Henris Fordas gimė 1863 metais Detroito apylinkėse fermerio šeimoje. Jau paauglystėje jis daugiausia domėjosi įvairių mašinų dalimis, aparatais ir savo kambaryje buvo pasidaręs mažą dirbtuvėlę. Baigęs mokyklą H. Fordas nuėjo į mašinų dirbtuvę mokiniu trejiems metams. Dar nepraėjus trejų metų terminui, buvo pakeltas į mašinisto pareigas. Baigęs mokslus H. Fordas dirbo mašinistu lentpjūvėje, vėliau perėjo į Detroito elektros stotį inžinieriumi. Čia dirbdamas jis sukonstruoja savo pirmąjį automobilį ir 1893 metais išvažiuoja juo į Detroito gatves. Tačiau pirmoji mašina jo nepatenkina. Pardavęs ją, H. Fordas už gautus pinigus padarė dvi naujas. Tuo pat metu jis perka knygas apie variklius bei elektrą ir naktimis studijuodavo. 1899 m. H. Fordas jau laikomas rimtu inžinieriumi ir elektros stoties bendrovė jam siūlo vyriausiojo inžinieriaus vietą, bet su sąlyga, kad jis mestų savo bandymus su „vežimu be arklio“, kaip tuomet buvo vadinamas automobilis. Jis atsisako nuo siūlomos tokiomis sąlygomis vietos , tačiau, neturėdamas lėšų, priverstas ieškoti darbo. Detroito gyventojų grupė pasiūlo H. Fordui įsteigti lengvųjų automobilių gamybos bendrovę, kurioje jis turės nedidelį kiekį akcijų ir užims technikos direktoriaus vietą. H. Fordas sutiko, bet greitai įsitikino, kad jokios pažangos negali daryti, nes jo kompanionai domėjosi tik pelnu. 1902 m. jis atsisakė darbo bendrovėje ir įsteigė nedidelę savo įmonę. Greitai jis surado bendramintį Cuperį. Kartu jie sukonstravo ir pagamino dvi mašinas su keturių cilindrų varikliais specialiai lenktynėms. Atsirado vairuotojas, kuris sutiko lenktynėse važiouti jų mašinomis. Abi mašinos pralenkė visas kitas ir tai padarė labai didelę reklamą ir sudarė palankias prielaidas 1903 m. įsteikti naują bendrovę, į kurią H. Fordas įėjo su 25% akcijų. Bendrovė buvo pavadinta „Ford Motor Company“. Tačiau ir čia jis suprato, kad kompanionai labai trukdo jam veikti, bijodami, kad H. Fordas, jų nuomone, rizikingais eksperimentais nesumažintų bendrovės pelno. H. Fordas pradėjo palaipsniui supirkinėti savo bendrovės akcijas ir 1906 m. turėjo daugiau kaip 50%, o 1919 m. jau visos bendrovės akcijos buvo jo rankose. Už paskutines 100 dolerių nominalios vertės akcijas jis mokėjo po 12000 dolerių. H. Fordas taip elgėsi tuomet, kai plačiai buvo kalbama apie jo bendrovės uždarymą arba prijungimą prie kitos automobilių bendrovės.
Tarp H. Fordo ir jo partnerių atsirado nesuderinamas pažiurų į gamybą skirtumas. H. Fordas stengėsi sudaryti standartizuotą automobilio tipą ir kiek galima padidinti jo vartojimą. Tai buvo galima pasiekti tik nustačius plačioms masėms prieinamą kainą. Jo partneriai finansistai domėjosi tik pelnu ir bijojo, kad rinka taps perpildyta, bendrovė turės sustabdyti gamybą, nebegalės įvykdyti savo įsipareigojimų ir galiausiai bankrutuos. H. Fordo partneriai gamybą vertino visiškai laikydamiesi kapitalistinių pažiūrų: iš žaliavų su įrenginių ir žmonių pagalba sukurti naujas vertybes, jas parduoti ir gauti pelną, kuris, kiek rinka leidžia, turi būti aukščiausias.Tuo tarpu H. Fordas visai kitaip įsivaizdavo gamybos pramonę. Jo nuomone, kiekviena gamyba yra visuomeninė funkcija ir norint ja verstis reikia aiškiai suvokti, kuo tam tikru momentu visuomenė yra pakankamai neaprūpinta ir su pažangiausiomis darbo ir technikos priemonėmis, mažiausiomis sąnaudomis tuos poreikius patenkinti. Gamyboje dirbą žmonės taip pat yra visuomenės dalis, todės jie taip pat turi būti patenkinti. Patys pinigai H. Fordui reikšmės neturėjo: jie yra tik priemonė tam tikrai visuomenės funkcijai atlikti. Savaime patys pinigai negali sukurti jokių vertybių. Žinoma, gamybos pajamos ir pelnas yra reikalingi, bet gamybos pagrindas turi būti tam tikros visuomenei naudingos funkcijos pildymas ir jokiu būdu ne vien tik pelno gavimas. Ir tai buvo ne tik tušti žodžiai, bet gilus H. Fordo įsitikinimas. Vienais metais, sudarius balansą, pasirodė, kad įmonės pelnas H. Fordo nuomone, yra per aukštas. Jis apskaičiavo, kiek lieka pelno nuo kiekvieno automobilio ir davė nurodymą kiekvienam praėjusių metų automobilio pirkėjui grąžinti po 50 dolerių. Pinigai yra ne tam, kad jų turėdamas žmogus dykaduoniautų, bet tam, kad su jų pagalba atliktų visuomenei naudingą funkciją.Todėl H. Fordas labai nepalankiai atsiliepia to meto pramonės savininkus, kurie dažniausiai būna finansininkai. Jiems gamykla yra ne priemonė naudingiems produktams gaminti, bet tik pinigams gauti. Bankininkai ir teisininkai yra tikra nelaimė gamybos pažangai. Jų principas- imti kiek tik galima; jiems nesuprantamas dalykas, kad gaminių kainos be jokio išorinio slėgimo gali būti žeminamos. Finansininkams krašto ekonominis gyvenimas vaizduojasi tik kovos lauku, kuriame nugalėtojas yra tas, kuris pinigų atžvilgiu yra stipresnis. Jiems technikos kūrybinė vaizduotė, su jos skausmingu plėtojimuisi, stengimuisi įsikūnyti, yra tik tuščias nepiniginis dalykas, kurio biržoje kotiruoti negalima. Jie toliau kasos knygų nieko nemato, ir pastebėję, kad įmonė mažai arba visai neduoda pelno, jie nieko kito nežino, kaip tik arba sumažinti darbininkams ir tarnautojams algas, arba pakelti gaminių kainas, o dažnai ir abi priemones panaudoja. Taip H. Fordas vertino finansininkus.