Vadybos referatas
VADYBOS RAIDA LIETUVOJE
2000 Vilnius
TURINYS
1. Kas yra vadyba?
2. Vadybos mokslo ištakos
3. Vadybos raida Lietuvoje
3.1. 1918 – 1940 metai
3.2. Sovietinis laikotarpis
3.3. 1990 – 1997 metai
4. Išvados
5. Literatūra
Kas yra vadyba?
Vadybos mokslo ištakos Lietuvoje
Mokslinės vadybos idėjos, gimusios mūsų amžiaus pradžioje, gana greitai pasiekė Lietuvą. Jau pirmame Respublikos gyvavimo dešimtmetyje ekonominio pobūdžio žurnaluose pasirodė straipsnių šiais klausimais. Mokslinės vadybos teorija sukūrė JAV ir Vakarų Europos inžinieriai praktikai, tuo tarpu Lietuvoje pradinė šio mokslo bazė buvo visai kita: tarp pirmųjų F. Teiloro, A. Fajolio, H. Fordo idėjų propaguotojų ir populiarintojų buvo chemikas prof. J. Šimkus, prof. V. Raulinaitis, teisininkas, agronomas S. Macevičius.
Naujas vadybos vystymosi Lietuvoje etapas prasidėjo apie 1935 m. atvykus į Kauną patyrusiam vadybos specialistui, pirmajam mūsų tautiečiui – šio darbo profesionalui inžinieriui Vytautui Andriui Graičiūnui. Didelis jo nuopelnas – mokslinės vadybos idėjų, ypač F. Teiloro mokslo, propagavimas Lietuvoje. 1938 m., kai buvo įsteigta Mokslinės vadybos draugija, jo veikla įgijo sistemingą, organizuotą pobūdį. V. Graičiūnas buvo šios draugijos steigimo iniciatorius ir pirmasis jos pirmininkas, o steigėjų branduolį sudarė Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo vadybos specialistai – kauškiai, inžinieriai, ekonomistai. Draugijos tikslas buvo tyrinėjimais, diskusijomis, spauda ir kitomis tinkamomis priemonėmis kelti lietuvių ūkinį pajėgumą ir ekonominę gerovę, praktiškai taikant vadybos dėsnius. Pagrindinė draugijos veiklos sfera buvo vadybos, organizavimo pradų, pagrindinių dėsnių pažinimas bei propagavimas. Mokslinės vadybos draugija mūsų ekonomikai, visuomenei atliko nemažą ir naudingą darbą platindama naujausias vadybos idėjas, mokydama gero, racionalaus valdymo pradų visus, kurie tuo domėjosi, – gamybos, įstaigų vadovus, specialistus.
1940 m. vasarą Vadybos draugija buvo uždaryta, kaip ir daugybė kitų to meto visuomeninių organizacijų. Ir ta pauzė truko maždaug iki 1960 m.
Kalbėdami apie vadybos propaguotojų rašinių tematika, turime pripažinti, kad čia matome darbus, kurie nagrinėja ne vien vadybos, bet ir gretimų sričių – darbo organizavimą, apmokėjimo, kovos su biurokratija, intelektualinio darbo organizavimo – problemas. Vienas iš įdomesnių darbų yra palyginti nedidelis, bet labai reikšmingas teorinis V. Graičiūno darbas “Organizacijos vidiniai ryšiai”. Svarstydami valdymo apimties problemą (kiek vadovas turi turėti tiesiogiai pavaldžių darbuotojų), vadybos specialistai paprastai remiasi V. Graičiūno teorija. Ji gerokai praplėtė mūsų supratimą apie valdymo procesą, vadovo darbo turinį ir apkrovimą.
Kartu turime pripažinti, kad Lietuvoje V. Graičiūno teorija ir jo veikla apskritai mažai buvo kam žinoma; lietuvių kalba jo straipsnis pirmą kartą paskelbtas tik 1988 m.
Dr. P. Lesauskis – t.p. žymus vadybos specialistas, beveik visus savo darbus sugebėjo paskelbti periodikoje, žurnaluose – “Tautos ūkyje”, “Mūsų žinyne”, “Naujojoje romuvoje”. P. Lesauskis ne tik propagavo naujus administravimo metodus, bet ir sėkmingai juo taikė savo, vadovo, praktikoje, ypač aplinkybių įsakymą, logiškas sprendimų pagrindimą, valdinių įtikinimą, atsiribojimas nuo komandavimo.
J. Šimkaus straipsnis “Darbo organizacija”, pasirodęs jau 1924 m. yra pirmas rimtesnis rašinys šia tema mūsų periodikoje.
Svarbią vietą tarp mokslinės vadybos idėjų propaguotojų užima Pranas Viktoras Raulinaitis. Jis išspausdino keletas straipsnių šią tematika, taip pat dvi knygas iš vadybos srities: “Administracijos principai (1926)” ir “Darbo organizavimo matmenys (1930)”.
Taigi, autoriai, rašė 1924 – 1940 m. vadybos klausimais, labai skirtingi ir įvairūs; nevienodo lygio ir jų darbai bet daugelis jų gali būti įdomūs ir naudingi šiuolaikiniam skaitytojui.
Vadybos, kaip ir bet kurios žmogaus veiklos, atsiradimas yra objektyvus reiškinys. Šio reiškinio pagrindas – darbo pasidalijimas.
Vystantis įvairioms žmogaus veiklos sferoms, plečiantis mainams, sudėtingėjant grupiniams darbams, greta tiesioginio darbo, kurį atliekant gaunamas konkretus rezultatas (pagaminamas produktas, suteikiama paslauga ir pan.), objektyviai atsiranda būtinybė vykdyti ir kitokio pobūdžio darbus – nuspręsti kiek produktų gaminti, su kuo naudingiau pasikeisti, kada pradėti ir baigti gamybą, iš kur greičiau ir naudingiau gauti žaliavų ir t.t. Šiuos specifinius darbus pradėję dirbti darbuotojai, kaip taisyklė, nedirba tiesioginio produkto gamybos darbų. Be to, šie darbuotojai nurodydavo tiesioginius darbus atliekantiems žmonėms, ką, kaip, kada, vykdyti, kitaip tariant, reguliavo jų veiklą. Akivaizdu, kad toks objektyvus darbo pasidalijimas ir buvo vadybos, kaip specifinės žmogaus veiklos, užuomazga. Praktinės vadybos pradžių pradžia yra senųjų valstybių valdymo organizavimas. Įvairių formų valstybėse (senovės Kinijoje, Egipte, Graikijoje, Romoje, ar vėliau – Viduramžių valstybėse). Aiškiai
skiriasi (valdymo ir pavaldumo prasmė) tokios grupės kaip valdovai, didikai, valdovų vietininkai, prižiūrėtojai, gyventojai. Dar viena svarbi nuo senųjų laikų prasidedanti praktinės vadybos veiklos sfera – kariuomenės valdymas. Visuose valstybėse, pradedant seniausiais laikais, armijos vaidino išskirtinį vaidmenį, o jų organizavimui ir valdymui buvo skiriamas didelis dėmesys.
Vadybos mokslas atsirado ir susiformavo kaupiant praktinio valdymo patyrimo duomenis, juos analizuojant, apibendrinat, parengiant išvadas, kurios atspindi objektyvius reiškinius. Tokie apibendrinimai pradėti dar XIV – XV a., kuomet kai kuriose valstybėse buvo pradėti rengti valdymo reguliavimai, kuriuos šiandieniniu supratimu gal būt galima būtų vadinti įstatymais, kodeksais ar net savotiškomis konstitucijomis.
Sovietinis laikotarpis