VADOVO CHARAKTERIS
1.1. Šeimos įtakaŽmogaus charakteris formuojasi nuo pat vaikystės, tačiau kai kurie
įgūdžiai ir polinkiai yra įgimti. Dar ilgai po gimimo genuose užprogramuota
biologinė raida lemia žmogaus raidos etapus ir elgesį. Tačiau dauguma
dalykų, tokių kaip kalbėti rašyti, skaityti ir pan. reikia išmokti.
Psichologai teigia, kad net ir mokymosi gebėjimus iš dalies lemia žmogaus
genai, bet neneigia it to, kad tolesnis vaiko vystymasis priklauso nuo jo
supančios aplinkos. Kai nėra galimybių mokytis ar patirti naujų dalykų,
vaiko raida atsilieka. Pirmaisiais gyvenimo metais dedami ir asmenybės
pagrindai. Emocinis ryšys šiuo laikotarpiu lemia būsimus vaiko santykius su
aplinka, drauge ir visą jo raidą (Furst, 1998).
Žmogaus „aš“ formavimuisi daugiausia reikšmės turi vaiko ryšys su motina
ar kitu jį auginančiu žmogumi. Žalos, kurią padarė pirmaisiais metais
pažeistas teigiamas emocinis ryšys arba jį užgožęs neigiamas, ar
prieštaringas emocinis ryšys, vėliau gali ir nebeatsitaisyti. Labai svarbus
yra motinos ir vaiko tarpusavio ryšys, bendravimas, supratimas, gebėjimas
suvokti, kas yra gerai, o kas ne. Būtina sąlyga „aš“ raidai – mamos
gebėjimas suprasti vaiko poreikius. Ji turi padėti vaikui suvokti ir
išreikti savo poreikius. Tačiau ir vaikas turi išmokti nustatyti savo „aš“
ir instinktyvių poreikių ribas. Vaiko poreikių ir instinktų slopinimas bei
jų vengimas blokuoja „aš“ vystymąsi.
Jei motina nėra atvira naujai patirčiai, bijo vaiko, jį atstumia ar
nuolat yra priešiška, ji neleidžia atsiriboti vaiko Ego bei kartu
suformuoti jo „aš“. Vaikas ima slopinti kiekvieną motinai nepatinkantį
gyvybės pasireiškimą. Kai kurios „aš“ patirties sritys atskyla, vaikas ima
neigti atitinkamas realybės sritis, dėl to atsiranda „aš“ deficitas. Ir
tuomet vaikui žymiai sunkiau suvokti realybę, didėja jo nerimas ir baimė.
Jis negali atskleisti savo jausmų, visą laiką apsimetinėja, ir taip
susiformuoja jo netikras „aš‘. Taigi, neturėdamas savo tikros patirties
vaikas ir užauga priklausomas nuo kitų. Ir ateityje mokykloje,
universitete, darbe, žmogus ieško paramos klasėje, grupėje, nepasitiki
savimi, bijo, ir labai retai, kada toks žmogus sugebėtų kažkam vadovauti.
Tokie žmonės geriau linkę kad jiems būtų vadovaujama (Furst, 1998).
Tačiau vaiko vystymuisi įtakos turi ne tik viena motina, be abejo labai
svarbus yra ir tėvo vaidmuo. Statistika rodo, kad vis dažniau šeimos lieka
nepilnos, tėvai išsiskiria, arba vaikas apskritai nėra matęs savo tėvo.
Tokie vaikai dažniausiai būna psichologiškai silpnesni ir greičiau
pažeidžiami. Perdėtas jų jautrumas neretai atsiliepia ir tolesniame jų
gyvenime bei darbe. Tėvas, kaip šeimos galva, jau nuo vaikystės įskiepija
budrumą, gebėjimą apsiginti ir „pakovoti už gerą vietą po saule“. Neretai
vaikui tėvas asocijuojasi su jėga ir stiprybe, imdamas pavyzdį ir jis pats
užauga atsparesnis aplinkai, t.y. nėra toks pažeidžiamas ir jautrus, nei
tie vaikai, kurie auga be tėvų.
Taigi, negalima paneigti, kad šeima turi didžiulę įtaką vaiko vystymuisi
ir tolesniam jo gyvenimui. Anot psichologų, jei kartais atrodo, kad vadovas
elgiasi spontaniškai, atrodo neprognozuojamas ir nuolat nervingas, tai
nebūtinai jis taip elgiasi dėl to, kad yra pervargęs, persidirbęs ir pan.,
galbūt tokio elgesio šaknys yra kur kas gilesnės ir slypi kažkur toli
vaikystėje.
Jei įmanoma bent kažkiek „pasikapstyti“ savo vadovo (-ės) praeityje,
galima nujausti kodėl kartais darbuotojai jaučiasi nesuprasti dėl paprastų
elementariausių gyvenimiškų situacijų. Iš praktinės patirties galima
pateikti du atvejus, kurie parodo, kad vis dėlto vaikystėje ar paauglystėje
patirti išgyvenimai iš dalies nulemia vadovų elgesį, pavyzdžiui su
darbuotojais. Įmonės „G“ vadovės tėvai buvo išsiskyrę, ir ji pati su vyru
išgyveno vos keletą metų – ir vėl skyrybos. Ir kai būna kokios šventės,
pavyzdžiui šv. Kūčios ar kt. kai darbuotojai nori skubėti kuo anksčiau
namo, pas savo šeimas, ji būna siaubingai nepatenkinta ir stengiasi visaip
juos sulaikyti, kad tik netektų liktų vienai, pvz.: sugalvoja
„neatidėliotinų“ darbų arba paruošia stalą, dovanoja dovanėles ir pan. ir
nesupranta, kodėl jie taip skuba namo, bet juk tokios šventės yra šeimos
šventės.
Įmonės „P“ vadovas yra pakankamai griežtas žmogus, jo reikalavimai sau ir
kitiems neretai yra per dideli ir nepagrįsti. Savo tokį elgesį jis nuolat
motyvuoja tokiais žodžiais, kad „aš gyvenime dar ne tiek patyriau, daug ko
išgyvenau, ir štai šiandien kiek pasiekiau, o jūsų problemos atrodo
niekis“, arba „mano tėvai dar ne taip mane kontroliavo ir baudė už
prasižengimus, o tau nei žodžio pasakyt negalima“ ir pan. Jo kontrolė
darbuotojams didžiulė, kartais atrodo, kad jis jaučiasi tėvas, o jo
„vaikai“ t.y. pavaldiniai turi klausyti, ir savo panašiomis frazėmis jis
neretai išsiduoda, kad jo vaikystė, paauglystė buvo
nelengva, jo tėvai buvo
itin griežti ir kontroliavo jį kiekviename žingsnyje, kėlė jam didžiulius
reikalavimus.
Žinoma jei būtų galima daugiau žinoti panašių faktų, tada tikrai
atsirastų kur kas daugiau pavyzdžių, kodėl kartais įmonės vadovas atrodo
beširdis, jo elgesys nesuvokiamas ir deja, neretai neprognozuojamas. Tačiau
ne kiekvienas paprastas darbuotojas gali apie tai pasikalbėti su savo
vadovu, juolab jo kažko klausinėti. Todėl toks vadovo elgesys sukelia
nemažai neigiamų emocijų kolektyve, sklando įvairios apkalbos, spėliojimai,
o darbo atmosfera nepavydėtina.
1.2. Įgimti polinkiai ir aplinkos įtaka
XX a. psichologijoje ypač daug diskusijų kelia įgimtų polinkių ir
aplinkos įtakos santykis. Ginčijamasi dėl to, ar žmogaus savybės ir gabumai
(pvz., intelektas) yra įgimti, t.y. paveldėti, ar juos lemia aplinka.
Įgimtų savybių teorijos šalininkai, neityvistai, laikosi nuomonės, kad
individualaus elgesio tendencijų formavimąsi lemia beveik vien
paveldimumas. Aplinkos poveikio žmogui teorija teigia, kad svarbiau
aplinkos įtaka. Ji tęsia empiristų, pavyzdžiui, Johno Locke‘o, tradiciją.
Locke‘o nuomone, ką tik gimęs žmogus prilygsta tuščiam popieriaus lapui,
kuriame patirtis palieka savo ženklus. Jis kategoriškai neigia, kad
požiūriai ir principai, juo labiau moraliniai, gali būti įgimti. Prote nėra
nieko, ko anksčiau nepatyrė juslės (Furst, 1998, p. 148).
Šio požiūrio laikosi biheviorizmas, teigiantis, kad asmenybės bruožai
formuojasi tik mokantis, o mokymąsi jie laiko patirties sąlygotu elgesio
pasikeitimu. Johnas Broadus Watsonas, vienas įtakingiausių šios krypties
atstovų, neigia bet kokį biologinį instinktą ir viską suveda į išmokimą ir
ugdymą – jis nepripažįsta gebėjimų ir psichinių savybių paveldėjimo.
Kadangi taip ir nebuvo prieita galutinių išvadų, kas yra svarbiau, ar
paveldimumas, ar aplinkos įtaka, įsigalėjo bendra nuomonė, kad svarbi yra
tiek aplinka, tiek įgimti veiksniai (Furst, 1998).
Kita diskusija buvo kilusi dėl to, kokia dalis intelekte tenka vienam ar
kitam veiksniui. Šiandieniniame „ginče dėl intelekto“ iš esmės diskutuojama
dėl visuomeninių – politinių bei švietimo politikos tikslų ir vertybių.
Dažnai sakoma, kad nuo intelekto labai priklauso ar sekasi mokykloje, koks
įgyjamas išsilavinimas, kokia ekonominė, socialinė padėtis pasiekiama.
Tačiau tai nėra visai tiesa. Reikia nepamiršti ir mūsų visuomenės kur
neretai vyrauja „lygių teisių galimybės“. Čia turima omenyje, kaip
apskritai yra parengta švietimo programa, kaip įgyvendinamos jos reformos,
ir kiek vėliau kiekvienas individas turi galimybių studijuoti toliau ir
tobulėti. Deja, šiuolaikinėje visuomenėje vyrauja „lygių galimybių“
stereotipai, bet ne kiekvienas jaunas žmogus gali studijuoti universitete,
tobulintis įvairiuose kursuose ir pan. Todėl manoma, kad įrodžius, jog
intelekto formavimąsi lemia genai, bus pateiktas mokslinis argumentas
tiems, kurie, dangstydamiesi žodžiais apie „lygias galimybes“, nori
išlaikyti įsigalėjusius sociokultūrinius skirtumus ar esamą diferencijuotą
švietimo sistemą.
Kita vertus, dažnai manoma, kad „lygiomis galimybėmis“ vadinami tikslai
bus iš tiesų įgyvendinti ir pagrįsti tik paneigus intelekto paveldimumo
tezę (Furst, 1998, p. 149).
Patirtis rodo, kad tariamai nešališkoje mokslinėje diskusijoje ginant
vienas ar kitas teorijas bei interpretuojant atskirus faktus daug lemia
politiniai bei antropologiniai ir pedagoginiai įsitikinimai.
Dėl tokių nevienodų požiūrių ir nuolatinių ginčų, galima teigti, kad
socialiniai mokslai ir mokslai apie elgseną niekada nėra visiškai
objektyvūs. Tačiau paprastai žmonės jau nuo senų laikų žino tą paprastą
dalyką, kad gimęs žmogus savo genuose atsineša daugiau ar mažiau įvairių
polinkių, vieni pasireiškia stipriau, kiti – silpniau. O visuomenė yra kaip
variklis: švietimas, mokslas, kultūra ir socialinis gyvenimas bei politika
arba skatina žmogų tobulėti suteikdama jam visas galimybes, arba trukdo,
kartais užspęsdama į kampą.
Stebint įvairių įmonių vadovus, galima daugmaž susidaryti nuomonę, kiek
vienas ar kitas vadovas tiesiog yra gimęs vadovauti, o kiek tai yra
ilgametės vadovavimo patirties žinios ir įgūdžiai. Įmonės „G“ vadovė yra
pakankamai išsilavinęs žmogus, turi nemažai patirties, jei daug tenka kartu
dirbti su savo darbuotojais, daug bendrauti su klientais. Tačiau stebint iš
šalies atrodo, kad savo darbą ji dirba atmestinai, lyg iš reikalo, nesugeba
vadovauti savo darbuotojams ir pan. Ji nuolat yra pikta, susierzina dėl
kiekvieno menkniekio, neretai ir apšaukia be reikalo. Labai daug reikalauja
iš kitų, tačiau pati tokio pavyzdžio nerodo. Tikrai neatrodo, kad šis
žmogus turėtų kažkokių ypatingų įgimtų savybių, ji tik dirba ir tiek.
Įmonės „R“ vadovas yra visiška priešingybė. Jo energija, veiklumas,
sugebėjimas įtikinti savo pavaldinius, ką ir kaip reikia daryti ir kokia
jiems visiems iš to nauda yra nepakartojamas. Nors jis
reikalauja nemažai
atsidavimo iš savo darbuotojų, tačiau ir pats dirba iš peties. Toks žmogus
atrodo yra tikrai gimęs tokiam darbui ir kitaip negali būti. Toks elgesys
yra kaip užkrečiama liga, darbuotojai jaučiasi nuolat palaikomi ir
reikalingi bei naudingi įmonei, ir stengiasi neatsilikti nuo savo vadovo.
1.3. Asmenybės kryptingumas
Asmenybė – tai konkretus žmogus, sąmoningos veiklos subjektas, turintis
tik jam būdingų, individualių psichinių savybių, susiformavęs veikiant
biologinėms ir tam tikros epochos istorinėms bei socialinėms sąlygoms
(Lapė, 1980, p. 81). Asmenybę charakterizuoja jos santykiai su tikrove,
pirmiausiai su žmonėmis. Aktyvi žmogaus veikla kolektyve, santykiai su
kitais jos nariais formuoja asmenybės individualias savybes, kurios
charakterizuoja žmogų. Susiformavusios asmenybės savybės lemia žmogaus
veiklą.
Anot J. Lapės, asmenybės struktūrą sudaro: jos kryptingumas,
temperamentas, charakteris ir sugebėjimai (Lapė, 1980).
Asmenybės kryptingumą lemia poreikiai, interesai, idealai, pasaulėžiūra,
įsitikinimai, t.y. visa žmogaus veikla, nukreipianti jį tikslų siekimui.
Žmogaus kryptingumo ypatybės yra šios: tam tikras jo lygis, platumas,
intensyvumas, pastovumas ir veiksmingumas (Lapė, 1980). Kryptingumo lygis
parodo žmogaus veiklos visuomeninę reikšmę, jo moralinį veidą. Platumas
siejamas su veiklos sfera, interesais: vienų interesai labai platūs, kitų
veiklą lemia siauri, primityvūs poreikiai (pavalgyti, išsimiegoti ir pan.).
Asmenybės kryptingumo intensyvumas susijęs su emocijomis ir gali svyruoti
nuo visiško abejingumo ir neaiškių potraukių iki aistringo įsisąmonintų
veiklos tikslų siekimo. Kryptingumas yra susijęs su žmogaus valia, jo
pastovumą rodo veiklos trukmė. Svarbiausia kryptingumo savybė –
veiksmingumas, t.y. žmogaus aktyvumas siekiant užsibrėžtų tikslų (Lapė,
1980).
Asmenybės kryptingumas turi didelę reikšmę žmogaus gamybinei veiklai.
Pagal požiūrį į darbą, žmonės skirstomi į (Lapė, 1980, p. 83):
a) darbo entuziastai, kurie labai domisi savo darbu ir jį myli;
b) sąžiningi darbuotojai ir vadovai, dorai ir su noru atliekantys savo
pareigas; Jie darbe dažnai pasiekia gerų rezultatų, tačiau jie
neišskiria darbo prie būtiniausių poreikių ir tai dėl jo nesiaukoja,
kaip darbo entuziastai.
c) darbuotojai, taip pat ir vadovai, atliekantys savo darbą nenoromis, iš
būtinumo;
d) žmonės, nemėgstantys dirbti, tingūs, labiau vertinantys „lengvą
gyvenimą“. Šiai grupei priklauso ir tie, kurie dedasi daug dirbą, nors
iš tiesų savo darbą užkrauną kitiems.
Kadangi žmogaus asmenybė turi nemažai įtakos ir jo darbui, ir neretai
nulemia organizacijos sėkmę, svarbu išanalizuoti vadovų asmenybę.
Psichologai analizuodami žmogaus asmenybę, paprastai iškelia tris
pagrindinius klausimus(Kasiulis, Barvydienė, 2001, p. 160):
▪ Ką asmenybė vertina ir ko ji siekia?
▪ Ką ji sugeba?
▪ Kokia ji?
Vadovo poreikiai, savybės ir kompetencija yra sudėtingi tačiau
įvardijami, jie gali skirtis savo laipsniu, bet ne pasireiškimo esme.
Asmenybės nuostatos yra pagrįstos vertybių sistema, kuri nusako, ko
žmogus siekia. Ji tartum prognozuoja visą žmogaus veiklą, lemia svarbiausia
elgesio kryptį. Kiekvienas vadovas pasirenka, kaip ir ką daryti. Tai, kas
vadovui atrodo svarbu ir teisinga, turi didelės įtakos ir jo, ir pavaldinių
gyvenimo kokybei.
Vertybių išsiaiškinimo sau pačiam procesas yra ilgalaikis ir sudėtingas,
tačiau būtinas, kad taptum atsakingas už jų gyvavimą. Tai ypač svarbu
vadovams, kurie priima strateginius sprendimus, sprendžia principines
problemas, yra atsakingi už savo pavaldinių tobulėjimą.
Vadovai, kuriems neaiškūs prioritetai, veiklos prasmė bei vertybės,
neturi tvirto savo veiksmų pagrindo, linkę priimti spontaniškus,
vienadienius sprendimus, taip užprogramuodami nesėkmingą veiklą.
Laikui bėgant, dėl naujo patyrimo bei senų vertybių neadekvatumo
situacijai, dabarties reikalavimams, vertybės keičiasi. Tačiau visada lieka
svarbus jų įvardijimo, išsiaiškinimo bei įgyvendinimo procesas.
Asmeninės vertybės pasireiškia būtent nuostatomis. Nesigilinant į
nuostatų formavimosi mechanizmą, reikėtų akcentuoti vadovo nuostatų į kitus
ir į save esmę bei jų įtaką vadovo priimamiems sprendimams. Svarbiausias
vadovo nuostatų sistemos reikalavimas yra: mąstymas, egzistencijos
pozicijos, požiūrio į save ir požiūrio į situaciją pozityvumas (Kasiulis,
Barvydienė, 2001, p. 160).
Pirmas ir svarbiausias veiklos žingsnis yra mintis, antras – žodis. Jie
turi būti pozityvūs. Neigiamos mintys kuria neigiamą energiją. „Mes esame
tai, apie ką galvojame visą dieną“ (R. Emerson). Pavyzdžiui, reikia spręsti
kokią nors problemą, dažnai jau ją apibrėžiant, atsisakoma galimybės
rinktis. Jau nusakant situaciją, žodžiai kelia neigiamas reakcijas. Būtina
pakeisti neigiamus būdvardžius teigiamais ir patikinti save, kad tai tikrai
išsprendžiamas uždavinys, tik reikia
planą, paprašyti pagalbos ir
pan. Pavyzdžiai: „man visada nesiseka“, „toks aš esu, ir nieko nepadarysi“,
„mano bloga atmintis“ ir pan. Pozityvesni žodžiai „kai kas“, „kai kada“ ir
pan.
Dažnai keisdami, sukeisdami žodžius, mes sukeičiame jausmus, o
tai keičia mūsų veiksmus. Jei nuolat galvojama apie sunkumus, kliūtis
pasąmonė atsako tuo pačiu ir blokuoja norų išsipildymą. Kurdami pozityvų
verbalinį, vizualinį ir emocinį scenarijų, tarsi programuojame būsimą
elgesį.
Antras svarbus dalykas – tai požiūris į žmones. Nors žmonių
pakeist ir negalima, požiūrį į juos galima pakeisti.
E. Berne skiria 4 pagrindines požiūrio į save ir kitus pozicijas:1 lentelė
|Egzistencinė |Tu jautiesi gerai |Tu nesijauti gerai |
|pozicija | | |
|Aš jaučiuosi gerai |Galime kartu veiksmingai |Tavimi nepasitikiu |
| |dirbti | |
|Aš nesijaučiu gerai |Aš turiu įrodyti esąs šio|Gal aš sugebėsiu |
| |to vertas arba |įsitvirtinti tavo |
| |pasitraukti |padedamas |
|Egzistencinė |Tokio požiūrio vadovams būdinga |
|pozicija | |
|Aš jaučiuosi gerai |Pasitikėjimas savimi |
|Tu jautiesi gerai |Geranoriškumas |
| |Geri santykiai su aplinkiniais |
| |Atvirumas, kūrybiškumas, emocinis stabilumas |
|Aš jaučiuosi gerai |Per didelis pasitikėjimas savimi |
|Tu nesijauti gerai |Sunkus bendravimas |
| |Kitų spaudimas |
| |Savo vaidmens darbe sureikšminimas |
|Aš nesijaučiu gerai |Nepakankamas pasitikėjimas |
|Tu jautiesi gerai |Polinkis atsitraukti |
| |Nepakankamas įsitikinimas |
| |Nepakankamas iniciatyvumas |
| |Nepakankamas savo vaidmens darbe vertinimas |
| |Polinkis į stresus |
|Aš nesijaučiu gerai |Nepakankamas energingumas |
|Tu nesijauti gerai |Polinkis į pesimizmą |
| |Neryžtingumas |
| |Nepakankamas kūrybingumas; neigiamų tarpusavio |
| |santykių kūrimas |Šaltinis: Kasiulis J., Barvydienė V. 2001.Vadovavimo psichologija. Kaunas,
p. 162
Pasitikėjimas savimi yra adekvatus ir pozityvus. Jis remiasi
tikrais laimėjimais, siekiant realių tikslų, ir pojūčiu, kad esi priimamas
kitų toks, koks esi. Vertinant save, būtina teigiamai galvoti apie savo
sugebėjimus bei galimybes. Kuo labiau vadovas vertins save, tuo daugiau
galės duoti kitiems ir tuo daugiau jam duos kiti (Kasiulis, Barvydienė,
2001).
Iš visų situacijų yra išeitis, tik kartais sunku iš karto ją
numatyti. Visada įmanoma ką nors padaryti, kad padėtis pagerėtų. Netinkama
vadovavimo pozicija sąlygoja neigiamą vadovo elgesį:
2 lentelė
|Teigiamas vadovas |Neigiamas vadovas |
|Veikia |Yra auka |
|Prisiima atsakomybę |Kaltina kitus |
|Yra objektyvus |Yra subjektyvus |