TURINYS
Įvadas 3
Vadybos funkcija 5
Prognozavimo metodai 5
Strateginis planavimas 5
Organizavimas, jo esmė 7
Motyvavimo esmė ir raida 8
Kontrolė 9
Kontrolės procedūra 11
Kontrolės sistema įmonėje 12
Naujos Vadybos funkcijos 13
Suteikti energijos 13
Įgalioti 14
Remti 14
Bendrauti 15
Išvados ir pasiūlimai 17
Literatūros sąrašas 18
Įvadas:
Vadybos pagrindų uždavinys duoti bendrą supratimą apie formalias ir neformalias, komercines ir nekomercines, mažas ir dideles organizacijas ir efektyvų jų, valdymą.
Geras vadovas privalo atsižvelgti į susidariusią padėtį ir veikti prognozuodamas įvykius – numatyti, kas bus ateityje, ir jiems rengtis, o ne veikti reaguojant į jau įvykusius įvykius.
Vadybos sritis yra labai plati, dėl to bus pateikiama kiek galima daugiau pažiūrų. Viso kurso metu bus akcentuojama, kad vadovas privalo nuolat analizuoti organizacijos pada1inilĮ sąryšį, organizacijos ir išorinės aplinkos ryšius ir žinoti, kad bet koks sprendimas vienaip ar kitaip paveiks visą organizaciją.
Kurso tikslas – parodyti tuos dalykus, kuriuos reikia studijuoti gilinant vadybos žinias ir dirbant praktinį vadovo darbą; suteikti vadybos žinių pagrindus tiems moduliams, kurie bus giliau studijuojami aukštesniuose kursuose.
Žmogus, supratęs, kad vienas negalės patenkinti kokių nors savo poreikių, ima ieškoti organizacijų – žmonių bendrijų, siekiančių kažkokio vieno tikslo, kur galėtų tą savo poreikį patenkinti. Nepaisant to, kad bendras organizacijos tikslas, įprasminantis jos egzistavimą ir leidžiantis jai tam tikrą laiką gyvuoti, negali sutapti su į organizaciją susivienijusių žmonių tikslais, žmogus dažniausiai susiranda organizacijas, kur gali patenkinti visus svarbiausius savo poreikius, ir įsijungia į jas. Žmonių susivienijimas organizacijoje, būtinumas paskirstyti darbą tarp jos narių ir koordinuoti jų pastangas taip, kad norimi rezultatai būtų pasiekti sunaudojant mažiausiai išteklių, pagimdo iš esmės naują veiklos sritį vadybą. Šią veiklos sritį tiria vadybos mokslas. Beveik dvidešimt metų dėstęs vadybos pagrindus įmonių ir organizacijų vadovams, siekdamas ne tiek pateikti infonnacijos vadybos klausimais sistemą, kiek padėti ugdyti specifinius vadybinio mąstymo pagrindus, kuriuos ypač sunkiai įsisavina profesijų, besiremiančių didžiuliu infonnacijos, sukauptos specialisto atmintyje, kiekiu, atstovai, kas ypač būdinga teisininkams bei medikams ir labai svarbu kitoms profesijoms, autorius parengė savo pinnąjį didesnį darbą vadybos klausimais „Valdymo pradžiamokslis“ (Mintis, 1990). Kadangi knyga buvo baigta rašyti 1988 metais ir orientuota į tuo laiku populiarios „pertvarkos“ įgyvendintojų poreikius, joje yra komunistinės retorikos. Noras atsikratyti tos retorikos ir nauji uždaviniai autoriui ėmus vadybos pagrindus dėstyti visai darbo patirties neturintiems aukštųjų mokyklų studentams paskatino parengti sistemiškiau išdėstytų vadybos pagrindų, susietų su organizacijų teorija, knygą „Organizacijos ir vadyba“ (Alma littera, 1996). Reikėtų atkreipti skaitytojo dėmesį į kai kuriuos nesusipratimus vartojant žodį „vadyba“. Beveik kiekviename vadybos vadovėlyje anglųkalba galima rasti žodžius“ to manage means to do by others’ hands“ – valdyti – reiškia daryti kitų rankomis. Taip ir autorius aiškino valdymą socialinėse sistemose, tada dar nevartodamas žodžio „vadyba“ „Valdymo pradžiamokslyje“ ir savo paskaitose, kol nesuabejojo klausimu: „Ar prašymas, kad vaikas atneštų šlepetes, irgi yra vadyba?“ Taip autoriaus vartojamame vadybos apibrėžime atsirado žodis „organizacijose“. Knygoje „Organizacijos ir vadyba“ rašoma: „Organizacijų vadovybės tikslo siekimas pavaldinių pastangomis ir vadinamas vadyba“ (Butkus F.S. Organizacijos vadyba. – Vilnius: Alma Litters, 1669, p.10.).1998 metais išėjo P. Zakarevičiaus knyga, kurioje pateikti išsamiausi samprotavimai dėl šio termino vartojimo. Vadyba apibūdinama, kaip „visuminė organizacijos valdymo veikIa“ ir prakti ne prasme apibrėžiama, kaip „specifinė veikla, kurią vykdant reguliuojami visi organizacijoje (socialinėje-ekonominėje sistemoje) vykstantys procesai“ (Zakarevičius P. Vadyba: genezė, dabartis, tendencijos. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 1998, p. 9, 10.). Joje pagristai nekorektiškais laikomi dar dažnai vadybos specialistų kalboje ir spausdintuose darbuose vartojami žodžių deriniai „finansų vadyba“, „gamybos vadyba“, „marketingo vadyba“, „kokybės vadyba“. Juos iš savo kalbų ir raštų nuosekliai bando „išravėti“ ir šios knygos autorius, bet, atrodo, kad tai ne visada pavyksta, nes jie per daug ileido šaknis Lietuvos vadybos specialistų leksikone. Toliau dalyvaujant vadybos specialistų rengimo Lietuvos aukštosiose mokyklose darbe autoriui pasirodė, kad tie specialistai menkai supažindinami su kasdieniniu organizacijos valdymo darbu, jo ypatybėmis ivairiose organizacijose. Visoje organizacijos vadyboje labai svarbus organizacijos darbo objekto (dalyko, iš kurio daromas darbo produktas, kalbininkų vykusiai pavadinto gaviniu) vertimo darbo produktu proceso valdymas. Jei jau darbo produktą daro keletas žmonių, tas procesas turi būti išdėstytas ir erdvėje,
ir laike, turi būti prižiūrimas ir, esant nukrypimams nuo numatytos eigos ar kokybės reikalavimų, atstatomas i numatytas vėžes. Šio proceso valdymas vadybos literatūroje anglų kalba vadinamas“ operations management“, kas tinka bet kokios veiklos valdymui ivardyti nepriklausomai nuo to, ar tai materiali gamyba, ar paslaugų teikimas, ar meninė arba mokslinė kūryba, visur organizacija veikia, arba angliškai -“ operates „. Kadangi vadybos mokslas plėtojosi daugiausia atsižvelgdamas i gamybos poreikius, būtent šioje srityje buvo kuriamos sudėtingiausios gavinio pavertimo organizacijos darbo produktu technologijos, 0 tai sudarė didžiausius sunkumus valdant, kai reikėdavo sinchronizuoti visądaugiaoperacini procesą, kartu stengiantis kuo geriau panaudoti visus reikalingus išteklius, vadybos literatūroje rusų ir lietuvių kalbomis dažniausiai būdavo apsiribojama gamybos valdymo nagrinėjimu. Ieškoti bendrų organizacijos produkto darymo (autorius nori iteisinti ši žodL tinkanti ir gamybai, ir paslaugoms, ir nematerialiai veiklai, ir ilgą laikąišliekantiems bei momentą išgyvenantiems produktams, tokiems, kaip koncertas, spektaklis, paskaita, sporto varžybos – visur kažkas kažką, reikalingą vartotojams, „daro“) pagrindų nebuvo bandoma.
Paties organizacijos produkto darymo proceso valdymas turi savo ypatybių ir tais atvejais, kai organizacija sukuriama kokiam nors vieną kartą atliekamam veiksmui, bet ivairiųypatybių gausa atsiranda, kai organizacija veikia nuolatinio pasikartojimo režimu: diena išdienos turi kartoti tuos pačius procesus, pateikti vartotojams tuos pačius produktus. Nuolat pasikartojančioje veikloje reikia kartoti ne tik produkto darymo operacijas, bet ir jas laiduojančius aprūpinimo reikalingais ištekliais (energetiniais, materialiniais, piniginiais), irengimų priežiūros, darbuotojų žinių, igūdžių, darbingumo ir noro dirbti palaikymo, gamtosaugos veiksmus. Visų šių procesų valdymas ir sudaro kasdieninę vadovo veiklą, igyven dinamą bendraujant su savo pavaldiniais, naudojant vadybos infonnacijos sistemą nelabai didelėse organizacijose, kokių dauguma yra ir, matyt, bus Lietuvoje. Taigi kasdieninės organizacijos veiklos valdymas, kurį skiriant nuo strateginio valdymo, matyt, geriausiai tiktų vadinti operatyviu organizacijos veiklos valdymu, ir bus nagrinėjamas šioje knygoje, kuriąautorius laiko paskata toliau ugdyti vadybinį mąstymą, ieškoti įvairių organizacijų veiklos valdymo bendrybių ir ypatybių, giliau studijuoti ir kitus vadovui būtinus dalykus: produkto darymo technologiją, finansus, marketingą, psichologiją. Knygoje nagrinėjamas objektas yra sudėtinga daugelio glaudžiai susijusių veiksnių lemiama veikla, todėl, norędamas padėti skaitytojams susidaryti tinkamą nuostatą prieš imantis ją skaityti, autorius vėl remiasi I. Kantu: „kai kurios knygos būtų daug aiškesnės, jeigu jų nesistengtų padaryti tokių aiškių. Mat, nors aiškumą teikiančios priemonės padeda suprasti atskiras dalis, tačiau neretai kliudo suprasti visumą, neleisdamos skaitytojui pakankamai greitai ją apžvelgti, ir visomis savo ryškiomis spalvomis vis dėlto užtemdo bei apsunkina sistemos sąnaros, arba struktūros, pažinimą, 0 tuo tarpu nuo sistemos struktūros daugiausia priklauso sprendiniai apie jos vienumą ir nuodugnumą.“ (Kant I. Grynojo proto kritika. – Vilnius: Mintis, 1996, p. 33.) I. Kanto mintis čia ypač tinka, kadangi ir autorius, rengdamas šią knygą, norėjo padėti skaitytojui geriau suprasti valdymo darbo visumą, 0 ne detaliai išnagrinėti veiklos įvairių tikslų kryptimis valdymo ypatybes.
Vadybos funkcija tai valdymo darbų dalis turinti savitus tikslus. procesus ir poveikio būdus. Nagrinėjant vadybos funkcijas, valdymas analizuojamas kaip veikla ir kaip valdymo objektas. Trumpai apibūdinsime vadybos funkcijas.
Tikslas yra firmos veiklos orientyras ir vertinimo kriterijus. kuriam pasiekti nukreipta visa firmos veikla. Tikslo formavimas yra valdymo proceso pradinis ir galutinis taškas.
Prognozavimas – organizacijos veiklos būklės ateityje tikimybinis įvertinimas.
Planavimas – pagrindinė vadybos funkcija, jungianti tikslus, išteklius ir rezultatus.
Organizavimas – valdomo objekto ir subjekto sąveikos nustatymas, valdymo struktūrų formavimas ir tobulinimas.
Motvvavimas – žmonių aktyvinimas rezultatyviam darbui, darant materialini ir moralinį poveikį.
Kontrolė yra vieno valdymo ciklo pabaiga ir naujo pradžia. Ji garantuoja grįžtamą valdymo ryšį ir neatskiriama nuo planavimo.
Tai bendrosios funkcijos, kuriose yra išskiriami antriniai technologiniai ciklai, rodantys jų igyvendinimo technologiją. Šie ciklai vadinami konkrečiomis funkcijomis.
Prognozavimo metodai
Prognozavimas yra būdas panaudoti praeities patirtį ir dabarties prielaidas ateičiai spėti. Dabar prognozė daug kur naudojama. Daromos ekonomikos, technologijos ir konkurencijos raidos prognozės. Prognozė apklausos ir jos tyrimo būdu yra socialinis prognozavimas. Kiekybinė prognozė naudojama įsitikinus, kad praeityje buvusi tendencija gali tęstis ir ateityje, kai pakanka informacijos statistiškai patikimoms priklausomybėms ir tendencijoms nustatyti. Dinaminių eilučių analizė pagrįsta nuostata, kad iš praeities duomenų galima vertinti ateitį. Ji dažnai naudojama paklausai numatyti.
Koreliacinė analizė parodo kelių reiškinių tarpusavio priklausomybės
pobūdį ir šių ryšių tamprumą.
Kokybės prognozės būdai yra žiuri nuomonė; visuotinė pardavėjų nuomonė; ekspertinis įvertinimas.
Strateginis planavimas:
Strateginio planavimo funkcijos, esmė ir nauda
Strategija yra svarbiausia organizacijos veiksmų programa. nurodanti ilgalaikių tikslų prioritetus ir išteklius jiems pasiekti. Ji rengiama prognozių pagrindu. Dėl to strategija tiksliai nenurodo, kaip įmonė sieks savo tikslų; tai – vidutinės trukmės ir trumpalaikių programų uždavinys. Ji tik suformuluoja pagrindinius tikslus ir politiką jiems pasiekti, kad visa organizacija veiktų viena kryptimi. Strategiją rengia aukščiausiojo lygio vadovybė, o ją įgyvendinant dalyvauja visų lygių vadovai
Strateginis planavimas yra veiksmų ir sprendimų rinkinys specifinėms strategijoms parengti. Strateginis planas tai ilgalaikės veiklos programa, kurią reikia nuolat keisti priderinant prie pasikeitusios aplinkos. Jis negarantuoja, kad imonei seksis, jeigu bus klaidų ją valdant.
Strateginiame planavime ribose ryškios keturios valdymo veiklos rūšys:
1. Išteklių paskirstymas. Yra aptariamos ribotų išteklių (medžiaginių išteklių, lėšlĮ, talentingų darbuotojlĮ ) naudojimo prioritetinės sritys.
2. Prisitaikymas prie aplinkos. Numatomi ilgalaikiai veiksmai
santykiams su išorės aplinka užmegzti ar juos pagerinti.
3. Vidinis koordinavimas. Jo turinys – strateginės veiklos derinimas organizacijos viduje atsižvelgiant į stiprius ir silpnus jos bruožus.
4. Organizacinis vidinis numatymas. Jo prasmė ta, kad organizacija turi mokytis iš praeities strateginių sprendimų rezultatyvumo ir pritaikyti prie strategijos savo struktūrą. Strateginio planavimo procesą galima parodyti tokia schema:
Strateginis planavimas yra kruopštus ir sistemingas pasiruošimas. ateičiai. Jo sistema parodyta schemoje.
Paskirtis – pamatinis organizacijos tikslas ( misija ). Jis nusako jos egzistavimo priežastis ir yra už organizacijos ribų. Ji turėtų žinoti visi organizacijos darbuotojai. Paskirtį apibūdina: firmos verslas; firmos darbo principai; firmos vidaus psichologinis klimatas ir kokius žmones firma patraukia. Pagal paskirtį formuojami organizacijos tikslai. Jie bus rezultatyvūs, kai: