Vadyba1

I. ĮVADAS

Vadyba, jos ištakos

Vadyba, kaip mokslo kryptis, susiformavo kaupiant praktinio valdymo

patyrimo duomenis, juos analizuojant, apibndrinant, padarant objektyvias

išvadas.

Vadyba praktine prasme – specifinė veikla, kurią vykdant reguliuojami

visi organizacjijoje vykstantys procesai.

Profesionalioji praktinė vadyba – mokslo, meno ir personifikuotos

praktikos lydinys.

Vadyba moksline prasme – mokslo kryptis apie organizacijos valdymo

dėsningumus, principus, metodus, organizacinį mechanizmą.

Vadybos laboratorija – organizacijų funkcionavimo patyrimas,

iškylančių situacijų sprendimų analizė, darbuotojų poelgių apibendrinimai

ir t.t.

Vadybos raidos etapai

MOKSLINĖ VADYBOS MOKYKLA

Pirmąją mokslinę valdymo koncepciją suformulavo F.Teilor. teilorizmo

pagrindą sudaro šie valdymo principai:

1. Parengti mokslinius gamybos organizavimo principus ir jais pakeisti

tradicinius; moksliškai tirti visas darbinės veiklos sritis;

2. Parinkti ir mokyti vadovus bei darbiniūnkus pagal nustatytus

kvalifikacijos reikalavimus;

3. Administraciojos bendradarbiavimas su darbininkais įdiegiant mokslinį

darbo organizavimą ir praktiką;

4. Darbą ir atsakomybę paskirstyti lygiai atrp administracijos ir

darbininkų.

F.Teilor savo veikale “Shop Management” įvedė terminą “management”.

Žymus jo pasekėjas yra H.Emerson, pagrindinis jo darbas “12 našumo

principų”. Šią teoriją praktikoje įgyvendino H.Ford. jis išvystė teoriją,

kurią pavadino “fordizmu”. Buvo įtvirtinti šie mokslinio valdymo principai:

1. Mokslinės analizės naudojimas optimaliam užduoties atlikimo būdui

nustatyti.

2. Geriausiai tinkamų tam tikroms užduotims atlikti darbuotojų parinkimas

ir jų mokymas.

3. darbuotojų aprūpinimas pakankamais ištekliais užduočiai veiksmingai

įvykdyti.

4. Nuoaltinis ir teisingas veiklos našumo materialinis skatinimas.

5. Planavimo ir apmąstymo išskyrimas į atskirą procesą.

6. vadybos įtvirtinimas į avarankišką veiklos formą.KLASIKINĖ VADYBOS MOKYKLA

H.Fajoli veikale “Administration Industrielle et Generale” įvedė

terminą “l’administration”. Jis valdymą traktavo kaip universalų procesą,

susidedantį iš kelių funkcijų. Kitas aspektas buvoorganizacijos struktūros

rengimas ir darbuotojų valymas. Jis suformulavo 14 principų, kurie

reikšmingi ir šiandien. H.Fajoli sukūrė administravimo dokrtiną ir išskyrė

6 operacijų grupes: technines, komercines, finansines, draudimo, apskaitos

ir administravimo.ŽMOGIŠKŲJŲ SANTYKIŲ TEORIJA

Jos pradininkas yra vokiečių psichologas G.Munsterberg. jis įkūrė

gamybos psichologų mokyklą, suformulavo pagrindinius principus, pagal

kurious žmones reikėtų parinkti vadovaujančioms pareigoms.

M.Folet bandė sudaryti visumą iš 3 vadybos mokyklų: mokslinės,

klasikinės ir žmogiškųjų santykių.

E.Mayo teiė, kad darbo našumas priklauso nuo organizacinio lygio ir

nuo socialinio psichologinio klimato. Jis sukūrė socialinę vadybos

filosofiją.

Nuo 6-to dešimtmečio pabaigos žmogiškųjų santykių mokykla virto

elgsenos mokykla. Jos atstovai D.McGregor, A.Maslow ir R.Likert tyrinėjo

socialinio poveiko aspektus: motyvavimą, valdžios ir autoriteto pobūdį,

organizacijų struktūras, bendravimą, lyderiavimą.

D.McGregor parengė “X” ir “Y” teorijas, kurios rodo 2 požiūrius į

darbuotoją.

A.Maslow paskelbė poreikių teoriją.NAUJOJI VALDYMO MOKYKLA

Valdymui pradėti naudoti tikslieji mokslai ir skaičiavimo technika.

Sistemų teorija pradėta naudoti valdyme.

Senovės valstybių organizavimas

Vadybos praktika labai sena. Apie tai liudija gausūs senovės

paminklai, kuiriuos buvo galima pastatyti tik bendromis daugelio žmonių

pastangomis. Senovės imperijų ir valstybių istorija mena, kad ir tada buvo

formalių organizacijų. Jos plėtojosi ir stiprėjo, o kartu ryškesnis ir

sudėtingesnis darėsi jų valdymas. Jose pastebimi beveik visų dabarties

valdymo formų požymiai, bet apskritai jų valdymo pobūdis ir struktūra labai

skiriasi nuo šiuolaikinių organizacijų valdymo. Senovės orgazacijose

aukščiausios grandies vadovų grupės buvo labai negausios, mažai buvo ir

vidutiniosios grandies vadovų. Beveik viskas priklausydavo nuo vadovo

valios, kuris spręsdavo atsižvelgdamas į savo patirtį ir intuiciją. Tada

mažai rūpėjo, kaip valdyti. Buvo galvojama, kaip organizacijas panaudoti

turtui ar politinei valdžiai įsigyti.

Vadybos raida Lietuvoje

1920 – 1940 metaiTuometinis Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis sutapo su

klasikinių vadybos mokyklų formavimosi ir vystymosi laikotarpiu.

Vadybos publikacijas Lietuvos leidiniuose derėtų skirti į dvi

dalis – pasirodžiusias iki 1935 ir vėlesnes. Toks skirstymas prasmingas

todėl, kad 1935 metais į Lietuvą grįžo V.Graičiūnas, kurio veikla vadybos

vystymuisi Lietuvoje turėjo esminę
įtaką.

1926 m. P.Raulinaitis išleido knygutę „Administracijos

principai“, kurioje perpasakojamas H.Fajolio veikalas „Bendrasis ir

pramoninis valdymas“. Tai buvo labai svarbu, nes ši teorija Lietuvoje dar

beveik nebuvo žinoma. 1930m. jis išleido dar vieną knygą „Darbo

organizacijos metmenys“.

Iki 1935 m. pasirodęs prof. S.Nacevičiaus straipsmis

„Teilorizmas bei fajolizmas žemės ūkyje arba žemės ūkio darbams

racionalizuoti etiudas“ parodo, jog klasikiniai principai ir metodai gali

būti taikomi ne tik pramonėje. Doc. G.Galvanausko straipsnis „Darbas

administracinėse įstaigose“ yra pirmasis darbas nagrinėjantis personalo

valdymo problemas.

1935 m. iš užsienio grįžo žinomas visame pasaulyje vadybos

specialistas, pagarsėjęs savo straipsniu „Organizacijos vidiniai ryšiai“,

V.Graičiūnas. Jis yra daugiausiai pasauliniam vadybos mokslui nusipelnęs

mūsų tautietis, kurio sudaryta ryšių valdomumo koncepcija ir empirine

formule naudojamasi iki šiol.

V.Graičiūnas aktyviai propagavo vadybos idėjas ir būrė

entuziastus besidominčius šia tema. Vienas aktyviausių entuziastų buvo

P.Lesauskis, kuris kaip karininkas, pirmiausia šias idėjas komentavo

karybos straipsniuose. Jis parengė išliekamąją vertę turinčią knygą

„Administracijos organizacijos paskaitos“, kuri yra kompleksinis

organizacijų valdymo teorijos veikalas.

1938 m. įkurta Mokslinės vadybos draugija,kurios organizavimo

iniciatorius buvo V.Graičiūnas, turėjo didžiausią įtaką vadybinės minties

raidai Lietuvoje. Pagrindinė draugijos veiklos sfera buvo skelbti vadybos

mokslo idėjas, skiepyti mokslinės vadybos principus praktine valdymo veikla

užsiimantiems žmonėms. Draugija dirbo dviem kryptimis: pirma – užsiėmė

moksline turiamaja veikla; antra – nariai dirbo patarėjais ir padėdavo

spręsti problemas vadybos tobulinimo klausimais.

Sovietinis laikotarpis

Sovietinės okupacijos metu Lietuvos mokslas ir studijos buvo

izoliuoti nuo pasaulyje vykstančių procesų. Vadybai vystis sąlygos buvo

labai sudėtingos.

Iki 6-ojo dešimtmečio pabaigos darbo mokslinio organizavimas, vadyba

buvo netgi draudžiami. Šia tema SSRS mokslininkai domėtis galėjo pradėti

tik nuo 7-ojo dešimtmečio pirmos pusės. Daugelis vadybą suvokė kaip

ekonomikos mokslo dalį ir atskirai nuo ekonominių problemų nenagrinėjo.

1962 – 1967 metais Lietuvoje susiformavo keletas centrų, kuriose gana

aktyviai prasidėjo darbo mokslinio organizavimo tyrimai. Ši teorija buvo

propaguojama sovietinės valdžios institucijose, todėl jai plėtotis atsirado

geros sąlygos.

VU Pramonės ekonomikos fakultete 1962 – 1967 m. susiformavo grupelė

specialistų, kurie intensyviai pradėjo darbo organizavimo, o vėlaiu –

vadybos tyrimus.

Vienas aktyviausių šios grupės narių R.Razauzkas nuo 1971 m. galutinai

ėmėsi vadybinių problemų darbų. Jis nagrinėjo vadovo organizavimo,

vadovavimo stiliaus, vadovo ir pavaldinių santykių, vadovo savybių,

autoriteto ir kiti klausimai.

Personalo valdymo aspektus nagrinėjo ir M.Krejeris, išleidės 4 knygas

ir visą eilę straipsnių.

KPI Inžinerinės ekonomikosfakultete vadybos tyrinėjimus pradėjo

V.Gubavičius. Nuo 1961 m. jis paskelbė eilę straipsnių Lietuvos ūkio

valdymo tobulinimo, lengvosios pramonės struktūrų pertvarkymo ir kitais

klausimais.

1972 m. P.Tvarijonavičiaus dėka fakultete įkurtas vadybos tyrimo

sektorius, kuriame bendradarbiavo V.Daugėla sėkmingai vystęs programinio ir

strateginio planavimo bei valdymo tyrimus.

Sėkmingai veiklą vadybos srityje įvairiais klausimais vykdė ir dar

daug kitų įstaigų.

Lietuvos mokslinės – techninės informacijos instituto Vadybos skyrius

kaupė, sistemino ir publikavo informaciją apie vadybos teorija ir praktiką.

Taip pat organizavo konferensijas, simpoziumus, seminarus.

8-ajame dešimtmetyje išryškėjo tokios pagrindinės tyrimų sritys:

– personalo valdymas, profesionalių vadovų rengimas, kvalifikacijos

tobulinimas, veiklos organizavimas;

– organizacinių valdymo struktūrų formavimasis, pertvarkymas,

vadybinės veiklos reglamentavimas, valdymo procesų organizavimas;

– socialinės organizacijų valdymo problemos, įmonių socialinės raidos

organizavimas ir planavimas;

– automatizuotų informacinių sistemų kūrimas, įvedimas, kompiuterinės

technikos taikymas;

– atskirų ūkio šakų valdymo organizavimas.

Nors ir ribotas, bet gersnes sąlygas turėjo Rusijos centrų

mokslininkai, todėl kontakati su vedančiais Rusijos mokslininkais buvo

vienas iš svarbių faktorių, lėmusių sėkmingą mokslinę veiklą Lietuvoje.

Nemaižau svarbus dalykas buvo ir vadybos dalykų įvedimas į studijų

programas. Nuo 1970 m. buvo pradėta dėstyti valdymo pagrindų kursai, o 1982

– 1984 m. aukštosiose mokyklose atsiranda specialybės apibendrintu

pavadinimu „organizavimas ir valdymas“.

1980 m. Lietuvoje buvo pradėtas leisti žurnalas „Valdymo kadrai“

Neeilinis įvykis buvo Lietuvos vadybos draugijos atkūrimas 1989

metais.

1990 – 1997 metai

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, susidarė naujo vadybos mokslo ir

praktikos vystymosi sąlygos. Be to, ekonominei sistemai transformuojantis į

rinkos ekonomiką iškilo naujų senosiose sąlygose nenagrinėtų problemų.

Todėl iš dalies keitėsi darbų tematika, susiformavo nauji studijų ir mokslo

centrai.

Įvairiuose centruose vykdomų tyrimo darbų rodo, kad jų pagrindinės

temos yra šios:

– organizacijų valdymo metodologija ekonominių sistemų transformacijų

sąlygomis;

– organizaciniųstruktūrų formavimo ir vystymo teorija bei metodai;

– personalo valdymas ir vadovavimo bei motyvavimo mechanizmų

tobulinimas;

– strateginis valdymas ir strateginis organizaijų vystymas;

– visuotinės kokybės valdymo sistemų kūrimas ir įvedimas;

– atskirų ūkio sferų valdymas.

1 tema. Sisteminis požiūris ir organizacija

Valdymas – informacinis procesas, vykstantis sistemoje, kai vienas sistemos

elementas arba posistemė (valdančioji), reguliuoja kitų elementų ar

posistemių (valdomųjų) funkcionavimą.

Valdymo būdai proceso organizavimo požiūriu:

1.Programinis (vyksta pagal iš anksto sudarytą programą, kuri tobulinama

tik dėl nenumatyto aplinkos poveikio sąlygotų nukrypimų nuo programos);

2. Adaptyvinis ( išorės situacijai keičiantis, sistema prisiderina,

keisdama savo veiksmus, tačiau kartais tai kenkia sistemos fukcionavimui;

geriausiai toks valdymas veikia biologinėse sistemose);

3. Mišrus (vyksta pagal programą, o ji į aplinkos pokyčius reaguoja

adaptyviai);

Sistemų valdymo struktūrų tipai:

1.Linijinė valdymo struktūra (kiekvienam elementui ar posistemei vadovauja

vienas vadovas, atliekantis visas valdymo funkcijas; valdymas vyksta viena

linija; taikoma nedidelėse, nesudėtingą produkciją, paslaugas tiekiančiose

įmonėse)

+: visi valdomi elementai gauna vienodus nurodymus ir visi pavaldiniai

atsiskaito vienam vadovui;

-: vadovas turi būti kompetetingas visose veiklos srityse;

2. Funkcinė valdymo struktūra (vidurinįjį vadovų sluoksnį sudaro

funkciniai vadovai, kurie vykdytojams nurodymus duoda tik pagal savo

kompetencijos sritį; taikoma skirtingą produkciją, paslaugas tiekiančiose

įmonėse)

+: funkcinių vadovų sprendimai ruošiami labai kokybiškai;

-: vykdytojai gauna per daug įvairių nurodymų iš kelių vadovų. Taigi

funkcinių vadovų nurodymai turi būti derinami laiko ir aprūpinimo

atžvilgiu;

3.Linijinė – funkcinė struktūra (funkciniai vadovai vadovauja tik

pagrindinio vadovo sprendimų rengime. Valdymas vyksta per linijinius

vadovus, o funkciniai vadovai turi teisę tik jiems patarti, kaip įgyvendini

pagrindinio vadovo sprendimus; taikoma beveik visose šiuolaikinėse įmonėse)

+: turi linijinio ir funkcinio valdymo privalumus ir beveik nebeturi

jiems būdingų trūkumų.

Sėkmingo valdymo sąlygos:

1.Turi būti disponuojama informacija apie sistemos būklę ir joje

vykstančius procesus;

2.Turi būti disponuojama innformacija apie išorėje vykstančius procesus ir

išorės aplinką;

3.Reikia sugebėti šią informaciją analizuoti, pažįnti ir panaudoti.

Mokslininkai,kurie sudarė prielaidą suformuoti bendrąją sistemų idėją.

Biologas Bertalanfė tyrinėdamas gyvaja gamtą nustatė daugybę dėsningumų,

kurie jo nuomone vyksta objektyviai ne tik gyvajai gamtai, bet ir kitiems

objektams.

Vyneris išdėstė naujo mokslo – kibernetikos,pagrindines idėjas, nustatė

bendruosius informacijos gavimo, saugojimo, perdavimo dėsningumus,

sudėtingose valdomose sistemose.

Sistema – objektas, kurį sudaro ne mažiau kaip du elementai susieti bendro

pobūdžio ryšiais.Elementas – tai pirminė sudėtinė grandis iš kurų sudaryta sistema.

Elementai skirstomi:

1.Turinio požiūriu

2.Kokybės požiuriu

Boldingo klasifikacija

Sistemos gali būti:

1.Statinės

2.Nesudėtingos dinaminės

3.Nesudėtingos kibernetinės

4.Atviros prisiderinančios

5.Augmenija

6.Gyvūnija

7.Žmogus

8.Socialinės

Klasifikacija pagal du bendrus kriterijus.

Pagal sistemą sudarančių elementų ryšių turinį ir sąvybes sistemos gali

būti:

1.Fizinės

2.Biologinės

3.SocialinėsPagal visos sistemos bendrasias savybes sistemos gali būti:

1.Didelės ir Mažos

2.Sudėtingos ir Paprastos

3.Atviros ir Uždaros

4.Statinės ir Dinaminės

5.Valdomos ir Nevaldomos

6.Tikslingos ir BetikslėsSistemų bendriosios sąvybės:

1.Unikalumas

2.Dalumas

3.Įvairumas

4.Vientisumas

5.Izoliavimasis

6.Neapibrėžtumas

7.IdentifikavimasSocialinės sistemos skirstomos į:

1.Vieningų interesų

2.Biznio

3.Aptarnaujančios

4.Bendros naudos

Organizacija kaip socialinė sistema kitų sistemų atžvilgiu gali:

1.Egzistuoti be įtakos kitoms sistemoms

2.Būti kitų sistemų gyvavimo terpe.

3.Gali aptarnauti aukštesnio lygio sistemą.

4.Gali reguliuoti kitų sistemų funkcionavimą.Sistemų struktūrų tipai: hierarchinė, daugiaryšė ir mišri, jų

ypatybės. Sistemos struktūra tai elementų sujungimo tvarka ir ryšių

charakteris.

Sistemos pagal emelentų pavaldumo vienas kitam pobūdį yra:

Hierarchinė:1. Sistemoje turi būti bent vienas elementas valdantis ir bent vienas

elementas pavaldus.

2. Kiekvienas elementas yra valdantysis, pavaldus arba ir tas
3. kiekvienas pavaldus elemetnas turi ryši tik su vienu valdnačiu

elementu.

Daugiaryšė — tai tokia struktūra, kur kiekvienas sistemos

elementas turi ryšius su kitais sistemos elementais.

Mišri — tai hierarchinės ir daugiaryšės sistemos derinys.Pagrindinės sistemų charakteristikos – funkcinė, morfologinė,

procesualinė, jų esmė.

Funkcinę organizacijos charakteristiką apibūdina organizacijos vykdoma

veikla. Dažniausiai organizacijos yra daugiafunkcinės. Gamybinės arba

paslaugų tiekimo organizacijos turi tokias funkcijas:

1. Produkto ar paslaugos gamyba.

2. Komercinė — produkto ar paslaugos teikimo kaina.

3. Ekonominė — efektyvus lėšų panaudojimas.

4. Techninė technologinė

5. Socialinė — darbuotojų poreikių tenkinimas.

Morfologiniu požiūriu organizacija yra nepaprastai sudėtingas

objektas.

Procesuarine — ji apibūdina procesus vykstancčius organizacijoje.Valdymas kaip sistemos funkcionavimo proceso dalis. Valdymas —

informacinis procesas vykstantis vykstantis sistemoje, kai vienas sistemos

elementas arba posistemė vadinama valdančioji, reguliuoja kitų elementų

arba posistemių valdomųjų funkcionavimą siekiant užsibrėžtų tikslų.

Valdymo būdai proceso organizavimo požiūriu: programinis, adaptyvinis,

mišrus, jų privalumai ir trūkumai:

Programinis valdymas — vyksta pagal iš anksto sudarytą programą. Gavus

nukrypimus programos tobulinamos.

Adaptyvinis valdymas — sistemos prisitaikymas prie išorės sąlygų.

Sekama išprės situacija ir jai keičiantis, keičiasi sistema. Geriausiai

realizuojamas biologiniuose procesuose, kai kada tampa žalingas sistemos

funkcionavimui

Mišrus valdymas — valdymas vyksta pagal programą, o programa į

pokyčius reaguoja adaptyviai. Valdyme dalyvauja dvejopa informacija.

Pirminė — žinios apie tai kas vyksta valdomuose elementuose posistemėse.

Antrinė — valdomųjų elementų arba posistėmės nuomonė apie valdomųjų

elementų veiksmus.Sėkmingo valdymo sąlygos:

1. Disponuojama informacija apie sistemos būklę ir joje vykstančius

procesus.

2. Disponuojama informacija apie išorėje vykstančius procesus, išorės

aplinką.

3. Ši informacija analizuojama, pažįstama, ir sugebama ja naudotis.Valdymo sistemų struktūrų tipai: linijinė, funkcinė, linijinė

funkcinė, jų privalumai ir trūkumai, taikymo ypatumai.

Linijinė — kiekvienam elementui arba posistemei vadovauja vienas

elementas, atliekantis visas valdymo funkcijas. Privalumai: visi

pavaldiniai gauna vienodus nurodymus ir visi pavaldiniai atsiskaito vienam

vadovui. Trūkumai: tokioje sistemoje vadovas turi būti kompetentingas

visose srityse.

Funkcinė — yra funkciniai vadovai kurie vadovauja vykdytojams