Vadybos samprata esmė ir objektas
5 (100%) 1 vote

Vadybos samprata esmė ir objektas

112131415161

Vadybos samprata, esmė ir objektas

Vadybos ir menedžmento supratimas.

Šios dvi sąvokos yra tapačios.

Vadyba – poveikio į valdomą objektą būdas, sistema.

Poveikis reikalingas užtikrinti rezultato gavimą. Organizacija yra vadybos objektas ir prielaida.

Sistema – tai tam tikra struktūra, charakterizuojama elementų išdėstymu tam tikra tvarka.

Tikslas apsprendžia sistemos buvimą ir organizacijos paskirtį.

Tvarka – žmonių bendradarbiavimas, kooperavimas ir jų veiklos koordinavimas.

Hierarchija – sistemos pasidalijimas koordinavimo funkcijų.

Vadybos subjektas – vadovai.

Esant sistemai, organizacijoje egzistuoja:

1. horizontalūs ryšiai tarp žmonių, dirbančių vienoje organizacijoje;

2. vertikalūs ryšiai;

3. skirtingo pobūdžio jungiamosios grandys:

• technologiniai ryšiai;

• funkciniai ryšiai;

• tarnybiniai ryšiai (vadovų ir pavaldinių);

• informaciniai ryšiai.

Vadyba yra procesas, kurio metu asmenų grupė ar vadovas, vadovauja kitiems asmenims.

H. MAYERS klasifikavimo pobūdis.

Vadyba yra:

1. Ekonominis išteklius (ekonominis pobūdis);

2. Poveikių sistema (administracinis-organizacinis pobūdis);

3. Žmonių klasė ar elitas (socialinis pobūdis).

Požiūriai į vadybą:

1. Sisteminis.

Tai yra valdymo požiūris. Sistema – visuma sudaryta iš tam tikrų sąveikaujančių dalių, kurios bendrai daro įtaką vienai organizacijai. Organizacija – atvira sistema, kurią apsprendžia vidinė ir išorinės aplinkos.

Sistema skirstoma į posistemes:

• Programinės sistemos;

• Adaptyvinės sistemos;

• Mišrios (sudėtingos) sistemos.

2. Procesinis.

Vadyba nagrinėjama kaip procesas. Kadangi darbas yra tikslo siekimas kitų pagalba nėra vienkartinis veiksmas, o organizacijos{…}

Procesai – tai funkcijos. Vadyba yra visų funkcijų visuma.

A.FAYOLL iškėlė 5 pagrindines funkcijas, kurios vėliau buvo papildytos:

• Numatyti arba planuoti.

Vadyba – tai procesas, kuriame atliekama planavimo, organizavimo ir motyvacijos funkcijos.

• Organizuoti.

• Tvarkyti.

• Koordinuoti.

• Kontroliuoti.

Reikia pažymėti, kad šios funkcijos nėra vienintelės.

Kitos funkcijos:

1) Planavimas.

2) Organizavimas.

3) Tvarkymas (administravimas).

4) Motyvacija.

5) Vadovavimas (lyderystė).

6) Koordinavimas.

7) Kontrolė.

8) Komunikacija.

9) Tyrimai ir vertinimas.

10) Sprendimų priėmimas.

11) Personalo vadyba.

12) Atstovavimas ir derybų vedimas.

13) Diagnostika.



3. Situacinis.

Šį požiūrį lemia konkrečių aplinkybių visuma.

Situacinio požiūrio metodologija apibūdinama kaip keturių žingsnių procesas:

1) Vadovas turi būti susipažinęs su įrodžiusiomis savo efektyvumą profesionalios vadybos priemonėmis. Esmė ir metodai.

2) Kiekviena iš vadybos koncepcijų turi stipriąsias ir silpnąsias puses. Galimybės panaudoti metodus konkrečioje situacijoje. Rizikos faktoriaus įvertinimas.

3) Vadovas turi įvertinti ir interpretuoti situaciją. Svarbiausia įvertinti reikšmingiausius veiksnius, jų įtaką.

4) Vadovas turi mokėti susieti konkrečius veiksmus, kurie duotų maksimaliai mažesnes neigiamas pasekmes ir turėtų mažiausiai trūkumų ne apskritai, bet konkrečioje situacijoje.

Taip užtikrinamas tikslo pasiekimas, efektyviausiu būdu duotomis aplinkybėmis.

Vadybos proceso turinys ir lygiai

Svarbiausi organizaciją apibūdinantys bruožai:

1. Ne mažiau kaip 2 žmonės;

2. Bendras tikslas, kurį iškelia žmonės;

3. Sąmoningai siekiant bendro rezultato, suderinta veikla.

Organizavija – tai grupė asmenų, kurių veikla yra sąmoningai kordinuojama siekiant tikslo.

Organizacija yra socialinė-ekonominė sistema. Organizacija – tai bendradarbiavimo ryšiais susieta žmonių grupė. Kiekviena organizacija kuriama, kad kurti prekę, teikti paslaugas.

Organizacija turi visas sistemoms būdingas sąvybes:

• Vientisumas

• Dalumas

• Unikalumas

• Neapibrėžtumas

• kt.

Projektuojant kiekvieną sistemą būtina nustatyti 3 charakteristikas:

1. funkcinę (atlieka funkcijas)

2. morfologinę (sistemos sandara: homogeninė, heterogeninė)

3. procesinę (informaciniai procesai).

Organizacijos grupuojamos pagal 5 aspektus

I Funkcijos visuomenės gyvenimo požiūriu:

1. Gamybinės

2. Komercinės

3. Finansinės

4. Gamybinės infrastruktūros (transporto, energetikos)

5. Socialinės infrastruktūros (mokslo, sporto)

6. Klubinės organizacijos (kurybinės sąjungos)

7. Specifinės (kariuomenė, kulto tarnybos)

8. Politinės (partijos, politinės organizacijos).

II Nuosavybės formos požiūtiu:

1. Privačios

2. Valstybinės

3. Akcinės bendrovės

III Teisinės-organizacinės formos požiūriu:

1. Savistoviai

2. Kartelis

3. Sindikatas

4. Trestas

5. Konsernas

6. Konsorpciumas

7. Satelitinės

IV Dydžio požiūriu:

1. Mažos (smulkios)

2. Vidutinės

3. Didelės

V Gamybos tipo požiūriu:

1. Vienetinė

2. Serijinė

3. Masinė

Svarbiausios organizacijos charakteristikos:

1.1 Ištekliai (jų įvairumas – finansiniai, nekilnojamas turtas, žmogiškieji ištekliai)

1.2 Technologija, technika

2 Priklausomybė nuo išorinės aplinkos (išorinės aplinkos poveikio laipsnis). Svarbiausia, kad reikia atsižvelgti į išorinių veiksnių dinamiškumą, kiekybinį, kokybinį jų pakitimą.

3 Horizontalus ir vertikalus darbo pasidalinimas. Visos darbų apimties padalinimą į
dalis vadiname horizontaliu pasidalinimu. Tam tikros veiklos apribojimas. Vertikalus pasidalinimas – tai vadovavimo darbų atskyrimas nuo kitų darbų, tai darbo kordinavimo veiksmų atskyrimas nuo darbo veiksmų. Nuo horizontalaus ir vertikalaus darbo pasidalinimo priklauso organizacijos sėkmė.

Vadybai būdingi bruožai:

HENRY MINTZBERG nuomone: Vadyba – tai tam tikrų vaidmenų arba rolių vykdymas.

Vaidmuo – tai apibrėžtų elgesio taisyklių rinkinys, atitinkantis konkrečiai pareigybei. Galima turėti įtakos vaidmens charakteriui bet ne turiniui.

Jis išskyrė 10 vaidmenų, kuriuos sugrupavo į 3 grupes (paskelbti buvo 1973m.):

I Tarpasmeniniai vaidmenys:

1 Vyriausias vadovas – simbolis, galva, privalantis paklusti teisinėms ir socialinėms normoms;

2 Lyderis – atsakingas už pavaldinių skatinimą, už darbuotojų parinkimą, paruošimą;

3 Jungiančioji grandis – užtikrina kontaktus viduje ir išorėje

II Informaciniai vaidmenys (svarbiausi):

1 Informacijos priėmėjas – renka specelizuotą informaciją apie išorines sąlygas;

2 Informacijos skleidėjas – duoda komandas, rengia planus;

3 Atstovas – dalyvauja pasitarimuose, priima sprendimus.

III Vaidmenys pagal sprendimų priėmimą:

1 Verslininkas – ieško galimybių organizacijoje ir už jos ribų įgyvendinti tikslus;

2 Pašalinantis nesklandumus – priima sprendimus ekstremaliomis sąlygomis;

3 Išteklių skirstytojas – atsakingas už įvairių išteklių paskirstymą;

4 Vedantis derybas, derybininkas – atsakingas už atstovavimą organizacijos išorėje, veda derybas su klientais.

HENRY ROGERS “vienos skrybelės principas”

Kiekvienas vadovas tuo pačiu metu yra ir pavaldinys.

Vadovas yra toks, kokį jį laiko pavaldinys.

Vadyba – tai būtinas organizacijos suformulavimo ir siekių įgyvendinimo, planavimo, organizavimo motyvacijos ir kontrolės procesas.

Šios 4 funkcijos laikomos pirminėmis, be to dar išskiriamos komunikacijos, sprendimų priėmimo, personalo vadybos ir lyderystės funkcijos.

ZAKAREVIČIUS rašo, kad svarbiausias yra sprendimų priėmimas.

Vadybos funkcijos yra universalios.

ANRI FAJOLI apibrėžimas: Vadyba – tai darbo atlikimas kitų rankomis.

Vadybos funkcijos

1 Planavimas – ateities vizijos numatymo ir veiklos turinio numatymo procesas;

2 Organizavimas – sudaryti struktūrą, paskirstyti darbą, parinkti konkrečius vykdytojus, suteikti įgaliojimus, atsakomybę, kordinuoti veiklą;

3 Motyvacija – savęs ir kitų skatinimas;

4 Kontrolė – užtikrinti ar visi procesai atliekami teisingai, palyginama su standartais;

5 Sprendimų priėmimas – veikimo krypties pasirinkimas iš kelių alternatyvų. Intelektualinis procesas;

6 Komunikacija – pasikeitimo informacija procesas. Sugebėjimas perduoti idėjas. Informacijos kaupimas, panaudojimas;

7 Personalo vadyba – specifinė žmonių parinkimo, paskirstymo ir tobulinimo veikla;

8 Lyderystė, vadovavimas – pavaldinių veiklos nukreipimas tam tikra reikiama linkme savo autoriteto ir sąvybių pagalba.

Vadovų lygiai


• Aukščiausio, institucinio lygio vadovai;

• Vidutiniai vadovai (oadalinių vadovai);

• Žemiausio, technologinio lygio vadovai.

Aukščiausio lygio vadovai daugiausia dėmesio skiria ryšiams su kitomis organizacijomis.

Žemiausio lygio – pavaldiniams.

Vidutinio lygio – veiklos kordinavimui horizontale kryptimi.

Aukščiausio lygio vadovai labiausiai atsakingi už strateginius klausimus; vidutiniai – taktinius; žemiausi – operatyvinius.

Vadovavimas apsprendžia sėkmę įmonėje. Organizacijos veikla sėkminga, jei ji pasiekia savo tikslą.

Organizacijos sėkmės elementai:

1. Tęstinumas ( išgyvenimas);

2. Efektyvumas-rezultatyvumas;

3. Praktinis realizavimas – visuomenės opinija.

 Kiekviena organizacija turi tikslą. Vienas iš tikslų yra tai, kad organizacija būtų tęsiama, išgyventų, tęstų pasirinktą veiklą. Išgyvenimas – tai veiklos tęstinumo garantas. Tačiau tai ne tikslas, o priemonė, prielaida, sėkmės elementas.

 Organizacija turi dirbti efektyviai, rezultatyviai. P.Dukelis: “Rezultatyvumas pasireiškia tame, kad daromi reikalingi, naudingi daiktai. Efektyvumas – kad teisingai sukuriami šie daiktai.

Organizacinės sistemos vertinimo kriterijai

1. Veiksmingumas;

2. Ekonomiškumas;

3. Kokybė;

4. Pelningumas;

5. Našumas;

6. Darbo aplinkos kokybė (socialinės saugos lygis);

7. Inovacijos.

1. Veiksmingumas apibūdina tikslų pasiekimo laipsnį. Naudojami 3 kriterijai:

• Kokybinio vertinimo (ar mes darome reikalingus daiktus, atitinkančius reikalavimus, standartus);

• Kiekybinio verinimo (ar mes darome visus reikalingus daiktus);

• Laiko arba terminų reikalavimai, savalaikiškumas (ar laiku darome daiktus).

2. Ekonomiškumas. reikalingi panaudojimui ištekliai

faktinis panaudojimas

Turi būti >1.

3. Kokybė. Ar produktas patenkina poreikius, ar jis skirtas tam, kam gaminamas, ar bus ilgai vartojamas?

4. Pelningumas. Įvairūs koeficientai. Bendros pajamos Pelnas

Bendros sąnaudos Apyvarta

5. Našumas – sistemos produkcijos ir sąnaudų jai pagaminti santykis;

6. Darbo aplinkos kokybė – toje sistemoje dalyvaujančių asmenų reakcija į socialinius-techninius sistemos aspektus;

7. Inovacijos – naujovių taikymas, produkcijos ar paslaugų tinkamumo vartotojo požiūriu taikymas.

 Praktinis realizavimas –

visuomenės nuomonė. Sėkmingas sprendimas yra tada, kai jis praktiškai realizuojamas.

Prestižas įgyjamas labai dažnai vadybos dėka.

Organizacijai sekasi jei ji turi atitinkamus išteklius, yra gerai tvarkoma gabių ir išmanančių menedžerių, kurie prisitaiko prie kintančių aplinkos reikalavimų ir turi laimę.

Svarbiausia – žmonių asmeninės savybės

1. Sugebėjimai – tai mokėjimas, gebėjimas kažką tai daryti. Tai išvystoma savybė, gali būti mokymo keliu išvystytoma. Tai dinaminė, kintanti savybė.

2. Gabumai ir polinkiai – įgimtos savybės. Gabumai bus išvystyti, jei polinkiai bus ta pačia kryptimi.

3. Poreikiai – fiziologinis-psichologinis ko tai norėjimas, Įgimti ir išsivysto, atsiranda.

4. Lūkesčiai – žmonės, įvertindami situaciją savo paties patirtimi, tikisi tam tikrų poreikių. Gera ta organizacija, kuri sudaro maksimalias galimybes žmonėms patenkinti savo lūkesčius. Lūkesčiai yra individualūs, bet jie gali ir sutapti.

5. Požiūris, socialinė nuostata – tai ypatybė vertinti įvykius, reiškinius, faktorius, priskiriant juos teigiamam ar neigiamam, patenkinamam ar ne. Požiūris formuoja elgesį. Individualus asmens pajautimas, aplinkos pajautimas.

6. Vertybės – bendros nuostatos arba požiūris kas gera, kas bloga.

Išskiruamos 4 žmonių grupės:

 protingi – mąsto, turi sąmojį,

 gudruoliai – mąsto bet neturi sąmojo,

 aštraliežuviai – nemąsto bet turi sąmojį,

 kvailiai – nei mąsto, nei turi sąmojį.

Pagal temperametrą išskiriami:

 melancholikai – lėtas suvokimas, tvirtas regavimas,

 cholerikai – greitas, tvirtas ragavimas,

 sangvinikai – greitas suvokimas bet silpnas regavimas,

 flegmatikai – apejingas, šaltakraujis, santūrus, lengvo būdo, ramus.

Pagal kūno sandarą:

 cerebrotonikas,

 viseletonikas,

 somatotonikas.

Pagal suvokimą, atmintį:

 vizualikas,

 akustikas,

 kinetikas,

Pagal savo “aš” suvokimą:

 tėvas

 suaugęs

 vaikas

Pagal savęs vertinimą:

 laimėtojas

 pralaimėtojas

 piktas pesimistas

 save menkinantis.

Pagal vertybes:

 politinė

 religinė …

Pagal asmens socialinę orientaciją:

 diktatorius,

 skuduras,

 teisėjas,

 prielipas,

 gynėjas,

 kalkuliatorius,

 chuliganas,

 šaunus vaikinas.

Žmonių elgesys grupėje

H.DIRKSO bendradarbių tipai:

 dalykiški – užtikrinti,

 geranoriški,

 pedantai,

 dėmesio reikalaujantys,

 nerūpestingi,

 nepatenkinti.

Priklausomai nuo jų reakcijos į kritiką, pastabas įvairiose situacijose:

Tipas Reakcija Pagrindimas

Dalykiški – užtikrinti Dalykinis, teigiamas požiūris į pastabas, kritiką. “Klaidas daryti man netinka”

Geranoriški Kaltės jausmas Jis yra teisus mane kritikuodamas

Pedantai Ar jo veikla remiasi taisyklėmis Aš pasistenksiu laikytis taisyklių

Dėmesio reikalaujantys Įsižeidimas Aš negalėjau padaryti tokios klaidos, tai nesusipratimas

Nerūpestingi Nepagrįsti atsikalbinėjimai Taip blogai tikrai nėra

Nepatenkinti Kalti kiti; kaltinimas kitų Kodėl aš visuomet turių būti atpirkimo ožys

Kuo labiau žmogus vertina savo priklausomybę grupei, tuo labiau jo elgesys su taps su grupės siekiais.

Kolektyviškumo ugdymas – organizacijoje esantys nariai turi vienodas vertybes, vienodai vertina aplinką. Kolektyviškumas gali turėti ir neigiamas pasekmes.

Elgesys vadovų ir pavaldinių. Lyderystė arba vadovų tipai

Norint būti efektyviu vadovu, reikia būti efektyviu lyderiu.

Lyderydtė – tai poveikis savo žiniomis, savybėmis į kitus asmenis.

Išorinė aplimka (sisteminis požiūris)

 Tiesioginio poveikio veiksniai

 Netiesioginio poveikio veiksniai

Natūrali-ekologinė aplinka – organizacijos turtai, flora ir fauna, gamtos turtai, atliekų, nutekamų vandenų pašalinimas.

Technologinė aplinka – susijusi su 2 aspektais:

 Technika ir technologija

 Žinios ir įgūdžiai (žinių ir įgūdžių palyginimas išorėje ir viduje).

Ekonominė aplinka – organizacijos veikla (iš išorės gauname išteklius ir duodame rezultatą).

Tiesioginio ir netiesioginio poveikio rezultatai

Visuomeninio poveikio aplinka – socialinė, kultūrinis poveikis; politinė-teisinė sistema, mentalitetas, planinis/rinkos ūkis.

Tiesioginiams aplinkos veiksniams priskiriami:

 Tiekėjai

 Vartotojai arba klientai

 Konkurentai

 Darbo ištekliai

 Įstatymai (jų reguliavimas, priežiūra, institucijos)

 Valstybės reguliavimo įstaigos

 Profsąjungos.

Netiesioginiams aplinkos veiksniams priskiriami:

 Šalies ekonominė būklė

 Technologinė arba mokslinė-techninė pažanga

 Politiniai pasikeitimai

 Socialiniai-kultūriniai veiksniai (gyventojų mentalitetas, nuostatų pasikeitimas)

 Esminiai pokyčiai kitose šalyse.

Išorinės aplinkos veiksnių charakteristikos:

1. Sąveika – tai tarpusavio ryšys (pasikeitimas) jėga, kuria vieno veiksnio pasikeitimas įtakoja kitus.

2. Aplinkos sudėtingumas – veiksnių skaičius, į kurius turi reguoti organizacija.

3. Aplinkos judrumas – aplinkos kitimo greitis, kaip greitai keičiasi veiksniai.

4. Neapibrėžtumas – tai informacijos kiekis, kuriuo disponuoja organizacija, atskiro veiksnio požiūriu, o taip pat pasitikėjimo šia infoemacija
imas

Planavimas viena iš svarbiausių vadybos funkcijų.

Planavimas –tai veiklos turinio, formų ir metodų nustatymas tam tikram laikotarpiui, siekiant tikslo mažiausiomis sąnaudomis.

Planavimas yra vadybos funkcija, todėl ją turi atlikti kiekvienas vadovas.

Kuo ji pasireiškia? Jos išraiška – planai.

Kadangi planai sudaromi kasdien, jie yra pasikartojantys ir raštiški.

Planų sudarymas apima tris etapus:

1. Analizės ir problemos sprendimo (pradinis etapas).

2. Plano sudarymas (pagrindinis etapas).

3. Plano aprobavimas (papildomas etapas). “Aprobavimas – plano suderinimas su kitomis institucijomis, kitais organizacijos lygiais.”

Iš pirmo etapo seka, kad planas yra konkrečios problemos sprendimas, siekiant apibrėžto tikslo. Geresnis plano vykdymas bus tada, kai planavime dalyvaus patys vykdytojai.

Planai skirstomi pagal sekančius požiūrius:

• Turinio;

• Techninio-ekonominio pagrįstumo.

Atsižvelgiant į planinį laiką ir detalizavimo laipsnį, planai skirstomi:

• Trumpalaikiai arba einamieji (operatyviniai).

• Vidutinės trukmės arba perspektyviniai (taktiniai, etapiniai).

• Ilgalaikės veiklos planai arba strateginiai planai.

Operatyviniai planai turi užtikrinti ritmingą darbą ir tolygų produktų pagaminimą. Svarbiausiai – veiklos ritmingumas, nes žmonės turi dirbti našiai. Operatyvinis planas leidžia tvarkyti tam tikrus reikalus, suderinti savo veiklą su turimomis galimybėmis, susiderinti su kitų struktūrinių reglamentais. Tai darbo laiko racionalaus panaudojimo reglamentas.

Taktiniai planai susiję su prognozavimu, su vidinių ir išorinių veiksnių pasikeitimo tikimybių ir siejamų poveikių laipsniu. Galima planuoti naujų išteklių panaudojimą.

Perspektyviniame plane turi atsispindėti:

1. Organizacijos išvystymas, struktūrų, užduočių ir technologijų požiūriu.

2. Gamybos ar paslaugų plėtimas, apimant technikos ir technologijų tobulinimą, žaliavų tiekimą, produkcijos pardavimą ir t.t.

3. Racionalus finansinių išteklių panaudojimas, užtikrinantis išplėstinę reprodukciją, naujų statinių statybą (pamini ne visi autoriai), ekologijos apsaugą.

4. Personalo formavimas. Tai apima verbavimą, priėmimą, adaptaciją, kadrų kvalifikacijos kėlimą ir t.t.

5. Darbo vertinimo tobulinimas ir atlyginimo už darbą formos, principai, metodai.

6. Bendradarbiavimas.

Prie taktinių planų priskiriame ir verslo planus . Paprastai verslo planai sudaromi išorės vartotojams.

Strateginis planas – veikla tolimai perspektyvai. Dažnai įjungimai keturi veiklos elementai:

1. Išteklių paskirstymas.

{……}

2. Adaptavimas išorės aplinkai.

Ryšių su išorės aplinka tobulinimas. Organizacija turi numatyti aplinkos keitimąsi, teigiamus ir neigiamus poveikius.

3. Vidinis koordinavimas.

Vidinių teigiamų ir neigiamų savybių išskyrimas ir jų paisymas.

4. Strateginis numatymas.

Tai susiję su strategijos pasirinkimu, naudojantis patyrimu ir teorija. Uždavinys – rasti geriausią algoritmą tikslui pasiekti.

¬¬¬¬

Strategija – tai detalus, visapusiškas, kompleksinis planas, skirtas organizacijos misijos įgyvendinimui.

Misija – tai pagrindinis organizacijos tikslas, tiksliai apibrėžta jos egzistavimo priežastis.

Ryšys tarp lygių ir planavimo

Pastaba. Rodyklės dydis apsprendžia valdymo lygio vaidmenį sudarant, vykdant atitinkamus planus.

Tikslinio valdymo pagrindas – tikslų medžio sudarymas. Kiekvieno lygio vadovas turi turėti apibrėžtus tikslus, jam suteiktų įgaliojimų apimtyje. Be abejo, šie tikslai yra bendro tikslo sudedamosios dalys.

Kiekvienas vadovas dirba aukščiau esančių vadovų tikslų įgyvendinimui.

1. Įgaliojimų apimties ir atsakomybės lygių nustatymas visų lygių vadovams (užduotyse).

2. Tikslų nustatymas ir apibūdinimas kiekvienoje pareigybėje.

3. Tikslų įgyvendinimo planas (technologijoje).

4. Kiekvieno vadovo veiklos rezultatų išmatavimas ir įvertinimas.

Tikslų nustatymą apsprendžia šie principai:

1. Suderinamumas (tikslai turi veikti viena kryptimi).

2. Realumas.

3. Lankstumas.

4. Patrauklumas (prestižas aplinkoje).

5. Išmatuojamumas.

6. Orientacija laike.

Išorinė aplinka

Rinka

Rinkos veiksniai yra susiję su gyventojų pajamų lygio kitimu, įvairių prekių gyvavimo ciklais, konkurencijos lygiu ir t.t. Tai sąlygos realizuoti prekes ir paslaugas.

Politiniai veiksniai – tarptautiniai susitarimai tarp šalių dėl tarifų, muitų; Vyriausybiniai dokumentai įteisinantys veiklą; valdančiųjų partijų požiūris į verslą; akreditavimo politika.

Konkurencija Kas skatina dirbti mūsų konkurentus?

Išskiriamos 4 diagnostikos zonos:

1. Konkurentų būsimų tikslų analizė;

2. Strategijos įvertinimas;

3. Šakos vystymosi perspektyvos, prielaidos konkurentam plėsti savo veiklą;

4. Konkurentų stipriųjų ir silpnųjų pusių nagrinėjimas.

Socialiniai veiksniai apima visuomenės vertybes, nuostatas, pažiūras, lūkesčius. Tai požiūris į verslininkystę aplamai; vartotojų teisių gynimas. Kaip apsaigoti vartotojai?

Technologijos – tai technologijų kitimas aplinkoje, jų skverbimasis į verslą.

Tarptautiniai veiksniai – kitų šalių Vyriausybių veikla, apsaugant tų valstybių interesus, taip pat valiutų kursai, investiciniai projektai, kurie ateina arba ne į šalį.

Šie veksniai

yra grupuojami sąlyginai, jie tarpusavyje labai susiję.

Organizacijos stipriųjų ir silpnųjų pusių vertinimas

Teigiamų sąvybių išaiškinimas. Ar mūsų įmonė turi galimybių pasinaudoti aplinkos sąlygomis? Kokios vidinės silpnybės gali apsunkinti ateities sprendimus dėl išorės pavojų?

– Marketingas

– Finansai

– Gamyba

– Personalas

– Organizacijos kultūra ir imidžas

Marketingas

 Rinkos dalis ir konkurencingumas

 Asortimento įvairumas ir kokybė

 Rinkos demografija (klientų struktūra)

 Klientų aptarnavimo kokybė

 Pardavimai, reklama, prekių judėjimas

 Pelnas, gaunamas iš pardavimų

 Ar yra galimybės aptarnauti tas rinkos dalis, elementus, kurių negali aptarnataus konkurentai.

Finansai

 Finansinis auditas

 Buchalterinė apsakaita.

Gamyba

 Gamybos proceso valdymas

Ar mes galime pagaminti pigiau nei konkurentai?; ar savikaina neviršija konkurentų?; ar mes galime naudoti medžiagas pastoviai?; ar mes priklausomi nuo vieno tiekėjo ar nuo daugelio?; kokie mūsų įrengimai?

Ar mūsų užpirkimų sistema apskaičiuota materialinių sąnaudų sumažinimui?

 Kontrolės sistema

Ar gera gaminių, medžiagų judėjimo kontrolė? Kaip organizuotas gamybos procesas

Personalas – žmogiškieji ištekliai

 Kaip charakterizuoti dirbančiuosius, ko galima tikėtis iš kolektyvo ateityje?

 Vadovų pasiruošimas ir kompetencija

 Ar yra pakeitimo planai?

 Vadovo ruošimas ir kvalifikacijos kėlimas

 Kaip funkcionuoja darbo vertinimo ir apmokėjimo sistema?

 Personalo ryšys su kitomis organizacijomis.

Organizacijų kultūra ir įvaizdis

 Organizacinė socialinė aplinka, apsprendžiama ryšio tarp vadovų ir pavaldinių;

 Elgesys organizacijos viduje ir išorėje, elgesio pobūdis, papročiai, dorovė, lūkesčiai;

 Apsprendžiamas žmonių ir produkcijos įvaizdis;

 Kultūra arba įvaizdis susijęs su reputacija;

 Kaip yra vertinami savi žmonės bei produkcija?

Alternatyvų pasirinkimas

Išanalizavę vidinę ir išorinę aplinkas, mes galime priimti strategiją ir laimėti prieš konkurentus.

Strategijos pasirinkimo procesas jungia 3 elementus:

 Kūrimo

 Įforminimo

 Įvertinimo

Pirmame etape reikia maksimaliai panaudoti aukštesnio lygio vadovus. Kuo daugiau variantų, tuo didesnė tikimybė kažko nepraleisti.

Antrame etape išrenkama kas geriausia ir apiforminama.

Trečiame etape ta strategija yra įvertinama, alternatyvos dar kartą peržiūrimos strategijos įgyvendinimo požiūriu.

Ūkininkavimo strateginių zonų išskyrimas, segmentavimas – metodas.

Strategijos išrinkimas – svarbiausias planavimo veiksmas

 Gaminti daug gaminių, kuo didesnį asortimentą;

 Naujos produkcijos įvedimas, naujų modelių rūšių gaminimas ir reklama, kaip viena iš priemonių kurti vartotoją

Svarbu patenkinti alternatyvinius poreikius.

Yra išskiriamos 4 strateginės alternatyvos:

 Ribotas augimas (palaipsnis);

 Kilimas;

 Sumažinimas arba nykimas;

 Trijų pirmųjų suderinimas, alternatyvų derinys, universalumas.

1. Plačiausiai paplitęs strategijos planavimas yra riboto augimo. Tikslai formuojami nuo pasiekto lygio. Ji būdinga daugeliui organizacijų, nes ji:

– lengviausia

– patogiausia

– mažiausiai rizikinga.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3055 žodžiai iš 6107 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.