TURINYS
Įvadas………………………………………………………………………………………………………………………………………3
Senoji vadyba – visuomenės sukaupta patirtis……………………………………………………………………………….4
Sun Tzu karo meno strategijos ir šiuolaikinė lyderystė…………………………………………………………………..5
Platono valstybės valdymo idėjos………………………………………………………………………………………………11
N. Makiavelio idėjos apie vadovavimą ir valstybės valdymo meną………………………………………………..15
Išvados…………………………………………………………………………………………………………………………………..19
Naudota literatūra…………………………………………………………………………………………………………………….20
ĮVADAS
Vadyba – procesas, skirtas norimam ir nustatytam tikslui pasiekti. Tai ypatinga veiklos forma, kuriai priklauso tikslų nustatymas, sprendimų parengimas, planavimas, organizavimas, motyvavimas, kontrolė, naujovių taikymas ir t.t. Bendro darbo sėkmė visada priklauso nuo to, kaip organizuota kolektyvo narių sąveika, tarpusavio ryšiai, kaip organizuotas gamybos ar kitokios veiklos procesas.
Šiandieniniame pasaulyje vadyba, kaip sudėtinga žmogaus veiklos sritis, užima ypatingą vietą. Organizuodami ir valdydami žmonių grupes, vadovaudami joms, vadybininkai nukreipia šių grupių pastangas tikslinga kryptimi, siekiant užsibrėžtų tikslų. Vienais ar kitais pagrindais žmonėms susiburiant į įvairaus pobūdžio gana paprastas ar labai sudėtingas grupes. Organizavimas, valdymas, vadovavimas jau seniai turėjo svarbią reikšmę, todėl vadybinė veikla laikui bėgant tapo profesionalia veikla, o vadovai ar vadybos specialistai – darbuotojais profesionalais.
Pastaraisiais dešimtmečiais vadyba, kaip specifinė žmogaus veikla, daugiausia nagrinėjama organizacijos lygmenyje. Tačiau praktikoje senaisiais laikais pirmiausia vieni žmonės pradėjo reguliuoti kitų žmonių veiklą ir santykius bendruomenės, valstybės mastu. Todėl praktinės vadybos pradžių pradžia yra senųjų valstybių valdymo organizavimas. Pirmosios valdymo mokslo užuominos randamos senovės mąstytojų veikaluose – Sokrato, Aristotelio, Platono. Pagal to meto situaciją jie ieškojo idealaus valstybės valdymo būdo. Įvairių formų valstybėse (senovės Kinijoje, Egipte, Graikijoje, Romoje, ar vėliau – viduramžių valstybėse) aiškiai skyrėsi (valdymo ir pavaldumo) tokios grupės kaip valdovai, didikai, valdovų vietininkai, prižiūrėtojai, gyventojai. Rašytiniuose statutuose ar nerašytiniuose susitarimuose buvo apibūdintos ir vienų ir kitų teisės bei kitos normos.
Šiame darbe apžvelgiama vadybinės minties raida senovės veikaluose, ypatingai atkreipiant dėmesį į Sun Tzu, Platono bei Makiavelio skelbtas mintis. Taip pat atskleidžiamas šių autorių idėjų, turėjusių milžinišką įtaką žmonijos istorijai, pritaikymas šiuolaikiniame verslo pasaulyje. Šiandien viso pasaulio skaitytojai, tarp jų ir Vakarų verslo atstovai, ieško šių autorių knygose įkvėpimo ir patarimų, kaip pasiekti tikslą įvairiausio pobūdžio konkurencinėse situacijose.
Senoji vadyba – visuomenės sukaupta patirtis
Pirmosios formaliosios organizacijos pasaulyje laikomos graikų ir romėnų armijos bei Romos katalikų bažnyčia. Pirmieji stambūs “projektai”, kuriems reikėjo darbo pasidalijimo bei vadovavimo buvo karai, statybos objektai ir pan. Pirmieji autoriai, analizavę galimybes, kaip organizacijas padaryti geriau veikiančias – tai Sokratas, Aristotelis, Platonas ir kt.
Vadybos mokslo raidą galima suskirstyti į kelis etapus:
Senosios civilizacijos (žynių patirtis, Kinų siena, Egipto piramidės, Aleksandrijos biblioteka, romėnų legionai ir t.t.).
Viduramžiai (valdymo patirtis – “dinastijos turtas”: Artūro dvaras, Prancūzijos, Anglijos, Ispanijos valdymas, Romos katalikų hierarchiniai sluoksniai).
Renesansas (Makiavelio “Valdovas”).
Naujieji laikai.
Be valstybės valdymo dar viena svarbi, nuo senųjų laikų prasidedanti praktinės vadybinės veiklos sfera – tai kariuomenės valdymas. Visose valstybėse, pradedant senaisiais laikais, armijos vaidino išskirtinį vaidmenį, o jų organizavimui ir valdymui buvo skiriamas didelis dėmesys. Kariuomenėje labai aiškiai skiriasi vadai (aukštesnio ar žemesnio rango) ir pavaldiniai – kreiviai ar žemesnio lygio vadai. Kiekvieno lygio vado pareigos ir veiklos bei atsakomybės ribos tiksliai apibrėžtos. Kareiviai privalo besąlygiškai vykdyti vadų įsakymus, nesvarstydami ir nesigilindami į jų turinį. Akivaizdu, kad kariuomenės valdymas yra labai specifinė vadybos sfera.
Didelę praktinę reikšmę vadybos formavimuisi turėjo bažnyčios (ypač krikščionių) organizavimo patyrimas. Per keliolika šimtmečių bažnyčioje išsikristalizavo jos hierarchiniai sluoksniai, išsiskyrė sritys, parapijos, joms vadovauti paskiriami atitinkamo lygio dvasininkai (vyskupai, dekanai, kunigai). Visų bažnyčios institucijų veiklą reguliuoja jos įstatymai – kanonai, kuriuose sukauptas ilgametis
šios sudėtingos daugiamilijoninės bendruomenės organizavimo patyrimas.
Valstybių, armijų, bažnyčių valdymas senaisiais laikais, viduramžiais ir vėlesniais amžiais buvo organizuotas griežtais hierarchiniais principais – vadas turi pavaduotojus, šie – savo pavaduotojus ir t.t. Akivaizdu, kad šių visuomeninių organizacijų valdymas ilgus laikotarpius vyko linijinių struktūrų pagrindu. Kariuomenėje susiformavo linijinės – štabinės struktūros, kuomet prie vadovo sudaromas patarėjų štabas, padedantis jam priimti sprendimus. Šio štabo nariai neturi jokių vadovavimo teisių ir yra tik vado pagalbininkai. Iki šių dienų yra išlikęs tokiais hierarchiniais principais pagrįstas organizacijų valdymas – organizacijos vadovui vadovauti, priimti sprendimus, koordinuoti ir kontroliuoti veiklą turi padėti jo pavaduotojų štabas.
Sun Tzu karo meno strategijos ir šiuolaikinė lyderystė
Sun Tzu, garsiausias visų laikų kinų karvedys ir strategas, maždaug 500 m. pr. Kr. parašė knygą „Karo menas“, kuria iki šių laikų vadovaujasi daugybė organizacijų vadovų visame pasaulyje. Šio autoriaus mintys apie karo strategiją ir taktiką, skelbiamos knygoje, gali būti pritaikytos valdant bet kurią šiuolaikinę organizaciją. Pagrindiniai Sun Tzu teiginys: valdymas – karo strategija:
Kai priešas puola, mes traukiamės;
Kai priešas sustoja, mes neduodam ramybės;
Kai priešas mūšio stengiasi išvengti, mes puolame;
Kai priešas traukiasi, mes persekiojame.
Karinės armijos valdymo principai:
Įsakymų grandis – vertikali valdžios ir atsakomybės linija
Valdžios delegavimas –sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo grandinė
Valdymo personalas – karininkai, užtikrinantys valdymo veiklos pasidalijimą
Sprendimų vieningumas – kiekvienas individas neturi daugiau negu vieną vadovą
Didelį dėmesį Sun Tzu skiria vadovo asmenybei bei asmens charakteristikoms, reikalingoms tapti geru karvedžiu. Pagal Sun Tzu, lyderystės pagrindai – savidisciplina, tikslas, įvykdymas, atsakomybė, žinios, lyderystė, pavyzdys. Lyderiaujančios kompanijos šiuolaikiniame pasaulyje lyderystės plėtrą laiko verslo būtinybe ir kritiniu verslo strategijos ir sėkmės vadybos komponentu.
Kritiniai konkurenciniai veiksniai. Sėkmė kare, kaip ir versle, tiesiogiai priklauso nuo lyderių. Kiti veiksniai – informacija, pasirengimas, organizacija, komunikacija, motyvacija ir atlikimas – taip pat įtakoja sėkmę, tačiau jų efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo lyderystės efektyvumo.
Sun Tzu mokymo esminė idėja – kova ar konkurencija yra laimima organizacijos arba asmens, kuris turi didžiausią konkurencinį pranašumą ir daro mažiausiai klaidų. Konkurencinis pranašumas gali būti įgytas per pranašesnę darbo jėgą, pranašesnę poziciją, geresnį atlikimą ir inovaciją. Konkurencinis pranašumas nėra lemiamas sėkmės veiksnys. Svarbiausia – žmonės, kurie kaunasi ir laimi kovas. Svarbiausias kovoje – Generolas.
Pagal Sun Tzu, idealus generolas karą laimi dar jam neprasidėjus. Tai jis padaro dviem būdais:
1.Nuolat tobulindamas savo asmeninį charakterį;
2.Kurdamas kritinį strateginį pranašumą.
Kinų filosofijoje asmenybės charakteris – lyderystės pamatas. Žmonės, turintys tvirtą charakterį, gali tapti gerais lyderiais. Tačiau generolo charakteris išugdomas ne per vieną naktį. Generolas įgyja strateginį pranašumą išdėstydamas savo organizacijos pozicijas taip, kad ji negalėtų pralaimėti ir lauktų, kol priešas sudarys galimybę laimėti. Jis daro tai valdydamas informaciją. Kelios idealaus generolo savybės:
Idealus generolas nedaro klaidų.
Idealus generolas yra kantrus.
Idealus generolas yra neperprantamas.
Sun Tzu išskiria penkis veiksmus, kurie sąlygoja pergalę:
Laimi tie, kurie žino, kada galima kautis, o kada nevalia.
Laimi tie, kurie žino, kaip pasinaudoti tiek mažomis, tiek didžiulėmis pajėgomis.
Laimi tie, kurių žemieji ir aukštieji luomai puoselėja tuos pačius troškimus.
Laimi tie, kurie patys yra atsargūs ir laukia neatsargaus priešininko žingsnio.
Laimi tie, kurių karvedžiai gabūs ir valdovas jiems nenurodinėja.
Šios penkios tiesos ir yra pergalės pažinimo kelias.
Organizacija ir Sun Tzu efektyvumo modelis. Sun Tzu veikale „Karo menas“ armija yra organizacijos modelis. Organizacija pasižymi trimis esminėmis charakteristikomis:
1.Egzistuoja apibrėžtam tikslui pasiekti, t.y., ji egzistuoja tol, kol tikslas pasiekiamas.
2.Ji yra informacija grįsta ir siekia informacijos kaip pagrindo veiksmui. Vengia nepageidaujamos nuomonės ir spėlionių, pasirinkdama neapibrėžtumų įveikimą, apskaičiuoja pagrįstas galimybes. Sun Tzu pabrėžia, kad geriausieji vadovai yra sėkmingi situacijose, kuriose paprasti žmonės pralaimi todėl, kad jie įgyja informaciją anksčiau ir panaudoja ją greičiau. Pagrindiniai informacija grįstos organizacijos veiksmai yra informacijos rinkimas, apdorojimas, naudojimas ir skleidimas. Informacija grįstos organizacijos lyderiai organizacijos funkcijas mato kaip įtakojamas informacijos. Jie didina organizacijos efektyvumą greitindami informacijos procesų greitį ir gerindami jos kokybę bei naudodamiesi organizacijos darbuotojais.
3.Organizacijos yra visiškai lanksčios ir prisitaikančios. Jos greitai ir efektyviai reaguoja į įtakojančius aplinkos pokyčius.
Sun Tzu
filosofijoje skelbiami principai, naudingi vadovams:
1.Išmok kautis. Konkurencija neišvengiama, ji egzistuoja visur. Nereikia konkuruoti dėl konkuravimo. Konkuruoti dėl praturtėjimo ar laimėti be naudos yra rizikinga ir brangu. Konkuruoti turime tada, kai siekiame kažko svarbaus arba kai esame pavojuje. Konkuruodami negalime leistis būti vadovaujami emocijų. Jos sunaikina objektyvumą. Emocinės kontrolės praradimas yra didžiausia kliūtis, o taip pat ir griaunantis ginklas konkurento rankose.
2.Rodyk kelią. Lyderystė lemia sėkmę. Efektyvus lyderis, pagal Sun Tzu, pasižymi savidisciplina, tikslu, laimėjimu, atsakomybe, žiniomis, komunikabilumu, pavyzdžiu. Tuo tarpu penki nevykėlio bruožai: neatsargumas, bailumas, emocionalumas, egoizmas, perdėtas populiarumo siekimas.
3.Daryk tai teisingai. Konkurencinis pranašumas grindžiamas efektyviu vykdymu. Planavimas svarbus, tačiau sėkmės šaltinis – veiksmai. Pagal Sun Tzu, konkurencinis pranašumas įgyjamas sukuriant palankias aplinkybes ir jų pagrindu veikiant reikiamu laiku. Nugalėtojai tinkamus veiksmus atlieka tinkamu metu. Kantrybė – veikimas, kai palanku ir laukimas, kai nenaudinga. Vien tai, kad žinome kaip laimėti, dar nereiškia, kad galime laimėti.
4.Žinok faktus. Informacija arba jos nebuvimas apibrėžia sėkmės galimybes. Pagal Sun Tzu, yra du informacijos valdymo aspektai: informacijos rinkimas – sprendimams priimti bei informacijos skleidimas – priešui suklaidinti. Abiem atvejais būtina žinoti faktus. Geriausia informacija įgyjama iš asmeninės patirties. Sun Tzu skatina naudotis agentais ir informatoriais renkant ir skleidžiant informaciją, gautą iš pirmų šaltinių.
5.Tikėkis blogiausio. Nereikia tikėtis, kad konkurentai neatakuos pirmi. Todėl būtina adekvačiai pasiruošti, kaip juos nugalėti. Nepatartina imtis sunkių problemų neturint adekvačių išteklių. Net ir su pranašesne strategija pralaimėsite, jei neturėsite pakankamų išteklių. Pagal Sun Tzu – tam, kad laimėti, nėra svarbiausia turėti daugiausiai žmonių ar pinigų. Svarbiausia – atidžiai išstudijuoti konkurentą ir sutelkti savo išteklius į jo silpniausią vietą. Niekada konkurentų nepervertinkite. Atidžiai stebėkite jų veiksmų ir taktikų prasmę. Siekiant laimėti reikia tikėtis blogiausio.
6.Valdyk dieną. Konkurencingų veiksmų tikslas – greita pergalė. Konkurencijoje svarbiausia greitis. Viską reikia daryti kaip galima paprasčiau – paprasti metodai yra efektyvūs ir nebrangūs. Pradedant nuo jų, net jei jie nesuveiks, vis dar bus laiko išbandyti kitus būdus. Stovėjimas vienu žingsniu toliau konkurencinėje kovoje reiškia žymiai daugiau, nei bet koks kitas pranašumas. Kai jūs priekyje, konkurentas turi reaguoti.
7.Sudegink tiltus. Kai žmones vienija tikslas, jokios kliūtys negali jų sustabdyti. Sun Tzu pataria sėkmingam lyderiui ir jo komandai pastatyti save į tokias situacijas, kur yra didelė grėsmė pralaimėti. Kai žmonės žino, kad gali pralaimėti, jei nedirbs kartu, jie susivienys, kad pasiektų tikslą ir bus atsidavę jį įgyvendinant. Sėkmingas lyderis “stumteli” savo komandos narius pirmyn ir po to už jų nugaros sudegina tiltus.
8.Daryk tai geriau. Sun Tzu teigia, kad kare egzistuoja tik dvi taktikos: lauktos ir nelauktos. Geri vadovai derina lauktas ir nelauktas taktikas pagal tai, kaip klostosi situacija. Tačiau būtent nelauktos taktikos ir sukuria galimybes pergalei. Taikant nelauktas arba inovatyvias taktikas priešas negali iš anksto pasiruošti apsiginti. Inovacija – tai ginklas, kuris padaro vadovus neįveikiamais. Efektyvi inovacija nebūtinai yra komplikuota ar sudėtinga. Tie vadovai, kurie geba paskatinti ir įgyvendinti inovatyvias idėjas, turi neribotus išteklius konkurencinėms situacijoms.