1. Vadybos mokslo užuomazgos senoveje
Pirmosios valdymo mokslo užuomazgos randamos senovės mąstytojų veikaluose – Sokrato, Aristotelio, Platono. Pagal to meto situaciją jie ieškojo idealaus valstybės valdymo būdo. Jie sakė kad „…visų blogybių priežastis – santykiai tarp žmonių…“. Senosios valdymo teorijos buvo patrauklios savo aiškumu, nedviprasmiškumu, prieštaravimų nebuvimu.
Dar Sokratas yra pasakęs, kad „nė vienas žmogus nesiims jokio, net ir menkiausio darbo, kurio jis nėra mokęsis, – bet kiekvienas mano esąs pasirengęs imtis sunkiausio iš darbų – valdyti“. Valdymą, kaip veiklos sritį, jau seniai buvo bandoma tirti, siekiant suvokti ir išsiaiškinti veikiančius dėsnius ir parengti pagrindus šios veilos kryptingai mokyti žmones. Didžiulę valdymo išmintį buvo sukaupę žyniai, kurie ir rengdavo valdovų įpedinius. Karo veiksmų valdymo mokydavosi geriausių karo vadų žygiuose. Matyt, didžioji valdymo išmintis buvo labai saugoma, kaip svarbus dinastijos turtas, nes mūsų beveik nepasiekė rasytinių šaltinių.
2. Ankstyvieji samprotavimai apie valdymą
Žmogaus sfera, susijusi su planavimu, organizacija, valdimu ir kontrole, egzistuoja jau tukstančius metų. Egiptietiškos piramidės ir Didžioji kinijos siena yra ryškus materialiniai įrodimai to, kad labai didelio maštabo proektai, virš kurių dirbo dešimtis tūkstančių žmonių, realizavosi jau seniai iki mūsų dienų. Piramidės sudaro įpač idomų pavizdį. Užtenka pasakyti, kad vienos piramidės pastatimas trūko 20 metų, ją statė daugiau nei 100 tūkstančių žmonių. Kas vadovavo darbams? Atsakimas į šį klausimą vienas – tai darė vadovai. Nesvarbu kaip tais laikais vadinosi ši profesija.
Yra daugelis ir kitų pavizdžių, bet visi jie įrodo tai, kad valdimas egzistuoja jau daugelis metų. Peržvelgus pasaulio istoriją, galima rasti pasakojimų apie žmones, dirbusius formaliose organizacijose, tokiose kaip graikų ir romėnų armijos, Romos katalikų bažnyčia, „East India“ kompanija, „Hubson Bay“ kompanija.
Valdimo patirties apibendrinimai pradėti dar 14-15 amžiuje, kuomet kai kuriose valstybėse buvo pradėti rengti valdymo reguliavimai, kurios šiandieninių supratimu gal būt galima būtų vadinti įstatimais, kodeksais ar net savotiškomis konstitucijomis.
Žymiai ankšciau nei terminą „valdymas“ imta visuotinai vartoti, jau buvo bandymų parašyti valdymo rekomendacijas ne tik kaip oficialius valstybių reguliaminus, bet kaip gana populiarius kūrinius. Buvo rašoma apie tai, kap organizacijas padaryti efektyvias ir efektingas. Du žymus ir pamokančius darbus mums paliko Niccolo Machiavelli ir Sun Tzu.
2.1 Machiavelli ir Sun Tzu: ankstyvieji strategai
Machiavelli tviratai tikėjo respublikos vertybemis. Tai akivaizdu iš jo knygos „Pokalbiai“ („Discourses“). Ją jis parašė 1531 m., gyvendamas ankstyvojoje Florencijos respublikoje. Jo suformuluotus principus galima taikyti šių dienų organizacijų valdymui:
1. organizacija stabilesnė, jei jos nariai turi teisę reikšti skirtingas nuomones bei spręsti jos vidaus konfliktus.
2. nors organizaciją įkurti gali vienas žmogus, „ji gyvuos ilgai, jei ja rūpinsis daugelis ir daugelis trokš ją išlaikyti.“
3. silpnas vadovas gali sekti stipriu, bet ne kitu silpnu, ir išlaikyti autoritetą.
4. vadovas, siekiantis pakeisti įkurtąją organizaciją, „turėtų išlaikyti bent senųjų papročių šešėlį.“
Kitą klasikinį darbą, pateikiantį supratimą apie valdymą – „Karo menas“ („The Art of War“) – parašė kinų filosofas Sun Tzu daugiau kaip prieš 2000metų. Jį pakeitė ir panaudojo Mao Zedongas, 1949 m. įkūręs Kinijos Liaudies Respubliką. Štai kai kurie Sun Tzu teiginiai:
1. kai priešas puola, mes traukiames
2. kai priešas sustoja, mes neduodame ramybės
3. kai priešas ūšio stengiasi išvengti, mes puolame
4. kai priešas traukiasi, mes persekiojame
Nors šios taisyklės buvo skirtos karo strategijai, jų laikytasi planuojant darbo su verslo konkurentais strategiją
Nors nei Machiavelli, nei Sun Tzu nebandė sukurti vadybos teorijos, jų įžvalgumas pateikia mums gerą istorijos pamoką. Vqdyba nėra kažkas atsiradusio Jungtinėse Valstijose šio šimtmečio pradžioje.
3. Pramoninė revoliucija. Mašininės gamybos
vystimasis ir pramonės kurimasis
Esminė priežastis, lėmusi gana abejingą požiurį į valdymą kaip veilą, buvo tai, jog į organizaciją buvo žiūrima daugiausiai kaip į priemonę gaugiau uždirbti, įgyti didesnę politinę valdžią. Gilintis į valdymo darbo ypatumus neskatino ir menko lygio gamyba, paprasti įrenginiai ir žmonių tarpusavio ryšiai darbe. Problema pasidarė opesnė, kai nuo 1750 iki 1850 m. atsirado daug techninių inovacijų, kas padarė imanomu pereima nuo darbo rankomis prie technikos. Charakteriniai įpatumai šios, imančios pradžią Anglijoje, pirmos pramoninės revoliucijos buvo augantis visų tipų mašinų kiekis. Kai žmogus įkinkė garą tai smarkiai paspartino daugelį darbo procesų. Dvigubo veikimo garo mašina, išrasta 1776 m. ir patobulinta Džeimso Uaitto, negalejo patenkinti augančius energijos poreikius. Valdyti daugelį naujų darbo procesų pasidarė per sunku žmogui. Principinis žingsnis į priekį buvo padarytas išradus išcentrinį garo mašinos
reguliatorių.
Medienos kiekio sumažejimas, naudojamas kaip kuras ir statybos medžiaga, tapo vis augančio anglies naudojimo kaip energijos šaltinio ir geležies kaip gamybinės medžiagos priežastim, tai iškart atsispindejo produkto mechaninių savybių pagerejimu. Bendras gamybos pokilis teigiamai atsilepė metalo techniniame apdirbime. Visos tų laikų mašinos judejo centrinio variklio dėka, dažniausiai tai buvo garo variklis. Veliau buvo kuriami vis sudėtingesni įrengimai, įmonese kūrėsi įvairių įrengimų kumpleksai, kuriuos efektyviai panaudoti, dirbant jais vis didesniam vis įvairesniam profesijų darbininkų skaičiui, daresi vis kebliau. Visos bendrovės nesugebėjimas gerai tvarkyti paspartėjusią veiklą privertė ieškoti naujų sudėtingų valdymo būdų.
„mūsų šalis katik pradėjo vystitis; ka ten bekalbėtų apie mūsų pasiekimus – mes vos vos pravagavom viršutinį sloksnį“
H. Fordas
Tekstilinių gaminių masinis vystimosis privedė prie tolimesnių reformų ir augimų daugelyje kitų ekonominių ir techninių ataugų, išsivystė cheminė technika, nes medžiagų dažimui ar balinimui, vilnos valimui reikėjo tam tikrų priemonių.
Tuomet niekas nesusimastydavo apie galimus naujos technikos naudojimo pasekmes žmonems ir aplinkai. Kaip parode žmonių perrašimas 1831 m., ilgas darbo laikas, intensyvus darbas ir katastrofiskai sunkios gyvenimo sąlygos pramoninese miestose pribvedė prie to, kad mirtingumas tarp fabriko darbuotojų, viršijo vidutinį lygį. Tokios gyvenimo sąlygos kelė darbuotojų nepasitenkinimą savo padetimi ir privesdavo prie steriko.
„vyrų sveikata dėl tokių gyvenimo sąlygų labai greitai gėdo. Daugelis iš jų jau būdami 40 metų buvo nepajėgus dirbti, tik nedaugelis laikėsi iki 45-rių, beveik nei vienas iki 50. Be bendro fizinio silpnumo, tai dažniausiai pasižymi regėjomo pablogėjimu, kuris atsiranda dėl audimo su mašinomis, kai darbuotojas turi žiurėti į eilę ilgų plonų judančių siūlų ir itemptai žiurėti. Iš 1600 darbuotojų, dirbančių keluiose fabrikuose miestuose Garpuras (Harpir) ir Larnakas (Larnark), tik dešimt iš jų buvo viresni nei 45 m.“
Engels, 1845 m.
Didelę reikšmę gamybos vystimuisi ir vis dar aktualus, buvo vidinio degimo variklio išradimas (užpatentavo Rudolfas Dizelis vasario 27 dieną 1892 metais), o tai pat mašinos dinamo ir elektros variklio.
„Kada kas nors užveda kalbą apie augančia mašinų jegą ir pramonę, prieš akis lengvai atsiranda šalto, metalinio pasaulio vaizdas, kuriame medžiai, gėlės, paukščiai, pievos nustumti dideliais pasaulio fabrikais, sudarytais iš geležinių mašinų ir mašinų žmonių. Tokio požiurio aš nesilaikau. Net daugiau, aš manau, kag, jei mes neišmoksim geriau naudotis mašinomis, pas mus nebeliks laiko tam, kag pasidžiaugti medžiais ir paukščiais, gėlėm ir pievom.“
H. Fordas
Variklių naudojimo dėka kiekvienoje darbo vietoje atsirado galimybė padidinti gamybą. Šią mechanizacijos bangą vadina antra pramonine revoliucija, ji prasidėjo JAV. Jos dėka pavyko padidinti pelną ir sumažinti prekės savikainą, vadinasi ir prekės kainas.
Svarbų žingsnį žengė JAV geležinkelių bendrovė „Western Railroad“, kuri turėjo 156 mylių ilgio vienkelį tarp Vusterio ir Olbanio. Geležinkelio vadovai šia linija kasdien praleisdavo po du keleivinius ir po vieną prekinį traukinį kiekviena kryptimi. Prisireikė numatyti kasdien po devynis prasilenkimus – vienas traukinys turėdavo sustoti atsarginiame kelyje ir praleisti kita kryptimi važiojantį kitą traukinį. 1841 m. spalio 5d. ką tik nutiestoje linijos atkarpoje susidūrė du keleiviniai traukiniai. Žuvo 2 žmonės, 8 buvo sunkiai sužeisti, 9 nukentėjo lengviau. Paaiškėjo, kad nelaimės priežastis buvo tai, kad informacija apie eismo sąlygų pasikeitimą kelyje eina lėčiau, negu pats tame kelyje vykstantis procesas. Veiksmingų ryšio priemonių ne tik su važiojančiu traukiniū, bet ir su tvirtai ant žemės stovinčiomis geležinkelio stotimis dar nebuvo – telegrafu žmonija pradėjo naudotis 1844 metais, telefonu – 1878, o radiju, užpatentuotu 1897 metais, tik dvidešimtojo amžiaus pradžioje.