Darbo mokslinio organizavimo teorija. (1911 – 1912 m.)F. Teiloras. Pirmasis bandė kompleksiškai nagrinėti organizavimo principus. Vadybos pagrindas – teisingas tiek darbininkų, tiek vadovų darbo organizavimas. Teiloro teorija pradėta vadinama darbo mokslinio organizavimo teorija.
Pagrindinė teorijos frazė – darbas tik tuomet gali būti našus, kai jis organizuotas pagal taisykles, principus, standartus, parengtus panaudojant naujausius mokslo pasiekimus, ilgametę praktikos patirtį. Ši tezė įgyvendinama :
• Teisingai parenkant darbininkus, juos parengiant darbui atitinkamose darbo vietose, pavedant tokius darbus, kuriuos jie sugeba atlikti geriausiai.
• Optimaliai sudarant darbo operacijas.
• Siekiant, kad visi darbininkai dirbtų naudodami „idealius“ darbo metodus. Tuo tikslu stebėti kaip darbininkai atlieka operacijas, jas išskaidyti, o po to medžiagą apibendrinti, nereikalingus elementus šalinti, reikalauti, kad darbininkai didintų darbo našumą.
• Racionaliai naudojant darbo įrankius, įrangą, mechanizmus, medžiagas (taupumas, gera priežiūra, reikiamos įrangos įsigijimas).
• Teisingai apmokant už atliktą darbą. Darbo normavimas – labai svarbi darbo mokslinio organizavimo sudėtinė dalis.
Teiloras nagrinėjo vadybinio darbo pasidalijimą ir darbininkų bei administracijos geranoriško bendradarbiavimo būtinybę, pasiūlė atsisakyti linijinio valdymo principo, o įvedė aštuonių f- jų valdymo principą (darbininkas tampa pavaldus aštuoniems viršininkams). Taigi, jis įvedė f – inį valdymą ir vadybinio darbo pasidalijimą. Teigė, kad gamyklą turi valdyti ne direktorius, o planavimo skyrius.
Teiloro veikalas : „Mokslinės vadybos principai“
H. Emersonas. Suformulavo 12 našumo principų. Jų esmė :
• Racionaliai organizuoti veiklą galima tik teisingai pasirinkus idealus ir preciziškai suformulavus tikslus, darbą organizuoti taip, kad įrengimai neprastovėtų
• Visose veiklos sferose diegti naujausius pasiekimus, žinias,
• Darbo drausmė. Kai bus ji – bus geri rezultatai
• Darbuotojai turi žinoti savo pareigas, jų atlikimo būdus.
• Darbą reikia normuoti.
• Darbuotojas dirbs gerai, kai darbas atitiks jo kvalifikaciją, polinkius.
• Darbas turi būti saugus, nes tada bus geri darbo rezultatai.
• Atlyginimas turi atitikti darbo sudėtingumą.
• Darbą reikia kontroliuoti, nes tada bus pastebėtos klaidos
• Sudaryti tokias sąlygas, kad darbas būtų našus, malonus.
H. Fordas. Teigia, kad pagrindinės našaus darbo sąlygos yra: geras darbo pasidalijimas, detalių ir mazgų standartizavimas bei gamybos mechanizmas. Jis teigė, kad įmonė gali būti saugi tik viską pasigamindama pati.
Idealaus biurokratinio valdymo teorija (1907 – 1915 m.) M. Vėberis. Jis biurokratinį valdymą traktavo kaip grupinės veiklos organizavimą, veiklą reglamentuojant taisyklėmis, instrukcijomis. Vėberio koncepcijos esmė – visi santykiai tarp darbuotojų organizacijoje turi būti griežtai formalizuoti, reglamentuoti, turi vyrauti „nuasmenintų“ santykių atmosfera, vienų prielankumas (neprielankumas)kitiems organizacijoje negalimas; bet koks nukrypimas nuo reglamentų neigiamai veikia darbo efektyvumą ir rezultatus.
Vėberio nuomone:
• organizacija, norinti sėkmingai veikti, privalo suformuoti uždavinius.
• Geriausia – grupinė veikla, kuri turi būti suskaidoma į daug atskirų veiklų.
• Stambesnėse organizacijose sudėtingesnė veikla gali būti išskaidyta į keletą paprastesnių veiklų. Tai sąlygoja hierarchiškumą (išsiskaidymą į du sluoksnius)
• Išskaidant grupinę veiklą į atskiras veiklas, būtina jas standartizuoti.
• Darbuotojų atliekamos pareigos turi atitikti jų kvalifikaciją.
• Vadovai privalo nesivadovauti jausmais, simpatijomis.
Administracinės veiklos organizavimo teorija (1916 – 1923 m.) H. Fajolis. Jis akcentavo, kad administracinė veikla – specifinė žmogaus veiklos sfera, šios veiklos aspektai – savarankiškų tyrinėjimų objektas ir jos organizavimas turi vadovautis tam tikrais principais.
Pagal jį, įmonę valdyti reiškia:
• Organizuoti techninę ir technologinę įmonės veiklą (įsigyti įrengimus, juos sumontuoti, prižiūrėti ir t.t.).
• Organizuoti komercinę įmonės veiklą (pirkti žaliavas, medžiagas, parduoti produkciją ir kt.).
• Organizuoti finansinę įmonės veiklą( ieškoti lėšų, jas įsigyti, investuoti).
• Organizuoti įmonės apsaugą(saugoti įmonės turtą, lėšas, darbuotojus).
• Organizuoti buhalterinę veiklą(inventorizuoti turtą, sudarinėti ataskaitas).
• Vadovauti įmonei – administruoti(tobulinti struktūrą, tvarkyti personalą).
Fajolis daug dėmesio skiria struktūros klausimams. Jis nagrinėja įvairius galimus organizacijos struktūros variantus, parodo, kaip augant organizacijai atsiranda būtinybė organizuoti f- inį valdymą, įvesti patarėjus, referentus.
Be struktūros klausimų, jis analizuoja f – jų reglamentavimą – kiekvieno struktūrinio padalinio vietą ir svarbą struktūroje apsprendžia būtent jo valdomos f-jos. Fajolis organizaciją palygina su medžiu („tikslų“arba „f-jų“ medis).
Fajolis suformulavo vadovavimo veiklos etapų ciklą. Pagal jį, administruojant veiklą, reikia :
• Numatyti (apibrėžti, kokių rezultatų norime
pasiekti).
• Parengti planą.
• Organizuoti(parinkti žmones, apibrėžti jų f – jas).
• Koordinuoti(realizuojant planą,atliekant operacijas, reguliuoti veiksmus).
• Kontroliuoti (lyginti planą su rezultatais atlikus kiekvieną operaciją).
Pagrindine ciklo dalimi Fajolis laiko planavimą, o jo teorijos pagrindų pagrindas yra 14 administravimo principų, kuriais būtina vadovautis, vykdant f – jas. Štai tie principai :
• Darbo pasidalijimas.
• Valdžia (administratoriai pavaldinių atžvilgiu turi turėti tam tikras teises).
• Drausmė(kiekvienas darbuotojas turi būti drausmingas).
• Nurodymo (komandavimo) vieningumas(nurodymus darbuotojas turi gauti iš vieno viršininko). Vienvaldiškumas – būtina administravimo sąlyga.
• Vadovavimo vieningumas (visų administratorių veiksmai turi būti vieningi).
• Bendri įmonės interesai svarbiau už asmeninius (jei taip nėra, darbuotojas turi pasitraukti).
• Atlyginimas (jis turi atitikti indėlį į bendrus įmonės pasiekimus).
• Centralizavimas(nusako, kokius darbus turi atlikti administratoriai, o kokius kitos grandys) .
• Valdžios linija (turi būti nustatytas aiškus žemesnių valdymo lygių pavaldumas aukštesniems).
• Tvarka (darbo vieta turi būti tvarkinga).
• Lygybė (darbuotojai veiklos prasme turi būti lygūs).
• Pareigybių pastovumas.
• Iniciatyva(kiekvienas darbuotojas turi būti aktyvus, reikšti savo nuomonę).
• Korporacijos dvasia (įmonėje turi vyrauti vieninga tikslų samprata).
Fajolio tyrinėjimų sritis – vadovų kvalifikacija, jų savybės, darbo organizavimo ypatumai, todėl daug dėmesio skyrė kvalifikacijos tobulinimo sferai, siūlė organizuoti administratorių kursus.
L. Gjulikas. Jis padarė išvadą, kad tų f – jų yra daugiau. Jis pasiūlė tokį suskirstymą :
• Planavimas (jungia pirmąsias dvi Fajolio f – jas ).
• Organizavimas (darbų išdalinimas, f – jų apibrėžimas).
• Personalo komplektavimas (darbuotojų parinkimas, paskirstymas, darbo sąlygų sudarymas).
• Vadovavimas (sprendimų priėmimas, nurodymų perdavimas).
• Koordinavimas.
• Atskaitomybė(informacijos apie darbų eigą pteikimas).
• Biudžeto sudarymas (finansinių planų parengimas, finansinė kontrolė).
Šį ciklą jis pavadino Posdcorb. Naujiena – vadovavimo f – jos išskyrimas ir jis aiškiai akcentavo, kad vadovo veiklos turinio esmė – sprendimų priėmimas.
Didžiausi L.Gjuliko ir L. Urviko nuopelnai – organizacinių valdymo struktūrų teorijos plėtojimas. Analizuodami linijinių ir f – nių struktūrų ypatumus, jie padarė išvadą, kad būtina šias struktūras integruoti. Jie įvedė „generalinio štabo“sampratą. Teigia, kad vadovui padėti turi jo pavaduotojų štabas. Jų dėka atsirado linijinės – štabinės struktūros samprata ir jos formavimo principai.
Gjulikas nurodo pagrindinius organizacinių struktūrų sudarymo principus:
1. Padalinių specializavimas ir jų tarpusavio ryšių nustatymas, vadovaujantis įmonės tikslais.
2. Specializavimas, vadovaujantis organizacijų turiniu.
3. Geografinis padalinių išdėstymas.
Urvikas ypač akcentuoja būtinumą, formuojant struktūrą, nesusieti joje esančias pareigybes, padalinius su konkrečiais asmenimis.
Gjuliko ir Urviko darbuose pirmą kartą nagrinėjama ir pareigų, teisių bei atsakomybės delegavimo kategorija. Jų manymu, perskirstant vadovavimo darbus, kyla būtinybė vadovui dalį savo f – jų perleisti pavaduotojams, kartu suteikiant jiems atitinkamas teises.
Urviko nuomone, vadovas negali vadovauti daugiau, kaip penkių pavaldinių veiklai.
V. Graičiūnas. Jis sudarė empirinę formulę valdomumo normoms nustatyti. Jis išskyrė tris ryšių tipus :
• Ryšys tarp vadovo ir pavaldinio(individualūs).
• Ryšys tarp vadovo ir dviejų ar daugiau pavaldinių(tiesioginiai grupiniai ryšiai).
• Pavaldinių tarpusavio ryšiai(kryžminiai ryšiai).
Graičiūnas, išnagrinėjęs daug atvejų,įrodė, kad vadovas produktyviai gali valdyti 12 tiesioginių individualių ryšių ir 28 netiesioginius grupinius ryšius.
Klasikinės sociopsichologinės teorijos
Žmogiškųjų santykių teorija. M. Folet. Pagrindinius aspektus jis išdėstė veikale „Dinaminis administravimas“1920 – 1928 m. Didžiausią dėmesį jis skiria vadovų ir pavaldinių santykių problemai.Čia teigiama, kad svarbiausia – teisingai suprasti valdžios ir autoriteto sąvokas. Teigiama, kad tai, kas tampa vadovu, savaime įgauna ir tam tikrą valdžią pavaldiniams. Jo nuomone, efektyvi grupinė veikla įmanoma tik tada, kai vadovas ir pavaldiniai dirbdami vadovaujasi principu „vienas su kitu“, o ne „vienas virš kito“.
Kita Folet dominanti problema yra vadovo atsakomybė. Ją reikia suprasti kaip tezę „už ką atsakau“.Ji (Folet)įveda grupinės atsakomybės sąvoką, kuomet vieną ar kitą f- ją pasidalinędarbus realizuoja keli darbuotojai, bet būtina darbus koordinuoti.
Folet nagrinėja vidinius konfliktus. Konfliktų sprendimo tipai : dominavimas (kai viena pusė sugeba įrodyti savo teisybę), kompromisas (kai abi pusės daro nuolaidas ir tada susitaria), integravimas (kai abi pusės bendrai ieško konflikto priežasčių ir rengia priemones joms pašalinti).
Folet teigia, kad dabininkai, galvodami, kaip vykdyti nurodymus, taip pat dalyvauja valdyme, t.y. sprendimų realizavimo organizavime. Ši nuostata buvo dirbančiųjų
idėjos atsiradimo ir plėtojimo pradžia.
E. Meijo. Jo išvada : svarbiausią įtaką didinant darbo našumą turi ne finansiniai ar materialiniai, o psichologiniai ir socialiniai veiksniai. Meijo teigia, kad gyvenimas socialiniuose santykiuose su kitais žmonėmis yra žmogaus gyvenimas įvairiose grupėse, todėl svarbu ir grupiniai interesai, o atsiradęs konfliktas turi būti išspręstas psichologinėmis ir socialinėmis priemonėmis.
Ypatingą reikšmę veiklos rezultatams turi neformalūs santykiai, salygųpsichologinėms savybėms atsiskleisti sudarymas. Meijo teigia, kad savininkų ir vadovų veikla, siekiant gerų rezultatų, turi būti nukreipta socialinių ir psichologinių darbo sąlygų įvertinimui ir tobulinimui.
Šios teorijos atstovai pirmieji pradėjo tyrinėti darbuotojų elgsenos motyvavimo problemas. Šioje srityje pasižymėjo Č. Bernardas. Darbe „Vadovų f unkcijos“ jis pagrindžia motyvų svarbą, siekiant veiklos efektyvumo ir skiria šiuos motyvus :
• Darbo sąlygų atitikimas darbuotojo nuostatoms ir įgūdžiams.
• Darbų patrauklumas.
• Aktyvaus asmeninio dalyvavimo, sprendžiant organizacijos problemas,galimybė.
• Draugiški santykiai su bendradarbiais.
Bernardas konstatuoja, kad dažnai nesėkmės būna dėl moralinių savybių, neryžtingumo, nenoro, todėl vadovas turi elgtis moralai.
Meijo mokinys F. Rotlisbergeris išvystė neformalių santykių svarbos organizacijoje kai kuriuos aspektus.