Vadyba, kaip ir kiekvienas mokslas, išsiskiria iš kitų mokslų pagal žmones, kurie tą mokslą kūrė, vystė, populiarino. Tai žmonės vadinami vadybos teorijos pradininkais.
Žinios neatsiranda tuščioje vietoje. Kiekviena žmonių karta savo veikloje remiasi tomis žiniomis ir patirtimi, kurios sukauptos iki jos. Remdamasi jomis ir patyrimu, naujoji žmonių karta vysto juos toliau.
Mokslo žinių apie vadybą galima rasti dar gilioje senovėje. Pirmykštės visuomenės medžiotojai, burdamiesi į gentis ir pasidalindami darbą, egiptiečiai, statydami piramides bei reguliuodami Nilo vandens lygį, romėnai, organizuodami kariuomenę ir gindami savo imperiją ir miestus, privalėjo numatyti, organizuoti, skatinti ir kontroliuoti, t.y. valdyti. Senovės mąstytojai Platonas ir Aristotelis domėjosi valstybės valdymo teorija ir paliko mums rašytinių šaltinių apie tai (R.Razauskas, A.Staškevičius, 1997, p.5).
Vadybos mokslo raida suaktyvėjo XVIII a. pab. ir XIX a.pr. Iš pradininkų ryškesnėmis idėjomis apie valdymo teoriją išsiskiria škotų pramoninkas R.Ouenas, anglų matematikas Č.Bebaidžas ir amerikietis H.Tounas.
Škotų pramoninkas Robertą Oueną (1771-1858) galima laikyti pirmuoju vadybininku. Dirbdamas didelio medvilnės fabriko Niulenrake vadovu, jis, apibendrinęs praktinę patirtį ir pralenkęs laiką, bandė spręsti pagrindinius vadybos uždavinius,susietus su darbo našumu, žmnių darbu. Jis teigė, kad vadovas yra ne “teorinė abstakcija”, bet vienas svarbiausių asmenų versle. Skirtingai nuo kitų fabrikantų, suprasdamas žmogaus kaip darbuotojo vertę, jis kviesdavo savo kolegas “..elgtis su gyvomis mašinomis taip tap atidžiai kaip ir su negyvomis, nes dėmesys ir rūpinimasis žmogumi labai pakelia tos gyvos mašinos vertę”. Jis ieškojo įvairių paskatų darbinikų darbo motyvacijai argumentuoti, domėjosi savo darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygomis ir stengėsi jas gerinti, skatino mokytis (R.Razauskas, A.Staškevičius, 1997,p.6).
Anglų matematikas Č.Bebaidžas (1792-1871) žinomas kaip pirmosios skaičiavimo mašinos išradėjas. Jis taip pat domėjosi vadyba ir, besilankydamas manufaktūrose, pastebėjo, kad darbo pasidalijimas tarp manufaktūros darbinikų neatitinka gamybos koncentravimo laipsnio. Jo nuomone, gamybos tobulinimas priklauso nuo darbo padalos tobulinimo. Šį vadybos bei gamybos principą jis pagrindė gana tobulais matematiniais skaičiavimais. Č.Bebaidžas teigė, kad specializuoti ir klasifikuoti reikia ne tik fizinį, bet ir protinį darbą. Plėtodamas šią idėją, jis iškėlė ir pagrindė teiginį, kad būtinai reikia atskiros krypties specialistų, kurie domėtųsi ir gilintųsi į personalo ar korporacijų mokesčių sistemas. Č.Bebraidžas domėjosi ir kitomis finansų vadybos problemomis. Jis pasiūlė ir pagrindė savitą pažanginę atlyginimų sistemą, kurios esmė – premijavimas už naudingų sprendimus ir preimokos, priklausančios nuo gamyklos pelno.
Žymus amerikietis verslininkas pramoninkas H.Tounas (1844-1924) buvo kelių kompanijų prezidentas. Nuo 1870 m. savo gamyklose pradėjo naudoti naujus vadybos metodus. Jo veiklos credo buvo teiginys: “Fabriko valdymas yra ne mažiau svarbu, kaip techniko darbas”.
1886 m. Amerikos inžinierių-mechanikų sąjungos posėdyje H.Tounas pateikė pranešimą “Inžinierius kaip ekomonistas”. Pranešime teigė, kad darbo vadyba iki to laiko buvo neorganizuota, vadybininkai neturėjo profesinių ryšių, nebuvo organizuoto pasikeitimo pažangia patirtimi. Pranešimo išvados:
– Būtina kaupti darbo su mašinomis žinias.
– Sukauptas žinias būtina sisteminti ir klasifikuoti.
– Reikia sudaryti darbininko darbo su mašinomis technologijas ir optimizuoti darbo operacijas.
– Surinktas žinias būtina teikti visoms gamybos grandims, kurios, remdamosi jomis, turi tobulinti gamybos procesą.
– Būtinas glaudus ryšys tarp praktinės gamybinės veiklos ir vadybos teorijos formavimosi ir pastovus jo puoselėjimas.
Šie išsakyti H.Touno teiginiai buvo mokslinės vadybos kertinis akmuo (R.Razauskas, A.Staškevičius, 1997, 7-8 p.).
Pirmieji darbai, skirti racionalizuoti darbo ir valdymo organizavimą, pasirodė JAV. Kodėl JAV ? Todėl, kad kaip tik čia susiklostė palankiausios sąlygos formuotis gamybos valdymo problemoms ir jų sprendimo poreikius.
Nuo 1880-1890 m. kapitaliniai įdėjimai į pramoninę JAV padidėjo tris kartus palyginti su praėjusiu šimtmečiu auga ir vytstosi pramonė, kūriasi stambios firmos, atsirado pirmieji susivienijimai, trestai. Amžiaus pabaigoje 2/3 šalies produkcijos jau išleidžiama trestų įmonėse.
Gamybos koncntracija buvo glaudžiai susijusi su nauju ir staigiu mokslo ir technikos vystymusi. Kapitalo koncentrcija, ekonominiai dėsniai grindė poreikį kurti vis naujas, tobulesnes technines priemones, o tai savo ruožtu skatino intensyvinti mokslo vystymąsį visose gamybos srityse (R.Razauskas, A.Staškevičius, 1997, 12 p.).
XIX a. JAV pramonė kūrėsi užsienio šalių kapitalo sąskaita, nes invesstuotojai tikėjosi didelių pelnų. Taip atėjęs kapitalas padėjo vystyti šalį, bet savotiškai ir trukdė. JAV įmonių vystymasis buvo trukdomas dėl įrengimų pertekliaus, sistemingo etatų skaičiaus didinimo, neracionalaus medžiagų naudojimo, dėl savotiško valdymo anarchizmo, kai “vadovas duoda savo pavaldiniams visiškai laisvas, neapibrėžtas užduotis ir vėliau reikalauja,
kad jie patys su jomis susidorotų”.
XX a. pradžioje JAV, būdama techninės pažangos lydere, susidūrė su vadybos problemomis, kurios jau stabdė vystymąsi. Valdymas tapo ne mažiau svarbus negu technika. Tayloras paskelbia, kad “šiuo laiku mes, amerikiečiai, stovime prieš rimtą problemą – žmonių valdymo problemą”(A.Seilius, 1998,p.40).
Vadybos, kaip žinių sistemos apie organizacijų valdymą, atsiradimas tiesiogiai susietas su amerikiečių mokslininko F.Tayloro vardu. Jo darbai buvo pirmas bandymas kompleksiškai nagrinėti organizavimo klausimus. Vadybos pagrindai pagal taylorą yra teisingas tiek darbininkų, tiek vadovų darbo organizavimas, todėl pradžioje savo teoriją jis netgi nevadino vadybos mokslu, o tiesiog vadyba: – “Fabriko vadyba”. Tik 1911 m., kuomet L. Brandeisas jau buvo panaudojęs terminą “mokslinė vadyba”, F.Tayloras savo veikalą pavadino “Mokslinės vadybos principai”.todėl natūralu, kad šiandien F.Tayloro išdėstyta klasikinė orgvadybinė teorija dažniausiai vadinama darbo mokslinio organizavimo teorija.
Pagrindinė F. Tayloro darbo mokslinio organizavimo teorijos tezė yra ši: darbas tik tuomet gali būti našus, kai jis organizuotas pagal taisykles, principus, standartus, parengtus panaudojant naujausius mokslo pasiekimus ir ilgametę praktikos patirtį. Ši tezė įgyvendinama realizuojant tokias organizacines priemones.
Teisingai parenkant darbininkus, juos parengiant darbui atitinkamose darbo vietose ir pavedant jiems tik tokius darbus, kuriuos jie sugeba atlikti geriausiai. Vadovai neturi teisės palikti savieigai netgi paprasčiausių darbų paskirstimą – jie privalo patikrinti ar darbininkas tinka tik tai ar kitai darbo vietai, išsiaiškinti, ką jie turi daryti, netgi nurodyti pagrindinius darbo metodus.
Optimaliai sudarant darbo operacijas. Kiekviena operacija savo apimtimi turėtų būti analogiška kitoms, geriausiai, kai visų jų sudėtingumas daugmaž vienodas. Būtina parengti operacijų atlikimo aprašymus, nurodant sudėtinius elementus, jų vykdymui skirtą laiką ir kitus aspektus.
Siekiant, kad visi darbininkai dirbtų naudojant “idealius” darbo metodus. Tuo tikslu stebėti kaip kvalifikuoti darbininkai atlieka operacijas, jas išskaidyti į sudėtines dalis, chronometruoti.poto visą šią medžiagą apibendrinti, “šalinti” nereikalingus elementus, judesius bei kitas detales ir parengti optimalių darbo metodų aprašus. Visa tai atliekant, naudoti matematinius skaičiavimus. Reikalauti, kad darbininkai įsįsavintų šiuos darbo metodus ir tokiu būdu didinti darbo našumą.
Racionaliai naudojant darbo įrankius, įrangą, mechanizmus, medžiagas. Racionalus naudojimas – tai ne tik taupumas, gera techninė priežiūra, bet ir reikiamų įrankių ar įrangos įsigijimas, pritaikymas darbo vietose, jų racionalizavimas ir pan. Nevykdant šių reikalavimų, neįmanoma įgyvendinti “idealių”darbo metodų, optimizuoti darbo operacijų laiką.
Teisingai apmokant už darbą. Tai atlikti geriausiai taikant įvairių modifikacijų vienetinį darbo apmokėjimo sistemą. Norint objektyviai taikyti šią sistemą, būtina sudaryti “standartines normas”, kurias įvykdžius mokamas bazinis atlyginimas, jas viršijus, mokami priedai. Todėl darbo normavimas, “standartinių normų” sudarymas – labai svarbi darbo mokslinio organizavimo sudėtinė dalis.
Vertinant šias organizacines priemones, pagrindinės išvados, be abejo,yra šios:
–organizacija (gamykla, fabrikas) traktuojami kaip inžinerinis objektas, sudarytas iš daugiau ar mažiau automoninių dalių, kurias,o taip pat jose vykstančius procesus galima tobulinti kiekvieną atskirai. Žmogus (darbininkas) organizacijoje yra vykdytojas, privalantis tiksliai realizuoti užprogramuotas užduotis. Kad šios užduotys būtų įvykdytos, būtina sudaryti atitinkamas darbo sąlygas.
–realizuojant darbo mokslinio organizavimo teoriją, vadybos darbus dirbantys darbuotojai (vadovai, normuotojai) pagrindinį dėmesį turi skirti darbininkų darbo organizavimui ir jo tobulinimui. Vadybinės veiklos kitos sritys lyg ir antraeillės, apie kai kurias F.Tayloras netgi neužsimena.
Plačiau F.Tayloras nagrinėja vadybos pasidalijimą bei darbininkų ir administracijos geranoriško bendradarbiavimo būtinybę.
Norint gerai organizuoti darbą įdiegus F.Tayloro siūlymus, gana ryškiai turi keistis linijinio, grynai hierarchinio valdymo principai,kai darbininkas pavaldus tik vienam tiesioginiam viršininkui, ir įvesti ašuonių funkcijų valdymo principą. Tokiu būdu kiekvienas darbininkas tampa pavaldžiu aštuoniems, siaurai specializuotiems viršininkams. Keturi iš jų dirba ceche (tiesioginis brigadininkas, darbų tempo vadovas,įrengimų remonto meistras ir inspektorius), o kiti keturi (operacijų maršrutizavimo ir planavimo specialistas, normuotojas, apskaitininkas-ekonomistas ir gamybinės drausmės prižiūrėtojas) – kontoroje (P.Zakarevičius,1998,p.20-23).
Iki šiol sukoncentruotą valdžią vieno meistro rankose pakeitė funkcinė administracija – meistrai-inspektoriai. Norėta likviduoti iki šiol įprastą valdymo būdą, kai administracija savo pareigas primesdavo darbininkams. Dabar meistrai privalėjo atsakyti už galutinį darbininkų darbo produktą, todėl jie turėjo netik stebėti ir paaiškinti jų klaidas, bet ir išmokyti teisingai dirbti. Dėl to smarkiai išaugo administracijos darbo
(A.Seilius,1998,p.42).
Šie pasiūlymai reiškė, kad įvedamas funkcinas valdymas ir vadybinio darbo pasidalijimas. Be abejo, tai vienas svarbiausių F.Tayloro indėlių į vadybos mokslo teoriją. Nors vėliau išryškėjo grynai funkcinio valdymo kai kurie trūkumai, tačiau šis žingsnis aktyviai stimuliavo valdymo organizavimo stuktūrinių aspektų vystymąsi.
F.Tayloras ypač pabrėžė, kad organizuojant valdymą funkciniu pagrindu, ypatingą reikšmę įgauna planavimas. Jis akcentavo, kad gamyklą turi valdyti ne tiek direktorius, kuris duoda įsakymus ir nurodinėja, kiek planavimo skyrius, nustatantis , kiek ir kada reikia atlikti. Žinoma, tokiu valdymo traktavimu autorius supainioja valdymo lygius, hierarchiškumą, tačiau aiškiai pabrėžia planavimo svarbą.
Darbininkų ir administracijos bendradarbiavimo būtinybė atsiranda todėl, kad naujoviškas darbo organizavimas dažnai sutinkamas atsargiai ir netgi negatyviai. Todėl administracija turi ieškoti ir atrasti būdus, kaip paveikti darbininkus, juos įtikinti, kad įvedus naujus metodus ar kitas priemones pagėrės bendri rezultatai, o tuo pačiu ir kiekvieni dirbančiojo atlyginimas. Deja, R.Taylotas bendradarbiavimą traktuoja kaip darbininko įsisamoninimą, kad vadovai niekada nesiūlo blogai ir būtina drausmingai vykdyti jų nurodymus (P.Zakarevičius,1998,p.23).