Pasak H.Fayol, valdymo organizavimo principai – tai pagrindas, kuriuo remdamasis valdymo subjektas turi siekti efektyvių rezultatų. Klasikai tvirtina, kad principai universalūs ir tinkami kiekvienoje situacijoje, bet ne kiekvienoje ekonominėje formacijoje.
Pagrindinį dėmesį H. Fayol skyrė administravimui ir sukūrė „administra¬cinį mokslą“. Šio mokslo pagrindas – keturiolika pagrindinių principų, kuriuos H.Fayol pirmasis suformulavo ir pritaikė pramonei:
• Darbo pasidalijimas. Kuo daugiau žmonės specializuojasi tam tikroje srityje, tuo efektyviau jie atlieka savo darbą.
• Valdžia . Vadovai turi duoti nurodymus, kaip atlikti užduotis. Formali vadovų turima valdžia suteikia jiems teisę įsakinėti, tačiau ne visuomet pavyksta pasiekti paklusnumą, jei jie neturi asmeninio autoriteto (pvz., reikiamos kompetencijos).
• Drausmė. Organizacijos nariai turi gerbti joje galiojančias taisykles ir nuostatas. H.Fayol nuomone, drausmę garantuoja geras vadovavimas visuose organizacijos lygmenyse, teisingos sutartys (pvz., įsipareigojimas atlyginti už geresnę darbo kokybę) ir teisiškai patvirtintos baudos už nusižengimus.
• Komandų vienovė. Kiekvienas darbuotojas turi gauti instrukcijas tik iš vieno asmens. H.Fayol manymu, jei darbuotojas yra tiesiogiai pavaldus keliems vadovams, tai neišvengiami prieštaravimai tarp instrukcijų ir neaiškumai dėl valdžios.
• Krypties vienovė.Toms organizacijos operacijoms, kurių tikslas vienodas, turi vadovauti vienas vadovas pagal vieną planą. Pvz., kompanijos personalo skyrius negali turėti dviejų direktorių, besilaikančių skirtingos samdymo politikos.
• Individualių tikslų pajungimas bendrai gerovei. Kad ir koks būtų įsipareigojimas, darbuotojų interesai negali būti svarbesni už visos organizacijos interesus.
• Atlyginimas. Už atliktą darbą turi būti atlyginama teisingai ir darbdaviams, ir darbuotojams.
• Centralizacija. Pavaldinių vaidmens sumažinimas priimant sprendimus yra centralizacija, o jų vaidmens padidinimas – decentralizacija. H.Fayol manė, kad vadovai galiausiai vis tiek turi būti atsakingi už visą darbą, tačiau kartu jie turi suteikti savo pavaldiniams pakankamai atsakomybės savo darbus tinkamai atlikti. Kiekvienu atveju būtina nustatyti reikiamą centralizacijos laipsnį.
• Hierarchija. Valdžios linija organizacijoje šiandien dažnai žymima tvarkingais keturkampiais ir linijomis organizacinėse struktūrose .Visada įmonėje „brėžiama“ iš viršaus į apačią nuo aukščiausio iki žemiausio valdymo lygio.
• Tvarka. Medžiagos ir žmonės turi būti reikiamoje vietoje reikiamu metu. Žmonės turi užimti tokias pareigas ir dirbti tokį darbą, kuriam jie labiausiai tinka.
• Teisingumas.Vadovai turi būti draugiški ir teisingi savo pavaldiniams.
• Personalo stabilumas. Didelė darbuotojų kaita trukdo organizacijai sėkmingai dirbti.
• Iniciatyva. Pavaldiniams turi būti leidžiama patiems kurti ir įgyvendinti savo planus, netgi jei kartais gali pasitaikyti klaidų.
• Kolektyvo dvasia. Komandos dvasios stiprinimas teikia organizacijai vieningumo. Pasak H.Fayol, ją padeda ugdyti net ir nežymūs veiksniai. Pvz., jis siūlė kur tik galima bendrauti tiesiogiai žodžiu, o ne formaliomis rašytinėmis priemonėmis.
Remdamasis šiuo savo įžvalgumu, jis suformulavo idealios valdymo doktrinos kontūrus, kurie dar ir šiandien daug kur nepraranda savo galios.
H.Fayol gana aiškiai atskyrė kategoriją “įmonės valdymas” nuo kategorijos “vadovavimo (administracinė) veikla”. Pagal H.Fayolį valdyti įmonę reiškia :
• Organizuoti techninę ir technologinę įmonės veiklą (įsigyti įrengimus, juos sumontuoti, prižiūrėti, organizuoti gamybą, sekti technologinį procesą ir t.t.);
• Organizuoti komercinę įmonės veiklą ( pirkti žaliavas, medžiagas, parduoti produkciją, vykdyti mainus ir t.t.);
• Organizuoti finansinę įmonės veiklą (ieškoti lėšų, jas įsigyti, gerai investuoti, efektyviai panaudoti ir t.t.);
• Organizuoti įmonės apsaugą ( saugoti įmonės turtą, lėšas, o taip pat joje dirbančius darbuotojus );
• Organizuoti buhalterinę veiklą ( vesti vertybių apskaitą, investuoti turtą, sudarinėti statistines apskaitas ir t.t).
Vadovauti įmonei – administruoti ( tobulinti struktūrą, tvarkyti personalą ir, vykdant visus darbus, realizuoti administravimo funkcijų ciklą). Pagal H.Fayolį vadovaujant bet kokiai veiklai reikia nuosekliai realizuoti tokius veiksmus :
• numatyti (apibrėžti, kokių rezultatų norime pasiekti );
• parengti planą (sudaryti konkrečių veiksmų reglamentą);
• organizuoti ( parinkti žmones apibrėžti, apibrėžti jų funkcijas, darbinius tarpusavio santykius);
• koordinuoti ( realizuojant planą atliekant operacijas, reguliuoti, derinti veiksmus);
• kontroliuoti (lyginti planą su rezultatais atlikus kiekvieną operaciją, įvertinti tai, kas padaryta).
Psichologiniai valdymo metodai yra reguliuoti santykius tarp žmonių, formuojant organizacijoje palankų psichologinį mikroklimatą. Tai labai svarbus faktorius, kadangi psichinė žmogaus būklė lemia ne tik jo asmeninius, bet ir visos organizacijos darbo rezultatus. Taikant psichologinius valdymo metodus, įgyvendinama daug svarbių uždavinių : grupių ir kolektyvų formavimą, psichologinį motyvavimą, profesinę atranką ir mokymą. Vadovas turi
įtikinti darbuotojus, kad būtina siekti tam tikrų tikslų, įgyvendinti užduotis ir sumanymus. Jeigu darbuotojai nebus nusiteikę nuoširdžiai bendradarbiauti, abejos vadovo nurodymų pagrįstumu, arba jiems nebus pakankamai aiškūs sprendimų motyvai, gerų bendro darbo rezultatų sunku tikėtis. Reikia išaiškinti visus sprendimus, kad darbuotojai patikėtų jų reikalingumu ir sėkme, naudingumu visiems. Išskirtos tokios psichologinių valdymo metodų dalys :
• Intelektualinio augimo. Svarbu pastebėti ir įvertinti kiekvieno darbuotojo geras pastangas, norus ir nusiteikimą ieškoti ir siekti efektyvesnių darbo metodų bei būdų, ekonominių, techninių, organizacinių sprendimų.
• Darbo humanizavimo. Prie darbo humanizavimo priskiriamos spalvų, muzikos psichologinio poveikio, monotoniško darbo mažinimo, kūrybinių procesų aktyvinimo ir kt.