VADYBA
Įvadas
Vadyba – valdymas, vadovavimas socialinėms grupėms, žmonėms, įvairaus
tipo organizacijoms, įmonėms, įstaigoms, mokykloms ir t.t. Vadybos mokslo
praktika labai sena. Rašytiniai dokumentai egzistuoja apie 6 tūkstančius
metų, o mokyklos – jaunos, susiformavusios šio amžiaus pradžioje. Studijų
objektas yra socialinės sistemos žmonės. Vieningo apibrėžimo nėra. Įvairūs
autoriai vadybą apibūdina skirtingai. Labiausiai paplitęs ir pripažintas
apibūdinimas – vadyba yra mokslas apie planavimo organizavimo, motyvavimo
ir kontrolės funkcijas socialinėse organizacijose.
Organizacija – ,tai grupė žmonių, kurių veikla sąmoningai
koordinuojama stengiantis pasiekti užsibrėžtą tikslą, ir kurią sudaro 2 ar
daugiau žmonių. Organizacija turi bendrą tikslą; visi organizacijos nariai
drauge dirba siekiant šio tikslo. Vadybos tikslas yra organizuoti darbą
taip, kad numatytus įgyvendinus ir iškilusius uždavinius išsprendus
taikiai, per trumpą laiką su mažiausiomis sąnaudomis.
Pagrindinės vadybos kategorijos yra jos funkcijos, metodai ir gamybos
arba paslaugų valdymo operacijų sistema, sistemos sudarymas ir
funkcionavimas. Svarbi veiklos kryptis funkcijonuojant rinkos sąlygomis yra
visuotinės kokybės problema. Visuotinės kokybės kategorija reiškia, kad
visose srityse darbas atliekamas laiku ir kokybiškai. Pagrindiniai vadybos
metodai yra palyginimas, analizė, sintezė, matematiniai metodai ir kt.
1.Organizacija, vadovas ir sėkmingas valdymas
l Organizacijos, valdymo ir vadovų darbo apibūdinimas – pagrindinių
koncepcijų samprata
l Formalios, neformalios ir sudėtingos organizacijos, jų tipai.
Organizacijų priklausomybė nuo aplinkos.
l Horizontalus ir vertikalus darbo pasidalijimas. Valdymo būtinybė,
esmė, vaidmuo ir funkcijos. Žemutinės, vidutinės ir aukščiausios grandies
vadovai. Menedžeris ir verslininkas. Verslininkas vadovo vaidmenyje.
l Organizacijos sėkmės komponentai: efektyvumas, ekonomiškumas ir
našumas. Nėra “vienintelių teisingų” atsakymų vadyboje. Situacinis,
integralinis vadybos pobūdis. Nesėkmingos vadovų karjeros priežastys.Organizacijos veikia visuose trijuose sektoriuose – gavybos, gamybos
ir aptarnavimo. Jų priklausomybė įvairi. Jos gali būti valstybinės,
akcinės, privačios, individualios ir kt. Vadovo darbasir pats valdymo
procesas priklauso nuo organizacijos dydžio, gaminamos produkcijos ar
atliekamų paslaugų pobūdžio, dirbančiųjų kolektyvo, žmonių išsilavinimo,
kultūros lygio ir kitų veiksnių. Vadovo darbas visur labai įvairus ir sunku
nusakyti jo bendrus bruožus ir skirtumus. Vadovų darbui bendra tai, kad jų
veiksmai visuomet yra trumpalaikiai, įvairialypiai, skirtingi ir
fragmentiški. Jų nebūna visiškai vienodų. Be to kiekvienas vadovas atlieka
savo vaidmenį savaip. Tas darbas priklauso nuo jo būdo bruožų, sugebėjimo
bendrauti, kvalifikacijos ir pan.
Galima paminėti tokius svarbius vadovo darbo barus:1. Organizacijos vyriausias vadovas yra simbolinė figūra, atstovaujanti
organizaciją kitur, pasirašo sutartis ir pan.
1. Tikrasis organizacijos vadovas yra jos lyderis.
1. Vadovas yra jungianti grandis pasitarimuose, pasitarimuose,
susirašinėjimuose ir t.t.
1. Vadovas – informacijos ieškotojas.
1. Informacijos platintojas – perduoda informaciją kam reikia ir kur
reikia, bei stengiasi, kad informacija nepaplistų kam nereikia.
1. Vadovas vaidina svarbų vaidmenį rengiant ir įgyvendinant sprendimus,
vystant verslą.
1. Gamybos ar paslaugų organizatorius.
1. Dispečeris.
1. Išteklių paskirstytojas.
1. Diplomatas.
Visi vaidmenys tampriai susieti ir sudaro vieningą vadovo darbo
visumą, jo turinį. Juo organizacija didesnė, tuo vadybos darbų daugiau,
todėl jie paskirstomi, išskiriant atskirus lygius, darant horizontalų ir
vertikalų darbų pasidalijimą.
l
Greta formalių įvairaus lygio vadovų, vadovaujančių atskirų padalinių
darbui būna ir neformalūs lyderiai, grupės ir organizacijos. Neformalias
grupes sudaryti skatina draugai, giminystės ryšiai, pasipriešinimas
pokyčiams, savisauga, noras išlaikyti darbo vietą ir panašiai.
Visos organizacijos darbo sėkmė visada priklauso nuo aplinkos: vidinės
ir išorinės. Vidinė aplinka – tai technologija, bendradarbiai, žemesni,
aukštesni ir lygūs valdininkai. Nuo jų susiklausymo, susitarimo, sugebėjimo
bendrai dirbti siekiant tikslo priklauso organizacijos sėkmė ir ateitis.
Galima išskirti išorinę aplinką: energija, žaliavos, medžiagų tiekėjai,
transportas, medicininis ir buitinis aptarnavimas, prekyba ir t.t. Jei ši
infrastruktūra veikia optimaliai, dirbantieji neturi problemų, tai
atsiliepia bendriems organizacijos darbo rezultatams.
l
Organizacijos veiklos rezultatai labai priklauso nuo organizacinės
valdymo strukūros, atskirų padalinių tarnybų organizavimo, pavaldinių
skaičiaus, valdymo struktūros, vadovų darbo stiliaus, elgesio ir pan.
Visais atvejais, kokia struktūra
bebūtų, iškyla jos valdymo būtinybė,
valdymo funkcijos ir metodai. Kad darbas būtų efetyvus yra atliekamas darbo
pasidalijimas – horizontalus: cechai, skyriai, barai, darbo vietos ir
vertikalus, pagal pavaldumą: generalinis direktorius, tarnybų direktoriai,
cechų viršininkai, meistrai, darbų vykdytojai ir atlikėjai. Kad
organizacija optimaliai veiktų būtina, kad visuose lygiuose atitinkamuose
padaliniuose, atitinkami žmonės gerai žinotų savo vietą, darbą, vaidmenį ir
atliekamas funkcijas.
l
Organizacijos sėkmės komponentai yra efektyvumas, naudingumas,
pelningumas. Šie rodikliai apibūdina santykį gautų iš gamybos pajamų su jos
organizavimui išleistų lėšų dydžių. Efektyvumas yra santykinis rodiklis.
Absoliutus rodiklis yra efektas. Tai yra konkreti pinigų suma, grynasis
pelnas, kuris panaudojamas tolesnių tikslų įgyvendinimui.
Kitas sėkmės rodiklis – našumas. Tai pagaminamų gaminių kiekis per
laiko vienetą. Našumo rodiklis susietas su kokybe. Niekada nebūna
vienintelių teisingų sprendimų vadyboje. Visais atvejais yra skirtingos
situacijos, vadovai, sprendimai, kurių niekas negali pakartoti. Viskas
priklauso nuo situacijos.
2 Valdymo koncepcijų raidal Vadybos praktikos ir mokslo evoliucija. Organizacijos ir jų valdymas
senovėje.
l Mokslinis valdymas 1885-1920 metais, klasikinė arba administracinė
valdymo mokykla 1920-1950 metais. Žmogiškųjų santykių koncepcija vadyboje
1930-1950 metais. Vadybos mokslas nuo 1950 metų iki šiol.
l Sisteminis, situacinis požiūris ir naujas mąstymas vadyboje.
l Vadybos mokslo evoliucija Lietuvoje.Vadybos praktika labai sena. Apie tai liudija gausūs senovės
paminklai, kuriuos buvo galima pastatyti tik suderinus organizuotas žmonių
pastangas. Senovės imperijų ir valstybių istorija rodo, kad ir tada buvo
formalios organizacijos. Jos vystėsi ir stiprėjo, o kartu sudėtingesnis
darėsi ir jų valdymas. Jose pastebimi beveik visų dabartinio valdymo formų
požymiai. Nors jų valdymo pobūdis ir stipriai skiriasi nuo šiuolaikinių
organizacijų valdymo. Senovės organizacijose aukščiausiausios grandies
vadovų grupės buvo neskaitlingos. Mažai buvo ir vidutinės grandinies
vadovų. Beveik viskas priklausė nuo vyriausio vadovo valios, kuris sprendė
vadybos klausimus pagal savo patirtį ir intuiciją. Tada mažai rūpėjo kaip
valdyti. Organizacijas buvo siekiama panaudoti turtui įsigyti ir politinei
valdžiai išlaikyti.
l
Pirmąją mokslinę valdymo koncepciją (MVK) suformulavo Teiloras,
Grantas ir Gilbertas. Jie stengėsi žmones priversti dirbti organizacijos
labui ir tam tikslui kūrė procedūras, kaip geriau atlikti darbus,
kontroliuoti jų eigą, kaip skatinti žmones geriau dirbti. Teiloras
suformulavo pirmuosius valdymo organizavimo principus. Svarbiausi tokie:
1. Organizacijos administracija turi detaliai išanalizuoti geriausius
darbo būdus ir tuo remiantis sudaryti mokslinius gamybos
organizavimo pagrindus.
1. Administracija turi nustatyti dirbančiųjų kvalifikacijos
reikalavimus ir pagal juos mokyti ir parinkti žmones.
1. Nustatyti ryšį tarp užduoties dydžio, kokybės ir atlyginimo už
darbą.
1. Darbą ir atsakomybę paskirstyti lygiai tarp administracijos ir
darbininkų.
Teiloras pirmasis pasiūlė atskirti nuo darbų jų koordinavimą šiam
tikslui, t.y. darbų tvarkymui, kontrolei, jis panaudojo funkcinio valdymo
aparatą. Pagrindinį dėmesį mokslinės valdymo mokyklos atstovai skyrė pačiai
gamybai. Jie didino darbo efektyvumą, veiksmingumą gamybos sferoje, o ne
valdymo srityje. Teiloro mokyklą tęsė Emersonas, kuris suformulavo 12 darbo
našumo principų ir tuo išvystė toliau Teiloro organizavimo teoriją. Įvedė į
ją humanizavimo elementų.
Pirmasis jo principas – būtinybė turėti aiškų tikslą. Vadovas turi
suformuluoti savo tikslus, juos išaiškinti pavaldiniams ir įgyvendinti,
siekiant padidinti individualų ir kolektyvinį darbo našumą.
Antrasis principas – sveikas protas. Visur reikalingas saikas.
Ryškiausias mokslinės valdymo teorijos taikytojas praktikoje – Henri
Fordas. Jis sukūrė srautinę gamybą , kuri buvo aukšto techninio lygio,
organizuota, su efektyviu atlyginimu pagal darbą, bet labai varginanti
žmones, pasižyminti dideliu darbo reglamentavimu.Antroji MVK kryptis – klasikinė administracinė valdymo mokykla. Jos
būdingas bruožas – valdymo organizavimo problemų tyrimas. Jos pradininkai
buvo prancūzų mokslininkas Fojalis ir jo šalininkai – Murvi, Ovikas ir
kiti šios mokyklos atstovai. Jie stengėsi žvelgti į organizaciją iš
perspektyvos, ieškojo bendrų bruožų ir dėsningumų, kūrė univeraslius
valdymo principus. Vienas iš jų – parengti universalią valdymo sistemą.
Fojalis pirmasis universalų valdymo procesą suskaidė į atskiras funkcijas:
numatymą (planavimą), organizavimą, koordinavimą ir kontrolę. Fojalis
sukūrė ir administravimo doktriną, daugelis šios doktrinos principų yra
aktualūs ir šiandien:
1. Darbo
būtinybė;
2. Vadovas privalo turėti autoritetą, t.y. įgaliojimus, teises,
pareigas, atsakomybę;
2. Būtina drausmė;
2. Reikalinga vienvaldystė, t.y. darbuotojas nurodymus privalo gauti iš
vieno viršininko;
2. Vadovavimas turi būti veiningas, siekiant įgyvendinti bendruosius
organizacijos tikslus;
2. Bendrųjų interesų pirmenybė prieš asmeninius ir grupinius;
2. Atlyginimo priklausomybė nuo darbo kokybės ir kiekio;
2. Valdymas – centralizuotas;
2. Valdymo aparate turi būti hierarchijos lygiai, atitinkantys
organizacijos struktūrą;
2. Darbuotojai turi atitikti užimamoms darbo vietoms;
2. Būtinas teisingumas, kaip gerumo ir teisėtvarkos derinys;
2. Personalo pastovumas; savo vietą branginantis vidutinių gabumų
vadovas geresnis už dažnai besikeičiantį talentingą;
2. Būtinas iniciatyvos skatinimas;
2. Būtinas personalo vienijimas užsibrėžtiems tikslams pasiekti;Pagal Fojalį vadovas turi būti kvalifikuotas, išsilavinęs, vadovas ir
pavaldinys turi vienas kitu pasitikėti. Vadovas turi šalinti negalinčius ir
nenorinčius gerai atlikti savo pareigų. Jis turi būti aukštų moralinių
savybių.
Trečioji MVK – žmogiškųjų santykių teorija. Paminėtosios dvi teorijos
nepakankamai vertino žmogaus vaidmenį. Gyvenimas privertė pažiūrėti į
valdymą kitaip, garantuoti gerus darbo rezultatus kitiems dirbant. Šios
mokyklos kūrėjai ir šalininkai: McGregaras, Likartas, Ardžeris ir kiti. Jie
įrodė, kad žmogaus poelgius gamyboje nulemia ne tik ekonominiai svertai,
pinigai, bet ir moraliniai: tarpusavio santykiai, aplinka, vadovų požiūris
į dirbantįjį ir kt. Jie skaičiavimais patvirtino teiginius, kad darbo
našumas priklauso ne tik nuo organizacinio lygio, bet ir nuo organizacijos
socialinio psichologinio klimato. Pagrindinis šios teorijos teiginys – tik
laimingas žmogus dirba našiai.
l
Laikui bėgant, pradedant šio amžiaus viduriu (po 1950 m.) vadybos
specialistai pastebėjo, kad nei mokslinė, nei administracinė, nei žmonių
santykių
teorijos nebegali išspręsti daugelio vadybos problemų. Todėl buvo
pradėta ieškoti naujų būdų. Susiformavo naujoji valdymo mokykla (NVM). Ši
mokykla valdyme pradėjo naudoti tiksliuosius mokslus, skait. techninę
matematiką ir kt. Ji vystėsi dviem kryptim. Pirmajai priklausė matematinių
metodų naudojimas geriausiems sprendimams išrinkti. Antroji kryptis
nagrinėjo valdymą, kaip sistemą, sisteminiu požiūriu. Vėliau buvo bandoma
jas sujungti ir atrasti optimalius valdymo sprendimus, panaudojant
specialius modelius ir pan. Didelis šios mokyklos įnašas – sistemų teorijos
panaudojimas valdymui. Organizacija čia vaizduojama kaip sistema su ryšiais
tarp vadovų ir pavaldinių, tarp dirbančiųjų , tarp organizacijos ir
aplinkos. Sistema – tam tikras vieningumas, sudarytas iš tarpusavyje
susijusių dalių, pvz.: automobilis yra sistema. Tokias sistemas sudaro
daugybė sudedamųjų dalių, kurios tarpusavyje sąveikauja. Visoje sistemoje
aiškiai galima skirti 3 elementus: poveikis, procesas ir rezultatas.
Po naujosios valdymo mokyklos veikė empirinė valdymo mokykla. Esmė –
situacija, t.y. rinkinys aplinkybių , kurios tuo metu daro organizacijai
poveikį. Apibendrinti šios mokyklos darbus sunku, nes čia dominuoja
praktinio patyrimo reikšmė, teorinės pažiūros nesudaro vieningos sampratos.
Išskiriami 4 svarbiausi teiginiai, sudarantys šio mokymo metodikos
pagrindus:
1. Vadovas turi gerai žinoti, kokios yra profesionalaus valdymo
priemonės (telefonas, faksas, TV ir kt.).
1. Valdymo mokykla turi savo silpnąsias ir stipriąsias puses ir vadovas
turi sugebėti nustatyti, kuri sistema jam geriausiai tinka.
1. Vadovas turi mokėti teisingai interpretuoti situaciją.
1. Vadovas turi mokėti atrasti priemones, kurios duotų mažiausią
neigiamą efektą.
Šios mokyklos atstovų tvirtinimu pagrindinis uždavinys yra stebėti
valdymo praktiką, mokytis iš klaidų, formuoti naują mąstymą.
l
Vadybos pagrindus Lietuvoje pradėjo dėstyti tarpukario laikotarpyje
Kauno Universitete profesorius Šimkus. Straipsnius apie mokslinį valdymo
organizavimą rašė Raulinaitis, išvertė Fojelio administracijos principus,
Teiloro darbo mokslinį organizavimą ir kitas knygas.
Vadybos mokslo pagyvėjimas susijęs su Vytauto Andriaus Graičiūno
veikla. Jis pirmasis pasaulyje matematiškai įrodė optimalų vadovo
pavaldinių skaičių. Jis išaiškino, kad tarp vadovo ir pavaldinio yra 3
rūšių ryšiai: asmeniniai, grupiniai ir kryžminiai tarp pavaldinių.
Pavaldinių skaičius didėjant šių ryšių skaičiui didėja geometrine
progresija, ir pasiekus tam tikrą pavaldinių skaičių vadovo darbas tampa
nebeveiksmingas. Jo nuomone, ši riba yra 6 pavaldiniai. 1938 m. jis įkūrė
Lietuvoje mokslinę vadybos draugiją. Ši draugija rūpinosi, kad visos ūkinio
gyvenimo sritys būtų griežtai racionalizuotos, remiantis visų dalyvių
naudos principu. Graičiūno išvesta pavaldinių skaičiavimo matematikos
formulė
įtraukta į pasaulinę vadybos enciklopediją. Pokario laikotarpiu
valdymo organizavimo kryptyje dirbo Rojachas, valdymo strategijos formavimo
srityje KPI dėst. Gubavičius, vadovų kvalifikacijos tobulinimo srityje
Kvarinavičius ir kt.
3. Organizacijos vidinė aplinka.l Organizacijos vidiniai kintamieji ir jų tarpusavio sąveikų
koncepcija. Tikslai, struktūra, uždaviniai, technologija ir žmonės.
Pagrindinių kintamųjų charakteristikos ir jų vaidmuo siekiant efektyvaus
organizacijos funkcionavimo.
l Tikslų įvairovė, struktūrų tipai, uždavinių specializacija ir darbo
pasidalijimas pagal specialybes.
l Technologinių procesų standartizavimas, klasifikavimas ir
mechanizavimas bei automatizavimas.
l Veiksniai įtakojantys žmogaus elgesį ir veiklos sėkmę: gabumai,
talentas, pojūtis, požiūris, asmeninės vertybės ir kt. Vidinės aplinkos
poveikis asmenybės elgesiui: grupė, lyderis, kolektyvas. Vidinių kintamųjų
tarpusavio sąveikos modelis ir sociotechninės posistemės.Organizacijos vidinę aplinką formuoja jos tikslai, struktūra,
uždaviniai, technologija ir dirbantieji žmonės.
Tikslai yra norimi, užsibrėžti, geidžiami, kuriuos bendru darbu,
sutelktomis pastangomis stengiamasi įgyvendinti organizacija savo veikloje.
Visi tikslai rengiami, ištyrus esamą padėtį organizacijoje, konkurentus,
rinką, pasiūlos ir paklausos joje bei kitus klausimus. Visi tikslai, planai
iš anksto paskelbiami organizacijos nariams. Įvairių lygių vadovams šie
gali būti skirtingi. Vienus tikslus turi aukščiausio lygio vadovai. Jų
pagrindinis tikslas -perspektyva, ateitis, galimybė konkuruoti kaimynus ir
pan. Žemesnio rango vadovai sprendžia smulkesnius klausimus, pvz.: įmonės,
įstaigos, organizacijos vadovas, generalinis direktorius – kas bus po 10,
25 metų ir pan., o darbuotojus domina ši diena.
Organizacijos struktūra yra atskirų padalinių tarpusavio ryšys,
priklausomybė, padalinių skaičius ir kt. Su organizacijos struktūros
tamprumu susietos 2 darbų rūšys. Pirmoji – darbų pasidalijimas
specializacijoje. Antroji – kontrolė. Kad organizacijos išvengtų klaidų
būtina nuolat savo veiklą kontroliuoti, turint tikslą atrasti geresnius,
efektyvesnius sprendimus ir apsaugoti nuo bankroto. Darbo pasidalijimas
negali būti atsitiktinis. Šis darbas labai atsakingas, reikalauja
specialaus pasiruošimo ir praktinės patirties. Išskiriami horizontalus ir
vertikalus darbo pasidalijimai, taip pat pagal mokėjimą dirbti,
išsilavinimą, darbo stažą ir pan. bei pagal specialybę.
Kontrolės darbai daugiausiai susiję su vert. darbo pasidalijimu,
pavaldinių veiklos kontrole.
Kontrolės sritis labai plati, priklauso nuo organizacijos struktūros,
vadovų, pavaldinių skaičiaus ir kt. veiksnių.
Siekiant efektyviai dirbti organizacijoje svarbu ne tik optimalus
darbo pasidalijimas, bet ir užduočių paskirstymas, laikomas dar viena
tikslesnė darbų pasidalijimo forma. Užduotimi vadinamas žmogui paskirtas
darbas, kurį reikia atlikti iš anksto nustatytu būdu ir nurodytu laiku.
Paprastai užduotys skirstomos į 3 kategorijas:
1. darbas su žmonėmis;
1. darbas su objektais;
1. darbas su informacija.
Technologija yra įrengimų, įrankių ir atitinkamų techninių žinių
derinys, kurį turi žinoti žmonės, dirbantys savo darbo vietose.
Technologija tampriai susieta su užduotimis. Užduočių atlikimui reikalinga
speciali technologija, t.y. užduoties atlikimo būdas, detalus aprašymas.
Technikos poveikis gamybos valdymui reiškiasi pokyčiais, revoliucijomis,
naujais standartais, įrengimais ir pan.
Standartizavimas padeda efektyviau organizuoti gamybą, detalių
apdirbimą, remiantis jų specializavimu. Labiausiai paplitusios prietaisų
gamyboje yra ????? technikos klasifikavimo sistemos.