TURINYS
ĮŽANGA………………………………………………………………………………………………………………………….3
I. VERTYBĖS ORGANIZACIJOS KULTŪROJE………………………………………………………………..4
1.1. Santykiai organizacijoje. Bendravimas…………………………………………………………………………..4
1.2.Interesų konfliktas………………………………………………………………………………………………………..4
1.3. Moralinė organizacijos atsakomybė……………………………………………………………………………….5
II. ETIKOS KODEKSO SAMPRATA………………………………………………………………………………….7
2.1. Etikos kodekso svarba…………………………………………………………………………………………………..7
2.2.Etikos kodekso tikslai……………………………………………………………………………………………………8
III. VALDYMO EFEKTYVUMAS SKATINIMO FORMA……………………………………………………9
IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………………………12
LITERATŪRA………………………………………………………………………………………………………………….13
ĮŽANGA
Pastaruoju metu jaučiamas vis didesnis susidomėjimas verslo etika. Tačiau dar labai dažnai verslo etika painiojama su verslo etiketu, gebėjimu organizuoti įmonės veiklos pristatymus, vesti derybas. Verslo etika – tai ne derybų organizavimo menas, ne įmonės pristatymas, ne etiketas. Tai – vadybos mokslo dalis.
Verslo etika gali būti suprantama dvejopai:
Kaip profesinė etika, išreiškianti profesionalo etinę laikyseną;
Kaip etinių principų taikymas konkrečioms verslo situacijoms spręsti.
Verslininko, nepaisančio etikos taisyklių – vadinantis ir socialiai nepatikimo verslininko ar specialisto paslaugomis naudojasi nedaugelis. Todėl individualus verslininkų elgesys negali būti nustatytas vien tik apeliuojant į jų asmeninę moralę: verslininkas privalo suprasti įsipareigojimus ir taipogi jų laikytis, kurie priklauso atskiriems objektyvuotiems socialiniams jų veiklos vaidmenims, vadinasi, ir būti jiems atsakingi kaip subjektams.
Šiame darbe trumpai bandysiu šias sritis:
– Vertybes organizacijos kultūroje;
– Etikos kodekso sampratą;
– Valdymo efektyvumą skatinimo forma.
I. VERTYBĖS ORGANIZACIJOS KULTŪROJE
1.1.Santykiai organizacijoje. BendravimasVerslo sėkmei tiek etiniu, tiek kultūriniu požiūriu didelę reikšmę turi nepriekaištingi darbiniai santykiai organizacijos viduje, su vartotojais, tiekėjais, visuomene, žiniasklaida, t.y. su visais jos suinteresuotaisiais. Ypatingą reikšmę turi santykių etika, t.y. moralinių – dorovinių nuostatų visuma, sukurianti tam tikrą moralinį – psichologinį bendravimo versle klimatą. Rinkos santykių etika atspindi socialinę verslininkų atsakomybę, jų visuomeninę misiją. Skirtingai nuo teisinių kodeksų, etika remiasi kultūra, visuomenės nuomone, tradicijomis, įpročiais.
Kaip žinome, yra bendrosios verslininkų taisyklės, kuriose reikalaujama atsakomybės visuomenei, sąžiningumo, įstatymų, duotojo žodžio laikymosi, puikios gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų kokybės, darbo ir prekių saugumo, sąžiningų santykių su darbuotojais, įsipareigojimų partneriams vykdymo, visų finansinių bei gamybinių įsipareigojimų laikymosi ir pan. Kaip matome, šios elgsenos taisyklės dažnai neatitinka dabartinių Lietuvos verslininkų elgsenos, kur dar daug neatsakingumo, apgaulės, egoizmo, įstatymų negerbimo. Tiesa, Lietuvoje laikytis etinių normų ir civilizuotų rinkos santykių apsunkina ekonominis nestabilumas, dažnas teisinių įstatymų keitimas, vyriausybės mokesčių politika, reketas ir korupcija.
1.2.Interesų konfliktas.
Interesų konfliktas – tai sutarimo tarp dviejų ar daugiau šalių (konkrečių asmenų, grupių) nebuvimas darbiniuose santykiuose.
Įprasta manyti, kad konfliktas griauna dalykinius santykius, turi negatyvių pasekmių bendram darbui. Tačiau pastaruoju metu yra pripažįstama, kad konfliktinė situacija gali turėti ne tik negatyvią, bet ir pozityvią reikšmę, nes kai kada tai duoda konstruktyvių (kūrybinių)rezultatų. Šiuo atveju randamas kompromisinis sprendimas, paremtas inovacija ir skatinantis organizaciją efektyviau dirbti. Kai kada organizacijose mėginama net dirbtinai sukelti konfliktinę situaciją, nes tai padeda išsiaiškinti nuomones, suteikia papildomos informacijos, atsiranda daugiau galimų alternatyvų. Taigi viskas priklauso nuo to, kaip yra valdoma konfliktinė situacija, kokiais būdais ji sprendžiama. Čia labai svarbią reikšmę įgauna vadybos etika.
Organizacijoje yra skiriami šie konfliktai: vidinis asmenybės konfliktas, tarpasmeninis konfliktas, vidinis grupės konfliktas, tarp grupinis konfliktas, vidinis organizacijos konfliktas.
• vidinis asmenybės konfliktas dažnai pasireiškia tada, kai individas privalo pasirinkti, kieno interesus kelti aukščiau – savo ar organizacijos. Dažnai darbuotojas
privalo atskirti savo finansinius interesus nuo verslo sandorių.
• tarpasmeninis konfliktas – tai dažniausiai pasitaikanti konfliktų rūšis. Jis pasireiškia individų nesutarimu dėl skirtingo savo organizacijos tikslų suvokimo, dėl nuomonių skirtumo sprendžiant problemą, taip pat dėl neigiamų emocijų, jausmų vienas kito atžvilgiu.
• vidinis grupės konfliktas – tai konfliktas tarp grupės narių arba vieno grupės nario su visa grupe, pvz. kai atsiranda naujas neformalus lyderis, keičiasi vadovybė.
• tarpgrupinis konfliktas – nesutarimas tarp organizacijos grupių, pasireiškiantis, pvz., nepasitenkinimu darbų paskirstymu, ir turintis socialinį ar emocinį atspalvį.
• vidinis organizacijos konfliktas dažniausiai asocijuojasi su nepasitenkinimu vadovybės sprendimais, atskirų darbų planavimu ir pan.
Kad konfliktas būtų išspręstas sėkmingai, reikia išsiaiškinti jo kilimo priežastis. Paprastai konfliktų priežastys būna tokios:
• netinkamas išteklių paskirstymas;
• skirtingi organizacijos padalinių tikslai;
• nuomonių bei vertybių skirtumai;
• elgesio manierų, išsilavinimo bei gyvenimiškos patirties ypatumai;
• žemas komunikacijos lygis.
Organizacijoje kylantys konfliktai dažniausiai sprendžiami struktūriniais metodais:
• vadovui pasinaudojant savo padėtimi (įsakymai, direktyvos ir pan.);
• nuosekliai aiškinant darbinius reikalavimus;
• konfliktuojančiuose padaliniuose diegiant specialius integruojančius (koordinuojančius) mechanizmus;
• sutelkiant įvairus padalinius bendroms problemoms spręsti;
• organizacijos darbe taikant atnaujintas darbuotojų skatinimo už konstruktyvias idėjas ir sprendimus sistemas.
1.3. Moralinė organizacijos atsakomybė
Moralinė atsakomybė – tai tam tikras žmogaus santykis su pasauliu, asmenybės veiklos ir elgesio reguliavimo būdas. Moralinė atsakomybė kyla iš moralės. Moralė – viena iš visuomenės sąmonės formų, socialinis institutas, reguliuojantis žmogaus elgesį visose be išimties visuomenės gyvenimo srityse.
Moralė nėra tik moralinės sąvokos, normos, principai, idealai. Tai tam tikras vertybinis viso gyvenimo pjūvis. Subjektyviai moralė – sąžinės savybė, pasireiškianti poelgių motyvacija, jų vertinimu. Individas jaučia moralinio vientisumo poreikį, poreikį būti patenkintam savimi, jausti savo padorumą, turėti moralinę motyvaciją.
Moralinė atsakomybė – viena iš pagrindinių dorovės sąvokų, nusakanti asmenybės santykį su jai keliamais doroviniais reikalavimais, laisvu apsisprendimu. Kadangi dorovinė laisvė reiškia sąmoningą poelgių pasirinkimą, asmenybė, pasirinkdama juos, turi suvokti savo poelgių visuomeninę reikšmę ir numatyti pasekmes.
Moralinė atsakomybė organizacijoje gali būti tiek individuali, tiek kolektyvinė. Kalbant apie organizacijos vidaus moralinę atsakomybę, reikia suvokti, kad ją sudaro jos narių moralinė atsakomybė.
Organizacijos veikla gali būti grindžiama vien tiesiogine veikla – pelno siekimu, veiklos plėtimu, įsitvirtinimu rinkoje ar pirmavimu prieš konkurentus. Tačiau moralinis vertinimas taip pat yra svarbus ir būtinas, norint ateityje sėkmingai plėtoti savo veiklą.
Moralinę atsakomybę organizacijos viduje reikėtų nagrinėti dviem aspektais:
• kaip tam tikros grupės narių tarpusavio moralinę atsakomybę;
• organizacijos, kaip subjekto, vidinę atsakomybę jos nariams.
Kiekviena organizacija kaip mažas visos visuomenės modelis, atspindintis jos siekius, vertybes ir tradicijas. Organizacija – tai svarbus tarpinis elementas tarp individo ir visuomenės: individas su savo vertybėmis ir tam tikru atsakomybės laipsniu ateina į organizaciją, o organizacijų visuma sudaro visuomenę. Tad neišvengiamai reikia analizuoti individų, grupės narių moralines vertybes, atsakomybę vienų kitiems ir organizacijai kaip vienetui.