TURINYS
1.
Įvadas…………………………………………………………
…………………………………………………….3 p.
2. Vadovas ir
valdžia……………………………………………………….
……………………………………..4 p.
3. Valdymo ir bendravimo
santykis………………………………………………………
………………….5 p.
4. Vadovo darbo
ypatybės………………………………………………………
……………………………….7 p.
5. Vadovo darbo
stilius:………………………………………………………
………………………………….9 p.
1. Autokratinis vadovo darbo
stilius…………………………………………………….
…………..13 p.
2. Demokratinis vadovo darbo
stilius…………………………………………………….
…………13 p.
3. Liberalus vadovo darbo
stilius…………………………………………………….
……………….14 p.
6.
Išvados………………………………………………………..
………………………………………………….16 p.
LITERATŪROS
SĄRAŠAS……………………………………………………………
……………………..17 p.
1. ĮVADAS
Kiekviena organizacija turi savo vadovą. Vadina jį įvairiai:
viršininku, direktorium, valdytoju, rektorium, sekretorium, pirmininku,
meistru, brigadininku ir dar kitaip. Visus juos galima pavadinti vienu
bendru VADOVO vardu.
Vadovu gimstama ar kiekvienas gali juo tapti( To paklausti galima ir
kitų profesijų žmones. Ar gimstama pedagogu( O gydytoju( Jau nekalbu apie
rašytojus, poetus, apskritai meno žmones. Dėl jų lyg ir aiškiau.
Dainininkas gimdamas turi atsinešti balsą ir klausą, dailininkas – spalvų
ir linijų harmonijos pojūtį, poetu taip pat ne kiekvienas gali būti. Taigi
čia tokios veiklos sritys, kurios (kiekvienas sutinkame) reikalauja
ypatingų sugebėjimų, ypatingų fizinių ir psichologinių savybių.
Grįžkime prie vadovo asmenybės.
Aišku, gimsta kūdikiai, o ne prezidentai ar banko valdytojai. Bet ne
kiekvienas žmogus nori ir gali būti vadovas. Ši veikla taip pat priskiriama
prie ypatingos veiklos sričių, reikalaujančių ne vien tam tikrų žinių
(pasirengimo, patirties), bet ir savybių.
Greta žmogaus atsinešamų savybių būtinos sąlygos, kurios leistų toms
savybėms formuotis, išryškėti, bręsti ir rutuliotis. Besiformuojantiems
verslo žmonėms būtina įgimtų savybių ir socialinių ekonominių sąlygų
vienybė.
Ši mintis ne retorinė. Ją pagrindžia kelių šimtmečių patirtis, kuri
turėjo įtakos mūsų veiklos žmonių protams ir psichologijai.
Daugelis užsieniečių stebisi mūsų vadovų, tuo labiau tapusių
verslininkais, mąstymo inertiškumu, iniciatyvos stoka, konjuktūrine
pozicija, rizikos stoka, veiklos strategijos neturėjimu, menku
komunikabilumu. Tai, kas aišku verslininkui, gimusiam verslo žmonių šeimoje
ir visą amžių “plaukiojančiam” rinkos santykių vandenyne, mus iš tikro
išmuša iš pusiausvyros. Ir šitai suformulavo Rusijos, didelės valstybės,
aplinka, kuri keletą dešimtmečių darė įtaką ir kurios padarinius jaučiame
iki šiol [12, p.76].
2. VADOVAS IR VALDŽIA
Vadovu tinka vadinti kiekvieną, kuris turi bent vieną pavaldinį.
Asmuo, neturintis nė vieno pavaldinio, yra vykdytojas. Įdomu žinoti, kodėl
vieni asmenys klauso kitų. Toks reiškinys vadinamas valdžia. Valdžia – tai
tam tikras mainų santykis tarp dviejų asmenų – vadovo ir pavaldinio, arba
tarp dviejų grupių.
Šis santykis iš esmės yra vienpusis, nebent pavaldinys priešinsis.
Įmonėje, įstaigoje valdžia palaikoma tuo, kad vadovas (tai gali būti
savininkas) moka atlyginimą, gali jį padidinti, išmokėti premijas arba jų
nemokėti, teikia įvairią materialinę naudą (nuomoja butą, automašiną, duoda
kelialapius į poilsio namus) ar remia pavaldinius morališkai, nes
darbuotojui atlyginama simboliškai (pavyzdžiui, įteikiami garbės raštai,
sveikinama gimtadienio, vardo dienos proga ar dar kitokiu būdu pagerbiama).
Valdžią palaikyti padeda hierarchija. Tai nusistovėję papročiai, kai
vyresniuosius, t.y. tuos, kurie užima aukštesnes pareigas, reikia gerbti ir
jų klausyti. Jei neklausysime, tai bendradarbiai manys, kad, nubausdami mus
už pražangas, vadovai pasielgė teisingai.
Valdžia palaikoma ir privarta. Tai įvairios
nuobaudos (piniginės ar
tik moralinės – papeikimai), atleidimo iš darbo baimė ir kiti įvairūs
pavaldinio laisvės suvaržymai.
Valdžią palaiko ir informacijos, didesnio patyrimo, specialių žinių
sukaupimas. Pavyzdžiui, mes gerbiame mokytojus už jų žinias, už gebėjimą
elgtis teisingai. Geriame gydytojo išrašytus vaistus, nes tikime, kad tik
jis žino, kuo mes sergame ir kaip galime pasveikti.
Valdžia turi būti legali, t.y. daugumos pripažįstama ir įteisinta
įstatymais. Taigi vadovai neturi teisės elgtis kitaip, negu tai nusako
įstatymai ir kiti Vyriausybės priimti teisės aktai.
Vadovo darbą sudaro: planavimas, organizavimas, aktyvinimas, vykdymas
ir kontrolė. Šie darbai sudaro uždarą ciklą, nes neaišku, kur, kaip ir kada
baigiasi vienas ir prasideda kitas. Tai – nepertraukiamas procesas. Šis
procesas dar vadinamas valdymu. Valdymas būdingas visiems gyviems
organizmams. Valdo jų smegenys, reguliuojančios organizmo raidą, veiklą.
Suprantama, kad ir įmonė (didelė ar maža), o tiksliau – joje dirbantys
asmenys, – irgi turi būti valdomi. Nepriklausomai nuo iįmonės dydžio ir jos
paskirties, visur yra tie patys valdymo proceso etapai [2, p.20].
3. VALDYMO IR BENDRAVIMO SANTYKIS
Jei vadovui pavyktų subuti, atrodytų, idealų kolektyvą –
pareigingiausias ir nuovokiausias sekretores, protingus ir veiklius skyrių
vadovus, darbščiausius darbininkus, genialų finansininką, jis žinoma,
tikėtųsi, kad darbas eis kaip iš pypkės. Tačiau gali atsitikti, kad nauda
iš “rinktinių” specialistų bus menka – jie intriguos, konfliktuos ir gaiš
brangų laiką aiškindamiesi santykius arba vienas kitam kenkdami
Vadovas turi žinoti, kad kiekvienoje žmonių grupėje vyksta tam tikri
procesai, mažai tesusiję su svarbiausia užduotimi – efektyviai dirbti.
Tarsi siūlų kamuolyje čia susipina grupės narių interesai, motyvai,
simpatijos ir antipatijos, slapti norai, ambicijos, kompleksai. Nuo vadovo
(kuris, beje, taip pat turi savo simpatijų, kompleksų ar ambicijų) nemažai
priklauso, kaip pasiseks išvynioti žmogiškųjų silpnybių kamuolį. Vieniems
jis susipainioja į neišrišamą raizgalynę, o kitiems pavyksta rasti siūlo
galą ir išausti puikų kolektyvinio darbo audinį [10, p.5].
Žymaus amerikiečių vadybos specialisto L. Jakokos nuomone, valdymas
yra ne kas kita, kaip žmonių nuteikimas dirbti, ir vienintelis būdas tai
padaryti – bendrauti su jais.
Bendravimas – tai procesas, kad keičiamasi informacija, atsiranda
tarpusavio supratimas, jausminis potraukis, kuriamas nuomonių ir pastangų
bendrumas, daroma tam tikra įtaka.senovės kinų išmintis tvirtina: “Menas
valdyti žmones – pats sunkiausias ir aukščiausias iš visų menų”. Tos
išminties teisingumą patvirtino visuomenės gyvenimo raida. Tai ypač akualu
šiandien, kai demokratinant valdymą, pertvarkant visą ūkio ir valdymo
mechanizmą, daugiau rūpinamasi pačiu žmogumi ir stengiamasi sudaryti visas
sąlygas įgyvendinti ir plėtoti jo galimybes ir sugebėjimus.
Stebėjimų duomenys liudija, kad vadovai įvairaus pobūdžio bendravimui
skiria 90( viso savo darbo laiko. Vadinasi, gebėjimas bendrauti – ypač
svarbus reikalavimas, keliamas vadovams, kadangi kaip tik ši savybė
garantuoja bendrą žmonių veiklą. Geru vadovu tampama tik išmokus tinkamai
bendrauti su pavaldiniais, nes priešingu atveju vadovui lieka tenkintis
vien varovo vaidmeniu.
Tai įgyvendinti vadovui padeda:
• galia, t.y. gebėjimas pačiam paveikti savo pavaldinius,
• įtaka, t.y. gebėjimas keisti pavaldinių elgesį,
• autoritetas, t.y. teisė naudoti įtaką.
Skiriami penki pagrindiniai vadovo galios šaltiniai:
• teisėta galia (teisinė valdžia), kuri yra kitų pripažinta teisė
priimti sprendimus, leisti potvakius, reikalauti laiku atlikti
ir kontroliuoti pavaldinių darbą,
• galia atlyginti, t.y. gebėjimas atlyginti pavaldiniams už gerai
atliktą darbą ar kitokius įvykdytus reikalavimus,
• prievartos galia, t.y. pavaldinių nuomonė, kad asmuo turi
tinkamą išsilavinimą ir įgūdžių savo pareigoms atlikti,
• panašumo galia, kuria siekiama būti panašiam į kitą asmenį jį
mėgdžiojant, pavyzdžiui, į įmonės vadovą, trošktant susilaukti
tokio pat žavėjimosi ar prestižo.
Kuo daugiau išvardintų savybių galių turės vadovas, tuo veiksmingiau
jis vadovaus. Svarbu, kad vadovas, naudodamas savo galią, įtaką ar
autoritetą, skatintų darbuotojų bendrais tikslais paremtą bendravimą,
pagrįsta abipusiu pasitikėjimu [7, p.148].
Sutiksite, jog pagrindinė žmonių bendravimo priemonė yra kalba. Vadovo
žodis – jo organizacinio darbo pradžia.
Vadovai dažnai turi dalyvauti įvairiuose pokalbiuose, susitikimuose,
derybose. Ten dažnai sprendžiami sutarčių, vadinasi, ir pavaldinių likimai.
Todėl yra labai svarbu pasirengti deryboms, vadovauti joms, baigti ir
laimėti.
Vienas ryškiausių
kultūringo žmogaus bruožų (ypač vadovo) yra