Vadovų tipažai
5 (100%) 1 vote

Vadovų tipažai

1121314151617181

VADOVO CHARAKTERIS

1.1. Šeimos įtakaŽmogaus charakteris formuojasi nuo pat vaikystės, tačiau kai kurie

įgūdžiai ir polinkiai yra įgimti. Dar ilgai po gimimo genuose užprogramuota

biologinė raida lemia žmogaus raidos etapus ir elgesį. Tačiau dauguma

dalykų, tokių kaip kalbėti rašyti, skaityti ir pan. reikia išmokti.

Psichologai teigia, kad net ir mokymosi gebėjimus iš dalies lemia žmogaus

genai, bet neneigia it to, kad tolesnis vaiko vystymasis priklauso nuo jo

supančios aplinkos. Kai nėra galimybių mokytis ar patirti naujų dalykų,

vaiko raida atsilieka. Pirmaisiais gyvenimo metais dedami ir asmenybės

pagrindai. Emocinis ryšys šiuo laikotarpiu lemia būsimus vaiko santykius su

aplinka, drauge ir visą jo raidą (Furst, 1998).

Žmogaus „aš“ formavimuisi daugiausia reikšmės turi vaiko ryšys su motina

ar kitu jį auginančiu žmogumi. Žalos, kurią padarė pirmaisiais metais

pažeistas teigiamas emocinis ryšys arba jį užgožęs neigiamas, ar

prieštaringas emocinis ryšys, vėliau gali ir nebeatsitaisyti. Labai svarbus

yra motinos ir vaiko tarpusavio ryšys, bendravimas, supratimas, gebėjimas

suvokti, kas yra gerai, o kas ne. Būtina sąlyga „aš“ raidai – mamos

gebėjimas suprasti vaiko poreikius. Ji turi padėti vaikui suvokti ir

išreikti savo poreikius. Tačiau ir vaikas turi išmokti nustatyti savo „aš“

ir instinktyvių poreikių ribas. Vaiko poreikių ir instinktų slopinimas bei

jų vengimas blokuoja „aš“ vystymąsi.

Jei motina nėra atvira naujai patirčiai, bijo vaiko, jį atstumia ar

nuolat yra priešiška, ji neleidžia atsiriboti vaiko Ego bei kartu

suformuoti jo „aš“. Vaikas ima slopinti kiekvieną motinai nepatinkantį

gyvybės pasireiškimą. Kai kurios „aš“ patirties sritys atskyla, vaikas ima

neigti atitinkamas realybės sritis, dėl to atsiranda „aš“ deficitas. Ir

tuomet vaikui žymiai sunkiau suvokti realybę, didėja jo nerimas ir baimė.

Jis negali atskleisti savo jausmų, visą laiką apsimetinėja, ir taip

susiformuoja jo netikras „aš‘. Taigi, neturėdamas savo tikros patirties

vaikas ir užauga priklausomas nuo kitų. Ir ateityje mokykloje,

universitete, darbe, žmogus ieško paramos klasėje, grupėje, nepasitiki

savimi, bijo, ir labai retai, kada toks žmogus sugebėtų kažkam vadovauti.

Tokie žmonės geriau linkę kad jiems būtų vadovaujama (Furst, 1998).

Tačiau vaiko vystymuisi įtakos turi ne tik viena motina, be abejo labai

svarbus yra ir tėvo vaidmuo. Statistika rodo, kad vis dažniau šeimos lieka

nepilnos, tėvai išsiskiria, arba vaikas apskritai nėra matęs savo tėvo.

Tokie vaikai dažniausiai būna psichologiškai silpnesni ir greičiau

pažeidžiami. Perdėtas jų jautrumas neretai atsiliepia ir tolesniame jų

gyvenime bei darbe. Tėvas, kaip šeimos galva, jau nuo vaikystės įskiepija

budrumą, gebėjimą apsiginti ir „pakovoti už gerą vietą po saule“. Neretai

vaikui tėvas asocijuojasi su jėga ir stiprybe, imdamas pavyzdį ir jis pats

užauga atsparesnis aplinkai, t.y. nėra toks pažeidžiamas ir jautrus, nei

tie vaikai, kurie auga be tėvų.

Taigi, negalima paneigti, kad šeima turi didžiulę įtaką vaiko vystymuisi

ir tolesniam jo gyvenimui. Anot psichologų, jei kartais atrodo, kad vadovas

elgiasi spontaniškai, atrodo neprognozuojamas ir nuolat nervingas, tai

nebūtinai jis taip elgiasi dėl to, kad yra pervargęs, persidirbęs ir pan.,

galbūt tokio elgesio šaknys yra kur kas gilesnės ir slypi kažkur toli

vaikystėje.

Jei įmanoma bent kažkiek „pasikapstyti“ savo vadovo (-ės) praeityje,

galima nujausti kodėl kartais darbuotojai jaučiasi nesuprasti dėl paprastų

elementariausių gyvenimiškų situacijų. Iš praktinės patirties galima

pateikti du atvejus, kurie parodo, kad vis dėlto vaikystėje ar paauglystėje

patirti išgyvenimai iš dalies nulemia vadovų elgesį, pavyzdžiui su

darbuotojais. Įmonės „G“ vadovės tėvai buvo išsiskyrę, ir ji pati su vyru

išgyveno vos keletą metų – ir vėl skyrybos. Ir kai būna kokios šventės,

pavyzdžiui šv. Kūčios ar kt. kai darbuotojai nori skubėti kuo anksčiau

namo, pas savo šeimas, ji būna siaubingai nepatenkinta ir stengiasi visaip

juos sulaikyti, kad tik netektų liktų vienai, pvz.: sugalvoja

„neatidėliotinų“ darbų arba paruošia stalą, dovanoja dovanėles ir pan. ir

nesupranta, kodėl jie taip skuba namo, bet juk tokios šventės yra šeimos

šventės.

Įmonės „P“ vadovas yra pakankamai griežtas žmogus, jo reikalavimai sau ir

kitiems neretai yra per dideli ir nepagrįsti. Savo tokį elgesį jis nuolat

motyvuoja tokiais žodžiais, kad „aš gyvenime dar ne tiek patyriau, daug ko

išgyvenau, ir štai šiandien kiek pasiekiau, o jūsų problemos atrodo

niekis“, arba „mano tėvai dar ne taip mane kontroliavo ir baudė už

prasižengimus, o tau nei žodžio pasakyt negalima“ ir pan. Jo kontrolė

darbuotojams didžiulė, kartais atrodo, kad jis jaučiasi tėvas, o jo

„vaikai“ t.y. pavaldiniai turi klausyti, ir savo panašiomis frazėmis jis

neretai išsiduoda, kad jo vaikystė, paauglystė buvo
nelengva, jo tėvai buvo

itin griežti ir kontroliavo jį kiekviename žingsnyje, kėlė jam didžiulius

reikalavimus.

Žinoma jei būtų galima daugiau žinoti panašių faktų, tada tikrai

atsirastų kur kas daugiau pavyzdžių, kodėl kartais įmonės vadovas atrodo

beširdis, jo elgesys nesuvokiamas ir deja, neretai neprognozuojamas. Tačiau

ne kiekvienas paprastas darbuotojas gali apie tai pasikalbėti su savo

vadovu, juolab jo kažko klausinėti. Todėl toks vadovo elgesys sukelia

nemažai neigiamų emocijų kolektyve, sklando įvairios apkalbos, spėliojimai,

o darbo atmosfera nepavydėtina.

1.2. Įgimti polinkiai ir aplinkos įtaka

XX a. psichologijoje ypač daug diskusijų kelia įgimtų polinkių ir

aplinkos įtakos santykis. Ginčijamasi dėl to, ar žmogaus savybės ir gabumai

(pvz., intelektas) yra įgimti, t.y. paveldėti, ar juos lemia aplinka.

Įgimtų savybių teorijos šalininkai, neityvistai, laikosi nuomonės, kad

individualaus elgesio tendencijų formavimąsi lemia beveik vien

paveldimumas. Aplinkos poveikio žmogui teorija teigia, kad svarbiau

aplinkos įtaka. Ji tęsia empiristų, pavyzdžiui, Johno Locke‘o, tradiciją.

Locke‘o nuomone, ką tik gimęs žmogus prilygsta tuščiam popieriaus lapui,

kuriame patirtis palieka savo ženklus. Jis kategoriškai neigia, kad

požiūriai ir principai, juo labiau moraliniai, gali būti įgimti. Prote nėra

nieko, ko anksčiau nepatyrė juslės (Furst, 1998, p. 148).

Šio požiūrio laikosi biheviorizmas, teigiantis, kad asmenybės bruožai

formuojasi tik mokantis, o mokymąsi jie laiko patirties sąlygotu elgesio

pasikeitimu. Johnas Broadus Watsonas, vienas įtakingiausių šios krypties

atstovų, neigia bet kokį biologinį instinktą ir viską suveda į išmokimą ir

ugdymą – jis nepripažįsta gebėjimų ir psichinių savybių paveldėjimo.

Kadangi taip ir nebuvo prieita galutinių išvadų, kas yra svarbiau, ar

paveldimumas, ar aplinkos įtaka, įsigalėjo bendra nuomonė, kad svarbi yra

tiek aplinka, tiek įgimti veiksniai (Furst, 1998).

Kita diskusija buvo kilusi dėl to, kokia dalis intelekte tenka vienam ar

kitam veiksniui. Šiandieniniame „ginče dėl intelekto“ iš esmės diskutuojama

dėl visuomeninių – politinių bei švietimo politikos tikslų ir vertybių.

Dažnai sakoma, kad nuo intelekto labai priklauso ar sekasi mokykloje, koks

įgyjamas išsilavinimas, kokia ekonominė, socialinė padėtis pasiekiama.

Tačiau tai nėra visai tiesa. Reikia nepamiršti ir mūsų visuomenės kur

neretai vyrauja „lygių teisių galimybės“. Čia turima omenyje, kaip

apskritai yra parengta švietimo programa, kaip įgyvendinamos jos reformos,

ir kiek vėliau kiekvienas individas turi galimybių studijuoti toliau ir

tobulėti. Deja, šiuolaikinėje visuomenėje vyrauja „lygių galimybių“

stereotipai, bet ne kiekvienas jaunas žmogus gali studijuoti universitete,

tobulintis įvairiuose kursuose ir pan. Todėl manoma, kad įrodžius, jog

intelekto formavimąsi lemia genai, bus pateiktas mokslinis argumentas

tiems, kurie, dangstydamiesi žodžiais apie „lygias galimybes“, nori

išlaikyti įsigalėjusius sociokultūrinius skirtumus ar esamą diferencijuotą

švietimo sistemą.

Kita vertus, dažnai manoma, kad „lygiomis galimybėmis“ vadinami tikslai

bus iš tiesų įgyvendinti ir pagrįsti tik paneigus intelekto paveldimumo

tezę (Furst, 1998, p. 149).

Patirtis rodo, kad tariamai nešališkoje mokslinėje diskusijoje ginant

vienas ar kitas teorijas bei interpretuojant atskirus faktus daug lemia

politiniai bei antropologiniai ir pedagoginiai įsitikinimai.

Dėl tokių nevienodų požiūrių ir nuolatinių ginčų, galima teigti, kad

socialiniai mokslai ir mokslai apie elgseną niekada nėra visiškai

objektyvūs. Tačiau paprastai žmonės jau nuo senų laikų žino tą paprastą

dalyką, kad gimęs žmogus savo genuose atsineša daugiau ar mažiau įvairių

polinkių, vieni pasireiškia stipriau, kiti – silpniau. O visuomenė yra kaip

variklis: švietimas, mokslas, kultūra ir socialinis gyvenimas bei politika

arba skatina žmogų tobulėti suteikdama jam visas galimybes, arba trukdo,

kartais užspęsdama į kampą.

Stebint įvairių įmonių vadovus, galima daugmaž susidaryti nuomonę, kiek

vienas ar kitas vadovas tiesiog yra gimęs vadovauti, o kiek tai yra

ilgametės vadovavimo patirties žinios ir įgūdžiai. Įmonės „G“ vadovė yra

pakankamai išsilavinęs žmogus, turi nemažai patirties, jei daug tenka kartu

dirbti su savo darbuotojais, daug bendrauti su klientais. Tačiau stebint iš

šalies atrodo, kad savo darbą ji dirba atmestinai, lyg iš reikalo, nesugeba

vadovauti savo darbuotojams ir pan. Ji nuolat yra pikta, susierzina dėl

kiekvieno menkniekio, neretai ir apšaukia be reikalo. Labai daug reikalauja

iš kitų, tačiau pati tokio pavyzdžio nerodo. Tikrai neatrodo, kad šis

žmogus turėtų kažkokių ypatingų įgimtų savybių, ji tik dirba ir tiek.

Įmonės „R“ vadovas yra visiška priešingybė. Jo energija, veiklumas,

sugebėjimas įtikinti savo pavaldinius, ką ir kaip reikia daryti ir kokia

jiems visiems iš to nauda yra nepakartojamas. Nors jis
reikalauja nemažai

atsidavimo iš savo darbuotojų, tačiau ir pats dirba iš peties. Toks žmogus

atrodo yra tikrai gimęs tokiam darbui ir kitaip negali būti. Toks elgesys

yra kaip užkrečiama liga, darbuotojai jaučiasi nuolat palaikomi ir

reikalingi bei naudingi įmonei, ir stengiasi neatsilikti nuo savo vadovo.

1.3. Asmenybės kryptingumas

Asmenybė – tai konkretus žmogus, sąmoningos veiklos subjektas, turintis

tik jam būdingų, individualių psichinių savybių, susiformavęs veikiant

biologinėms ir tam tikros epochos istorinėms bei socialinėms sąlygoms

(Lapė, 1980, p. 81). Asmenybę charakterizuoja jos santykiai su tikrove,

pirmiausiai su žmonėmis. Aktyvi žmogaus veikla kolektyve, santykiai su

kitais jos nariais formuoja asmenybės individualias savybes, kurios

charakterizuoja žmogų. Susiformavusios asmenybės savybės lemia žmogaus

veiklą.

Anot J. Lapės, asmenybės struktūrą sudaro: jos kryptingumas,

temperamentas, charakteris ir sugebėjimai (Lapė, 1980).

Asmenybės kryptingumą lemia poreikiai, interesai, idealai, pasaulėžiūra,

įsitikinimai, t.y. visa žmogaus veikla, nukreipianti jį tikslų siekimui.

Žmogaus kryptingumo ypatybės yra šios: tam tikras jo lygis, platumas,

intensyvumas, pastovumas ir veiksmingumas (Lapė, 1980). Kryptingumo lygis

parodo žmogaus veiklos visuomeninę reikšmę, jo moralinį veidą. Platumas

siejamas su veiklos sfera, interesais: vienų interesai labai platūs, kitų

veiklą lemia siauri, primityvūs poreikiai (pavalgyti, išsimiegoti ir pan.).

Asmenybės kryptingumo intensyvumas susijęs su emocijomis ir gali svyruoti

nuo visiško abejingumo ir neaiškių potraukių iki aistringo įsisąmonintų

veiklos tikslų siekimo. Kryptingumas yra susijęs su žmogaus valia, jo

pastovumą rodo veiklos trukmė. Svarbiausia kryptingumo savybė –

veiksmingumas, t.y. žmogaus aktyvumas siekiant užsibrėžtų tikslų (Lapė,

1980).

Asmenybės kryptingumas turi didelę reikšmę žmogaus gamybinei veiklai.

Pagal požiūrį į darbą, žmonės skirstomi į (Lapė, 1980, p. 83):

a) darbo entuziastai, kurie labai domisi savo darbu ir jį myli;

b) sąžiningi darbuotojai ir vadovai, dorai ir su noru atliekantys savo

pareigas; Jie darbe dažnai pasiekia gerų rezultatų, tačiau jie

neišskiria darbo prie būtiniausių poreikių ir tai dėl jo nesiaukoja,

kaip darbo entuziastai.

c) darbuotojai, taip pat ir vadovai, atliekantys savo darbą nenoromis, iš

būtinumo;

d) žmonės, nemėgstantys dirbti, tingūs, labiau vertinantys „lengvą

gyvenimą“. Šiai grupei priklauso ir tie, kurie dedasi daug dirbą, nors

iš tiesų savo darbą užkrauną kitiems.

Kadangi žmogaus asmenybė turi nemažai įtakos ir jo darbui, ir neretai

nulemia organizacijos sėkmę, svarbu išanalizuoti vadovų asmenybę.

Psichologai analizuodami žmogaus asmenybę, paprastai iškelia tris

pagrindinius klausimus(Kasiulis, Barvydienė, 2001, p. 160):

▪ Ką asmenybė vertina ir ko ji siekia?

▪ Ką ji sugeba?

▪ Kokia ji?

Vadovo poreikiai, savybės ir kompetencija yra sudėtingi tačiau

įvardijami, jie gali skirtis savo laipsniu, bet ne pasireiškimo esme.

Asmenybės nuostatos yra pagrįstos vertybių sistema, kuri nusako, ko

žmogus siekia. Ji tartum prognozuoja visą žmogaus veiklą, lemia svarbiausia

elgesio kryptį. Kiekvienas vadovas pasirenka, kaip ir ką daryti. Tai, kas

vadovui atrodo svarbu ir teisinga, turi didelės įtakos ir jo, ir pavaldinių

gyvenimo kokybei.

Vertybių išsiaiškinimo sau pačiam procesas yra ilgalaikis ir sudėtingas,

tačiau būtinas, kad taptum atsakingas už jų gyvavimą. Tai ypač svarbu

vadovams, kurie priima strateginius sprendimus, sprendžia principines

problemas, yra atsakingi už savo pavaldinių tobulėjimą.

Vadovai, kuriems neaiškūs prioritetai, veiklos prasmė bei vertybės,

neturi tvirto savo veiksmų pagrindo, linkę priimti spontaniškus,

vienadienius sprendimus, taip užprogramuodami nesėkmingą veiklą.

Laikui bėgant, dėl naujo patyrimo bei senų vertybių neadekvatumo

situacijai, dabarties reikalavimams, vertybės keičiasi. Tačiau visada lieka

svarbus jų įvardijimo, išsiaiškinimo bei įgyvendinimo procesas.

Asmeninės vertybės pasireiškia būtent nuostatomis. Nesigilinant į

nuostatų formavimosi mechanizmą, reikėtų akcentuoti vadovo nuostatų į kitus

ir į save esmę bei jų įtaką vadovo priimamiems sprendimams. Svarbiausias

vadovo nuostatų sistemos reikalavimas yra: mąstymas, egzistencijos

pozicijos, požiūrio į save ir požiūrio į situaciją pozityvumas (Kasiulis,

Barvydienė, 2001, p. 160).

Pirmas ir svarbiausias veiklos žingsnis yra mintis, antras – žodis. Jie

turi būti pozityvūs. Neigiamos mintys kuria neigiamą energiją. „Mes esame

tai, apie ką galvojame visą dieną“ (R. Emerson). Pavyzdžiui, reikia spręsti

kokią nors problemą, dažnai jau ją apibrėžiant, atsisakoma galimybės

rinktis. Jau nusakant situaciją, žodžiai kelia neigiamas reakcijas. Būtina

pakeisti neigiamus būdvardžius teigiamais ir patikinti save, kad tai tikrai

išsprendžiamas uždavinys, tik reikia
planą, paprašyti pagalbos ir

pan. Pavyzdžiai: „man visada nesiseka“, „toks aš esu, ir nieko nepadarysi“,

„mano bloga atmintis“ ir pan. Pozityvesni žodžiai „kai kas“, „kai kada“ ir

pan.

Dažnai keisdami, sukeisdami žodžius, mes sukeičiame jausmus, o

tai keičia mūsų veiksmus. Jei nuolat galvojama apie sunkumus, kliūtis

pasąmonė atsako tuo pačiu ir blokuoja norų išsipildymą. Kurdami pozityvų

verbalinį, vizualinį ir emocinį scenarijų, tarsi programuojame būsimą

elgesį.

Antras svarbus dalykas – tai požiūris į žmones. Nors žmonių

pakeist ir negalima, požiūrį į juos galima pakeisti.

E. Berne skiria 4 pagrindines požiūrio į save ir kitus pozicijas:1 lentelė

|Egzistencinė |Tu jautiesi gerai |Tu nesijauti gerai |

|pozicija | | |

|Aš jaučiuosi gerai |Galime kartu veiksmingai |Tavimi nepasitikiu |

| |dirbti | |

|Aš nesijaučiu gerai |Aš turiu įrodyti esąs šio|Gal aš sugebėsiu |

| |to vertas arba |įsitvirtinti tavo |

| |pasitraukti |padedamas |

|Egzistencinė |Tokio požiūrio vadovams būdinga |

|pozicija | |

|Aš jaučiuosi gerai |Pasitikėjimas savimi |

|Tu jautiesi gerai |Geranoriškumas |

| |Geri santykiai su aplinkiniais |

| |Atvirumas, kūrybiškumas, emocinis stabilumas |

|Aš jaučiuosi gerai |Per didelis pasitikėjimas savimi |

|Tu nesijauti gerai |Sunkus bendravimas |

| |Kitų spaudimas |

| |Savo vaidmens darbe sureikšminimas |

|Aš nesijaučiu gerai |Nepakankamas pasitikėjimas |

|Tu jautiesi gerai |Polinkis atsitraukti |

| |Nepakankamas įsitikinimas |

| |Nepakankamas iniciatyvumas |

| |Nepakankamas savo vaidmens darbe vertinimas |

| |Polinkis į stresus |

|Aš nesijaučiu gerai |Nepakankamas energingumas |

|Tu nesijauti gerai |Polinkis į pesimizmą |

| |Neryžtingumas |

| |Nepakankamas kūrybingumas; neigiamų tarpusavio |

| |santykių kūrimas |Šaltinis: Kasiulis J., Barvydienė V. 2001.Vadovavimo psichologija. Kaunas,

p. 162

Pasitikėjimas savimi yra adekvatus ir pozityvus. Jis remiasi

tikrais laimėjimais, siekiant realių tikslų, ir pojūčiu, kad esi priimamas

kitų toks, koks esi. Vertinant save, būtina teigiamai galvoti apie savo

sugebėjimus bei galimybes. Kuo labiau vadovas vertins save, tuo daugiau

galės duoti kitiems ir tuo daugiau jam duos kiti (Kasiulis, Barvydienė,

2001).

Iš visų situacijų yra išeitis, tik kartais sunku iš karto ją

numatyti. Visada įmanoma ką nors padaryti, kad padėtis pagerėtų. Netinkama

vadovavimo pozicija sąlygoja neigiamą vadovo elgesį:

2 lentelė

|Teigiamas vadovas |Neigiamas vadovas |

|Veikia |Yra auka |

|Prisiima atsakomybę |Kaltina kitus |

|Yra objektyvus |Yra subjektyvus |

|Klauso ir reaguoja |Atmeta siūlymus |

|Siūlo sprendimus |Kritikuoja |

|Įpareigoja |Nesugeba įpareigoti |

|Įžvelgia galimybes |Įžvelgia grėsmę |

|Plataus akiračio |Paniręs į smulkmenas |

|Iškelia problemas |Dangsto problemas |

|Stengiasi įveikti problemų priežastis|Kalba apie problemų priežastis |

|Yra įžvalgus |Nenumato |

|Mokosi |Yra išmokęs |Šaltinis: Kasiulis J., Barvydienė V. 2001.Vadovavimo psichologija. Kaunas,

p. 163Praktika rodo, kad vadovo poreikiai ir interesai, idealai ir

įsitikinimai pakankamai stipriai įtakoja ir jo elgesį. Taip pat labai

svarbu ko vadovas siekia, kokie yra jo tikslai.

Įmonės „G“ vadovės elgesys rodo, kad jos pagrindinis tikslas yra ne

savo įmonės klestėjimas, augimas ar pan., o savo elementariausių poreikių

tenkinimas. Ji toli gražu nesivadovauja taisykle, kad „pinigai turi daryti

pinigus“. Uždirbtą pelną ji panaudoja
savo asmeniniams interesams, o

darbuotojai nuolat turi prašyti, kad jiems laiku išmokėtų algas. Toks jos

požiūris į verslą valdo ir jos elgesį, ji daro taip, kaip reikia jai,

neatsižvelgdama net į paprasčiausius darbuotojų poreikius ir troškimus.

Kaip buvo minėta anksčiau, darbo atžvilgiu ji tikrai nėra entuziastė, dirba

tik tam, kad reikia dirbti, nors asmeniniai sugebėjimai, išsilavinimas rodo

ką kitą, ji jų paprasčiausiai nepanaudoja. Tokio žmogaus vertybių skalė

apibrėžta tik aplink jį patį, žmogaus „aš“ yra iškeliamas aukščiau visko,

nepastebint jo supančios aplinkos.

Įmonių „R“ ir „P“ vadovų pagrindinis tikslas yra įmonės

klestėjimas. Į įmonės veiklą darbuotojai įtraukiami visapusiškai: jiems

išdėstomos visos teigiamos ir neigiamos pusės, išaiškinami tikslai ir

siekiai, kad darbas būtų kuo našesnis, o patirta nauda dalijamasi

draugiškai ir bendrai su visais. Vadovai tenkina tik pačius svarbiausius

savo poreikius, jų atlyginimas už darbą nedaug lenkia kitų darbuotojų darbo

užmokesčius, jie geriau investuoja į verslą, gerina darbo sąlygas,

atnaujina įrangą ir pan. Šie vadovai vertina darbą, stengiasi pasiekti kuo

geresnių rezultatų, savo entuziazmu bando užkrėsti savo darbuotojus, kad

jų bendra veikla atneštų kuo daugiau naudos visiems. Apie jų sugebėjimus

kalba atlikti darbai ir jų kokybė. Šių įmonių vadovai yra darbo

entuziastai, jie myli savo darbą.

Įmonės „L“ vadovas yra pakankamai konservatyvus žmogus. Jis

sąžiningai dirba, to paties reikalauja ir iš savo darbuotojų. Jo tikslai

visada labai aiškūs ir apibrėžti. Jis nesinaudoja įmonės pinigais tam, kad

tenkintų tik savo poreikius, stengiasi juos kuo naudingiau investuoti į

verslą. Tačiau tarp jo ir darbuotojų išlaikomas pakankamas atstumas ir

netgi šaltumas. Jis yra įsitikinęs, kad svarbiausiai reikia laiku mokėti

darbuotojams darbo užmokestį ir to pakanka. Tačiau, darbuotojai neretai

skundžiasi, kad trūksta bendravimo, jie dirba pagal griežtai apibrėžtus

standartus, neturi galimybės išreikšti savo nuomonės ir pan.

Toks vadovas vertina darbą, siekia gerų rezultatų, tačiau jis

nepakankamai atsižvelgia į jį supančius žmones, jų norus ir siekius. Šio

vadovo profesiniai sugebėjimai gali būti pavyzdžiu darbuotojams, tačiau jis

ne visada jais pasidalina, nepataria ir nepamoko, kai to reikia.

Temperamentas – tai individuali žmogaus ypatybė, kuri jo elgesį

daro tipišką, būdingą tik jam (Lapė, 1980).

Pirmasis apie žmogaus temperamento ypatumus kalbėjo senovės

graikų gydytojas Hipokratas. Jis išskyrė keturis pagrindinius temperamento

tipus: sangvinikas, cholerikas, flegmatikas ir melancholikas.

Žmogaus temperamento savybėms būdinga tai, kad jos (Lapė, 1980):

▪ Skirtingai nuo motyvų ir psichinių būsenų, lieka tokios pačios

įvairiausiose veiklos rūšyse, siekiant skirtingų tikslų,

pavyzdžiui, darbe, sporte, žaidimuose ir pan.

▪ Išlieka reliatyviai pastovios, vienodos visą žmogaus gyvenimą

arba didesnę jo dalį.

▪ Įvairios žmogaus temperamento savybės jungiasi tarpusavyje ne

atsitiktinai, o dėsningai ir sudaro tam tikrą organizaciją,

struktūrą, kuri nusako temperamento tipą.

Psichologiškai temperamentą apibūdina šios savybės (Lapė, 1980):

▪ Jautrumas – mažiausi išorinės aplinkos dirgikliai sukeliantys

jautrumą;

▪ Reaktyvumas – žmogaus emociniai išgyvenimai skatinami išorinės

aplinkos;

▪ Aktyvumas – žmogaus aktyvumas veikiant išorinį pasaulį;

▪ Reaktyvumo ir aktyvumo santykis – kas daugiau nulemia žmogaus

elgesį, ar išoriniai dirgikliai, ar vidinės nuotaikos;

▪ Reakcijos tempas – psichinių reakcijų ir procesų trukmė;

▪ Plastiškumas ir frigidiškumas – žmogaus prisitaikymas prie

išorinių aplinkos pokyčių;

▪ Ekstravertiškumas ir intravertiškumas – tai padidėjusi žmogaus

reakcija ir dėmesys dabarčiai, momento išoriniams įspūdžiams ir

atvirkščiai, praeities ir ateities vaizdams bei mintims.

Trumpai apibendrinami keturi temperamento tipai:

Sangvinikas. Padidėjęs reaktyvumas. Dažnai juokiasi, bet ir

greitai moka supykti, gyvai ir emocingai reaguoja į viską, kas patraukia jo

dėmesį. Aktyvus, energingas, darbingas. Jausmai, norai ir interesai labai

nepastovūs. Greitai įgyja įgūdžius ir juos pertvarko. Lankstaus proto.

Ekstravertas.

Cholerikas. Būdingas mažas jautrumas, didelis reaktyvumas ir

aktyvumas, tačiau reaktyvumas viršija aktyvumą, todėl yra nesantūrus,

nesitvardantis, nekantrus ir ūmus. Norai ir interesai pakankamai pastovūs,

atkaklus, sunkiai perkelia dėmesį.

Flegmatikas. Nejautrus, neemocingas, todėl sunku pralinksminti

supykinti arba nuliūdinti. Išlieka ramus net kai spaudžia didesnės

problemos. Energingas bei ištvermingas darbe. Aktyvumas aiškiai dominuoja

prieš mažą reaktyvumą. Būdingas kantrumas ir
šaltakraujiškumas. Nelengvai

prisitaiko prie naujų sąlygų, sunkiau pakeisti įgūdžius ir įpročius.

Intravertiškas. Menkai reaguoja į išorinius dirgiklius.

Melancholikas. Labai jautrus, lengvai gali pravirkti, greitai

įsižeidžia. Reaktyvumas silpnas. Mažai aktyvus, nepasitiki savimi, drovus,

neenergingas ir neatkaklus. Dėmesys nepastovus, lengvai atitraukiamas. Lėtų

psichinių procesų. Intravertas.

Charakteris – visuma pagrindinių žmogaus psichinių savybių,

pasireiškiančiu jo elgesiu ir požiūriu į pasaulį ir į patį save (Lapė,

1980). Pažindami žmogaus charakterį, galime numatyti, kaip jis pasielgs tam

tikromis aplinkybėmis ir ko iš jo galima tikėtis. Jei žmogus priklauso ne

tiek nuo savo vidinių savybių, kiek nuo išorinių sąlygų, sakome, kad jis

silpno charakterio ir atvirkščiai.

Charakterio savybės žmogaus veikloje reiškiasi įvairiai. Jos

rodo asmenybės požiūrį į (Lapė, 1980):

1) Pasaulį, tikrovės reiškinius, visuomenę. Tai žmogaus principingumas

arba jo stoka, optimizmas arba pesimizmas it t.t.

2) Kitus žmones ir visuomenę: kolektyviškumas ir individualizmas,

egoizmas ir humaniškumas, jautrumas ir abejingumas, žiaurumas ir

gerumas, švelnumas ir šiurkštumas, teisingumas ir neteisingumas,

pasitikėjimas ir įtarumas, atvirumas ir uždarumas, ir t.t.

3) Darbą: darbštumas ir tingumas, kruopštumas ir aplaidumas,

iniciatyvumas ir nerangumas (inertiškumas), novatoriškumas ir

konservatizmas, taupumas ir šykštumas ir kt.

4) Patį save: reiklumas sau ir abejingumas, kuklumas ir išpuikimas,

išdidumas, savikritiškumas ir jo stoka, savigarbos jausmas ir kt.

Asmenybės individualios savybės, nusakančios charakterį ir

leidžiančios nuspėti žmogaus elgesį tam tikromis sąlygomis, vadinamos

charakterio bruožais. Jie skirstomi į tris pagrindines grupes (Lapė, 1980):▪ Moraliniai (jautrumas, sąžiningumas, atidumas);

▪ Valingieji (ryžtingumas, atkaklumas, santūrumas);

▪ Emociniai (švelnumas, staigumas ir pan.).

Charakterio bruožai yra tarpusavyje susiję, todėl ugdyti tik

vieną jų, nekreipiant dėmesio į kitus, negalima. Žmogus bendraudamas su

kitais žmonėmis, pažįsta juos, pastebi jų charakterio skirtumų reikšmę

darbe. Pažindamas kitus, žmogus gali įvertinti ir savo charakterį. Tai

sudaro pagrindą saviauklai. Žmogus pats kuria savo charakterį ir visada

pats turi būti už jį atsakingas.Kompetencija bei sugebėjimai. Sugebėjimais vadinamos tokios

individualios psichinės savybės, kurios padeda lengviau ir greičiau įsigyti

žinių, mokėjimų ir įgūdžių ir dėl to lemia veiklos sėkmingumą (Lapė, 1980).

Žmogaus sugebėjimai pasireiškia tik jo veikloje. Kol žmogus nedirba,

sugebėjimai yra potencialios žmogaus savybės. Pradėjusio veiklą žmogaus

potencialūs sugebėjimai tampa aktualūs.

Žmogaus sugebėjimai yra dvejopi (Lapė, 1980):

▪ Bendrieji sugebėjimai – pasireiškiantys įvairiose žmonių veiklos

rūšyse. Jie susiję su pojūčių, suvokimo, mąstymo, atminties

savybėmis, pavyzdžiui, sutelktas dėmesys, gera atmintis,

orientacija);

▪ Specialieji sugebėjimai – pasireiškiantys tik tam tikrose veiklos

rūšyse. Juos lemia muzikinė klausa, vaizdinių ryškumas, mąstymo

kritiškumas ir kt.

Kompetencija – tai žinių ir įgūdžių derinys bei sugebėjimas juos

pritaikyti konkrečiomis aplinkybėmis. Tai vadybos funkcijų atlikimas,

atsižvelgiant į aplinkos bei situacijos apribojimus (Kasiulis, Barvydienė,

2001).

Efektyvus vadovo funkcijų atlikimas reikalauja įvairios

kompetencijos, atsižvelgiant į veiklos pobūdį, organizacijos ypatumus,

vadovo lygį ir pan.

Dažniausiai išskiriama (Kasiulis, Barvydienė 2001):

▪ Konceptualinė (apgalvoti problemų sprendimai, mąstymo

racionalumas bei permanentiškumas, dėmesio, atminties ypatumai,

pažinimo įgūdžiai, intuicija, kūrybiškumas ir t.t.).

▪ Techninė – technologinė (darbinės veiklos srities specialios

žinios ir sugebėjimai: procesai ir technologijos, rinka ir

konkurentai, gamyba ir aptarnavimas ir pan.).

▪ Tarpasmeninė (žodinis bendravimas, empatija, klausymo įgūdžiai,

sugebėjimas palaikyti ilgalaikius sėkmingus tarpasmeninius ryšius).Dabar tyrėjai akcentuoja ir darbingumo bei fizinę kompetenciją,

kuri apima fizinio atsparumo, atsparumo stresams bei sveikatingumo ugdymo

įgūdžius darbo sėkmingumui didinti.

Atsižvelgiant į labai ryškias dabartinio meto ekonomines

permainas ir su jomis susijusius procesus, tokius kaip: informacijos

antplūdį, sparčiai kintančias technologijas, gamyba besiverčiančios

ekonomikos transformaciją į paslaugomis besiremiančią ekonomiką, agresyvias

verslo ir pramonės pastangas atrasti būdus, kaip pasiekti rinkos

pasidalijimo ir didesnio pelno, didėjantį nedarbą, didėjantį mobilumą –

atsiranda „naujo
kuris disponuoja naujo pobūdžio įgūdžiais,

poreikis (Kasiulis, Barvydienė, 2001).1.4. Vadovo pasaulėžiūra

Valdymo charakteris (stilius, filosofija) nulemia organizacijos

sėkmę arba nesėkmę. Stiprus ir efektyvus vadovavimas padeda sukurti

dalyvavimo ir kolektyvizmo atmosferą, siekiant organizacijos tikslų.

Vadovavimas organizacijai tiesiogiai priklauso nuo jos vadovo požiūrio.

Visais atvejai, kada vadovai susiduria su konkrečia problemine situacija,

jie remiasi subjektyviu vertinimu, lyginant su objektyvia realybe. Tie

vertinimai grindžiami individualiu suvokimu, kas yra tikra arba patikima

(Seilius, 1998).

Yra keletas konceptualių sistemų arba prielaidų, ir tos

prielaidos, kuriomis remiasi vadovas, gali būti neadekvačios. Kokios

bebūtų, jos tampa vadovo pasaulėžiūros dalimi ir valdo jo elgseną (Seilius,

1998). Šios prielaidos yra asmens valdymo teorijos objektas. Be teorinių

prielaidų vadovo elgsena yra neapibrėžta, betikslė, joje sunku įžvelgti

racionalumo ir sunku prognozuoti. Galima surasti daugybę pavyzdžių, kaip

pasaulėžiūra valdo žmogaus elgseną. Labai ryškiai žmonių elgsenos skirtumus

atskleidžia religijos, sektos, politinės partijos ir kt. Neretai vienų

įsitikinimai neatitinka kitų žmonių įsitikinimams, dėl to tarp jų nelabai

gali vykti dialogas, juolab, kad priimami sprendimai nebus adekvatūs.

Vadovai, kaip ir visi kiti žmonės, turi savo įsitikinimus,

tačiau dažniausiai jų viešai nedeklaruoja, bet jais savo praktinėje

veikloje vadovaujasi (arba įsitikinimai jiems vadovauja). Vieni

įsitikinimai duoda gerus darbo rezultatus, kiti – ne. Todėl ne visi

įsitikinimai gali būti vertingi, siekiant efektyviai valdyti. Dėl tos

priežasties daugybė mokslininkų bando sudaryti žinių kompleksą arba rasti

tokias specifines savybes, kurios būtų būtinos ir jų pakaktų tam, kad

vadovas galėtų efektyviai vadovauti jam patikėtai organizacijai. Dažnai

bandoma įtikinti, kad vadovavimas – tai menas, kad norint tapti geru vadovu

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4453 žodžiai iš 8892 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.