Turinys
Įžanga 3
1. PENKIOS VALDYMO REVOLIUCIJOS 4
2. ROBERTAS OUENAS – PIRMASIS VADYBININKAS 8
3. PRAMONĖS REVOLIUCIJA 8
3.2. industrializacija 9
3.3. kapitalas, rinka, gamybos organizavimas 11
5. JAV EKONOMINĖ SITUACIJA XIX A. 12
5.1 JAV ekonominė plėtra, rinkų augimas 12
5.2 pramonės augimas 13
5.2 išradimai ir gamtos išteklių eksploatavimas 14
5.3 pramonės magnatai 15
4. FREDERIKAS U. TEILORAS 16
5. ANRI FAJOLIS 19
6. Išvados 23
7. Literatūros sąrašas 24
Įžanga
Komplikuojantis ūkiniam gyvenimui, kasdien tenka susidurti su daugybe sudėtingų ekonominių, socialinių, organizacinių problemų. Kaupiantis faktams buvo pastebėta, kad praktinės žmogaus veiklos srityse ( pramonėje, prekyboje, žemės ūkyje, valstybės valdyme ir pan.) galioja tam tikri organizavimo ir valdymo dėsniai, imta aiškintis, kaip jie veikia, ar galima tuos dėsnius taikyti plačiau. Eksperimentuojant buvo sukurtos pirmos teorijos, iš kurių pamažu susiformavo organizavimo ir valdymo mokslas – vadyba.
Šiame darbe apžvelgiamos vadybos mokslo atsiradimo prielaidos: pateikiamos penkios revoliucijos valdyme, mokslinės vadybos atsiradimo prielaidos – pramonės revoliucija, bei aprašomi klasikinės vadybos mokyklos atstovai – F. Teiloras ir A. Fajolis.
PENKIOS REVOLIUCIJOS VALDYME
Vadybos atsiradimo ir vystymosi istorijai maždaug 7 tūksančiai metų. Per šį periodą įvyko penkios valdymo revoliucijos, radikaliai pakeitusios ir jos vietą, ir reikšmę visuomenės gyvenime.Vadyba praėjo daugiaamžę revoliuciją įvairių visuomeninių – ekonominių farmacijų rėmuose.
Pirmoji valdymo revoliucija įvyko maždaug prieš septynis tūkstančius metų. Tuo metu Senovės Šumere atsirado raštas.Šis didžiulis pasiekimas žmonijos gyvenime privedė prie daugelio pasikeitimų, pavyzdžiui, ypatingo žynių – komersantų sluoksnio susiformavimo, kurie atliko prekybos operacijas, dalykinį susirašinėjimą ir komercinius skaičiavimus. Pirmoji valdymo revoliucija apibūdinama kaip “religinė – komercinė”.
Jau senovės visuomenėse – Šumere, Egipte ir Akade, pastebima transformacija, aukščiausios šventikų kastos išsisluoksniavimas, įvykęs todėl, kad jie savaip performavo esminius religinius principus.
Jeigu anksčiau dievai reikalaudavo žmonių aukų, tai vėliau, žinių nuomone, jiems(dievams) buvo reikalinga simbolinė auka. Dievai bus patenkinti, jei tikintieji apsiribos pinigų, gyvulių, sviesto, amatininkų dirbinių ir t.t. aukojimu.
Panašiu būdu iš gyventojų renkama duoklė tarytum išsiuntimo apeigų rėmuose, kaupėsi, buvo keičiama, leidžiama į ūkinę apyvartą. Dėka piniginių fondų papilnėjimo Šumero žyniai tapo turtingu ir įtakingu sluoksniu. Išliko molinės lentelės, ant kurių Šumero žyniai, vedė juridinius, istorinius, dalykinius raštus, kurių daugelis buvo susijęs su valdymo praktika. Žyniai stropiai vedė dalykinę dokumentaciją, tikrino buhalterinius skaičiavimus, vykdė tiekimo, kontrolės ir kitas funkcijas, valdė lėšų judėjimą. Ir mūsų laikais šios operacijos priklauso valdymo procesams.Šalutinis žynių valdymo veiklos rezultatas – rašto atsiradimas – teikė jiems prozinį charakterį, t.y. įsidėmėti didėjančios dalykinės informacijos apimtį buvo paprasčiausiai neįmanoma, teko darytu gana sudėtingus skaičiavimus, kas ir paskatino šventikus – komersantus išrasti raštą.
Dėka pirmosios revoliucijos valdymo vadyba susiformavo kaip komercinės ir religinės veiklos instrumentas, palaipsniui virsdamas į ypatingą socialinį institutą ir naują profesionalų užsiėmimą.
Antroji revoliucija valdymo srityje įvyko praėjus maždaug tūkstančiui metų po pirmosios ir buvo susijusi su Babilono karaliaus Chamurapio vardu (1972 – 1750 m. pr. e.), parengusio valstybės valdymo įstatymų rinkinį reguliuoti visą visuomenės santykių įvairovę tarp įvairių gyventojų socialinių sluoksnių. Remiantis šiais įstatymais buvo įvestas pasaulietinis valdymo stilius, sustiprėjo kontrolė, išaugo atsakomybė už darbų atlikimą.Tai buvo kokybiškai naujas valdymo lygis. Ne mikro, visos šalies o makroekonominiame lygyje. Todėl antroji valdymo revoliucija vadinama „Pasaulietine – administracine“.
Didelė Chamurapio kodekso, reguliavusio visą santykį tarp gyventojų socialinių grupių sistemų, reikšmė yra ta, kad buvo sukurtas savotiškas vadovavimas didelės imperijos administratoriams. Net jeigu Chamurapis būtų padaręs tik tai, ir šiuo atveju jis užimtų vertingą vietą vadybos istorinių asmenybių gretose. Visgi ne mažiau svarbu ir kita – Chamurapis suformavo savo lyderio stilių, pastoviai palaikė savo žmonių globėjo ir gynėjo įvaizdį. Tradiciniam valdymui, kuris charakterizavo ankstesnių valdovų dinastijas, tai buvo neginčytina naujovė.
Vadinasi, revoliucijos esmė vadyboje yra valdymo pilietinės manieros įdiegimas. Būdinga pirmas formalios organizavimo ir žmonių santykių reguliavimo sistemos atsiradimas, pirmų lyderio šaknų ir naujų elgesio motyvacijos metodų užgimimas.Tik po tūkstančio metų po Chamurapio mirties Babilonas atgaivino buvusią vadybos vystymo ir praktikos centro šlovę.
Trečioji valdymo revoliucija vadyboje žinoma kaip „gamybinė – statybinė“, kadangi ji buvo nukreipta valstybės
valdymo metodų sujungimui su už veiklą gamybos ir statybos sferoje kontrole. Ji tapo realybe Novuchudunosoro Antrojo valdymo laikais. Karalius Novuchudunosoras Antrasis (605 – 562 m. pr. e.) buvo ne tik kai kurių septynių pasaulio stebuklų projektų autorius ( Babilono bokšto ir Kabančių sodo), bet sukūrė ir įdiegė gamybinės kontrolės sistemą tekstilės fabrikuose ir grūdų saugyklose. Tekstilės fabrikuose Novuchudunosoras įvedė spalvotų etikečių naudojimą. Pagal jas buvo nustatoma verpalų kokybė, kurie patekdavo į gamybą kiekvieną savaitę. Toks kontrolės metodas leisdavo tiksliai nustatyti, kaip ilgai viena ar kita žaliavos partija būdavo fabrike. Beje tai naudojama ir šiuolaikinėje tekstilės pramonėje. Nemažai valdymo naujovių buvo įdiegta ir Senovės Romoje. patys žymiausi iš jų – Diokletiano (246 – 316 m. po e.) teritorinio valdymo sistema ir administracinė Romos katalikų bažnyčios organizacija, naudojusi funkcionalizmo principus jau antrajame šimtmetyje iki mūsų eros. netgi iki darbas ją vertina kaip labiausiai tobulą formalią organizacija vakarų pasaulyje. Šis indėlis labai vertinamas tokiose vadybos srityse kaip personalo valdymas, valdžios sistemos organizavimas ir autoriteto formavimas, o taip pat funkcijų specializacija.
Ketvirtoji valdymo revoliucija susijusi su kapitalizmo užgimimu Europos civilizacijos industrijos vystymosi pradžia. Jos pagrindiniai ypatumai – vadybos atskyrimas nuo nuosavybės (kapitalo) ir profesionalaus valdymo užgimimas. Jei anksčiau atradimai, praturtinantys vadybos teoriją ir praktiką, vykdavo spontaniškai, tarp jų būdavo ilgi laiko tarpai, tai šiame etape jie tapo reguliariais įvykiais. Taip atsirado naujos objektyvios prielaidos. Industrinė revoliucija, su ja susiję nauji visuomeniniai santykiai, labiau turėjo įtakos valdymo ir praktikos teorijai, nei ankstesnės revoliucijos.
Priklausomai nuo to, kaip pramonė progresavo, būtent peraugdavo ankstesnės fabriko sistemos ribas( manufaktūros), formavosi akcinio kapitalo sistema, kurio savininkai vis labiau tolo nuo betarpiško užsiėmimo bizniu kaip ekonomine veikla, nutaikyta pelno didinimui. Vadovo – savininko vieta buvo palaipsniui užimta šimtų, tūkstančių akcininkų. Atsirado nauja, pertvarkyta nuosavybės forma. Vietoj savininko atsirado daug akcininkų, vieno kapitalo valdytojų. Nauja nuosavybės sistema padėjo pagreitinti pramonės vystymąsi, sąlygojo valdymo atskyrimą nuo gamybos ir kapitalo ir galų gale atvedė prie administravimo bei vadybos virtimo savarankišku ekonominiu reiškiniu.
Administravimas buvo pradėtas traktuoti kaip bendrų tikslų ir politikos kompanijos formavimo procesas. Vadyba tada buvo suprantama kaip numatomos realizacijos kontrolė. Pirminė prasmė tame etape buvo vadybos turinys.Nuosavybės demokratizacija sąlygojo ir kontrolės specializaciją. Jei anksčiau verslininkas kontroliavo ir kapitalą, ir gamybą, tai esant naujoms sąlygoms jį pakeitė pajininkų (dalininkų) bendrija. Gamybinė kontrolė perėjo profesionalų – valdytojų rankas. Vadyba ir administracija, skiriami akcininkų, tapo jų įpareigotais atstovais pramonės įmonėje. Progresavo produkcijos realizavimo sfera, atsirado marketingas ir tapo neatsiejama vadybos dalimi. Valdymas jau negalėjo būti efektyviu tik remiantis sveiku protu. Prireikė nemažai specialių specialistų žinių, įgūdžių ir mokėjimo. Diletantų metodai traukėsi į praeitį.
Fabrikų epochoje vadybininko veikla apsiriboja gamybos procesu, tuo metu gana toli nuo darbo organizacijos moksliniu pagrindu. Vis dėlto vadyboje pastoviai plečiasi funkcijos. Į ją pastoviai įeina planavimas, raštvedyba, realizavimas, supirkimas, organizacijos tobulinimas, gamybos statistinė analizė. Atsirado ir išsivystė įmonės biudžeto formavimo ir vykdymo sistema. Dėl to kiekvienas gamybinis procesas išsiskyrė į savarankiškas vadybos funkcijas ir veiklos sferas. Vadyba ir administracija sudarė ir įdiegė ypatingus personalo veiklos instrumentus, taip pat sprendimo priėmimo sistemą, kompanijos politikos tikslų nustatymą,filosofinio valdymo įdiegimą.
Vadybos krikštinė yra privatus, o ne valstybinis sektorius. Jis užgimė kaip verslas – vadyba, bet susiformavo kaip mokslinis socialinis instrumentas ne vidutinėse ir smulkiose firmose, o smulkiose korporacijose. Čia nuostoliai dėl nepatenkinamo valdymo galėjo būti didžiuliai. Todėl valstybės, gaunančios mokesčius iš verslo ir privataus sektoriaus, gerovė priklausė nuo valdymo kokybės. Vadyba įtraukdavo į savo orbitą geriausius specialistus. Kartais net vidutinių gabumų žmonės, praeidami sudėtingą valdytojo kelią, tapdavo žymiomis asmenybėmis versle.
Vadinasi, ketvirtos valdymo revoliucijos šaltiniu valdyme tapo buržuazinė revoliucija. Ji reiškė išėjimą į istorijos areną visiškai nauja figūra – verslininko. Aštriausias poreikis kokybiško profesionalaus valdymo atvedė prie naujo samdomo valdytojo – vadybininko tipo. Visgi pramonės revoliucija ir klasikinis kapitalas tuo metu liko buržua laikotarpiu. Vadybininkas, kaip ypatinga figūra, tuo metu dar netapo profesionalu. Tik monopolistinio kapitalizmo epochoje pasirodė pirmosios verslo mokyklos ir profesionalios vadovų mokymo sistemos. Atsiradus profesionalų vadybininkų klasei atėjo naujo radikalaus perversmo era visuomenėje, kuris ir tapo penkta revoliucija
revoliucija valdyme, kuri įvyko 19 a. pab. – 20 a. pr. žinoma kaip biurokratinė. Jos teorine baze tapo koncepcija „racionali biurokratija“. Jai būdingi stambių hierarchinių struktūrų formavimas, valdomojo darbo suskaidymas, normų ir standartų įdiegimas, vadybininkų pareigybių įsipareigojimų ir atsakomybės formalizavimas.
Toliau galima išskirti svarbiausias koncepcijas, kuriomis remiantis buvo įneštas esminis įnašas į vadybos teorijos ir praktikos vystymąsi. Tai mokslinio valdymo (1885 – 1920 m., administracinio valdymo ( 1920 – 1950 m.), valdymas iš žmoniškųjų santykių pozicijos (1930 – iki šių laikų ), valdymas kokybinių metodų požiūriu (1950 – iki šių laikų ) koncepcijos. taip pat susiformavo moksliniai valdymo vertinimai, kurie vystėsi šiuolaikinėmis sąlygomis: valdymo vertinimas kaip procesas; sisteminis vertinimas;situacinis vertinimas.
Dabar sąvokos „vadyba“ turinys yra kaip mokslo ir praktikos valdymas, kaip valdymo įmone organizacija ir kaip valdymo sprendimų priėmimo procesas. Po moksliniais vadybos pagrindais slypi mokslinių žinių sistema, kuri sudaro valdymo praktikos teorinę bazę. Visos šiuolaikinės vadybos mokyklos, vadybos metodai tapo ilgalaikiu vystymosi rezultatu. Vadybos teorija ir praktika formavosi glaudžiame ryšyje su laimėjimais kitose srityse, tokiose kaip matematika, inžinieriniai mokslai, sociologija, psichologija ir t.t. Naudojant šiuos pasiekimus, teorijos tyrinėtojai valdymo srityse, o taip pat praktikos išskyrė faktorius, kurie pozityviai įtakojo organizacijos veiklą.
Vadinasi, vadybos vystymasis nulemtas ilgos istorijos. Tai – evoliucinis nepertrauktas procesas, gavęs praktinį ir teorinį įsikūnijimą. 19 a. pab. – 20 a. pr. pasirodė pirmi rimti darbai , kuriuose pabandyta moksliškai apibendrinti sukauptą patirtį ir visų vadybos mokslinių pagrindų formavimąsi. Tai buvo objektyvi reakcija į pramoninio vystymosi poreikius , kurie vis labiau įgavo masinį charakterį – masinė gamyba, masinė realizacija, orientacija į didelės apimties rinką ir stambiamastę organizaciją galingų korporacijų ir akcinių bendrovių forma. Įmonėms gigantėms reikėjo racionalesnės gamybos ir darbo organizacijos, tikslaus ir tarpusavy susijusio darbo visų padalinių ir tarnybų, vadybininkų ir vykdytojų atitinkamai moksliškai pagrįstais principais, normomis ir standartais.
ROBERTAS OUENAS – PIRMASIS VADYBININKAS
Manoma, kad škotų pramonininką Robertą Oueną (Robert Owen, 1771 – 1858) galima laikyti pirmuoju vadybininku. Dirbdamas didelio (tų laikų požiūriu) medvilnės fabriko Niulenroke vadovu, jis, apibendrinęs praktinę patirtį ir pralenkęs laiką, bandė spręsti pagrindinius vadybos uždavinius, susietus su darbo našumu, žmonių darbu. Jis teigė, kad vadovas yra ne „teorinė abstrakcija“, bet vienas svarbiausių asmenų versle.
R. Ouenas su gailesčiu pripažindavo, kad daugumos to meto manufaktūrų valdytojams žmogus tebuvo tik „antraeilė nevertinga mašina“. Skirtingai nuo kitų, suprasdamas žmogaus kaip darbuotojo vertę, jis kviesdavo savo kolegas „…elgtis su gyvomis mašinomis taip pat atidžiai ir dėmesingai, kaip elgiamasi su negyvomis…“, nes dėmesys ir rūpinimasis žmogumi kabai pakelia „tos gyvos mašinos vertę“. R. Ouenas ieškojo ir kitų paskatų darbininkų darbo motyvacijai argumentuoti. Pavyzdžiui įvairių spalvų kvadratais , pritvirtintais prie mašinų gamybos cechuose, jis bandė skatinti darbininkus geriau dirbti.
R. Ouenas domėjosi savo darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygomis ir stengėsi jas pagerinti. Jis rūpinosi ne tik savo darbininkais, kuriuos skatinos mokytis, bet taip pat rūpinosi Niulenorko gatvių sanitarinių sąlygų gerinimu, tobulino bendrąją miesto gyventojų švietimo sistemą.
PRAMONĖS REVOLIUCIJA
XIX a. viduryje labiausiai Europoje skyrėsi Vakarų Europa ir pietinė bei rytinė Europos dalys. Pietuose ir Rytuose gyventojų skaičius didėjo sparčiau, buvo daugiau skurdo, beraščių, gyventojai vidutiniškai gyveno trumpiau negu Vakarų Europoje. Ekonomiškai šiose teritorijose dominavo neturtingi mažažemiai valstiečiai ir dideli dvarai su baudžiauninkais, kurie neturėjo žemės nuosavybės. Dvarininkai su jais galėjo elgtis beveik kaip su savo asmeniniu turtu. Baudžiauninkai neturėjo jokių teisių. XIX a. antrojoje pusėje panaikinus baudžiavą, dvarų sistema išliko, o buvę baudžiauninkai tapo žemės ūkio darbininkais. Europos Pietuose ir Rytuose nebuvo turtingos prekybinės buržuazijos, kuri būtų kūrusi pramonę ir kovojusi su turtingų dvarininkų įsigalėjimu.
Vakarų Europoje buvo kitaip. Didžiojoje Britanijoje pramonės perversmas prasidėjo jau apie 1750 m., o nuo XIX a. pradžios jis plito į žemyno šiaurės ir vakarų dalį. Vykstant industrializacijai kūrėsi naujos visuomeninės klasės, vis platesni sluoksniai įsitraukė į politinį gyvenimą.
XIX a. viduryje pasaulyje gyveno beveik milijardas žmonių. Gyventojų skaičiaus augimo tempas buvo didžiausias Europoje. Šioje pasaulio dalyje tada gyveno apie 23 procentai planetos gyventojų. 1990 m. Europos gyventojai sudarė 10 procentų planetos gyventojų.
Augant industrializacijai ir gyventojų skaičiui padidėjo energijos ir gamtos išteklių – akmens anglies ir mineralų – naudojimas. Visa ekologinė sistema patyrė didėjantį spaudimą.
Gyventojų skaičius Europoje kito
Iki XVIII vidurio mirtingumas ir gimstamumas buvo gana didielis. Vėliau kūdikių mirtingumas ėmė mažėti. Dėl geresnės mitybos ir higienos, skiepų nuo raupų, pigesnio ir sveikesnio maisto Europoje XIX a. įvyko demografinis sprogimas. Pailgėjusi gyvenimo trukmė kompensavo sumažėjusį gimstamumą, kuris kito dėl kelių priežasčių. Vis daugiau vaikų išaugdavo, todėl tėvams senatvei užsitikrinti nebereikėjo turėti jų tiek daug kaip anksčiau. Vidurinioji klasė: siekė geresnio išsilavinimo, norėjo daugiau laisvalaikio. Tai taip pat mažino gimstamumą. Priėmus įstatymus, draudžiančius vaikams dirbti, darbininkų klasės šeimoms pasidarė brangu auginti daug vaikų.