[pic]
KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
VADYBOS KATEDRA
Vadybos paskaitų konspektas
Kaunas, 2002
VADYBOS IR VALDYMO SAMPRATOS
Verslo įmonės kaip valdymo objektas
Vadyba yra mokslas, kuris priklausomai nuo pasirinkto valdymo objekto
gali turėti skirtingą apibrėžimą. Tačiau tuose skirtinguose apibrėžimuose
egzistuoja vienas bendras momentas, pagal kurį gali būti išryškinta vadybos
esmė.
Vadyba – tai mokslas, kaip valdyti save, norint egzistuoti vidinėje
ir išorinėje aplinkoje ir kaip valdyti kitus dirbant grupėje arba
kolektyve.
Kitais žodžiais vadyba – tai mokslas, kaip nukreipti žmonių veiklą
norima linkme (savo ir kitų žmonių).
Vadybos mokslas apima valdymo principus, valdymo metodus ir valdymo
priemones.
Valdymas – tai vadybos mokslo taikymas pasirinktoje mokslo sferoje.
Valdymas – tai veikla arba procesas, kurią kuriantys kiti subjektai yra
motyvuojami veikti taip, kad būtų pasiekti vadovo numatyti tikslai.
Valdymas siaurąja prasme tai kiekvieno individo savęs motyvavimas, kad būtų
pasiekti savieji tikslai. Kadangi individų tikslai dažnai nesutampa su
kolektyvo tikslais reikia atskirus individus motyvuoti taip, kad šį
prieštaravimą kuo labiau sušvelninti. Tik tai pasiekus valdymas įgauna
prasmę ir duoda rezultatus.
Labai dažnai vadovas vienareikšmiškai primeta savo tikslus
pavaldiniams ir to pasėkoje valdymas transformuojasi į anarchiją. Vadovas
įmonėje turi daug galių kaip veikti pavaldinį ir turi mokėti tomis galiomis
pasinaudoti priklausomai nuo individo potencialių galimybių priimti vienos
ar kitos galios pasireiškimą. Vadovo galios: prievarta, įsakymas, atpildas
arba motyvavimas, žinojimas arba psichologinė galia.
Valdymo proceso pasėkoje gimsta valdymo sprendimai, kurie kreipia
veiklą norima linkme. Ir jei visos galios panaudotos tinkamai, tai
reglamentuota veiklos tvarka netrikdo atlikėjų ir visi atlikėjai sąmoningai
siekia tikslo (jau dažnai kolektyviškai suderinto).
Jeigu mes kaip objektą parenkame atskiras mokslo rūšis arba atskiras
verslo rūšis valdymas apibrėžiamas skirtingai, priklausomai nuo to, ką
pasirinktas objektas laiko prioritetu. Tuomet žmonių valdymo elementai
tampa baze konkretaus tikslo sukūrimui. Kibernetikai valdymą apibrėžtų
taip: tai sistemos pervedimo į naują iš anksto numatytą būklę procesas.
Ekonomistai valdymą galėtų apibrėžti taip: didinti įplaukas, mažinti
išlaidas, kad grynųjų pinigų masė didėtų. Didinti pajamas, mažinti
sąnaudas, kad pelno masė didėtų.
Valdymas organizacijos prasme, tai veikla, kuri atkuria tvarką,
pažeistas proporcijas arba sukuria naują tvarką organizacijoje.
Valdymas – tai lyg vanduo, kurio negali atskirti dirbtiniai rėmeliai.
Tai lyg grandinė, kurios stiprumas priklauso nuo silpniausios grandies ir
todėl labai puikus vienos srities sprendimas gali būti nuostolingas įmonei
kaip visumai ir atvirkščiai, vienai grandžiai nenaudingas sprendimas gali
išgelbėti visą įmonę.
Valdymo objektas gali būti žmogus organizacijoje, visuomenėje,
grupėje. Mes pasirenkame, kas mūsų objektas yra verslo įmonės. Verslo
įmonės, tai tokios įmonės, kurios orientuotos į pelno siekimą. Neverslo
įmonės nėra pelno siekiančios, jas išlaiko kitos įmonės.
Verslo įmonė – tai žmonių grupė, tam tikromis priemonėmis apjungta į
vieningą visumą (sistemą) bendram darbui. Duota sistema yra visuomet
atvira. Tai reiškia, kad informacija, kaip verslo atributas cirkuliuoja
tiek jos viduje, tiek tarp jos išorės pirmyn ir atgal.
Verslo įmonėms būdingi tokie atributai ar savybės:
1. Pirmas principas, kuris būdingas įmonei, kaip atvirai sistemai –
NEADITYVUMAS – atskirų sistemos dalių rezultatų suma ne visada lygi
visos sistemos rezultatui. Neadityvumo principą gali sukurti žmogaus
sprendimai arba technologijos ypatumai.
2. SYNERCHIZMAS – tai kai kelių asmenų vienakryptis veiksmas kartu duoda
daug didesnį rezultatą negu matematinė suma.
3. CENTRALIZUOTUMAS – bet kokiai grupei turi vadovauti asmuo, galintis
priimti paskutinį sprendimą.
4. SUDERINAMUMAS – tiek žmonės, tiek atskiros sistemos grandys turi būti
suderintos savo veiksmuose. Suderinamumą galima atlikti įvedus rėmus
arba principus.
5. MULTIPLIKATYVUMAS.
Įmonė yra atvira sistema, bet joje yra keletas viena kitą gaubiančių
grandžių:
[pic]
Vidinė įmonės sistema (A – zona):
[pic]
Išorinė sistema susideda iš dviejų dalių: mikroaplinkos (B zona) ir makro
arba išorinės aplinkos (C zona).
[pic]
B zoną sudaro dileriai, makleriai, pirkėjai, konkurentai, partneriai,
tiekėjai.
Pirkėjai – tai fiziniai arba juridiniai asmenys, norintys įsigyti
prekę
ir įsipareigojantys už ją sumokėti. Jie pažinsime pirkėjus, galėsime
valdyti paklausą ir formuoti pirkėjų elgseną. Pirkėjai gali būti
individualūs (vartotojai), pirkėjai kaip gamintojai, perpardavėjai,
viešosios įstaigos ir valstybinės organizacijos.
Tiekėjai – tai įmonės ir pavieniai asmenys, iš kurių mes perkame
gamybos priemones, darbo priemones ir darbo objektus (ilgalaikį ir
trumpalaikį turtą). Šioje srityje mes turime pasirinkti mums tinkamiausius
tiekėjus ir per tai veikti pasiūlą.
Konkurentai – tai rinkos dalyviai, siūlantys potencialiems pirkėjams
tuos pačius arba panašius poreikius tenkinančias prekes. Konkurencijos
formos : visuotinė konkurentinė, oligopolinė konkurencija ir t.t.
Verslo partneriai – tai pardavimų tarpininkai ir paslaugų tiekėjai.
Perdavimų tarpininkai , distibutoriai perparduoda prekes kitiems, dileriai
pačios prekės neturi, tik randa pirkėją, makleris – finansinis patarėjas.
C zoną sudaro:
[pic]
Gamtinė aplinka – tai įmonės valdymo elementas, apimantis klimato
sąlygų, gautų išteklių, jų panaudojimo ir aplinkosaugos priemonių įtaką
valdymo sprendimams. Pavyzdžiui, gamtinių išteklių trūkumas varžo įmonės
vystymąsi.
Ekonominė aplinka – tai įmonės valdymo elementas, pasireiškiantis tam
tikrais ūkio raidos dėsningumais, kurie daro įtaką valdymo sprendimams
(ekonominio valdymo cikliškumas).
Socialinė, kultūrinė aplinka tai įmonės valdymo elementai,
atspindintys visuomenės poveikį įmonei ir jos valdymo sprendimams
(demografinė situacija, išsilavinimas ir t.t.).
Politinė, teisinė aplinka – tai įmonės valdymo elementai, apimantys
politinių struktūrų veiksmus ir teisės aktams, kurie daro įtaką valdymo
sprendimams (teisės aktai, kurie draudžia, riboja, sudaro galimybes,
skatina). Didelę reikšmę turi politinės idėjos, ar jos yra korumpuotos ar
ne. Teisės aktai gali būti reglamentuojantys įmonių steigimą, veikimą ir
likvidavimą, reglamentuojantys santykius su tiekėjais, pirkėjais,
konkurentais ir partneriais.
Mokslinė, technologinė aplinka – tai įmonės valdymo elementas,
apimantis mokslo žinių ir jų praktinio taikymo poveikį valdymo sprendimams.
Įmonių rūšys
[pic]
TŪB – tikroji ūkinė bendrija.
KŪB – komanditinė ūkinė bendrija.
Pelno siekimas:
|Pasirinkimo pozicijos |AB |UAB |I |UB |
|Savininkų arba akcininkų | |
|skaičius: | |
| min |1 akc. |1 akc. |1 sav.|2 sav. |
| max |- |50 akc. | | |
|Min. akcinis kapitalas, Lt |≤ 100000|10000 |- |- |
|Valdymo organai: | |
| Stebėtojų tarnyba |+- |- |- |- |
| Valdyba |+ |- |- |- |
| Administracija |+ |+ |- |- |
| Visuotinis akc. |+ |+ |- |- |
|susirinkimas | | | | |
|Privalomo finansininko tarnyba|+ |+ |- |- |
|Apskaitos būdas: pilnas |+ |+ |- |+ |
|Mokesčių tarifai, palankūs |- |- |+ |+ |
|verslui | | | | |
Valdymo teorijos raida ir valdymo ypatumai XXI amžiuje
Moksliniu požiūriu vadybos teorija yra tiksliųjų, bei humanitarinių
mokslų, empirinės patirties ir sveiko proto lydinys.
Vadybos teorija kaip grynas vadybos mokslas – tai teiginių ir
koncepcijų visuma, kuriuo siekiam ką nors paaiškinti arba numatyti.
Vadybos žinovų šiandien pikčiausiai puolama figūra F. Teiloras (1856
– 1915). Jo pagrindinė teorija: darbo našumo paslaptis yra teisingas
užduoties parinkimas arba pasirenkamas ir adekvatus, priklausantis nuo
rezultato atlygis.
A. Fojolis (1841 – 1925) , prancūzų inžinierius, pirmasis išdėstė
administravimo teoriją. Jo teorija rėmėsi penkiais drambliais:
1. Planavimas.
2. Organizavimas.
3. Vadovavimas.
4. Koordinavimas.
5. Kontrolė.
A. Folet (1868 -1933) suformulavo vadybos teoriją. Pagrindinis
dalykas – tik grupiniame darbe atsiskleidžia ir pilnai panaudojamos žmogaus
galimybės, tam reikalingas grupinis mąstymas. A. Folet šūkiai : geras
lyderis reikalauja, kad žmonės tarnautų ne jam, bet bendrai nustatytam
tikslui. Geriausias lyderis ne tas, kuris turi pasekėjų, bet tas, su kuriuo
kartu dirba žmonės.
E. Mejis (1880 – 1949) įamžino eksperimentu (gesino lemputes,
užgesinus visas našumas padidėjo) tai, kad viršininko dėmesys teigiamai
veikia darbuotojo motyvaciją, o tai padidina darbo našumą. Tai pradėjo
darbo santykių erą.
H. Saimonas (1916 – 19XX) – tai enciklopedinio mąstymo žmogus. Išvedė
algoritmą problemoms
spręsti:
1. Butinybės priimti sprendimą suvokimas.
2. Veiksmų variantų generavimas.
3. Variantų vertinimas.
4. Vieno arba kelių variantų pasirinkimas.
S. Ansofas (1918). Jis kūrė strategijų korporacijos valdymo modelį ir
vadovavosi pagrindine prielaida, kad kiekvienos įmonės galutinis tikslas
yra maksimizuoti investicijų grįžtamumų normą. Nustačius galutinį tikslą,
grįžti atgal ir nustatyti pradinį tikslą, po to grįžti link misijos,
vizijos ir filosofijos.
P. Drukeris (1909). Jo esminis momentas – tikslinis valdymas:
vadybininkai kartu su įmonės vadovybe nustato pagrindinį tikslą ir sudaro
tikslų medį, po to pasidalina atsakomybe už jų vykdymą.
E. Demingas (1900-1990). Statistikas, vadybos konsultantas. Sukūrė
kokybės valdymo principus:
1. Tik 100% kokybiškai.
2. Be kokybės, kiekybė visai nesvarbi.
3. Kokybės gerinimo procesas begalinis.
4. Tik siekimas begalinio pelno.
R. M. Karter. Sukūrė pokyčių valdymo teoriją:
1.Organizacija be pokyčių – mirusi organizacija. Pokyčiai kiekvieną minutę,
dieną, sekundę ir t.t.
2. Pokyčiai sėkmingi tik tuomet ir transformacija sėkminga tik tada, kai
yra tikras lyderis, pro visus sunkumus įžiūrintis viziją.
3. Sėkmė pokyčiuose galima, jei kiekvienas darbuotojas gali pasijusti turįs
savo rankose galią. Priešingu atveju ta galia bus panaudota neigti
viršininko paliepimus.
4. Inovacijos yra pagrindinis pokyčių materialinis pagrindas. Jis sudaro
galimybę vykdyti produktų gamybos procesus, o pastarieji teigiamai veikia
įmonės veiklą ir rezultatus.
T. Levitas (1925). 1950-1960m. nebuvo žodžio marketingas – visos
įmonės orientuotos į gamybą (kaip pagaminti daugiau su mažesniais kaštais).
1960m. reikia pereiti prie orientacijos į marketingą, į šūkį: orientacija į
vartotojo svajonę, lūkestį. 1980-1990 markeinginiai verslai.
Pagrindinis vadybos dėsnis. Pareto dėsnis, kuris vadinamas 80/20 dėsniu:
valdyme šis dėsnis reiškiasi taip: 20% priežasčių, lemia 80% problemų.
Vadybos uždavinys surasti tas 20% priežasčių ir jas panaikinti.
XXI amžius – beprotystės amžius, didelių ir greitų pokyčių amžius,
kūrybos amžius, resursų trūkumo amžius, atskirų šakų mirimas, naujų
gimimas, verslo sektoriaus mažėjimas ir visuomeninio administravimo
sektoriaus didėjimas, transformavimosi ir dirbančio žmogaus darbo svarbos
didėjimas, ypatingas protinio darbo svarbos augimas, mechaninio darbo
mažėjimas.
Protinis darbas turės būti išvystytas, kad žmogus turės suformuoti
sprendimus, priimti sprendimus ir nešti atsakomybę.
Valdant XXI a. bus labai svarbu:
1. Sukurti savo tikslams pasiekti tinkamą organizacinę struktūrą.
2. Kas priims sprendimą kritinėje situacijoje, struktūra turės būti
skaidri.
3. Būtina užtikrinti, kad tik vienas vadovas duoda nurodymus pavaldiniui.
4. Struktūra darosi plokščia. Kiekvienas darbuotojas vienu metu gali
dirbti skirtingose struktūros vietose. Bus horizontali karjera, bet ne
vertikali.
Personalą reikės ne valdyti, o nukreipti tinkama linkme. Valdymo
tikslas turės būti pasiektas siekiant maksimaliai panaudoti kiekvieno
darbuotojo turimas žinias ir įgūdžius.
Valdymo pagrindu taps kryptis, siekianti pastoviai nustatyti kaip
vartotojas suvokia produkto vertę ir kokį sprendimą vartotojas ruošiasi
padaryti skirstydamas savo grynąsias pajamas.
Valdymo formulė atrodys taip:
I3=PV, kur I3 – intelektas, I2 – informacija, I – idėjos, PV – naujai
sukurta pridėtinė vertė.
Informatizacija eis kaip pirma kartu su intelektu ir idėjomis, o
jiems iš paskos seks procesų automatizacija. Valdymo sprendimai tik tada
bus efektyvūs, jei jų nevaržys juridiniai, teisiniai ar politiniai
apribojimai. Apribojimai – rinkos santykius iškreipiantis prievartinis
mechanizmas.
VALDYMO SISTEMOS
Valdymo sistemos esmė ir struktūra
Valdymo sistema – tai tam tikras mechanizmas, kurio pagalba vadovai
priima valdymo sprendimus, dislokuoja laike ir erdvėje ir deleguoja juos
pavaldiniams. Struktūriniu požiūriu valdymo sistema apjungia tokius
elementus:
1. Valdymo principus.
2. Valdymo metodus.
3. Valdymo stilius.
4. Valdymo struktūras.
5. Valdymo techniką.
Svarbiausia, naudojantis valdymo sistemos pagalba, valdyti bet kokius
procesus. valdymas remiasi pagrindiniais principais, jeigu jie nėra
išlaikomi rezultato niekada neturėsime. Principai apibrėžiami kaip valdymo
elementai, kurių laikantis formuojami ryšiai tarp vadovų ir pavaldinių.
Principai:
1. Įgaliojimų veikti perdavimas pavaldiniui, užimančiam tam tikrą
pareigybę yra parašyti pareigų nuostatuose (pareigų aprašuose,
pareigybių instrukcijose).
2. Kartu su įgaliojimais turi būti deleguojama atsakomybė. Įgaliojimas be
atsakomybės yra bevertis. Atsakomybė yra aprašoma pareigų nuostatuose.
Juridiškai patikrinama atsakomybė. juridiškai atsakomybė
įtvirtinama
parašu ir įmonės antspaudu.
3. Kartu su įgaliojimais ir atsakomybe pavaldiniui deleguojama ir
valdžia. Valdžia pasireiškia normalia forma, jeigu įgaliojimai ir
atsakomybės laipsnis yra lygiaverčiai.
4. Vienvaldiškumo išlaikymas. Kiekvienas pavaldinys turi turėti tik viena
vadovą.
Įgaliojimas – tai teisių ir galimybių naudotis valdžia suteikimas.
Valdžia – tai galimybė įtakoti pavaldinių poelgius. Įtakojimas yra vykdymas
naudojant valdymo metodus. Yra 3 valdymo metodai:
Administraciniai (įstatymai, nurodymai).
Ekonominiai (atlyginimo sumažinimas, padidinimas).
Psichologiniai (įtikinėjimas, pagrindimas, vertimas daryti per baimę,
tikėjimo generavimas, naudojimasis savo žavesiu ir t.t.).
Kaip panaudoti metodus? Kiekvienas vadovas pasirenka pagal valdymo save
valdymo stilių:
Autokratinis (labiausiai naudojasi patvariais, vadovo „aš“).
Demokratinis (pilna laisvė).
Liberalinis (vidurkis tarp autokratinio ir demokratinio). Priklauso nuo
situacijos, kaip elgiasi vadovas.
kad vadovai galėtu veikti pavaldinius naudodami principus, metodus, stilius
yra sudaromos valdymo struktūros, kuriose pasiskirstomi darbai pagal
funkcijas ir schematiškai parodoma, kuriam vadovui priklauso kurie
pavaldiniai. Priklausomai nuo tikslų, struktūros gali būti linijinės,
matricinės, funkcinės, štabinės ir t.t.
Valdymo sistemų formavimo požiūriai
Priklausoma nuo valdomo objekto ir nuo vadovo norų, bei sugebėjimų
valdymo struktūra gali būti formuojama skirtingais požiūriais. Yra žinomi 4
sistemų formavimo požiūriai:
1. Klasikinis arba tradicinis.
2. Procesų.
3. Sisteminis.
4. Situacinis.
Žiūrint į valdymo sistemą tradiciniu požiūriu atskirai galvojama kaip bus
motyvuojamas darbas, siekiama lyderiavimo, kuriama organizacijos kultūra ir
t.t.
Žiūrint į valdymo sistemą procesų požiūriu sprendžiame kaip planuosime
procesus, kaip organizuosime procesus, kaip motyvuosime ir kontroliuosime.
Sisteminis požiūris, tai kai į valdymo objektą žiūrime kaip į kibernetinę
sistemą (įėjimas, juoda dėžė, išėjimas). Įėjime dažniausiai įvardijami