslo. Laiko švaistymas tolygus laiko vagystei. Galima išskirti dvi pagrindines „laiko vagių“ grupes:
• „Didieji laiko vagys“ – tai problemos kylančios dėl tinkamo požiūrio, aiškių tikslų ar planų neturėjimo, dėl nesugebėjimo daryti svarbius sprendimus.
• „Mažieji laiko vagys“ – tai dalykai, atitraukiantys mūsų dėmesį, kai mes ko nors siekiame. „mažieji laiko vagys gali užimti didelę darbo laiko dalį , tačiau daug didesnę žalą gali padaryti „didieji laiko vagys“, todėl planuoti laiką reikia pradėti nuo vertybių ir gyvenimo tikslų peržiūrėjomo.
Gyvenimo vertybės ir tikslai laiko planavime:
Tikslo turėjimas padeda ištverti sunkumus, padeda išgyventi kritinėmis sąlygomis.vertybių sistemos ir gyvenimo tikslų suderinimas sukelia pasitenkinimą tuo, ką darai ir pasitenkinimą gyvenimu apskritai. Tai leidžia pajusti gyvenimo prasmę. Kai tikslas, kurio siekiame, nesiderina su turima vertybių sistema ar jai prieštarauja, yra didelė tikimybė, kad bus jaučiamas vidinis diskomfortas. Tuomet, veikla atliekama nenuosekliai, o sunkumų keliamas stresas neskatina jų veikti.
Dabar pateiksime keletą būdų, kurie gali padėti išsiaiškintiviso gyvenimo tikslus:
• Įsivaizduokite, kad esate labai senas ir atsitiktinai išgirstatesavo anūkus ar artimuosius pasakojant savo draugams apie jus ir jūsų gyvenimą . ką norėtumėte, kad jie pasakotų apie jus ir jūsų pasiekimus?
• Įsivaizduokite savo antkapį. Kokį užrašą ant jo norėtumėte užrašyti?
Ilgalaikiai tikslai. Jiems pasiekti geriausia sudaryti lanksčius planus, kuriuos būtų galima keisti, atsižvelgiantį trukdymus.ilgalaikiams tikslams nustatyti padės šis pratimas:
• Užrašykite, ką norėtumėte nuveikti per ateinančius penkerius metus (tam skirtos 2 minutės);
• Užrašykite, ką norėtumėte nuveikti ateinančiais metais (2 minutės);
• Užrašykite, ką norėtumėte nuveikti per ateinančius šešis mėnesius (2 minutės);
• Užrašykite, ką norėtumėte nuveikti per ateinantį mėnesį (2 minutės);
Atlikdami šią užduotį įtraukitedarbo prioritetus, tobulinimosi programą, laisvalaikio užsiėmimus, socialines funkcijas, šeimos susibūrimusir t.t. Nustatyti, kurie tikslai yra svarbiausi, gali padėti ABC metodas. Jo esmė – išrūšiuoti tikslus pagal tai, kam teikiate pirmenybę:
A – „privalau padaryti “.Tai svarbiausi tikslai ir užduotys. Jų atlikimo data labai arti arba juos skyrė vadovybė, arba jie svarbūs dėl netikėtai pasitaikiusios galimybės patirti sėkmę ir pan.