11. VADYBA /VALDYMO SAMPRATA
Vadyba –tai mokslas apie valdimą. Vadyba –procesas, skirtas norimam ir nustatytam tikslui pasiekti. Valdymo funkcijas sudaro: tikslų nustatymas, sprendimų parengimas, planavimas, organizavimas, motyvavimas, kontrolė ir t.t. Dar vadybą galima įvardinti kaip vadovo numatytų tikslų siekimą pavaldinių pastangomis. Valdymas –tai informacinis procesas kurio metu vyksta sprendimų priemimo, parengimo ir jų įgyvendinimo organizavimas. Tai gi valdymas yra organizuojantis darbą procesas siekiant nustatyto tikslo pagal iš anksto parengtą planą. Tai procesas būdingas grupinei veiklai. Vadovavimas –tai viena iš valdymo funkcijųTai individualaus tiesioginio ryšio palaikymas su pavaldiniais. Vadovas- tai darbuotojas turintys bent vieną pavaldinį, o pavaldinys, turintis bent vieną vadovą. Valdymo funkcijos: organizavimas (išteklių pasiskirstymas darbo įvykdymui), prognozavimas, motyvavimas, kontrolė, planavimas, tvarkymas. Srendimo priėmimas – informacijos apdorojimo procesas.
2. VADYBOS MOKSLO RAIDA
Pirmosios valdymo mokslo užuominos randamos Aristotelio, Sokrato, Platono veikaluose. 20 amžiaus pradžioje valdymas suformuluotas kaip mokslas. Vadybos pradininkais laikomi: Teiloras (amerikietis) ir Fajolis (prancūzas),o vėliau jų mintis tobulino Fordas ir Emersonas. Jų teorija rėmėsi žmonių fizinių galimybių panaudojimu. Tai buvo techninė – fiziologinė teorija (Teiloro). Pirmasis mokslines idėjas savo knygoje „Įmonių valdymas“ išdėstė Teiloras. Klasikinės mokyklos atstovais laikomi Teiloras ir Fajolis. Lietuvoje šių idėjų propoguotoju buvo Šimkus. 1935m. prasidėjo naujasis vadybos etapas, kai į Lietuvą grįžo pasaulinės reikšmės teoretikas Graičiūnas. Nuo 1938m. vadyba buvo pradėta dėstyti aukštosiose mokyklose.
Pagrindinė vadybos teorija yra klasikinė. Ši teorija daro įtaką ir šiuolaikinėms valdymo teorijų kryptims. Šią teoriją plėtojo Teiloras, Emersonas, Fajolis.Jos pagrindas yra, kad darbuotojui būtų kuo paprasčiau atlikti užduotį, tačiau darbo kiekį padidinti iki maksimumo, bet už atliktą darbą darbuotojui mokėti maksimalų atlyginimą.
Pagrindiniai Teiloro teorijos valdymo principai: 1. Pakeisti tradicinius darbo metodus moksliniais tyrimais parenkant efektyviausią elementą. 2. Parinkti fiziškai stiprius darbininkus labiausiai tinkančius konkrečiam darbui. 3. Nustatyti ryšį tarp užduoties dydžio, kokybės ir atlygio. 4. Atskirti vadovavimo ir atsakomybės funkcijas nuo tiesioginio darbo vykdymo.
Emersono teorijos valdymo principai: 1.Aiškus tikslų formulavimas. 2.Tikslų iškėlimas. 3.Kompetetingas patariamasis organas gali būti kolegialus. 4.Drausmė. 5.Teisingai elgtis su pavaldiniais. 6.Apskaita. 7.Funkcijų ir darbų pasiskirstymas. 8.Normos ir tvarkaraščiai. 9.Sąlygų geram rezultatui pasiekti sudarymas. 10.Rašytinės darbo instrukcijos. 11.Atlyginimas už darbą. 12.Operacijų ir darbų normavimas.
3. KLASIKINĖS ADMINISTRAVIMO TEORIJOS
Klasikinės vadybos teorija išskiria šiuos momentus: *Sektorio ir padalinių sudarymas. Grupė dirbančiųjų asmenų kuriomis vadovauja vadovas. Sektoriai yra grupuojami į padalinius, o padaliniai yra grupuojami taip: a) kontrolės diapazonas –reikalauja neskirti vadovui per daug pavaldinių; b) apimties ekonomija – panašių darbų apjungimas; c) koordinavimas –kuo geresnis koordinavimas, tuo geresnė darbuotojų sąveika siekiant įmonės tikslų; d) darbų turinyje –kuo darbas svarbesnis, tuo aukštesnio rango vadovas jį turi koordinuoti. * Įgaliojimų perdavimas. Jei įmonė didelė vienas vadovas nepajėgus atlikti visas funkcijas, todėl dalį privalo perduoti kitam. * Atsakomybės nustatymas. Kiekvieno vadovo atsakomybės yra apibrėžtos nuostatomis ir pareiginėmis instrukcijomis. * Santykių nustatymas. Reikia siekti, kad darbas būtų produktyvus.
Fajolio principai: 1. Darbo pasidalijimo būtinumas. 2.Vadovas turi turėti autoritetą (įgaliojimus ir atsakomybę). 3. Drausmė (organizacijos susitarimas su darbuotojais). 4. Vienvaldystė (gauti nurodymus iš vieno vadovo). 5. Vadovavimas turi būti vieningas. 6. Bendrų interesų pirmenybė prieš asmeninius ir grupinius. 7. Atlyginimas turi priklausyti nuo darbo kokybės ir kiekio. 8. Valdymas turi būti centralizuotas. 9. Valdymo aparate turi būti hierarhija. 10. Darbuotojai turi atitikti atitinkamas darbo vietas. 11. Teisingumas. Tai gerumo ir teisėtvarkos derinys. 12. Darbuotojų pastovumas. 13. Personalo vienijimas tikslams pasiekti. 14. Iniciatyvos skatinimas.
1928-1930m. atsirado bihevoristinė teorija. Galima išskirti 2 atšakos: a) poreikių; b) elgsenos. Teorija siejama su žmonių įtraukimu į darbo procesą.
4. SISTEMINIS POŽIŪRIS VADYBOJE+Klasikinė (*techninė – fiziologinė; * administravimo); + Bihevioristinė (* Poreikių; * Elgsenos); + Kiekybinė (* Socialinė; * Materialinė; * Situacijų). Vadybos teoriją galima suskirstyti į tam tikras grupes, bet šiuo metu į vadybą žiūrime sistemiškai, t.y. nesivaudovaujami tik viena, o vadovaujantis daugybe veiksnių.
Sisteminis požiūris pasireiškia 3 principais: 1. Sinergijos požiūris –elementų veikiančių kartų rezultatas didesnis, nei veikiančių atskirai. 2. Entropija –kiekvienas metodas taikomas priklausomai nuo situacijos. 3. Sąveika –kiekvienos priemonės sąveikauja bendrai. Sąveika – tai sinergijos ir entropijos visuma.
5.
VALDYMO SISTEMA
Pav.
1. Valdymo apratas – į jį įeina visi darbuotojai, dalyvaujantys valdyme, sprendimų priėmime; 2. Valdymo priemonės – instrumentai ie priemonės, kurie reikalingi (naudojami) sprendimų priėmime (telefonai, faksai, kompiuteriai). Priemonės skirstomos į: a) pasyvias (stalas, kėdė); b) aktyvias – telefonai, faksai, kompiuteriai(tiesiogiai dalyvauja sprendimų priėmime); 3. Informacija – ne tik apie vadovavimą, bet ir iš išorinės aplinkos; 4. sprendimai – valdomosios dalies protas (įsakymai, planai).
Sistema – tai susijusių ir tam tikru būdu sutvarkytų elementų visuma, su būdingomis savybėmis, kurių neturi pavieniai jos elementai (Pvz.: stalas yra sistema, nes kiekvienas jo elementas stalo savybių atskirai neturi). Sistemos, kurios laiko bėgyje kinta vadinamos dinaminės, o kurios nekinta – statinės (Pvz.: stalas – statinė, mūsų organizavimas – dinaminė). Valdymo sistema priskiriama prie dinaminių. Dinamiškos sistemos sugebančios tikslingai orientuoti savoveiklą vad. save reguliuojančiomis. Jos susideda iš 2 pagr. dalių: 1. valdančioji; 2. valdomas objektas. Kiekvieną iš jų skaidome į 4 dalis: 1) Socialinis blokas – darbuotojai, t.y. tie žmonės, kurie įgyvendina sprendimus; 2. Organizacinis blokas – organizacijos organizacinė struktūra (marketingo skrius, buchalterija); 3. techninis blokas – gamybos priemonės, reikalingos įgyvendinti sprendimus; 4. Finansinis blokas – priemonė tikslui pasiekti, tai ką daro finansų skyrius, buchalterija. Sąlygos, kad valdymo sistema gyvuotų: 1. sistema turi turėti tikslą, kurį formuoja pati sistema ir jos aplinka; 2. turi būti galimybė realizuoti valdančiosios dalies ir valdomo objekto tiesioginį bei grįžtamąjį ryšį. 3. valdančioji dalis turi turėti galimybę priimti informaciją apie valdomo objekto būseną ir aplinkos poveikius bei parengti valdymo sprendimus. 4. valdomas objektas turi turėti galimybę priimti valdančiuosius poveikius (sprendimus) ir pagal juos keisti savo būseną. Pav.
6. ORGANIZACIJOS TIPAI IR CHARAKTERISTIKOS
Organizacija – tai dinamiška savireguliuojanti sistema, sudaryta iš atskyrų elementų, atrinktų pagal tam tikras taisykles ir siekiant tikslo, organizacija t.y. žmonių grupė, kuri sieka bendro tikslo. Organizacijų tipai būna: įmonės, įstaigos, asociacijos, institucijos. Pagal kapitalo priklausomybę būna: privačios, mišrios, valstybės, savivaldybių. Įmonių tipai: AB, UAB, individualios įmonės, TŪB, KŪB, VĮ, ŽŪB, SĮ. AB ir UAB – ribotos finansinės atsakomybės įmonės. Individualios įmonės savininkas atsako savo turtu. TŪB visi nariai suformuoja kapitalą ir atsako pagal savo įnašį. KŪB turi būti nors 1 tikrasis narys, o visi kiti nariai komanditoriai. Iš TŪB galima pereiti į KŪB ir atvirkščiai. Taip pat ir su AB ir UAB.
Charakteristikos bendros visoms organizacijoms: 1. Ištekliai –organizacija siekia gauti išteklius, kurias ji galėtų panaudoti siekiant taktinių ir starteginių tikslų (žmonės, finansai, informacija). 2. Darbo pasidalijimas gali vykti vertikaliai (tarp vadovų ir pavaldinių) ir horizontaliai (tarp vykdytojų). 3. Organizavimas – organizacijos vienetų bei pareigybių kūrimas su konkrečiomis funkcijomis, įgaliojimais, atsakomybėmis. 4. Valdymo būtinumas. Norint pasiekti užsibrėžto tikslo, reikia valdyti padalinius ir kolektyvą. Valdymo sudetingumas priklauso nuo organizacijos sudėtingumo. 5. Vidinių sąlygų ir išorinės aplinkos įtaka. Organizacija negali būti izoliuota, ji labai priklausoma nuo išorinės aplinkos, o taip pat didelę įtaką daro vidinės sąlygos –sprendimų priėmimas, gamybos technologijos, valdymo metodai, motyvacija ir t.t.
7. ORGANIZACIJŲ VIDINĖ IR IŠORINĖ APLINKA
Oranizacija – grupė žmonių, kurie siekia vieno tikslo. Organizacijos tiklas vartotojų poreikių tenkinimas, o pasekoje užsdirbti pelną. Pav.
Mikroaplinka: Tiesioginis – teisiniai aktai, mokesčiai, konkurentai, vartotojai, gamtiniai veiksniai (vieta, oro sąlygos), darbo jėgos, pasiūla (ar yra tokios srities specialistų), partneriai, mokslinė ir techninė pažanga (išradimai). 2. Netiesioginiai – teisinė aplinka, ekonominiai veiksniai (BVP pajamos), politiniai veiksniai,socialinė aplinka (kultūriniai veiksniai), aplinkosauginiai veiksniai, kapitalo veiksniai (galimybė pasiskolinti, palūkanos), vidiniai veiksniai – organizacinė kultūra, personalas, vadovai, pavaldiniai, finansiniai ištekliai, technologija, produktas (paslauga), žaliavos, organizacinė struktūra, informacija,p atalpos, infrastruktūra, intelektinis, materialus turtas (licenzijos, patentai), valdymo metodai.
Pagrindiniai vidiniai faktoriai: 1. Tikslai –organizacijos visuomet turi bendrus tikslus, kurių siekia visi organizacijos nariai.Tikslai gali būti strateginiai bei taktiniai. Taktinių tikslų siekia darbo kolektyvo nariai. Strateginiai tikslai yra organizacijos numatomi tikslai. Vadovų tikslai: ilgalaikiai ( strateginiai), metiniai faktiniai tikslai, operatyviniai (trumpalaikiai). Darbuotojų tikslai: operatyviniai, individualūs, darbuotojų veiksmai ir rezultatai, analizė, išvados. 2. Organizacinė struktūra- sudaro galimybę siekti numatytų tikslų efektyviausiu būdu. Struktūra turi atitikti suformuotus tikslus. Visi organizacijos elementai yra specializuoti konkrečiai veiklai. Darbo efektyvumas priklauso nuo darbo
pasidalijimas nustato hierarhinius valdymo lygius. 3. Užduotis Kiekvienai pareigybei skiriama užduotis į kurią žiūrima kaip į būtiną įnašą siekiant organizacijos tikslų. 4. Technologija –tai žaliavų perdirbimas ( fizinių, informacinių ir kitokių ) į reikiamą produkciją ar paslaugą. Pagrindinis techninis komponentas – procesas kurio metu ištekliai tampa produktu. Šiuolaikinė technologija yra standartizuota, mechanizuota. Technologija glaudžiai siejama su užduotimi. Užduoties vykdymas numato konkrečios technikos panaudojimą. 5. Žmonės Reikšmingiausias vidinis organizacijos elementas. Jie atlieka visas funkcijas būtinas egzistuoti organizacijai. Vadovybė numatytus tikslus įgyvendina kitų žmonių pagalba. Išskiriami tokie žmonių aspektai: atskirų žmonių elgesys, elgesys grupėje ir vadovas kaip lyderis. Kiekvienas žmogus yra unikalus savo savybėmis ( charakteriu, talentais, poreikiais, vertybėmis). Taigi organizacijos tikslai pasiekiami žmogui dirbant konkrečioje darbo vietoje, vykdant užduotis,naudojant naujas technologijas. Vidiniai įmonės pakitimai gali būti reakcija į išorinius aplinkos pokyčius, tačiau nebūtinai.