Vadovo pavaldiniams stiliai bei jų optimizavimas
5 (100%) 1 vote

Vadovo pavaldiniams stiliai bei jų optimizavimas

Įvadas

Vadovauti žmonėms – mokslas ir menas. Vadovavimas – vienas iš žmonijos tarpusavio santykių išraiškų. Valdymo būtinumas egzistavo visais laikais. Garsiosios Egipto piramidės ir kiti gilioje senovėje žmonijos sukurti stebuklai galėjo atsirasti tik koordinuotų, organizuotų pastangų pasekoje. Taigi be vadovaujančio individo Žemėje nebūtu nei vieno stebuklo.

Šio darbo tikslas, išsiaiškinti, kokie dažniausiai pasitaikantys vadovavimo stiliai. Manau didelė dalis verslo sėkmės priklauso nuo vadovavimo tam verslui. Neužtenka turėti genealią verslo idėją, susidaryti fantastišką verslo planą, bet nesugebant suderinti savo siekiamų tikslų su versle dalyvaujančių žmonių tikslais, verslas gali žlugti, nors finansiškai buvo stiprus.

Kylant šalies išsivystymo lygiui, kuriantis vis daugiau naujoms firmoms, individualioms įmonėms, leidžiamos įvairios knygos, skirtos jau esamiems ir būsimiems vadovams, kuriuose duodami įvairūs patarimai, pamokymai kaip gerai vadovauti. Tai yra svarbu, nes su tuo glaudžiai susijęs ir pats darbas įmonėje, jo efektyvumas, našumas, rezultatai. O juk kiekvienas vadovas yra suinteresuotas, kad jo veikla būtų sėkminga, klestėtų įmonė, įsitvirtintų rinkoje, ją pripažintų visuomenėje ir, žinoma, gautu kuo didesnį pelną.

Vadovavimo sąvoka ir stiliai

Vadovavimas – darbuotojų skatinimas, nukreipimas reikiama linkme, siekiant, kad jie atliktų būtinas užduotis. Pati vadovavimo funkcija yra be galo sudėtinga. Visų pirma tai yra todėl, kad vadovavimas pasižymi situaciniu charakteriu: tai, kas tinka ir efektyvu vienoje situacijoje, gali būti visiškai neefektyvu kitoje. Pats vadovas turi spręsti kaip jam vadovauti konkrečioje situacijoje ir konkrečiame kolektyve. Galbūt vienoje įmonėje efektingai vadovavęs vadovas, kėlęs verslo pelningumą, kitoje įmonėje gali nesugebėti įvertinti naująjį kolektyvą ir kitokia situaciją, ir vadovavimas tampa neefektyvus. Tokiu atveju, tikrai geras vadovas turi per labai trumpą laiką persiorientuoti ir taikyti vadovavimą pagal situaciją ir kolektyvą.

Pagrindinis vadovavimo uždavinys – mokėti formuluoti teisingus, darbuotojams suprantamus ir priimtinus veiklos tikslus ir nurodyti kelius, kaip šių tikslų pasiekti. Robert Hause (1971), remdamasis šiuo konceptualiu teiginiu bei tikimybine motyvacijos teorija, pasiūlė “tikslų – kelio” vadovavimo modelį. Pagal jį, vadovas nustato darbuotojų poreikius, formuluoja atitinkamus tikslus, susieja atlyginimą su tikslų realizavimu, padeda darbuotojui numatyti tikslo realizavimo kelią bei teikia pagalbą šiame kelyje. Šitaip darbuotojai bei organizacija gerai realizuoja savo tikslus.

Vadovavimas – tai energetinis investavimas. Vadovas daug energijos ir darbo turi įdėti į savo kolektyvo vadovaujamą darbą, kad darbuotojai noriai ir sąžiningai dirbtų. Jei vadovas dirba ne vien formaliai, bet stengdamasis pažinti savo darbuotojus, palaikydamas moraliai, jo įdėta energija atsiperka šimteriopai.

Vadovavimas dažnai lyginamas su lyderiavimu. Visur, kur tik sueina daugiau kaip du žmonės, kyla lyderiavimo problema. Tačiau vadovavimas ir lyderiavimas yra visiškai skirtingi veiksmai. Vadovavimas remiasi formalios jėgos pozicija, turinčia įtakos žmonėms, o lyderiavimas kyla iš socialinės įtakos proceso. Ir nors vadovavimas ir lyderiavimas iš esmės skiriasi, bet žmogus gali būti ir formalus vadovas ir turėti lyderiavimo savybių. Kitaip tariant, lyderiavimas yra apsprendžiamas žmogaus savybių. Taip pat jis gali būti ir kaip procesas, o tai yra nepriverstinės įtakos naudojimas, bandant kreipti ar koordinuoti grupės veiklą, kad būtų pasiektas tikslas.

Lyderiavimas – tai viena iš vadovavimo poveikio priemonių. Vadovavimas labiau atspindi vadovo formalaus statuso nusakomą funkciją, o lyderiavimas išreiškia grupėje pripažinto žmogaus – lyderio veiklą, telkiant žmones užsibrėžtam bendram veiklos tiksliui pasiekti. Vadybos moksle ir praktikoje vadovavimas, kaip vadovo pagrindinė funkcija, yra neatskiriamas nuo planavimo ir organizavimo. Tačiau vadovavimas bus efektyvus, jeigu jis nesirems lyderiavimu, pasireiškiančiu visų pirma, vadovo sugebėjimu sutelkti žmones sėkmingam tikslų realizavimui. Nors lyderiavimas yra labai svarbus vadovavimo komponentas, tačiau gali būti ir taip, kad ir silpnas lyderis gali būti geras vadovas (sugebantis planuoti ir organizuoti), tačiau tik tokioje žmonių grupėje, kurioje nereikia papildomai motyvuoti tikslų siekimui, nes ir taip jie yra labai susitelkę.

Šiandien didėja ir profesionalumo reikšmė, sugebėjimas pajusti tai, kas nauja, numatyti perspektyvą, mokėti iškelti tikslą ir sužadinti norą žmonės siekti jo. Vadovas turi norėti būti vadovu. Kiekvienam vadovui keliamas nelengvas uždavinys – praktiškai suderinti realiai priešiškus kolektyvo, atskirų darbuotojų, valstybės ir savo asmeninius interesus. Norėdamas išspręsti šį uždavinį, vadovas turi surasti efektyvų savo darbo stilių ir išsikovoti autoritetą, kuris būtinas sėkmingai tvarkant įmonės ar organizacijos veiklą. To negali atlikti vadovas, netenkinantis tam tikrų reikalavimų. Vadovai, kaip ir visi žmonės, turi savo įsitikinimus, tačiau dažniausiai jų viešai nedeklaruoja, bet jais savo praktinėje veikloje vadovaujasi, kartais įvyksta ir atvirkščiai, kad
įsitikinimai jiems vadovauja.

Vadovo kvalifikaciją turi sudaryti trys mokslų žinios:

Ekonomikos, technikos, valdymo.

R. Blake ir J. Mautch įrodė, kad tik visos kartu būtinos vadovo savybės yra:

• Iniciatyvumas;

• Informuotumas;

• Savo nuomonės gynimas;

• Konfliktinių situacijų sprendimas;

• Sprendimų priėmimas;

• Kritinė analizė;

Pagrindinės vadovo veiklos sritys

Paklausus vadovų ar žmonių, ką vadovai veikia, išgirstama atsakymų, jog jie planuoja, organizuoja, taip pat koordinuoja ir kontroliuoja, ir visa tai atlieka bendraudami su žmonėmis. Vadovas turi daug daugiau pareigų, negu manoma. Šios savybės išskiria vadovus iš bosų tarpo:

 Vadovavimas darbuotojams;

 Vizijos numatymas;

 Komandų formavimas ir vadovavimas joms;

 Greitas ir tikslus situacijų vertinimas;

 Kūrybiškas problemų sprendimas;

 Konfliktinių situacijų sprendimas;

 Projektų valdymas;

 Strategijos įdiegimas;

 Pavaldinių mokymas;

Vadovavimo stiliaus samprata

Vadovavimo stilius – tai vadovo poveikio pavaldiniams būdas, siekiant daryti jiems įtaką ir skatinant siekti organizacijos tikslų. Vadovavimo stilių apibrėžimas – elgesio teorijų nuopelnas. Šios krypties teorijų atsiradimą sąlygojo tai, kad vadovo savybių ir asmeninių bruožų tyrimas nedavė tikslių paaiškinimų, nuo ko priklauso efektyvus vadovavimas.,,Didžiojo žmogaus” teorija nepajėgė paaiškinti, kas užtikrina sėkmingą vadovavimą, todėl pradėta vadovavimo efektyvumą tirti, siejant ir su vadovų elgesio pobūdžiu. Pagrindinis šios krypties atstovų ( K. Levino, D. Makgregoro, R. Likerto) nuopelnas ir yra vadovavimo stilių apibrėžimas bei analizė. Pirmą kartą bandymas apibūdinti vadovų tipus ir atitinkamus vadovavimo stilius Platono veikale ,,Valstybė‘‘.

Timokratija (timokratas) – vadovavimo stilių lemia vadovo ambicijos, valdžios troškulys.

Oligarchija (oligarchas) – tai santvarka, paremta turto cenzu, o pagrindinis vadovo veiklos motyvas gobšumas.

Demokratija (demokratas) – valstybinės pareigos, skirstomos burtų ar rinkimų būdu, o visi piliečiai lygūs.

Tironija (tironas) – vadovavimo stilių formuoja žiaurūs žmogaus polinkiai.

Vadovavimo stiliai ir elgsena

Valdymo stilius – tai vadovo poveikio pavaldiniams būdas, jį valdant ir veikiant kryptingai. Iki šiol ir nėra vienos šių stilių klasifikacijos, tačiau juos galima apibendrinti, išskiriant keletą skirtingų požiūrių į vadovavimo stilių skirstymą:

1. Tradicinis ir šiuolaikinis vadovavimo stilių išskirstymas;

2. Vadovavimo stilių išskirstymas pagal vadovo elgesį;

3. Vadovavimo stilių skirstymas pagal vadovo orientaciją;

4. Vadovavimo stilių skirstymas pagal vadovo orientaciją ir pavaldinių lygį;

5. Situaciniai valdymo metodai;

Vadovas suformuoja savo valdymo stilių, kuris apima ir valdymo metodus ir jų taikymo būdą. Iš tradicinių valdymo stilių pirmiausia pažymėtini autoritariniai. Jie pasižymi stipria valdymo centralizacija, visos valdžios koncentracija vienose rankose.

Demokratiniame vadovavime – skiriamas kooperatinis ir laisvasis vadovavimo stilius.

Kooperatiniam vadovavimo stiliui būdinga tai, kad bendradarbiai traktuojami kaip partneriai, čia ypač akcentuojamas bendradarbiavimas, siekiant bendro tikslo. Vienas stiliaus trūkumas yra tas, kad sprendimams priimti reikia daugiau laiko.

Laisvas vadovavimo stilius – dažnai vadinamas liberaliu valdymo stiliumi. Jam būdingas minimalus vadovo kyšimasis į pavaldinių veiklą. Vadovas nedemonstruoja savo užimamos padėties. Jo nurodymai dažnai primena prašymus – toks vadovas vengia griežtai įsakinėti.

Dėmesys žmonėms reiškia, kad vadovo poreikis nukreiptas į pavaldinių aukštesnio lygio poreikius, santykiai grindžiami pasitikėjimu, savitarpio pagarba, betarpišku bendravimu. Tipiškas tokios orientacijos vadovo elgesys – domėjimasis darbuotojo šeima, dėkingumo už gerą darbą išreiškimas ir panašiai. Šiuolaikinės teorijos laikosi situacinio požiūrio, teigiančio, jog vadovas turi sugebėti naudotis visais stiliais, metodais ir poveikio priemonėmis tinkamiausiomis konkrečiai situacijai. Beje, be vadovavimo stiliaus, akcentuojami ir veiksniai darantys įtaką efektyviam vadovavimui:

 Vadovo sugebėjimai ir asmeninės savybės;

 Pavaldinių sugebėjimai ir asmeninės savybės.

 Konkrečios situacijos reikalavimai.

Vadovavimo stiliaus parinkimas įvertinant darbuotojų charakteristikas

R. Tanenbaumas ir V. Šmidtas teigia, kad vadovas gali suteikti daugiau laisvės ir sudaryti didesnę galimybę dalyvauti organizacijos valdyme darbuotojams, norintiems savarankiškumo, nebijantiems atsakomybės už priimamus sprendi¬mus, jei pastarieji turi pakankamai žinių ar noro jų siekti, yra patyrę, kad galėtų kvalifikuotai dalyvauti organizacijos valdyme. Kai darbuotojai nepasižy¬mi minėtomis savybėmis, vadovui tenka griebtis autoritarinio vadovavimo sti¬liaus. Tačiau darbuotojams įgijus daugiau žinių, įgūdžių, pradėjus labiau pasi¬tikėti savimi, vadovams tenka keisti vadovavimo stilių. Galimiems vadovavimo stiliaus tipams pavaizduoti R. Tanenbaumas ir V. Šmid¬tas sudarė vadovo elgsenos skalę:

Pastangų nukreipimas Pastangų nukreipimas

užduočiai vykdyti organizacijos narių santykiams
stiliai

Vadovavimo efektyvumas priklauso nuo vadovo darbo stiliaus.

Vadovo darbo stilius – visuma tarpusavyje susijusių valdymo metodų, elgesio normų ir taisyklių, kuriuos vadovas naudoja savo darbe ir kurie parodo jo požiūrį į darbą ir į savo pavaldinius. Vadovavimo stilius yra sudėtinga vadovo ir pavaldinių santykių visuma. Vadovas atlieka jam pavestas funkcijas tik jam būdingu, individualiu stiliumi, nes nepakartojamos tiek jo asmeninės tiek ir vadovaujamo kolektyvo savybės. Vadovo darbo stilius nėra tik asmeninis jo reikalas. Nuo jo didele dalimi priklauso visos organizacijos veiklos rezultatai, jo vadovaujamų žmonių pasitenkinimas darbu.

Vadovo ir jo pavaldinių santykių įvairovė ir sudėtingumas lemia konkrečių vadovavimo stilių įvairovę, tačiau joje galima išskirti tam tikrus kriterijus, pagal kuriuos vadovui būdingi bruožai grupuojami ir analizuojami.

Plačiausiai yra žinoma tradicine tapusi tokia vadovavimo stilių klasifikavimo sistema:

Demokratinis

Autokratinis Liberalusis

Šis klasifikavimas pagrįstas dviem kraštutinumais:

Autokratinis stilius sukoncentruotas darbui (gamybai, užduotim).

Liberalus –darbuotojams (žmonėms).

Yra išskiriami trys pagrindiniai vadovavimo stiliai: autokratinis, demokratinis ir liberalusis. Dar yra įtikinėjantis vadovavimas ir konsultuojantis vadovavimas.

Autokratinis vadovavimo stilius

Vadovas vienas priima sprendimus, tikisi, kad kiti vykdys jo užduotis be jokių klausimų. Vadovas yra linkęs pats viską spręsti. Autokratinis vadovo stilius pasižymi stipria valdymo centralizacija, polinkiu į vienvaldiškumą. Šį stilių dažnai stengiasi pritaikyti “švieži” vadovai. Autokratinio valdymo stilius sąlygoja kolektyvo pasyvumą, formalų požiūrį į darbą, susiskaldymą, nepasitikėjimą vienas kitu, priešiškumą. Tokio darbo stiliaus vadovas nevertina savo pavaldinių savarankiškumo ir nuolat stengiasi primesti savo valią, nuomonę, slopina darbuotojų iniacetyvumą: vieni prisitaiko prie vadovo, kiti bando protestuoti prieš vadovo vienvaldiškumą. Jo kontaktai pabrėžtinai oficialūs. Į pavaldinius toks vadovas žiūri kaip į neorganizuotus ir neatsakingus darbuotojus, kuriuos reikia nuolat kontroliuoti ir priversti paklusti bei veikti. Didžiąją dalį dokumentacijos sudaro įsakymai, pareiškimai, instrukcijos. Vadovas autokratas bendradarbius skirsto į dvi grupes: mėgstamus ir nemėgstamus. Vieniems būna nepagrystai nuolankus, kitiems – be priežasties priekabus. Tačiau šis būdas kartais tinka, pvz.: ekstremaliose situacijose, kai būtina greitai padaryti sprendimą ir aiškiai duoti nuorodas, arba kai žmonės nauji ar nesupažindinti su užduotimis – tada jie mokosi iš vadovo. Nežiūrint tai, kad autokratinis valdymo stilius turi ir teigiamų bruožų: užtikrinamas valdymo centralizavimas, operatyvumas ir vieningumas, jis tampa vis labiau neefektyvus ir nepriimtinas šiuolaikiniame pasaulyje. Autokratai – žmonės orientuoti į valdžią. Autokratai – labai egocentriški žmonės. Vadovas autokratas neinformuoja pavaldinių apie organizacijos reikalus, nesupažindina su perspektyva ir ketinimais. Duodamas nurodymus pavaldiniams informuoja tik tiek, kiek jam atrodo reikiama.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1891 žodžiai iš 5647 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.