Vadyba Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Vadyba Lietuvoje

Turinys



1. Įvadas…………………………………………………………………………….3

2. Vadybos formavimas…………………………………………………………….4

3. Vadyba Lietuvoje 1920 – 1940 m………………………………………………6

4. Mokslinė vadybos draugija…………………………………………………………………………7

5. Lietuvos vadyba sovietmečiu……………………………………………….……8

6. Vadybos vystymasis 1990 – 1997 m………………………………………….…12

7. Vadybos vystymosi tendencijos……………………………………………….…14

8. Vadybinės aktualijos Lietuvoje……………………………………………………………..16

9. Išvados……………………………………………………………………….…..23

10. Literatūros sąrašas………………………………………………………….……24

1. Įvadas

Šiandieniniame pasaulyje vadyba, kaip sudėtinga žmogaus veiklos sritis, užima ypatingą vietą. Organizuodami ir valdydami žmonių grupes, vadovaudami joms, vadybininkai nukreipia šių grupių pastangas tikslinga kryptimi, siekiant užsibrėžtų rezultatų. Vienais ar kitais pagrindais žmonėms susiburiant į įvairaus pobūdžio gana paprastas ar labai sudėtingas grupes, organizavimas, valdymas, vadovavimas jau seniai turėjo svarbią reikšmę, todėl vadybinė veikla laikui bėgant tapo profesionalia veikla, o vadovai ar vadybos specialistai – darbuotojais profesionalais.

Vadybos mokslas gana plačiai ir giliai išnagrinėjo daugelį organizacijų valdymo aspektų, o praktika sukaupė didžiulį šios veiklos patyrimą. Norint sėkmingai taikyti naujausius šio mokslo pasiekimus, pasinaudoti patyrimu, ne tik pravartu, bet ir būtina žinoti, kaip keitėsi vadybos mokslinė mintis, kokios naujovės aktualiausios šiandien, kokios pagrindinės jos vystymosi tendencijos.

Vadybos pagrindų uždavinys duoti bendrą supratimą apie formalias ir neformalias, komercines ir nekomercines, mažas ir dideles organizacijas ir efektyvų jų valdymą.

Geras vadovas privalo atsižvelgti į susidariusią padėtį ir veikti prognozuodamas įvykius – numatyti, kas bus ateityje, ir jiems rengtis, o ne veikti reaguojant į jau įvykusius įvykius.

Vadybos sritis yra labai plati, dėl to vadovas privalo nuolat analizuoti organizacijos padalinių sąryšį, organizacijos ir išorinės aplinkos ryšius ir žinoti, kad bet koks sprendimas vienaip ar kitaip paveiks visą organizaciją.

Nagrinėjant organizacijų ir kitų socialinių – ekonominių sistemų funkcionavimo klausimus ir problemas, labai dažnai naudojamas terminas “vadyba”. 1992 metais sudarant mokslo sričių ir krypčių klasifikatorių, Lietuvoje oficialiai įteisinta socialinių mokslų srities vadybos kryptis.

2. Vadybos formavimas

Vadybos praktika yra labai sena ir taikoma jau gilioje senovėje. Šumerų valstybėje ( dabartinis Irakas ) archeologų iškastose molinėse lentelėse aptikti įrašai liudija, kad verslo sandoriai jau buvo sudarinėjami ir prieš 3000 metų prieš mūsų erą. Apie tai liudija gausūs architektūriniai senovės paminklai, kuriuos buvo galima pastatyti tik bendromis daugelio žmonių pastangomis. Senovės imperijų ir valstybių istorija mena, kad ir tada buvo formalių organizacijų. Jos plėtojosi, stiprėjo, o kartu ryškesnis ir sudėtingesnis darėsi jų valdymas. Jose pastebimi beveik visų dabarties valdymo formų požymiai, bet apskritai jų valdymo pobūdis ir struktūra labai skyrėsi nuo šiuolaikinių organizacijų valdymo. Tada mažai rūpėjo, kaip valdyti. Dabartinė situacija yra visiškai kitokia. Šalies, organizacijos ar įmonės valdymas įgyja vis didesnę reikšmę.

Lietuvoje verslo įmonės valdymas atitinka Vakaruose vartojamą anglišką “menedžmento” (angl. management) terminą, pas mus – “vadybos” sąvoką. Apskritai lietuviai turi 3 sąvokas – vadyba, valdymas ir vadovavimas.

Vadyba – tai mokslas apie socialinių organizacijų sistemų valdymą.

Vadyba – tai praktinių valdymo metodų visuma.

Valdymas – tai visuma priemonių, skirtų valdymo tikslams pasiekti: valdymo sprendimų parengimas, priėmimas ir bendravimas.

Vadovavimas – darbuotojų skatinimas, nukreipimas reikiama linkme, siekiant, kad jie atliktų būtinas užduotis.

Vadyba – tikslinga veikla, kuria organizuotai siekiama norimų šios veiklos rezultatų, tikslų.

Vadyba atitinka bendrąją vadybos sąvoką, valdymas nusako žmonių valdymą. Vadyba – tai valdymas plačiąja prasme. Valdymas ir yra ta organizuojanti visų procesų pradžia, kai darbas organizuojamas ne stichiškai, o siekiant atitinkamo tikslo ir veikiant pagal parengtą planą.

Vadybos, kaip ir bet kurios žmogaus veiklos, atsiradimas yra objektyvus reiškinys. Šio reiškinio pagrindas – darbo pasidalijimas.

Vystantis įvairioms žmogaus veiklos sferoms, plečiantis mainams, darantis sudėtingesniems grupiniams darbams, greta tiesioginio darbo, kurį atliekant gaunamas konkretus rezultatas (pagaminamas produktas, suteikiama paslauga ir pan.), objektyviai
atsiranda būtinybė vykdyti ir kitokio pobūdžio darbus – nuspręsti, kiek produktų gaminti, su kuo naudingiau pasikeisti, kada pradėti ir baigti gamybą, iš kur greičiau ir naudingiau gauti žaliavų ir t.t. Šiuos specifinius darbus pradėję dirbti darbuotojai, kaip taisyklė, nebedirbo tiesioginių produkto gamybos darbų. Be to, šie darbuotojai nurodydavo tiesioginius darbus atliekantiems žmonėms, ką, kaip, kada vykdyti, kitaip tariant, reguliavo jų veiklą. Akivaizdu, kad toks objektyvus darbo pasidalijimas ir buvo vadybos, kaip specifinės žmogaus veiklos, užuomazga.

Šiuolaikiniame pasaulyje vadyba, kaip specifinė žmogaus veikla, daugiausia nagrinėjama organizacijos lygmenyje. Tačiau praktikoje senaisiais laikais pirmiausia vieni žmonės pradėjo reguliuoti kitų žmonių veiklą ir santykius bendruomenės, valstybės mastu. Todėl praktinės vadybos pradžių pradžia yra senųjų valstybių valdymo organizavimas.

Įvairių formų valstybėse (senovės Kinijoje, Egipte, Graikijoje, Romoje, ar vėliau – viduramžių valstybėse) aiškiai skyrėsi (valdymo ir pavaldumo prasme) tokios grupės kaip valdovai, didikai, valdovų vietininkai, prižiūrėtojai, gyventojai. Rašytiniuose statutuose ar nerašytiniuose susitarimuose buvo apibūdintos ir vienų ir kitų teisės bei kitos normos.

Dar viena svarbi, nuo senųjų laikų prasidedanti praktinės vadybinės veiklos sfera – kariuomenės valdymas. Visose valstybėse, pradedant senaisiais laikais, armijos vaidino išskirtinį vaidmenį, o jų organizavimui ir valdymui buvo skiriamas didelis dėmesys. Kariuomenėje labai aiškiai skiriasi vadai (aukštesnio ar žemesnio rango) ir pavaldiniai – kareiviai ar žemesnio lygio vadai. Kiekvieno lygio vado pareigos ir veiklos bei atsakomybės ribos tiksliai apibrėžtos. Kareiviai privalo besąlygiškai vykdyti vadų įsakymus, nesvarstydami ir nesigilindami į jų turinį. Akivaizdu, kad kariuomenės valdymas yra labai specifinė vadybos sfera.

Didelę praktinę reikšmę vadybos formavimuisi turėjo bažnyčios (ypač krikščionių) organizavimo patyrimas. Per keliolika šimtmečių bažnyčioje išsikristalizavo jos hierarchiniai sluoksniai, išsiskyrė sritys, parapijos, joms vadovauti paskiriami atitinkamo lygio dvasininkai (vyskupai, dekanai, kunigai). Visų bažnyčios institucijų veiklą reguliuoja jos įstatymai – kanonai, kuriuose sukauptas ilgametis šios sudėtingos daugiamilijoninės bendruomenės organizavimo patyrimas.

Devynioliktame amžiuje, pradėjus vystytis mašininiai gamybai, kuriantis pramonei, vienus ar kitus organizavimo ir valdymo aspektus rašytiniuose šaltiniuose pradeda nagrinėti atskiri autoriai.

Vadybos tikslai būna labai įvairūs : paskirties, atspindintys, kam iš viso organizacija reikalinga, strateginiai, nurodantys, ką organizacija turi pasiekti ateityje, ir trumpalaikiai arba operatyviniai, fiksuojantys norimą pasikeitimą šiuo momentu.

3. Vadyba Lietuvoje 1920 – 1940 metais

Tuometinis Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis sutapo su klasikinių vadybos mokyklų formavimosi ir vystymosi laikotarpiu. Todėl ypač įdomus Lietuvos vadybos specialistų darbų turinys šiame kontekste, o taip pat jų požiūris į klasikines sampratas.

Vadybos publikacijas, paskelbtas Lietuvos leidiniuose, derėtų skirti į dvi dalis – pasirodžiusias iki 1935 metų, kuomet į Lietuvą grįžo V.Graičiūnas, ir atspausdintas vėliau. Toks perskyrimas prasmingas todėl, kad po 1935 metų vadybos vystymuisi Lietuvoje esminę įtaką turėjo būtent V.Graičiūno veikla.

1924 metais Prahoje vykusiame Pirmajame pasauliniame darbo mokslinio organizavimo kongrese dalyvavo Lietuvos universiteto profesorius J.Šimkus. Įkvėptas kongrese išklausytų idėjų, jis paskelbė straipsnį “Darbo organizacija”, kuriame išdėstė pagrindines F.Teiloro ir jo pasekėjų teorijos tezes. Įvertinant, kad F.Teiloro darbai Amerikoje paskelbti tik 1910-1916 metais, šio straipsnio pasirodymas reikšmingas įvykis, rodantis, kad į Lietuvą pasaulinės vadybos idėjos atėjo gana greitai.

Be abejo, viena ryškiausių to meto vadybos mokslo Lietuvoje figūrų yra P.Raulinaitis. 1926 metais jis išleidžia knygutę “Administracijos principai”. Joje perpasakotas (kai kuriose vietose tiesiog pateiktas vertimas) H.Fajolio veikalas “Bendrasis ir pramoninis valdymas”. Tai buvo labai svarbu, nes ši teorija Lietuvoje dar beveik nebuvo žinoma. Vėlgi, būtina pabrėžti, kad knygutė išėjo praėjus vos devyniems metams po pirmosios H.Fajolio knygos publikacijos.

1930 metais P.Raulinaitis išleido dar vieną knygą – “Darbo organizacijos matmenys”. Joje autorius dėsto F.Teiloro teorijos pagrindus, bando polemizuoti ir kritikuoti kai kurias jo mintis. Ši knyga nebuvo tokia svarbi kaip pirmoji, nes F.Teiloro darbų esmė jau buvo išdėstyta J.Šimkaus straipsnyje.

Iki 1935 metų gana svarbius straipsnius paskelbė profesorius S.Nacevičius ir docentas G.Galvanauskas. Profesorius straipsnyje “Teilorizmas bei fajolizmas žemės ūkyje arba žemės ūkio darbams racionalizuoti etiudas” nagrinėja darbo organizavimo ir administravimo daržininkystėje klausimus, parodo, kad klasikiniai principai ir metodai gali būti taikomi ne tik pramonėje. Docentas straipsnyje “Darbas administracinėse įstaigose” sprendžia tarnautojų parinkimo,
priėmimo, jų darbo organizavimo klausimus. Tai pirmasis darbas, nagrinėjantis personalo valdymo problematiką.

Vadybos pakraipos darbai, kaip šiandien taip ir tuomet, artimiausi ūkio, ekonomikos tematiką nagrinėjantiems darbams. Todėl vieno ar kito vadybos aspekto nagrinėjimą galima rasti ekonomistų V. Jurgučio, A.Rimkos ir kitų darbuose.

1935 metais iš užsienio į Lietuvą grįžta žinomas visame pasaulyje vadybos specialistas, pagarsėjęs savo straipsniu “Organizacijos vidiniai ryšiai”, V.Graičiūnas. Akivaizdu, kad V.Graičiūnas daugiausiai pasauliniam vadybos mokslui nusipelnęs mūsų tautietis, kurio sudaryta ryšių valdomumo koncepcija ir empirine formule naudojamasi iki šiol.

Nuo pirmųjų gyvenimo Lietuvoje dienų V.Graičiūnas labai aktyviai propaguoja vadybos idėjas, buria entuziastus, besidominčius šia tematika. Vienas aktyviausiųjų tarpe buvo P.Lesauskis. Labai susidomėjęs vadybos idėjomis, jis, kaip karininkas, pirmiausia jas komentuoja karybos straipsniuose. Vėliau, 1938 – 1940 metais publikuoja visą eilę straipsnių įvairiais profesionaliosios vadybos aspektais. Sistemindamas šių straipsnių medžiagą ir rašydamas naujus skyrius, P.Lesauskis parengia knygą “Administracijos organizacijos paskaitos”. Ši knyga – kompleksinis organizacijų valdymo teorijos veikalas, turintis išliekamąją vertę ir tikriausiai svarbiausias tuometinio Lietuvos vadybos mokslo (išskyrus V.Graičiūno straipsnį) darbas. Akivaizdu, kad P.Lesauskis, greta V.Graičiūno, yra labiausiai nusipelnęs to meto vadybos mokslo darbuotojas.

Vieną – kitą įdomų darbą paskelbė A. Valašinas, A.Baliūnas, J.Rugis, J.Rimantas. Tai rodo, kad įvairūs vadybos aspektai Lietuvoje buvo tyrinėjami gana intensyviai.

Akivaizdu, kad didžiausią įtaką vadybinės minties vystymuisi Lietuvoje turėjo Mokslinės vadybos draugijos įkūrimas.

4. Mokslinė vadybos draugija

Vadyba kaip mokslas, palyginus su kitų mokslo disciplinų istorija, nėra labai sena. 1986 m. JAV vadybos akademijos iniciatyva vadyba paminėjo savo šimtmečio jubiliejų. 1886 m. JAV inžinierių statybininkų draugija savo susirinkime aptarė darbo procesų valdymo problemas – tuomet pirmą kartą ir buvo viešai svarstoma vadybos tema. Jau tada tai svarstant dalyvavo pradėjęs garsėti darbo organizavimo specialistas inžinierius mechanikas F.Teiloras, vėliau tapęs pripažintu vadybos mokslo pradininku ir autoritetu.

Pagal šią tradiciją vadybos pradžią Lietuvoje turėtume skaičiuoti nuo kurios nors vienos iš šių datų: 1938 m. gegužės 24 d. – Mokslinės vadybos draugijos (MVD) įstatų registravimas, tų pačių metų birželio 2 d. – draugijos steigiamasis susirinkimas, birželio 8 d. – ką tik susikūrusios draugijos surengtas pirmasis dalykinis posėdis, kuriame buvo aptartas dr. P.Lesauskio pranešimas “Organizacijos pradai”.

Be V.A.Graičiūno, kuris buvo Mokslinės vadybos draugijos pirmininkas ir P.Lesauskio prie draugijos įkūrimo prisidėjo dar keletas to meto Lietuvos visuomenininkų. Tai prof. Jonas Šimkus, buvęs ministru keliose vyriausybėse bei buvęs pirmuoju Kauno universiteto rektoriumi. Ekonomikos mokslų daktaras Vladas Juodeika – Graco universiteto (Austrija) doktorantas, ekonominių studijų draugijos pirmininkas, Portlendo universiteto profesorius. Tarp steigėjų taip pat paminėtas Petras Pamaitis – nepriklausomybės kovų dalyvis, Lietuvos respublikos kriminalinės policijos vadovas (nuo 1932 m.), Interpolo viceprezidentas (nuo 1935 m.). Verta paminėti ir Pijų Bielskų – kunigą, daugiametį Lietuvos Respublikos prezidento kanceliarijos viršininką. Taip pat ir ekonomistą verslininką Vytautą Meilų. Šie keli, bet iškalbingi tik kelių mokslinės vadybos draugijos steigėjų biografijų mirksniai aiškiai rodo, kad V.A.Graičiūnui pavyko suburti į draugiją įžymius Lietuvos mokslo, politikos, administracijos, verslo elito atstovus, unikalias asmenybes.

Draugija įkurta 1938 m. pavasarį, jos organizavimo iniciatorius buvo V.Graičiūnas, jis buvo išrinktas ir pirmuoju pirmininku.

Pagrindinė draugijos veiklos sfera buvo skelbti vadybos mokslo idėjas, skiepyti mokslinės vadybos principus praktine valdymo veikla užsiimantiems žmonėms. Todėl draugija veikė dviem kryptimis: pirma – draugijos susirinkimuose nagrinėjo aktualias temas, pranešimus ir diskusijų medžiagą skelbė spaudoje ir tokiu būdu atliko informacinį, švietėjišką darbą; antra – draugijos nariai dirbo patarėjais (konsultantais) ir padėdavo gamybininkams spręsti vadybos tobulinimo klausimus.[5]

Nors tiesioginės įtakos to meto vadybos mokslo darbuotojų veikla vėlesniems tyrinėjimams neturėjo, tačiau dvasinis ryšys, pasididžiavimas lietuvių mokslininkų darbais buvo gana svarbus.

5. Lietuvos vadyba sovietmečiu

Sovietinės okupacijos laikotarpiu Lietuvos mokslas ir studijos, ypač socialinių mokslų srityje, praktiškai buvo izoliuoti nuo pasaulyje vykstančių procesų. Vadybai, kaip vienai iš socialinių mokslų krypčių, vystytis sąlygos buvo labai sudėtingos.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2046 žodžiai iš 6728 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.