Vadyba Lietuvoje 1918-1940
5 (100%) 1 vote

Vadyba Lietuvoje 1918-1940

Kauno techologinis universitetas

Ekonomikos ir vadybos fakultetas

Vadybos katedra

REFERATAS

Vadyba Lietuvoje 1918 – 1940

“Vadybos ir studijų įvado” namų darbas

Atliko: studentai

Darbą priėmė:

Kaunas

2003

Turinys

1. Įvadas……………………………………………………………………………..…………….3

2. Ankstyvosios vadybos Lietuvoje ištakos………………………………………………………4

3. A. V. Graičiūnas – vadybos Lietuvoje pradininkas…………………………………………..5

3.1 Valdymo kontrolės apimties teorija.…………………………………………………….5

3.2 Mokslinė vadybos draugija………………………………………………………………7

4. P. Lesauskis – Lietuvos kariuomenės artilerijos pulkininkas,

matematikos mokslų daktaras, profesorius, vienas iš vadybos mokslo pradininkų Lietuvoje.……………………………………………………………………………………….8

5. Kiti vadybos Lietuvoje pradininkai:

5.1 Jonas Šimkus………………………………………………………………………………10

5.2 Pranas Viktoras Raulinaitis.……………………………………………………………..10

5.3 Adolfas Baliūnas…………………………………….…………………………………….11

5.4 Alfonsas Valašinas…………………………………………………………………………12

6. Išvados……….………..……………………………………………………………………….13

7. Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………14

Įvadas

Nagrinėjant organizacijų ir kitų socialinių – ekonominių sistemų funkcionavimų klausimus ir problemas, labai dažnai naudojamas terminas “vadyba”. Vadyba – tai valdymas, vadovavimas socialinėms grupėms, žmonėms, įvairaus tipo organizacijoms, įmonėms, įstaigoms, mokykloms ir t.t. Studijų objektas yra socialinės sistemos žmonės. Vieningo apibrėžimo nėra. Įvairūs autoriai vadybą apibūdina skirtingai. Labiausiai paplitęs ir pripažintas apibūdinimas – vadyba yra mokslas apie planavimo organizavimą, motyvavimo ir kontrolės funkcijas socialinėse organizacijose. Lietuvoje terminą vadyba įvedė žinomas visame pasaulyje mokslininkas A.V. Graičiūnas.

Darbo tikslas yra išsiaiškinti, kokios buvo vadybos teorijos ir kas jų pradininkai vadybos Lietuvoje atsiradimo laikotarpiu, t.y. 1918 – 1940 m. Taip pat kokia buvo vadyba tarpukario metu. Todėl pateikiamos ankstyvosios vadybos ištakos mūsų šalyje, pabrėžiama jų svarba, taipogi pateiktos A.V. Graičiūno ir kitų vadybos pradininkų Lietuvoje trumpos biografijos, trumpai apžvelgtos jų išvestos esminės teorijos ir parašyti publikuoti darbai. Taip pat aprašyta Mokslinės vadybos draugijos veikla ir jos nauda menedžmento vystymuisi Lietuvoje.

Metodais, rašant šią referatinę apžvalgą, buvo studijavimas pačių vadybos Lietuvoje pradininkų darbų, kitų mokslininkų apžvalgų šia tema, taip pat internetinių puslapių, kuriuose radome reikiamos informacijos. Išanalizavę visą rastą medžiagą, atrinkome reikalingą bei naudingą šiam darbui.

Darbas apima 9 puslapius aiškinamąją dalį, kurioje yra 4 lentelės, 1 fotonuotrauka ir cituojama 10 literatūros šaltinių, tarp kurių yra ir nuorodos i internetinius puslapius. Lentelėse pateikta informacija atskleidžia A.V. Graičiūno, P. Lesausko ir P. Raulinaičio teorijų esmę. Vadybos, kaip ir bet kurios žmogaus veiklos, atsiradimas yra objektyvus reiškinys. Šio reiškinio pagrindas – darbo pasidalijimas.

Vystantis įvairioms žmogaus veiklos sferoms, plečiantis mainams, sudėtingėjant grupiniams darbams, greta tiesioginio darbo, kurį atliekant gaunamas konkretus rezultatas (pagaminamas produktas, suteikiama paslauga ir pan.), objektyviai atsiranda būtinybė vykdyti ir kitokio pobūdžio darbus – nuspręsti, kiek produktų gaminti, su kuo naudingiau pasikeisti, kada pradėti ir baigti gamybą, iš kur greičiau ir naudingiau gauti žaliavų ir t.t. Šiuos specifinius darbus pradėję dirbti darbuotojai, kaip taisyklė, nedirbo tiesioginių produkto gamybos dabų. Be to, šie darbuotojai nurodydavo tiesioginius darbus atliekantiems žmonėms ką, kaip, kada vykdyti, kitaip tariant, reguliavo jų veiklą. Akivaizdu, kad toks objektyvus darbo pasidalijimas ir buvo vadybos, kaip specifinės žmogaus veiklos, užuomazga.

Šiandien turime dešimtis vadybos fakultetų, daugybę profesorių, daktarų, tūkstančius šios specialybės studentų, vadybininko profesija – viena populiariausių, išleidžiama gana daug literatūros vadybos tematika. Beje, vadybos praktikos lygis, tiesą sakant, nedžiugina, bet tai atskira tema. Ir kaip teigė Pranas Lesauskis, matematikos mokslų daktaras, profesorius, pulkininkas, labia daug nuveikęs žmogus Lietuvos vadybos plėtojimo labui: “Paskutiniu laiku vis dažniau spaudoje, gyvu žodžiu girdime apie reikalingumą organizuotis, veikti planingai.Visuomenė tikėjo ir tiki, kad organizuotas, suderintas veiksmas išves mus į geresnį ir lengvesnį gyvenimą. Žmonija yra jau seniai išėjusi iš neorganizuoto gyvenimo
laikotarpio, ir tai jau tiek seniai, kad šiandien neįsivaizduojam savo gyvenimo be tvarkos, organizacijos ir savo pareigų neatlikimo. Nors organizuotas gyvenimas yra būtinybė, tačiau organizavimo ir organizuoto veikimo vadovavimas nėra toks jau lengvas menas. Kiekvienas mes daugiau ar mažiau prisidedame prie tos organizuotos tvarkos kūrimo, kiekvienam tenka ir dalis atsakomybės, jeigu tas organizuotas veikimas nėra toks sklandus ir tobulas kaip mas to norėtume. Sąmoningas organizuoto gyvenimo kūrimas reikalauja daug žinių: aplinkos, kurioje gyvename, ir svarbiausioi jos veiksnio – paties žmogaus prigimties pažinimo. Taip pat ir pati organizacija ir organizuoto veikimo vadovavimas sudaro turinį mokslo, kurį mes vadiname vadyba“.

Ankstyviausių vadybos ištakų Lietuvoje derėtų ieškoti net XVII – XVIII amžiuose. Istorinių faktų apie menedžmentą galima rasti tokiose dokumentuose kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininko A. Tyzenhauzo, atspindinčiose manufaktūrų veiklą. Pasaulyje mokslinės vadybos teoriją sukūrė JAV ir Vakarų Europos inžinieriai praktikai, bet daugiausia nusipelnė mechanikai. Ta sukurtoji teorija pakankamai greitai pasiekė Lietuvą, tačiau čia buvo kita pradinė mokslų bazė. Moksline veikla užsiėmė agronomai, teisininkai, chemikai.

O tuo metu, tarpukariu, vadyba buvo vos gimusi, labai jauna mokslo šaka. 1986 m. JAV vadybos akademijos iniciatyva buvo paminėtos vos šimtosios vadybos metinės tuo pagrindu, kad 1886 m. JAV inžinierių-statybininkų draugija savo susirinkime pirmą kartą viešai svarstė vadybos temą.

Žinoma, tai tik simbolinė data: kalbėti ir rašyti šia tematika JAV buvo pradėta gerokai anksčiau. Lietuvoje pirmąsias publikacijas Pamokslas apie trusą ir procę (1887) ir Kaip įsigyti pinigus ir turtą (1891, 1906) artimomis vadybai temomis paskelbė Petras Vileišis (1851–1926) – inžinierius, verslininkas, mūsų tautos žadintojas dar spaudos draudimo metu. Tarpukariu šiomis temomis rašė agronomas Stasys Nacevičius, teisininkas Pranas Viktoras Raulinaitis, chemikas prof. Jonas Šimkus.

Jis pirmasis Lietuvoje pradėjo dėstyti vadybos pagrindus ir ta tematika parašė keliolika straipsniu. Straipsnyje „Darbo organizacija“ išdėstė F. Teiloro ir jo pasekėjų esmines idėjas. Nemažai nuveikė V. Raulinaitis, kuris lietuvių kalba išleido sutrumpintus darbus: A. Fajolio „Bendrasis ir pramoninis valdymas“ ir F. Teiloro „darbo organizacijos matmenys“. Vadybos mokslų pagyvėjimas yra susijęs su Vytauto Andriaus Graičiūno veikla, kuriam atėjus, 1935 metais, Lietuvoje prasidėjo naujas vadybos vystymosi etapas. Jis įrodė, kad vienas vadovas neprivalo vadovauti daugiau kaip 4-5 pavaldiniams.

A.V. Griaučiūnas gimė 1898m. Čikagoje, JAV, gydytojo, politinio emigranto iš Lietuvos šeimoje. 1914-1917m. studijavo Čikagos universitete Administracijos ir Komercijos fakultete. 1923-1925m. jis dirbo vadybos patarėju keliose Čikagos ir Niujorko firmose, o 1926m. pradžioje bandė įsikurti Lietuvoje. 1927m. A.V. Griaučiūnas išvyko į Vakarų Europą, kur sėkmingai organizavo dideles įmones, analizavo ir sprendė veikiančių įmonių ekonomines ir organizacines problemas Vokietyjoje, Olandijoje, Prancūzijoje ir Šveicarijoje. 1929m. jis dalyvavo ketvirtame Tarptautiniame Vadybos kongrese Paryžiuje. Šiuo laikotarpiu parašytas vienintelis teorinis jo straipsnis “Organizacijos vidiniai ryšiai” (Relationship and Organization).

Savo valdymo kontrolės apimties teoriją V. Graičiūnas pirmą kartą paskelbė 1933 m. Ženevoje Tarptautinės darbo organizacijos biuletenyje “Bulletin of the International Management Institute” anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Vėliau ši teorija buvo paskelbta JAV Kolumbijos universiteto specialiame leidinyje (žr. Graičiūnas V.A. Relationship and organization. Papers on the Science of Administration, (ed8.) Gulick L., and Urwick L., New York, Institute of Public Administration, 1937).

Dar iki V. Graičiūno teorijos paskelbimo JAV valdymo konsultantas L. Urwick tvirtino, kad valdymo praktikoje idealus atvejis, kai aukščiausios grandies vadovams tiesiogiai pavaldūs ne daugiau kaip 4 darbuotojai. Tačiau žemiausiose valdymo grandyse, kuriose atsakomybė deleguojama už konkrečių užduočių įvykdymą, o ne už vadovavimą apskritai, padalinyje gali būti 8-12 darbuotojų. Šie teiginiai vėliau tapo valdymo apimties teorijos principų sudėtine dalimi.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1218 žodžiai iš 3842 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.