Vadybos įvadas

Vadyba – valdymas, vadovavimas socialinems grupems, ?monems, ivairaus tipo organizacijoms, imonems, istaigoms, mokykloms ir t.t. Vadybos mokslo praktika labai sena. Rašytiniai dokumentai egzistuoja apie 6 tukstancius metu, o mokyklos – jaunos, susiformavusios šio am?iaus prad?ioje. Studiju objektas yra socialines sistemos ?mones. Vieningo apibre?imo nera. Ivairus autoriai vadyba apibudina skirtingai. Labiausiai paplites ir pripa?intas apibudinimas – vadyba yra mokslas apie planavimo organizavimo, motyvavimo ir kontroles funkcijas socialinese organizacijose.

Organizacija – ,tai grupe ?moniu, kuriu veikla samoningai koordinuojama stengiantis pasiekti u?sibre?ta tiksla, ir kuria sudaro 2 ar daugiau ?moniu. Organizacija turi bendra tiksla; visi organizacijos nariai drauge dirba siekiant šio tikslo. Vadybos tikslas yra organizuoti darba taip, kad numatytus igyvendinus ir iškilusius u?davinius išsprendus taikiai, per trumpa laika su ma?iausiomis sanaudomis.

Pagrindines vadybos kategorijos yra jos funkcijos, metodai ir gamybos arba paslaugu valdymo operaciju sistema, sistemos sudarymas ir funkcionavimas. Svarbi veiklos kryptis funkcijonuojant rinkos salygomis yra visuotines kokybes problema. Visuotines kokybes kategorija reiškia, kad visose srityse darbas atliekamas laiku ir kokybiškai. Pagrindiniai vadybos metodai yra palyginimas, analize, sinteze, matematiniai metodai ir kt.

1.Organizacija, vadovas ir sekmingas valdymas

* Organizacijos, valdymo ir vadovu darbo apibudinimas – pagrindiniu koncepciju samprata

* Formalios, neformalios ir sudetingos organizacijos, ju tipai. Organizaciju priklausomybe nuo aplinkos.

* Horizontalus ir vertikalus darbo pasidalijimas. Valdymo butinybe, esme, vaidmuo ir funkcijos. ?emutines, vidutines ir aukšciausios grandies vadovai. Mened?eris ir verslininkas. Verslininkas vadovo vaidmenyje.

* Organizacijos sekmes komponentai: efektyvumas, ekonomiškumas ir našumas. Nera “vieninteliu teisingu” atsakymu vadyboje. Situacinis, integralinis vadybos pobudis. Nesekmingos vadovu karjeros prie?astys.

Organizacijos veikia visuose trijuose sektoriuose – gavybos, gamybos ir aptarnavimo. Ju priklausomybe ivairi. Jos gali buti valstybines, akcines, privacios, individualios ir kt. Vadovo darbasir pats valdymo procesas priklauso nuo organizacijos dyd?io, gaminamos produkcijos ar atliekamu paslaugu pobud?io, dirbanciuju kolektyvo, ?moniu išsilavinimo, kulturos lygio ir kitu veiksniu. Vadovo darbas visur labai ivairus ir sunku nusakyti jo bendrus bruo?us ir skirtumus. Vadovu darbui bendra tai, kad ju veiksmai visuomet yra trumpalaikiai, ivairialypiai, skirtingi ir fragmentiški. Ju nebuna visiškai vienodu. Be to kiekvienas vadovas atlieka savo vaidmeni savaip. Tas darbas priklauso nuo jo budo bruo?u, sugebejimo bendrauti, kvalifikacijos ir pan.

Galima pamineti tokius svarbius vadovo darbo barus:

1. Organizacijos vyriausias vadovas yra simboline figura, atstovaujanti organizacija kitur, pasirašo sutartis ir pan.

2. Tikrasis organizacijos vadovas yra jos lyderis.

3. Vadovas yra jungianti grandis pasitarimuose, pasitarimuose, susirašinejimuose ir t.t.

4. Vadovas – informacijos ieškotojas.

5. Informacijos platintojas – perduoda informacija kam reikia ir kur reikia, bei stengiasi, kad informacija nepaplistu kam nereikia.

6. Vadovas vaidina svarbu vaidmeni rengiant ir igyvendinant sprendimus, vystant versla.

7. Gamybos ar paslaugu organizatorius.

8. Dispeceris.

9. Ištekliu paskirstytojas.

10. Diplomatas.

Visi vaidmenys tampriai susieti ir sudaro vieninga vadovo darbo visuma, jo turini. Juo organizacija didesne, tuo vadybos darbu daugiau, todel jie paskirstomi, išskiriant atskirus lygius, darant horizontalu ir vertikalu darbu pasidalijima.

*

Greta formaliu ivairaus lygio vadovu, vadovaujanciu atskiru padaliniu darbui buna ir neformalus lyderiai, grupes ir organizacijos. Neformalias grupes sudaryti skatina draugai, giminystes ryšiai, pasipriešinimas pokyciams, savisauga, noras išlaikyti darbo vieta ir panašiai.

Visos organizacijos darbo sekme visada priklauso nuo aplinkos: vidines ir išorines. Vidine aplinka – tai technologija, bendradarbiai, ?emesni, aukštesni ir lygus valdininkai. Nuo ju susiklausymo, susitarimo, sugebejimo bendrai dirbti siekiant tikslo priklauso organizacijos sekme ir ateitis. Galima išskirti išorine aplinka: energija, ?aliavos, med?iagu tiekejai, transportas, medicininis ir buitinis aptarnavimas, prekyba ir t.t. Jei ši infrastruktura veikia optimaliai, dirbantieji neturi problemu, tai atsiliepia bendriems organizacijos darbo rezultatams.

*

Organizacijos veiklos rezultatai labai priklauso nuo organizacines valdymo strukuros, atskiru padaliniu tarnybu organizavimo, pavaldiniu skaiciaus, valdymo strukturos, vadovu darbo stiliaus, elgesio ir pan. Visais atvejais, kokia struktura bebutu, iškyla jos valdymo butinybe, valdymo funkcijos ir metodai. Kad darbas butu efetyvus yra atliekamas darbo pasidalijimas – horizontalus: cechai, skyriai, barai, darbo vietos ir vertikalus, pagal pavalduma: generalinis direktorius, tarnybu direktoriai, cechu viršininkai, meistrai, darbu vykdytojai ir atlikejai. Kad organizacija optimaliai veiktu butina, kad visuose lygiuose atitinkamuose padaliniuose, atitinkami ?mones gerai ?inotu savo vieta, darba, vaidmeni ir atliekamas funkcijas.

*

Organizacijos sekmes komponentai yra efektyvumas, naudingumas, pelningumas. Šie rodikliai apibudina santyki gautu iš gamybos pajamu su jos
organizavimui išleistu lešu dyd?iu. Efektyvumas yra santykinis rodiklis. Absoliutus rodiklis yra efektas. Tai yra konkreti pinigu suma, grynasis pelnas, kuris panaudojamas tolesniu tikslu igyvendinimui.

Kitas sekmes rodiklis – našumas. Tai pagaminamu gaminiu kiekis per laiko vieneta. Našumo rodiklis susietas su kokybe. Niekada nebuna vieninteliu teisingu sprendimu vadyboje. Visais atvejais yra skirtingos situacijos, vadovai, sprendimai, kuriu niekas negali pakartoti. Viskas priklauso nuo situacijos

2 Valdymo koncepciju raida

* Vadybos praktikos ir mokslo evoliucija. Organizacijos ir ju valdymas senoveje.

* Mokslinis valdymas 1885-1920 metais, klasikine arba administracine valdymo mokykla 1920-1950 metais. ?mogiškuju santykiu koncepcija vadyboje 1930-1950 metais. Vadybos mokslas nuo 1950 metu iki šiol.

* Sisteminis, situacinis po?iuris ir naujas mastymas vadyboje.

* Vadybos mokslo evoliucija Lietuvoje.

Vadybos praktika labai sena. Apie tai liudija gausus senoves paminklai, kuriuos buvo galima pastatyti tik suderinus organizuotas ?moniu pastangas. Senoves imperiju ir valstybiu istorija rodo, kad ir tada buvo formalios organizacijos. Jos vystesi ir stiprejo, o kartu sudetingesnis daresi ir ju valdymas. Jose pastebimi beveik visu dabartinio valdymo formu po?ymiai. Nors ju valdymo pobudis ir stipriai skiriasi nuo šiuolaikiniu organizaciju valdymo. Senoves organizacijose aukšciausiausios grandies vadovu grupes buvo neskaitlingos. Ma?ai buvo ir vidutines grandinies vadovu. Beveik viskas priklause nuo vyriausio vadovo valios, kuris sprende vadybos klausimus pagal savo patirti ir intuicija. Tada ma?ai rupejo kaip valdyti. Organizacijas buvo siekiama panaudoti turtui isigyti ir politinei vald?iai išlaikyti.

*

Pirmaja moksline valdymo koncepcija (MVK) suformulavo Teiloras, Grantas ir Gilbertas. Jie stengesi ?mones priversti dirbti organizacijos labui ir tam tikslui kure proceduras, kaip geriau atlikti darbus, kontroliuoti ju eiga, kaip skatinti ?mones geriau dirbti. Teiloras suformulavo pirmuosius valdymo organizavimo principus. Svarbiausi tokie:

1. Organizacijos administracija turi detaliai išanalizuoti geriausius darbo budus ir tuo remiantis sudaryti mokslinius gamybos organizavimo pagrindus.

2. Administracija turi nustatyti dirbanciuju kvalifikacijos reikalavimus ir pagal juos mokyti ir parinkti ?mones.

3. Nustatyti ryši tarp u?duoties dyd?io, kokybes ir atlyginimo u? darba.

4. Darba ir atsakomybe paskirstyti lygiai tarp administracijos ir darbininku.

Teiloras pirmasis pasiule atskirti nuo darbu ju koordinavima šiam tikslui, t.y. darbu tvarkymui, kontrolei, jis panaudojo funkcinio valdymo aparata. Pagrindini demesi mokslines valdymo mokyklos atstovai skyre paciai gamybai. Jie didino darbo efektyvuma, veiksminguma gamybos sferoje, o ne valdymo srityje. Teiloro mokykla tese Emersonas, kuris suformulavo 12 darbo našumo principu ir tuo išvyste toliau Teiloro organizavimo teorija. Ivede i ja humanizavimo elementu.

Pirmasis jo principas – butinybe tureti aišku tiksla. Vadovas turi suformuluoti savo tikslus, juos išaiškinti pavaldiniams ir igyvendinti, siekiant padidinti individualu ir kolektyvini darbo našuma.

Antrasis principas – sveikas protas. Visur reikalingas saikas. Ryškiausias mokslines valdymo teorijos taikytojas praktikoje – Henri Fordas. Jis sukure srautine gamyba , kuri buvo aukšto techninio lygio, organizuota, su efektyviu atlyginimu pagal darba, bet labai varginanti ?mones, pasi?yminti dideliu darbo reglamentavimu.

Antroji MVK kryptis – klasikine administracine valdymo mokykla. Jos budingas bruo?as – valdymo organizavimo problemu tyrimas. Jos pradininkai buvo prancuzu mokslininkas Fojalis ir jo šalininkai – Murvi, Ovikas ir kiti šios mokyklos atstovai. Jie stengesi ?velgti i organizacija iš perspektyvos, ieškojo bendru bruo?u ir desningumu, kure univeraslius valdymo principus. Vienas iš ju – parengti universalia valdymo sistema. Fojalis pirmasis universalu valdymo procesa suskaide i atskiras funkcijas: numatyma (planavima), organizavima, koordinavima ir kontrole. Fojalis sukure ir administravimo doktrina, daugelis šios doktrinos principu yra aktualus ir šiandien:

1. Darbo pasidalijimo butinybe;

2. Vadovas privalo tureti autoriteta, t.y. igaliojimus, teises, pareigas, atsakomybe;

3. Butina drausme;

4. Reikalinga vienvaldyste, t.y. darbuotojas nurodymus privalo gauti iš vieno viršininko;

5. Vadovavimas turi buti veiningas, siekiant igyvendinti bendruosius organizacijos tikslus;

6. Bendruju interesu pirmenybe prieš asmeninius ir grupinius;

7. Atlyginimo priklausomybe nuo darbo kokybes ir kiekio;

8. Valdymas – centralizuotas;

9. Valdymo aparate turi buti hierarchijos lygiai, atitinkantys organizacijos struktura;

10. Darbuotojai turi atitikti u?imamoms darbo vietoms;

11. Butinas teisingumas, kaip gerumo ir teisetvarkos derinys;

12. Personalo pastovumas; savo vieta branginantis vidutiniu gabumu vadovas geresnis u? da?nai besikeicianti talentinga;

13. Butinas iniciatyvos skatinimas;

14. Butinas personalo vienijimas u?sibre?tiems tikslams pasiekti;

Pagal Fojali vadovas turi buti kvalifikuotas, išsilavines, vadovas ir pavaldinys turi vienas kitu pasitiketi. Vadovas turi šalinti negalincius ir nenorincius gerai atlikti savo pareigu. Jis turi buti aukštu moraliniu savybiu.

Trecioji MVK – ?mogiškuju santykiu teorija. Paminetosios dvi teorijos nepakankamai vertino ?mogaus vaidmeni. Gyvenimas priverte
pa?iureti i valdyma kitaip, garantuoti gerus darbo rezultatus kitiems dirbant. Šios mokyklos kurejai ir šalininkai: McGregaras, Likartas, Ard?eris ir kiti. Jie irode, kad ?mogaus poelgius gamyboje nulemia ne tik ekonominiai svertai, pinigai, bet ir moraliniai: tarpusavio santykiai, aplinka, vadovu po?iuris i dirbantiji ir kt. Jie skaiciavimais patvirtino teiginius, kad darbo našumas priklauso ne tik nuo organizacinio lygio, bet ir nuo organizacijos socialinio psichologinio klimato. Pagrindinis šios teorijos teiginys – tik laimingas ?mogus dirba našiai.

*

Laikui begant, pradedant šio am?iaus viduriu (po 1950 m.) vadybos specialistai pastebejo, kad nei moksline, nei administracine, nei ?moniu santykiu

teorijos nebegali išspresti daugelio vadybos problemu. Todel buvo pradeta ieškoti nauju budu. Susiformavo naujoji valdymo mokykla (NVM). Ši mokykla valdyme pradejo naudoti tiksliuosius mokslus, skait. technine matematika ir kt. Ji vystesi dviem kryptim. Pirmajai priklause matematiniu metodu naudojimas geriausiems sprendimams išrinkti. Antroji kryptis nagrinejo valdyma, kaip sistema, sisteminiu po?iuriu. Veliau buvo bandoma jas sujungti ir atrasti optimalius valdymo sprendimus, panaudojant specialius modelius ir pan. Didelis šios mokyklos inašas – sistemu teorijos panaudojimas valdymui. Organizacija cia vaizduojama kaip sistema su ryšiais tarp vadovu ir pavaldiniu, tarp dirbanciuju , tarp organizacijos ir aplinkos. Sistema – tam tikras vieningumas, sudarytas iš tarpusavyje susijusiu daliu, pvz.: automobilis yra sistema. Tokias sistemas sudaro daugybe sudedamuju daliu, kurios tarpusavyje saveikauja. Visoje sistemoje aiškiai galima skirti 3 elementus: poveikis, procesas ir rezultatas.

Po naujosios valdymo mokyklos veike empirine valdymo mokykla. Esme – situacija, t.y. rinkinys aplinkybiu , kurios tuo metu daro organizacijai poveiki. Apibendrinti šios mokyklos darbus sunku, nes cia dominuoja praktinio patyrimo reikšme, teorines pa?iuros nesudaro vieningos sampratos. Išskiriami 4 svarbiausi teiginiai, sudarantys šio mokymo metodikos pagrindus:

1. Vadovas turi gerai ?inoti, kokios yra profesionalaus valdymo priemones (telefonas, faksas, TV ir kt.).

2. Valdymo mokykla turi savo silpnasias ir stipriasias puses ir vadovas turi sugebeti nustatyti, kuri sistema jam geriausiai tinka.

3. Vadovas turi moketi teisingai interpretuoti situacija.

4. Vadovas turi moketi atrasti priemones, kurios duotu ma?iausia neigiama efekta.

Šios mokyklos atstovu tvirtinimu pagrindinis u?davinys yra stebeti valdymo praktika, mokytis iš klaidu, formuoti nauja mastyma.

*

Vadybos pagrindus Lietuvoje pradejo destyti tarpukario laikotarpyje Kauno Universitete profesorius Šimkus. Straipsnius apie mokslini valdymo organizavima raše Raulinaitis, išverte Fojelio administracijos principus, Teiloro darbo mokslini organizavima ir kitas knygas.

Vadybos mokslo pagyvejimas susijes su Vytauto Andriaus Graiciuno veikla. Jis pirmasis pasaulyje matematiškai irode optimalu vadovo pavaldiniu skaiciu. Jis išaiškino, kad tarp vadovo ir pavaldinio yra 3 rušiu ryšiai: asmeniniai, grupiniai ir kry?miniai tarp pavaldiniu. Pavaldiniu skaicius didejant šiu ryšiu skaiciui dideja geometrine progresija, ir pasiekus tam tikra pavaldiniu skaiciu vadovo darbas tampa nebeveiksmingas. Jo nuomone, ši riba yra 6 pavaldiniai. 1938 m. jis ikure Lietuvoje moksline vadybos draugija. Ši draugija rupinosi, kad visos ukinio gyvenimo sritys butu grie?tai racionalizuotos, remiantis visu dalyviu naudos principu. Graiciuno išvesta pavaldiniu skaiciavimo matematikos formule itraukta i pasauline vadybos enciklopedija. Pokario laikotarpiu valdymo organizavimo kryptyje dirbo Rojachas, valdymo strategijos formavimo srityje KPI dest. Gubavicius, vadovu kvalifikacijos tobulinimo srityje Kvarinavicius ir kt.

3. Organizacijos vidine aplinka.

* Organizacijos vidiniai kintamieji ir ju tarpusavio saveiku koncepcija. Tikslai, struktura, u?daviniai, technologija ir ?mones. Pagrindiniu kintamuju charakteristikos ir ju vaidmuo siekiant efektyvaus organizacijos funkcionavimo.

* Tikslu ivairove, strukturu tipai, u?daviniu specializacija ir darbo pasidalijimas pagal specialybes.

* Technologiniu procesu standartizavimas, klasifikavimas ir mechanizavimas bei automatizavimas.

* Veiksniai itakojantys ?mogaus elgesi ir veiklos sekme: gabumai, talentas, pojutis, po?iuris, asmenines vertybes ir kt. Vidines aplinkos poveikis asmenybes elgesiui: grupe, lyderis, kolektyvas. Vidiniu kintamuju tarpusavio saveikos modelis ir sociotechnines posistemes.

Organizacijos vidine aplinka formuoja jos tikslai, struktura, u?daviniai, technologija ir dirbantieji ?mones.

Tikslai yra norimi, u?sibre?ti, geid?iami, kuriuos bendru darbu, sutelktomis pastangomis stengiamasi igyvendinti organizacija savo veikloje. Visi tikslai rengiami, ištyrus esama padeti organizacijoje, konkurentus, rinka, pasiulos ir paklausos joje bei kitus klausimus. Visi tikslai, planai iš anksto paskelbiami organizacijos nariams. Ivairiu lygiu vadovams šie gali buti skirtingi. Vienus tikslus turi aukšciausio lygio vadovai. Ju pagrindinis tikslas -perspektyva, ateitis, galimybe konkuruoti kaimynus ir pan. ?emesnio rango vadovai sprend?ia smulkesnius klausimus, pvz.: imones, istaigos, organizacijos vadovas, generalinis direktorius – kas bus po 10, 25 metu ir pan., o darbuotojus domina ši diena.

Organizacijos struktura yra atskiru padaliniu tarpusavio ryšys, priklausomybe,
skaicius ir kt. Su organizacijos strukturos tamprumu susietos 2 darbu rušys. Pirmoji – darbu pasidalijimas specializacijoje. Antroji – kontrole. Kad organizacijos išvengtu klaidu butina nuolat savo veikla kontroliuoti, turint tiksla atrasti geresnius, efektyvesnius sprendimus ir apsaugoti nuo bankroto. Darbo pasidalijimas negali buti atsitiktinis. Šis darbas labai atsakingas, reikalauja specialaus pasiruošimo ir praktines patirties. Išskiriami horizontalus ir vertikalus darbo pasidalijimai, taip pat pagal mokejima dirbti, išsilavinima, darbo sta?a ir pan. bei pagal specialybe.

Kontroles darbai daugiausiai susije su vert. darbo pasidalijimu, pavaldiniu veiklos kontrole.

Kontroles sritis labai plati, priklauso nuo organizacijos strukturos, vadovu, pavaldiniu skaiciaus ir kt. veiksniu.

Siekiant efektyviai dirbti organizacijoje svarbu ne tik optimalus darbo pasidalijimas, bet ir u?duociu paskirstymas, laikomas dar viena tikslesne darbu pasidalijimo forma. U?duotimi vadinamas ?mogui paskirtas darbas, kuri reikia atlikti iš anksto nustatytu budu ir nurodytu laiku. Paprastai u?duotys skirstomos i 3 kategorijas:

1. darbas su ?monemis;

2. darbas su objektais;

3. darbas su informacija.

Technologija yra irengimu, irankiu ir atitinkamu techniniu ?iniu derinys, kuri turi ?inoti ?mones, dirbantys savo darbo vietose. Technologija tampriai susieta su u?duotimis. U?duociu atlikimui reikalinga speciali technologija, t.y. u?duoties atlikimo budas, detalus aprašymas. Technikos poveikis gamybos valdymui reiškiasi pokyciais, revoliucijomis, naujais standartais, irengimais ir pan.

Standartizavimas padeda efektyviau organizuoti gamyba, detaliu apdirbima, remiantis ju specializavimu. Labiausiai paplitusios prietaisu gamyboje yra ????? technikos klasifikavimo sistemos.

1. Vienetines arba smulkiaserijines gamybos technika, kai vienu metu gaminama tik vienas ar keli vienetai.

2. Masine, stambiaserijine – gamina daug vienodu gaminiu.

Svarbiausias organizacijos vidines aplinkos elementas yra ?mogus. ?mones dirbantys organizacijoje yra reikšmingiausias veiksnys siekiant u?sibre?to tikslo. Visus tikslus igyvendina ?mones. Vadyboje ?mones vertinami pagal 3 po?ymius:

1. Pagal asmenini ?mogaus elgesi.

2. Pagal ?moniu grupes elgesi.

3. Pagal vadovo elgesi su pavaldiniais ir jo itaka.

?moniu elgesys – sudetingas procesas ir apibudinamas kaip asmeniniu savybiu ir aplinkos poveikio pasekme. ?mogaus elgesio savybiu skaicius praktiškai yra begalinis, nes visi ?mones yra skirtingi.

Paminesime kelias ?mogaus savybes:

4. ?mones labiausiai išskiria gabumai. Vienas ?mogus geriau tinka vienam darbui, kitas kitam. Gabumais paremtas darbuotoju parinkimas. Parenkant siekiama kuo geriau panaudoti ?moniu gabumus, nes ?mogus turi nepakartojamu gabumu, tik reikia surasti buda jam parodyti juos. Nereikia stebetis, kai ?mogus nepatenkina lukesciu. Laikui begant viskas keiciasi. Gyvenimo aplinkybes ?mogu privercia veikti, ?mogui reikalingi motyvai, kurie skatintu ji parodyti savo polinkius.

5. Polinkiai – ?mogui potencialas kokioje nors veiklos srityje. Juos sudaro igimtos savybes ir patirtis, studijos. Polinkiai, kaip ir talentas, kur nors atsiskleid?ia. Polinkiai da?nai siejami su ikvepimu, kuris nelanko tinginiu. ?mogaus gyvenime ir darbe svarbu vaidmeni vaidina poreikiai, apibudinami kaip psichologinis ar fiziologinis pojutis, kad ka?ko truksta, reikia. Gali buti išskirti fiziologiniai poreikiai – maistas, šiluma, drabu?iai ir kita. Psichologiniai – saugumas, pagarba ir t.t. Viltis – kiek ?mogus tiki, kad organizacijos veikla bus sekminga, tiek jam padeda igyvendinti jo asmeninius tikslus. Jei ?mones neturetu vilties, negaletu gerai dirbti. Viltis grind?iama mokejimu dirbti, patirtimi, sugebejimu ivertinti situacija ir t.t.