Turinys
ĮVADAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 3
1. Vadybos samprata . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 4
2. Vadybos mokslo raida . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 5
2.1. Mokslinės vadybos mokykla . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. 5
2.2. Klasikinė (administracinė) vadybos mokykla . . . . . . . . . . . . . .. 6
2.3. Žmogiškųjų santykių teorija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 7
2.4. Naujoji valdymo mokykla . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. 9
2.5. Empyrinės valdymo koncepcijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. 9
2.6. Naujausios vadybos teorijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. 9
2.7. Vadybos mokslo klasikas – V.A. Greičiūnas . . . . . . . . . . . . . .. 10
3. Bendrosios valdymo funkcijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 11
3.1. Planavimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . … 11
3.2. Organizavimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12
3.3. Koordinavimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 14
3.4. Kontrolė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. 14
4. Kokybės vadyba . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. 16
5. Tradicinės vadybos ir VKV bruožai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. 18
LITERATŪRA . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. 19
ĮVADAS
Šiandieninis šalies verslo intensyvumas, efektyvumas ir jo sėkmė priklauso nuo verslininkų sugebėjimo. Daugelis verslininkų įsitraukė į verslą neturėdami pagrindinių verslo vadybos žinių. Tai natūralu, nes po Nepriklausomybės atkūrimo trūko šios srities specialistų. Dabar šie klausimai šalyje išspręsti.
Versle ketinantis dirbti žmogus turi turėti žinių apie verslą, jo prigimtį, suprasti tokios veiklos ypatumus ir įgyti tam tikrus gebėjimus, kurie padėtų jam įvertinti verslo aplinką bei galimybę adaptuotis prie nuolat besikeičiančios išorinės aplinkos.
Mano tikslas – rašant šį darbą – susipažinti su verslo vadyba ir tokiomis tikslinėmis funkcijomis, kaip organizavimas, planavimas, kontrolė.
1. Vadybos samprata
Vadybos praktika yra labai sena. Apie tai liudija gausūs architektūriniai senovės paminklai, kuriuos buvo galima pastatyti tik bendromis daugelio žmonių pastangomis. Senovės imperijų ir valstybių istorija mena, ka dir tada buvo formalių orginazacijų. Jos plėtojosi ir stiprėjo, o kartu ryškesnis ir sudėtingesnis darėsi jų valdymas. Jose pastebimi beveik visų dabarties valdymo formų požymiai, bet apskritai jų valdymo pobūdis ir struktūra labia skyrėsi nuo šiuolaikinių organizacijų valdymo. Tada mažai rūpėjo, kaip valdyti. Dabartinė situacija yra kitokia. Šalies organizacijos ar įmonės valdymas įgyja vis didesnę reikšmę. Vadyba kaip mokslas aktyviai pradėjo vystytis XIX a., postūmį tam suteikė vykusi pramoninė revoliucija. Atsiradus fabrikams, kuriuose pradėjo dirbti didelės žmonių grupės, reikėjo galvoti apieracionalų darbo ir gamybos organizavimą.Tuomet savininkai apmokydavo geriausius darbininkus ir taip atsirado pirmieji vadybininkai.
Lietuvoje verslo įmonės valdymas atitinka Vakaruose vartojamą anglišką “menedžmento” (angl. Management) terminą, pas mus – “vadybos” sąvoką. Apskritai lietuviai vartoja tris sąvokas : vadyba, valdymas ir vadovavimas.
Vadyba – tai mokslas apie socialinių organizacijų sistemų valdymą.
Vadyba – tai praktinių valdymo metodų visuma.
Valdymas – tai visuma priemonių, skirtų valdymo tikslams pasiekti : valdymo sprendimų parengimas, priėmimas ir bendravimas.
Vadovavimas – darbuotojų skatinimas, nukreipimas reikiam linkme, siekiant, kad jie atliktų būtinas užduotis.
Čia reikėtų pabrėžti, jog valdymas dažnai painiojamas ar net tapatinamas su vadyba. Tai nėra teisinga. Vadyba – tikslinga veikla, kuria organizuotai siekiama norimų šios veiklos rezultatų,tikslų.
Valdymas suprantamas kaip valdančiosios ir valdamosios sistemų santykis, kai valdančioji sistema organizuotai, planingai ir sistemingai veikia valdomąją sistemą, siekdama ją sutvarkyti, reguliuoti ir koreguoti. Taigi valdymas labiau suprantamas kaip procesas, kaip valdymo technoligija.
Vadyba atitinka bendrąją vadybos sąvoką, tai valdymas plačiąja prasme.
Valdymas ir yra ta organizuojanti visų procesų pradžia, kai darbas organizuojamas ne stichiškai, o siekiant atitinkamo tikslo ir veikiant pagal parengtą planą. Iki šiol tarp vadybos srities mokslininkų vyksta diskusijos, kuri sąvoka platesnė – “vadyba” ar “valdymas”.
2. Vadybos mokslo raida
2.1. Mokslinės vadybos mokykla
Pirmąją mokslinę valdymo koncepsiją suformulavo F. Teilooras (Taylor; 1856-1915). Jis stegėsi žmogų priversti dirti įmonės labui ir tam rengė procedūras, kontrolės sistemą, skatinimo priemones. Jis daugiausia dėmėsio skyrė įmonės veiklos organizavimui. Vadinamojo “teilorizmo” pagrindą sudaro šie valdymo
principai:
• Parengti mokslinius gamybos organizavimo principus ir jais pakeisti tradicinius; moksliškai tirti visas darbinės veiklos sritis.
• Parinkti ir mokyti vadivus bei darbinikus pagal nustatytus kvalifikacijos reikalavimus.
• Administracijos ir darbininkų bendradarbiavimas praktiškai taikant mokslinį darbo organizavimą.
• Lygiai paskirstyti darbą ir atsakomybę tarp administracijos bei darbininkų.
Pirmasis mokslinės vadybos metodologijos aspektas yra darbo turinio analizė, kai, remiantis tyrimais, kuriami racionalūs darbų atlikimo būdai, šalinant nereikalingus judesius ir mokant darbininkus, kaip jiems rikia dirbti. Tikslas – padidinti darbo veiksmingumą. Taigi F.Teiloras parengė mokslinio darbo organizavimo metodus ir nurodė, kad, pasinaudojant chronometražu ir kitais metodais, galima tirtidarbininkų darbo judesius. Jis parengė darbo normavimo metodologinius pagrindus, siūlė standartizuoti darbo operacijas ir įdiegė mokslines darbininkų atrankos, mokymo ir skatinimo sistemas.
Žymus F. Teiloro šalininkas H. Emersonas (Emerson; 1853-1931) buvo įsitikinęs, kad “įtemptai dirbti – tai darbui skirti maksimalias pastangas, o dirbti našiai – vadinasi, naudoti minimaliai pastangų”.
Ryškiausias šios teorijos įgyvendinimo praktikoje atstovas H. Fordas (Ford; 1863-1947) išvysė teoriją, kuri buvo pradėta vadinti “fordizmu”. Jis manė, kad pramonės tikslas – ne tik aprūpinti vartotojus, bet ir ugdyti juos. Jis pirmasis įdiegė srautinę gamybą, kuriai būdinga siaura darbo vietų specializacija ir didelis veiklos reglamentavimas. Didžiausias trūkumas – darbuotojų nuasmeninimas. Buvo įtvirtinti tokie mokslinio valdymo pricipai:
• Naudoti mokslinės analizės metodus pasirenkant optimalų užduoties atlikimo būdą;
• Tinkamų darbotojų parinkimas ir jų mokymas;
• Teisingas materialinis skatinimas;
• Planavimo išskyrimas į atskirą procesą;
• Vadybos kaip savarankiškos veiklos įtvirtinimas.
2.2. Klasikinė (administracinė) vadybos mokykla
Klasikinė mokykla pradėjo tirti visas organizacijos valdymo problemas. Mokyklos atsiradimas siejamas su A F atsiradimas siejamas su A Fajoliu (Fayol; 1841-1925), kuris valdymą traktavo kaip universalų procesą, susidedantį iš kelių funkcijų. Jis sukūrė administravimo doktriną ir išskyrė šešias operacijų grupes: technines, komercines, finansines, draudimo, apskaitos ir administravimo, kurias vykdo kiekviena įmonė ir kurios yra tarpusavyje susijusios. A.Fajolis administravimo funkcijas suskirstė į keturias dalis: planavimą, organizavimą, kontrolę, koordinavimą.
Daugelis jo suformuluotų principų yra reikšmingi ir šiandien:
• Darbo specializavimas.
• Valdžia ir atsakomybė.
• Drausmė.
• Vienvaldystė, kuri garantuoja vieningą požiūrį.
• Bendrųjų interesų pirmenybė prieš asmeninius.
• Atlyginimas turi priklausyti nuo darbo kiekio ir kokybės.
• Centralizacija.
• Darbuotojų kompetencija turi atitikti užimamas darbo vietas.
• Teisingumas – gerumo ir teisėtvarkos derinys.
• Personalo pastovumas.
• Iniciatyva.
A. Fajolis išskyrė tokias įmonės specifines veiklos sritis:
• Techninę;
• Komercinę;
• Finansinę, apsaugos;
• Buhalterinę/administracinę.
F. Teiloro ir A. Fajolio vadybos teorijos turi ne tik panašumų, bet ir skirtumų. F.Teiloras siūlė įmonės valdymo sistemą kurti „iš apačios“, o A. Fajolis – „iš viršaus“. Pastarasis pabrėždavo, kad tarp šių teorijų prieštaravimų nėra – jos tiesiog nagrinėja skirtingų lygių gamybos organizavimą.
2.3. Žmogiškųjų santykių teorija
Trečiajame XX a. dešimtmetyje vadybos moksle įvyko lūžis, nes iki tol buvusios valdymo teorijos nepakankamai vertino žmogaus vaidmenį. Šį trūkumą mėgina pašalinti žmogiškųjų santykių mokykla, kurios pradininkas buvo H. Miunsterbergas (Miunsterberg). Jis įkūrė gamybos psichologų mokklą ir suformulavo pagrindinius principus, pagal kuriuos žmones reikėtų parinkti vadovaujamoms pareigoms: sudarė testus gabumams, polinkiams į įvairias profesijas, darbuotojų suderinamumui tirti.
Ypatingi nuopelnai kuriant žmogiškųjų santykių teoriją bei praktiką priklauso E. Mejo (Mayo). Jo ir kitų ilgamečiai tyrimai atskleidė, kad žmonių poelgius lemia ne tik ekonoiniai, bet ir kiti, tik iš dalies pinigais patenkinami poreikiai. Ši teorija pabrėžia tarpusavio satykių, aplinkos sąlygų ir valdymo principų, leidžiančių asmenybei vsapusiškai pasireikšti, svarbą.
E. Mejo bandymai patvirtino, kad darbo našumas priklauso ne tik nuo organizacijos lygio, bet ir nuo socialinio psichologinio klimato, darbuotojo asmenybės. Apibendrinęs tyrimo išvada, jis sukūrė socialinę vadybos filosofiją (žmogiškųjų santykių sistemą), kurios pagrindinis teiginys – tik laimingas žmogusdirba veiksmingai bei našiai. Jis akcentavo, kad darbo efektyvumą galima didinti geriau naudojant žmogiškuosius išteklius. Šie teiginiai, paremti naujomis psichologijos ir sociologijos mokslų teorijomis, darė didelį poveikį „teilorizmo“ dvasia išultiems vadovams.
Pažystant šios teorijos humanistinį moralinį aspektą ir svrbą valdymo praktikai, negalima jos supriešinti su moksline klasikine teorija. Tik derinant abi šias teorijas gaunami geri rezultatai.
Maždaug nuo XX a. Šeštojo dešimtmeio žmogiškųjų santykių
mokykla, arba bihevioristine mokykla. Žymiausi šios krypties šios krypties atstovai D. Makgregoras (McGregor; 1906-1964), A.Maslou (Maslow; 1908-1970) tyrinėjo įvairius socialinio poveikio aspektus: motyvavimą, valdžios ir autoriteto galią, organizacijų struktūras, bendravimą, lyderiavimą. Šių tyrimų pagrindu XX a. Septintąjį dešimtmetį susiformavo nauja vadybos funkcija – personalo vadyba.
Pagrindinis elgsenos mokyklos tikslas – padėti darbuotojui suprasti savo galimybes bei atskleisti jo kūrybinį potecialą ir tuo pagrindu didinti organizacijosveiksmingumą. D. Magregoras parengė „X“ ir „Y“ teorijas, kurios parodo du skirtingus požiūrius į darbuotoją: pagal pirmąjį – žmogus yra pasyvus ir tingus, pagal antrąjį – aktyvus ir kūribingas.