Turinys:
1.Įvadas – 3pusl.
2.Vadybos pagrindų dalyko samprata,esmė bei struktūra.-
4pusl.
2.1 Planavimas – 8pusl.
2.a. Planavimo proceso tikslai ir etapai – 9pusl.
2.2 Organizavimas – 9pusl.
2.3 Koordinavimas – 10pusl.
2.4 Motyvavimas – 11pusl.
2.5 Kontrolė –12pusl.
3.išvada –13pusl.
4.Literaturos sarašas – 15pusl.
Įvadas
Lietuvoje vykstantys politiniai, ekonominiai bei
socialiniai visuomenės persitvarkymo demokratijos bei pažangos
augimo kryptimi procesai sukuria tam tikrus įtampos laukus,
kurie sąligoja šiuolaikinės vadybos teorijų taikymą
organizacijų vadybai.Todėl šia prasme vadyba, kaip daugialypis
socialinis reiškinys ir kaip sudėtinga veiklos sfera, kuri
apima valdymo sprendimų formulavimo ir įgyvendino mechanizmų
parengimą bei jų funkcionavimą, glaudžiai siejasi su visuomenės
evoliucija, t.y.su visais ideologinės, mokslinės- techninės,
socialinės ie ekonominės pažangos procesais [Melnikas, 1996].
Reikia pripažinti, kad Lietuva, būdama geografiškai tarp
Rytų ir Vakarų, yra nuolat abiejų pusių veikiama, ir ta įtaka
atsispindi vadybinėje kultūroje. Siekiant, kad organizacija
nuolat tobuliėtų, dirbtų pelningai ir kad visi jos darbuotojai
jaustųsi jai priklausantys bei dirbdami joje matytų savo ateitį
ir gyvenimo prasmę, būtina, kad tokiai organizacijai vadovautų
žmogus, kuris sugebėtų visų dirbančiųjų interesus suvienyti
organizacijos tikslams įgyvendinti, t.y. jis turėtų sukurti
specifinę organizacijos kultūrą. Tačiau vadovas gali atlikti
savo misiją tik tada, kai jis turi tam būtinų specifinių
savybių.
Visos žinomos vadybinės teorijos teigia, kad jas
taikydamas bet kuris vadovas gali pasiekti efektyvų rezultatų,
tačiau daugelis jų neįvertina to fakto, kad vadovai turi
skirtingus valdymo stilius, kas nuliemia organizacijos sėkmę
arba nesėkmę. Vadovai turi savo įsitikinimus, tačiau paprastai
jų viešai nedeklaruoja, bet jais vadovaujasi praktinėje
veikloje. Vieni įsitikinimai duoda gerų vadovavimo vaisių, kiti-
ne. Ne visi įsitikinimai yra vertingi organizacijai.
Specifinių savybių, kuriais, kaip teigia Blaike ir
Mouton[1990], galima išsiugdyti mokantis. Tam yra sukurta
specialiai metodika.1. Vadybos pagrindų dalyko samprata,esmė bei struktūra.
Vadyba- tai angliško termino management atitikmo,
pasiūlitas Vytauto Andriaus Graičiuno.
Vadyba- tai praktinių valdymo metodų visuma.
Valdymas- tai visuma priemonių, skirtų valdymo tikslams
pasiekti:valdymo sprendimų parengimas, priėmimas ir
bendravimas.
Vadovavimas- darbuotojų skatinimas, nukreipimas reikiama
linkme, siekiant, kad jie atliktų būtinas užduotis.Vadyba- tikslinga veikla, kuria organizuotai siekiama
norimų šios veiklos rezultatų, tikslų.Vadyba siejama su
vadovavimu, su tikslinga veikla. Valdymas suprantamas kaip
valdančiosios ir valdomosios sistemų santykis, kai valdančioji
sistema organizuotai, planingai ir sistemingai veikia
valdomąją sistemą siekdama ją sutvarkyti, reguliuoti ir
koreguoti.
Vadyba- tai valdymas plačiąja prasme. Valdymas ir yra ta
organizuojanti visų procesų pradžia, kai darbas organizuojamas
ne stichiškai, o siekiant atitinkamo tikslo ir veikiant pagal
parengtą planą.
F.Teiloras suformulavo pirmąją mokslinę valdymo
koncepciją. Jis stengėsi priversti žmogų dirbti įmonės labui
ir tam rengė procedūras, skatinimo priemones. “Teilorizmo”
pagrindą sudaro šie valdymo principai:
1. Parengti mokslinius gamibos organizavimo principus ir jais
pakeisti tradicinius; moksliškai tirti visas darbinės veiklos
sritis.
2. Parinkti ir mokyti vadovus bei darbininkus pagal nustatytus
kvalifikacijos reikalavimus.
3. Administracijos ir darbininkų bendradarbiavimas praktiškai
taikant mokslinį darbo organizavimą.
4. Lygiai paskirstyti darbą ir atsakomybę tarp administracijos
bei darbininkų.
Žymus F.Teiloro šalininkas H.Emersonas buvo isitikinęs,
kad “įtemptai dirbti- tai darbui skirti maksimaliais
pastangas, tuo tarpu dirbti našiai- vadinasi, nauduoti
minimaliai pastangų”.
H.Fordas išvystė teoriją,kuri buvo pradėta vadinti
“fordizmu”. Jis mane, kad pramonė tikslas- ne tik aprūpinti
vartotojus, bet ir ugdyti juos. Jis pirmasis įdiegė srautinę
gamybą, kuria būdinga siaura darbo vietų specializacija ir
didelis veiklos reglamentavimas. Buvo įtvirtinti tokie
mokslinio valdymo principai:
1. Nauduotis mokslinės analizės metodus pasirenkant optimalų
užduoties atlikimo būdą;
2. Tinkamų darbuotojų parinkimas ir jų mokymas;
3. Teisingas materialinis skatinimas;
4. Planavimo išskirimas į atskirą procesą;
5. Vadybos kaip savarankiškos veiklos įtvirtinimas.
A.Fajoliu valdymą traktavo kaip universalų procesą,
susidedantį iš kelių funkcijų. Jis sukūrė administravimo
doktriną ir išskirė šešias operacijų grupes:
• Technines
• Komercines
• Finansines
•
Draudimo
• Apskaitos
• Administravimo,
Kurias vykdo kiekviena įmonė ir kurios yra tarpusavyje
susijusios.
Administravimo funkcijas A.Fajolis suskirstė į keturias
dalis:
• Planavimą
• Organizavimą
• Kontrolę
• Koordinavimą.
Daugelis jo suformuluotų principų yra reikšmingi ir
šiandien:
• Darbo specializavimas.
• Drausmė.
• Valdzia ir atsakomybė.
• Vienvaldystė.
• Bendrųjų interesų pirmenibė prieš asmeninius.
• Atliginimas turi priklausyti nuo darbo kiekio ir kokybės.
• Centralizacija.
• Darbuotoju kompetencija turi atitikti užimamas darbo vietas.