Vadovų tipažai
5 (100%) 1 vote

Vadovų tipažai

VADOVO CHARAKTERIS

1.1. Šeimos įtakaŽmogaus charakteris formuojasi nuo pat vaikystės, tačiau kai kurie

įgūdžiai ir polinkiai yra įgimti. Dar ilgai po gimimo genuose užprogramuota

biologinė raida lemia žmogaus raidos etapus ir elgesį. Tačiau dauguma

dalykų, tokių kaip kalbėti rašyti, skaityti ir pan. reikia išmokti.

Psichologai teigia, kad net ir mokymosi gebėjimus iš dalies lemia žmogaus

genai, bet neneigia it to, kad tolesnis vaiko vystymasis priklauso nuo jo

supančios aplinkos. Kai nėra galimybių mokytis ar patirti naujų dalykų,

vaiko raida atsilieka. Pirmaisiais gyvenimo metais dedami ir asmenybės

pagrindai. Emocinis ryšys šiuo laikotarpiu lemia būsimus vaiko santykius su

aplinka, drauge ir visą jo raidą (Furst, 1998).

Žmogaus „aš“ formavimuisi daugiausia reikšmės turi vaiko ryšys su motina

ar kitu jį auginančiu žmogumi. Žalos, kurią padarė pirmaisiais metais

pažeistas teigiamas emocinis ryšys arba jį užgožęs neigiamas, ar

prieštaringas emocinis ryšys, vėliau gali ir nebeatsitaisyti. Labai svarbus

yra motinos ir vaiko tarpusavio ryšys, bendravimas, supratimas, gebėjimas

suvokti, kas yra gerai, o kas ne. Būtina sąlyga „aš“ raidai – mamos

gebėjimas suprasti vaiko poreikius. Ji turi padėti vaikui suvokti ir

išreikti savo poreikius. Tačiau ir vaikas turi išmokti nustatyti savo „aš“

ir instinktyvių poreikių ribas. Vaiko poreikių ir instinktų slopinimas bei

jų vengimas blokuoja „aš“ vystymąsi.

Jei motina nėra atvira naujai patirčiai, bijo vaiko, jį atstumia ar

nuolat yra priešiška, ji neleidžia atsiriboti vaiko Ego bei kartu

suformuoti jo „aš“. Vaikas ima slopinti kiekvieną motinai nepatinkantį

gyvybės pasireiškimą. Kai kurios „aš“ patirties sritys atskyla, vaikas ima

neigti atitinkamas realybės sritis, dėl to atsiranda „aš“ deficitas. Ir

tuomet vaikui žymiai sunkiau suvokti realybę, didėja jo nerimas ir baimė.

Jis negali atskleisti savo jausmų, visą laiką apsimetinėja, ir taip

susiformuoja jo netikras „aš‘. Taigi, neturėdamas savo tikros patirties

vaikas ir užauga priklausomas nuo kitų. Ir ateityje mokykloje,

universitete, darbe, žmogus ieško paramos klasėje, grupėje, nepasitiki

savimi, bijo, ir labai retai, kada toks žmogus sugebėtų kažkam vadovauti.

Tokie žmonės geriau linkę kad jiems būtų vadovaujama (Furst, 1998).

Tačiau vaiko vystymuisi įtakos turi ne tik viena motina, be abejo labai

svarbus yra ir tėvo vaidmuo. Statistika rodo, kad vis dažniau šeimos lieka

nepilnos, tėvai išsiskiria, arba vaikas apskritai nėra matęs savo tėvo.

Tokie vaikai dažniausiai būna psichologiškai silpnesni ir greičiau

pažeidžiami. Perdėtas jų jautrumas neretai atsiliepia ir tolesniame jų

gyvenime bei darbe. Tėvas, kaip šeimos galva, jau nuo vaikystės įskiepija

budrumą, gebėjimą apsiginti ir „pakovoti už gerą vietą po saule“. Neretai

vaikui tėvas asocijuojasi su jėga ir stiprybe, imdamas pavyzdį ir jis pats

užauga atsparesnis aplinkai, t.y. nėra toks pažeidžiamas ir jautrus, nei

tie vaikai, kurie auga be tėvų.

Taigi, negalima paneigti, kad šeima turi didžiulę įtaką vaiko vystymuisi

ir tolesniam jo gyvenimui. Anot psichologų, jei kartais atrodo, kad vadovas

elgiasi spontaniškai, atrodo neprognozuojamas ir nuolat nervingas, tai

nebūtinai jis taip elgiasi dėl to, kad yra pervargęs, persidirbęs ir pan.,

galbūt tokio elgesio šaknys yra kur kas gilesnės ir slypi kažkur toli

vaikystėje.

Jei įmanoma bent kažkiek „pasikapstyti“ savo vadovo (-ės) praeityje,

galima nujausti kodėl kartais darbuotojai jaučiasi nesuprasti dėl paprastų

elementariausių gyvenimiškų situacijų. Iš praktinės patirties galima

pateikti du atvejus, kurie parodo, kad vis dėlto vaikystėje ar paauglystėje

patirti išgyvenimai iš dalies nulemia vadovų elgesį, pavyzdžiui su

darbuotojais. Įmonės „G“ vadovės tėvai buvo išsiskyrę, ir ji pati su vyru

išgyveno vos keletą metų – ir vėl skyrybos. Ir kai būna kokios šventės,

pavyzdžiui šv. Kūčios ar kt. kai darbuotojai nori skubėti kuo anksčiau

namo, pas savo šeimas, ji būna siaubingai nepatenkinta ir stengiasi visaip

juos sulaikyti, kad tik netektų liktų vienai, pvz.: sugalvoja

„neatidėliotinų“ darbų arba paruošia stalą, dovanoja dovanėles ir pan. ir

nesupranta, kodėl jie taip skuba namo, bet juk tokios šventės yra šeimos

šventės.

Įmonės „P“ vadovas yra pakankamai griežtas žmogus, jo reikalavimai sau ir

kitiems neretai yra per dideli ir nepagrįsti. Savo tokį elgesį jis nuolat

motyvuoja tokiais žodžiais, kad „aš gyvenime dar ne tiek patyriau, daug ko

išgyvenau, ir štai šiandien kiek pasiekiau, o jūsų problemos atrodo

niekis“, arba „mano tėvai dar ne taip mane kontroliavo ir baudė už

prasižengimus, o tau nei žodžio pasakyt negalima“ ir pan. Jo kontrolė

darbuotojams didžiulė, kartais atrodo, kad jis jaučiasi tėvas, o jo

„vaikai“ t.y. pavaldiniai turi klausyti, ir savo panašiomis frazėmis jis

neretai išsiduoda, kad jo vaikystė, paauglystė buvo
nelengva, jo tėvai buvo

itin griežti ir kontroliavo jį kiekviename žingsnyje, kėlė jam didžiulius

reikalavimus.

Žinoma jei būtų galima daugiau žinoti panašių faktų, tada tikrai

atsirastų kur kas daugiau pavyzdžių, kodėl kartais įmonės vadovas atrodo

beširdis, jo elgesys nesuvokiamas ir deja, neretai neprognozuojamas. Tačiau

ne kiekvienas paprastas darbuotojas gali apie tai pasikalbėti su savo

vadovu, juolab jo kažko klausinėti. Todėl toks vadovo elgesys sukelia

nemažai neigiamų emocijų kolektyve, sklando įvairios apkalbos, spėliojimai,

o darbo atmosfera nepavydėtina.

1.2. Įgimti polinkiai ir aplinkos įtaka

XX a. psichologijoje ypač daug diskusijų kelia įgimtų polinkių ir

aplinkos įtakos santykis. Ginčijamasi dėl to, ar žmogaus savybės ir gabumai

(pvz., intelektas) yra įgimti, t.y. paveldėti, ar juos lemia aplinka.

Įgimtų savybių teorijos šalininkai, neityvistai, laikosi nuomonės, kad

individualaus elgesio tendencijų formavimąsi lemia beveik vien

paveldimumas. Aplinkos poveikio žmogui teorija teigia, kad svarbiau

aplinkos įtaka. Ji tęsia empiristų, pavyzdžiui, Johno Locke‘o, tradiciją.

Locke‘o nuomone, ką tik gimęs žmogus prilygsta tuščiam popieriaus lapui,

kuriame patirtis palieka savo ženklus. Jis kategoriškai neigia, kad

požiūriai ir principai, juo labiau moraliniai, gali būti įgimti. Prote nėra

nieko, ko anksčiau nepatyrė juslės (Furst, 1998, p. 148).

Šio požiūrio laikosi biheviorizmas, teigiantis, kad asmenybės bruožai

formuojasi tik mokantis, o mokymąsi jie laiko patirties sąlygotu elgesio

pasikeitimu. Johnas Broadus Watsonas, vienas įtakingiausių šios krypties

atstovų, neigia bet kokį biologinį instinktą ir viską suveda į išmokimą ir

ugdymą – jis nepripažįsta gebėjimų ir psichinių savybių paveldėjimo.

Kadangi taip ir nebuvo prieita galutinių išvadų, kas yra svarbiau, ar

paveldimumas, ar aplinkos įtaka, įsigalėjo bendra nuomonė, kad svarbi yra

tiek aplinka, tiek įgimti veiksniai (Furst, 1998).

Kita diskusija buvo kilusi dėl to, kokia dalis intelekte tenka vienam ar

kitam veiksniui. Šiandieniniame „ginče dėl intelekto“ iš esmės diskutuojama

dėl visuomeninių – politinių bei švietimo politikos tikslų ir vertybių.

Dažnai sakoma, kad nuo intelekto labai priklauso ar sekasi mokykloje, koks

įgyjamas išsilavinimas, kokia ekonominė, socialinė padėtis pasiekiama.

Tačiau tai nėra visai tiesa. Reikia nepamiršti ir mūsų visuomenės kur

neretai vyrauja „lygių teisių galimybės“. Čia turima omenyje, kaip

apskritai yra parengta švietimo programa, kaip įgyvendinamos jos reformos,

ir kiek vėliau kiekvienas individas turi galimybių studijuoti toliau ir

tobulėti. Deja, šiuolaikinėje visuomenėje vyrauja „lygių galimybių“

stereotipai, bet ne kiekvienas jaunas žmogus gali studijuoti universitete,

tobulintis įvairiuose kursuose ir pan. Todėl manoma, kad įrodžius, jog

intelekto formavimąsi lemia genai, bus pateiktas mokslinis argumentas

tiems, kurie, dangstydamiesi žodžiais apie „lygias galimybes“, nori

išlaikyti įsigalėjusius sociokultūrinius skirtumus ar esamą diferencijuotą

švietimo sistemą.

Kita vertus, dažnai manoma, kad „lygiomis galimybėmis“ vadinami tikslai

bus iš tiesų įgyvendinti ir pagrįsti tik paneigus intelekto paveldimumo

tezę (Furst, 1998, p. 149).

Patirtis rodo, kad tariamai nešališkoje mokslinėje diskusijoje ginant

vienas ar kitas teorijas bei interpretuojant atskirus faktus daug lemia

politiniai bei antropologiniai ir pedagoginiai įsitikinimai.

Dėl tokių nevienodų požiūrių ir nuolatinių ginčų, galima teigti, kad

socialiniai mokslai ir mokslai apie elgseną niekada nėra visiškai

objektyvūs. Tačiau paprastai žmonės jau nuo senų laikų žino tą paprastą

dalyką, kad gimęs žmogus savo genuose atsineša daugiau ar mažiau įvairių

polinkių, vieni pasireiškia stipriau, kiti – silpniau. O visuomenė yra kaip

variklis: švietimas, mokslas, kultūra ir socialinis gyvenimas bei politika

arba skatina žmogų tobulėti suteikdama jam visas galimybes, arba trukdo,

kartais užspęsdama į kampą.

Stebint įvairių įmonių vadovus, galima daugmaž susidaryti nuomonę, kiek

vienas ar kitas vadovas tiesiog yra gimęs vadovauti, o kiek tai yra

ilgametės vadovavimo patirties žinios ir įgūdžiai. Įmonės „G“ vadovė yra

pakankamai išsilavinęs žmogus, turi nemažai patirties, jei daug tenka kartu

dirbti su savo darbuotojais, daug bendrauti su klientais. Tačiau stebint iš

šalies atrodo, kad savo darbą ji dirba atmestinai, lyg iš reikalo, nesugeba

vadovauti savo darbuotojams ir pan. Ji nuolat yra pikta, susierzina dėl

kiekvieno menkniekio, neretai ir apšaukia be reikalo. Labai daug reikalauja

iš kitų, tačiau pati tokio pavyzdžio nerodo. Tikrai neatrodo, kad šis

žmogus turėtų kažkokių ypatingų įgimtų savybių, ji tik dirba ir tiek.

Įmonės „R“ vadovas yra visiška priešingybė. Jo energija, veiklumas,

sugebėjimas įtikinti savo pavaldinius, ką ir kaip reikia daryti ir kokia

jiems visiems iš to nauda yra nepakartojamas. Nors jis
reikalauja nemažai

atsidavimo iš savo darbuotojų, tačiau ir pats dirba iš peties. Toks žmogus

atrodo yra tikrai gimęs tokiam darbui ir kitaip negali būti. Toks elgesys

yra kaip užkrečiama liga, darbuotojai jaučiasi nuolat palaikomi ir

reikalingi bei naudingi įmonei, ir stengiasi neatsilikti nuo savo vadovo.

1.3. Asmenybės kryptingumas

Asmenybė – tai konkretus žmogus, sąmoningos veiklos subjektas, turintis

tik jam būdingų, individualių psichinių savybių, susiformavęs veikiant

biologinėms ir tam tikros epochos istorinėms bei socialinėms sąlygoms

(Lapė, 1980, p. 81). Asmenybę charakterizuoja jos santykiai su tikrove,

pirmiausiai su žmonėmis. Aktyvi žmogaus veikla kolektyve, santykiai su

kitais jos nariais formuoja asmenybės individualias savybes, kurios

charakterizuoja žmogų. Susiformavusios asmenybės savybės lemia žmogaus

veiklą.

Anot J. Lapės, asmenybės struktūrą sudaro: jos kryptingumas,

temperamentas, charakteris ir sugebėjimai (Lapė, 1980).

Asmenybės kryptingumą lemia poreikiai, interesai, idealai, pasaulėžiūra,

įsitikinimai, t.y. visa žmogaus veikla, nukreipianti jį tikslų siekimui.

Žmogaus kryptingumo ypatybės yra šios: tam tikras jo lygis, platumas,

intensyvumas, pastovumas ir veiksmingumas (Lapė, 1980). Kryptingumo lygis

parodo žmogaus veiklos visuomeninę reikšmę, jo moralinį veidą. Platumas

siejamas su veiklos sfera, interesais: vienų interesai labai platūs, kitų

veiklą lemia siauri, primityvūs poreikiai (pavalgyti, išsimiegoti ir pan.).

Asmenybės kryptingumo intensyvumas susijęs su emocijomis ir gali svyruoti

nuo visiško abejingumo ir neaiškių potraukių iki aistringo įsisąmonintų

veiklos tikslų siekimo. Kryptingumas yra susijęs su žmogaus valia, jo

pastovumą rodo veiklos trukmė. Svarbiausia kryptingumo savybė –

veiksmingumas, t.y. žmogaus aktyvumas siekiant užsibrėžtų tikslų (Lapė,

1980).

Asmenybės kryptingumas turi didelę reikšmę žmogaus gamybinei veiklai.

Pagal požiūrį į darbą, žmonės skirstomi į (Lapė, 1980, p. 83):

a) darbo entuziastai, kurie labai domisi savo darbu ir jį myli;

b) sąžiningi darbuotojai ir vadovai, dorai ir su noru atliekantys savo

pareigas; Jie darbe dažnai pasiekia gerų rezultatų, tačiau jie

neišskiria darbo prie būtiniausių poreikių ir tai dėl jo nesiaukoja,

kaip darbo entuziastai.

c) darbuotojai, taip pat ir vadovai, atliekantys savo darbą nenoromis, iš

būtinumo;

d) žmonės, nemėgstantys dirbti, tingūs, labiau vertinantys „lengvą

gyvenimą“. Šiai grupei priklauso ir tie, kurie dedasi daug dirbą, nors

iš tiesų savo darbą užkrauną kitiems.

Kadangi žmogaus asmenybė turi nemažai įtakos ir jo darbui, ir neretai

nulemia organizacijos sėkmę, svarbu išanalizuoti vadovų asmenybę.

Psichologai analizuodami žmogaus asmenybę, paprastai iškelia tris

pagrindinius klausimus(Kasiulis, Barvydienė, 2001, p. 160):

▪ Ką asmenybė vertina ir ko ji siekia?

▪ Ką ji sugeba?

▪ Kokia ji?

Vadovo poreikiai, savybės ir kompetencija yra sudėtingi tačiau

įvardijami, jie gali skirtis savo laipsniu, bet ne pasireiškimo esme.

Asmenybės nuostatos yra pagrįstos vertybių sistema, kuri nusako, ko

žmogus siekia. Ji tartum prognozuoja visą žmogaus veiklą, lemia svarbiausia

elgesio kryptį. Kiekvienas vadovas pasirenka, kaip ir ką daryti. Tai, kas

vadovui atrodo svarbu ir teisinga, turi didelės įtakos ir jo, ir pavaldinių

gyvenimo kokybei.

Vertybių išsiaiškinimo sau pačiam procesas yra ilgalaikis ir sudėtingas,

tačiau būtinas, kad taptum atsakingas už jų gyvavimą. Tai ypač svarbu

vadovams, kurie priima strateginius sprendimus, sprendžia principines

problemas, yra atsakingi už savo pavaldinių tobulėjimą.

Vadovai, kuriems neaiškūs prioritetai, veiklos prasmė bei vertybės,

neturi tvirto savo veiksmų pagrindo, linkę priimti spontaniškus,

vienadienius sprendimus, taip užprogramuodami nesėkmingą veiklą.

Laikui bėgant, dėl naujo patyrimo bei senų vertybių neadekvatumo

situacijai, dabarties reikalavimams, vertybės keičiasi. Tačiau visada lieka

svarbus jų įvardijimo, išsiaiškinimo bei įgyvendinimo procesas.

Asmeninės vertybės pasireiškia būtent nuostatomis. Nesigilinant į

nuostatų formavimosi mechanizmą, reikėtų akcentuoti vadovo nuostatų į kitus

ir į save esmę bei jų įtaką vadovo priimamiems sprendimams. Svarbiausias

vadovo nuostatų sistemos reikalavimas yra: mąstymas, egzistencijos

pozicijos, požiūrio į save ir požiūrio į situaciją pozityvumas (Kasiulis,

Barvydienė, 2001, p. 160).

Pirmas ir svarbiausias veiklos žingsnis yra mintis, antras – žodis. Jie

turi būti pozityvūs. Neigiamos mintys kuria neigiamą energiją. „Mes esame

tai, apie ką galvojame visą dieną“ (R. Emerson). Pavyzdžiui, reikia spręsti

kokią nors problemą, dažnai jau ją apibrėžiant, atsisakoma galimybės

rinktis. Jau nusakant situaciją, žodžiai kelia neigiamas reakcijas. Būtina

pakeisti neigiamus būdvardžius teigiamais ir patikinti save, kad tai tikrai

išsprendžiamas uždavinys, tik reikia
planą, paprašyti pagalbos ir

pan. Pavyzdžiai: „man visada nesiseka“, „toks aš esu, ir nieko nepadarysi“,

„mano bloga atmintis“ ir pan. Pozityvesni žodžiai „kai kas“, „kai kada“ ir

pan.

Dažnai keisdami, sukeisdami žodžius, mes sukeičiame jausmus, o

tai keičia mūsų veiksmus. Jei nuolat galvojama apie sunkumus, kliūtis

pasąmonė atsako tuo pačiu ir blokuoja norų išsipildymą. Kurdami pozityvų

verbalinį, vizualinį ir emocinį scenarijų, tarsi programuojame būsimą

elgesį.

Antras svarbus dalykas – tai požiūris į žmones. Nors žmonių

pakeist ir negalima, požiūrį į juos galima pakeisti.

E. Berne skiria 4 pagrindines požiūrio į save ir kitus pozicijas:1 lentelė

|Egzistencinė |Tu jautiesi gerai |Tu nesijauti gerai |

|pozicija | | |

|Aš jaučiuosi gerai |Galime kartu veiksmingai |Tavimi nepasitikiu |

| |dirbti | |

|Aš nesijaučiu gerai |Aš turiu įrodyti esąs šio|Gal aš sugebėsiu |

| |to vertas arba |įsitvirtinti tavo |

| |pasitraukti |padedamas |

|Egzistencinė |Tokio požiūrio vadovams būdinga |

|pozicija | |

|Aš jaučiuosi gerai |Pasitikėjimas savimi |

|Tu jautiesi gerai |Geranoriškumas |

| |Geri santykiai su aplinkiniais |

| |Atvirumas, kūrybiškumas, emocinis stabilumas |

|Aš jaučiuosi gerai |Per didelis pasitikėjimas savimi |

|Tu nesijauti gerai |Sunkus bendravimas |

| |Kitų spaudimas |

| |Savo vaidmens darbe sureikšminimas |

|Aš nesijaučiu gerai |Nepakankamas pasitikėjimas |

|Tu jautiesi gerai |Polinkis atsitraukti |

| |Nepakankamas įsitikinimas |

| |Nepakankamas iniciatyvumas |

| |Nepakankamas savo vaidmens darbe vertinimas |

| |Polinkis į stresus |

|Aš nesijaučiu gerai |Nepakankamas energingumas |

|Tu nesijauti gerai |Polinkis į pesimizmą |

| |Neryžtingumas |

| |Nepakankamas kūrybingumas; neigiamų tarpusavio |

| |santykių kūrimas |Šaltinis: Kasiulis J., Barvydienė V. 2001.Vadovavimo psichologija. Kaunas,

p. 162

Pasitikėjimas savimi yra adekvatus ir pozityvus. Jis remiasi

tikrais laimėjimais, siekiant realių tikslų, ir pojūčiu, kad esi priimamas

kitų toks, koks esi. Vertinant save, būtina teigiamai galvoti apie savo

sugebėjimus bei galimybes. Kuo labiau vadovas vertins save, tuo daugiau

galės duoti kitiems ir tuo daugiau jam duos kiti (Kasiulis, Barvydienė,

2001).

Iš visų situacijų yra išeitis, tik kartais sunku iš karto ją

numatyti. Visada įmanoma ką nors padaryti, kad padėtis pagerėtų. Netinkama

vadovavimo pozicija sąlygoja neigiamą vadovo elgesį:

2 lentelė

|Teigiamas vadovas |Neigiamas vadovas |

|Veikia |Yra auka |

|Prisiima atsakomybę |Kaltina kitus |

|Yra objektyvus |Yra subjektyvus |

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2668 žodžiai iš 8892 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.