Įvadas
Finansinės analizės metu yra apskaičiuojami įvairūs absoliutūs ir
santykiniai rodikliai, kurių pagrindu yra sprendžiama apie įmonės
pelningumą, likvidumą, mokumą, apyvartumą ir pan.
Nė viena finansinė analizė neapsieina be finansinių koeficientų arba
santykinių rodiklių panaudojimo. Tai grindžiama tuo, kad koeficientai
parodo santykį tarp tam tikrų dydžių, ko negali parodyti absoliutūs
rodikliai.
Įvadas
Kiekvienos įmonės, dirbančios rinkos ekonomikos sąlygomis, veiklos
efektyvumo matas yra per ataskaitinį laikotarpį uždirbto pelno suma. Pelnas
yra priemonė, įgalinanti pasiekti įmonės keliamus tikslus. Pats pelno
uždirbimo arba nuostolio patyrimo faktas reikalauja arba paskirstyti
uždirbtą pelną, arba padengti patirtą nuostolį.
Pelno paskirstymas yra vienas iš svarbiausių įmonių finansavimo sprendimų.
Sprendimą dėl pelno paskirstymo arba nuostolio padengimo priima
aukščiausiasis akcinės bendrovės valdymo organas – visuotinis akcininkų
susirinkimas. Šio sprendimo priėmimo bendra tvarka yra reglamentuojama
įstatymuose. Be to, pelno paskirstymas arba nuostolio padengimas yra
atspindimas pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaitoje, kuri yra sudėtinė
privalomos metinės finansinės atskaitomybės dalis.
Taigi šiame darbe ir siekiama išnagrinėti pelno (nuostolio) ataskaitos
sudarymo tvarką, joje atvaizduojamų rodiklių nustatymo tvarką bei ekonominį
vertinimą pagal pasirinktos įmonės veiklos rezultatus.
VERSLO PAGRINDAI
1. PAGRINDINĖS VERSLO ORGANIZAVIMO FORMOSLietuvoje pagal galiojančius teisės aktus verslu galima užsiminėti tokiais
būdais:
• įsteigus įmonę
• fiziniam asmeniui įsigijus patentą
• kai kuriems Vyriausybės nutarimu nustatytiems asmenims suteikta teisė
užsiimti tam tikra veikla nesteigiant įmonės (pvz., notarams,
advokatams, ūkininkams)
• įsigyjant (perkant) įmonės pagal frančizės sutartį.
Pagrindinė verslo organizavimo forma – įvairių rūšių įmonių steigimas.
Ekonominėje literatūroje skiriamos trys pagrindinės ūkinės veiklos
(verslo) organizavimo formos:
1. privačios (individualios, personalinės) firmos;
2. partnerių firmos (ūkinės bendrijos);
3. akcinės bendrovės (korporacijos).
Akcinės bendrovės – yra ribotos turtinės atsakomybės įmonės, turinčios
juridinio asmens teises. Jų kapitalas yra padalytas į akcijas. Akcininkai
gali būti fiziniai asmenys, juridiniai asmenys ir valstybė, kuriai
atstovauja atitinkamas valstybės organas. Yra atviros akcinės bendrovės
(AB) ir uždaros akcinės bendrovės (UAB). AB akcininkų skaičius neribojamas
ir akcijos gali būti platinamos viešai ir parduodamos biržoje. UAB
akcininkų skaičius ribojamas (Lietuvoje – ne daugiau kaip 50 akcininkų),
ribojamas ir viešas jos akcijų platinimas ir pardavimas biržoje. AB
dažniausiai kuriamos tada kai reikia sukaupti didelį kapitalą. Pagal LR
akcinių bendrovių įstatymą, AB įstatinis kapitalas negali būti mažesnis
kaip 100 000 Lt. UAB – ne mažesnis kaip 10 000 Lt.
Įmonės filialai ir atstovybės – įmonės gali steigti savo filialus ir
atstovybes. Įmonės filialai ar atstovybės veikia pagal įmonės įgaliojimą.
Ūkinės bendrijos – tai visiškos turtinės atsakomybės įmonių grupė. Jos
turtas neatskirtas nuo bendrijos narių turto. Jos nariai atsako solidariai
visu savo turtu. Kuriam nors bendrijos narių negalint išsimokėti, jo
nuostolius atlygina visi kiti bendrijos nariai. Greta tikrųjų ŪB yra ir
kitokia jų atmaina – komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos. Šios
bendrijos yra dvejų ar daugiau asmenų susivienijimas. Už bendrijos
įsipareigojimus tikrieji jos nariai atsako visu savo turtu, o kiti nariai
(komanditoriai) – tik savo įnašu. Tokios ūkinės bendrijos nariais gali būti
fiziniai ar juridiniai asmenys.
Kooperatinė bendrovė – Lietuvoje gali sukurti grupė fizinių ar juridinių
asmenų. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė, ji atsako tik
turimu turtu.
Specialios paskirties bendrovės – šis statusas nustatomas bendrovėms,
vykdančioms valstybei gyvybiškai būtinas funkcijas arba kurių veiklai
būtinas specialus režimas. Specialios paskirties bendrovėse vienai iš
valstybinės valdžios ir valdymo institucijų priklausanti akcijų dalis
negali būti mažesnė kaip suteikianti 70% balsų. Specialios paskirties
bendrovėms priklauso ne tik elektros bei šiluminę energiją gaminančios
įmonės, bet ir įmonės gaminančios ir eksportuojančios etilo spiritą ir
alkoholinius gėrimus.
Viešoji įstaiga – pelno nesiekianti, privataus kapitalo pagrindu veikianti
organizacija, ir viešai teikianti socialines, švietimo, kultūros, mokslo ar
kt. panašių sričių paslaugas visuomenės nariams. Tokia viešoji įstaiga turi
juridinio asmens statusą.
Žemės ūkio bendrovė – įmonė, kurios įplaukos už žemės ūkio produkciją ar
paslaugas žemės ūkio gamybai sudaro daugiau kaip 60% visų realizacijos
įplaukų. Jos steigiamos žemės ūkio gamybinei ir prekybinei veiklai.
Nuosavas kapitalas formuojamas iš narių įnašų – pajų. Jei bendrovės veikla
sėkminga pajininkams išmokami dividendai – pelno dalis, proporcinga pajaus
vertei.
Ofšorinė įmonė – įregistruota mokesčių lengvatų zonoje. Tokia įmonė
dažniausiai nemoka jokių arba moka labai mažus mokesčius.
Fiktyvios įmonės – sandorius su
verslo partneriais sudaro pateikusios
suklastotus dokumentus, neįsiregistravusios ir nemokančios mokesčių ir pan.
Frančizės (lengvatų) įmonės – tai sutartinis leidimas pasinaudoti versle
žinomos ir diegiančios technologines naujoves patirtimi ir vardu. Tai
susitarimas pagal kurį frančizės pardavėjas suteikia teisę frančizės
pirkėjams naudoti jo pavadinimą, prekių ir paslaugų ženklus, rinkodaros
sistemą, gamybos technologiją bei verslo metodus už tam tikrą mokestį.
Pvz., McDonald, Coca Cola.
Personalinės (individualios) įmonės – fizinis asmuo ar keli fiziniai
asmenys atlieka įvairias ūkines operacijas ir iš to gauna pajamas. Už
tokios įmonės įsipareigojimus visiškai atsako įmonininkas visu savo turtu.
Ne pelno organizacijos įmonės. Vadovaujantis 1996 07 03 priimtu Ne pelno
organizacijų (įmonių) reorganizavimo įstatymu (Nr. I-1429) per vienerius
metus visos anksčiau registruotos organizacijos buvo reorganizuotos į vieną
iš subjektų:
1. asociaciją – tai savanoriška įmonių sąjunga vykdanti jos narių
pavestus uždavinius, savo veikla atstovaujanti jų interesams.
Kapitalas: materialiniai ir finansiniai narių įnašai, labdara.
2. labdaros ir paramos fondą – tai neturinti narių ne pelno organizacija,
kurios veiklos tikslai yra labdara arba (ir) parama mokslo, kultūros,
švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, soc. rūpybos ir
globos, aplinkosaugos ir kt. sritim.
3. visuomeninę organizaciją
4. viešąją įstaigą – kuri yra ne pelno siekianti, privataus kapitalo
pagrindu veikianti organizacija, viešai teikianti socialines,
švietimo, kultūros, sveikatos ar kt. panašių sričių paslaugas
visuomenės nariams. Pvz. Lukiškių poliklinika, Sanatorija „Žuvėdra“ ir
kt.)
2. VERSLO ĮMONIŲ KŪRIMAS
SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO APLINKA
Vienas iš pagrindinių rodiklių pradedant verslą – verslo aplinkos
išaiškinimas. Turint informaciją apie verslo aplinką, ją įtakojančius
veiksnius galime sėkmingiau numatyti naują verslo kūrimo galimybės bei
veikiančių įmonių konkurencinę padėtį.
Remiantis žinomo ekonomisto F. Kotlerio teorija, galima išskirti keturis
pagrindinius verslo makro aplinkos veiksnius: ekonominius, politinius –
teisinius, socialinius – kultūrinius, mokslo ir technikos pažangos
veiksnius.
Socialiniai – kultūriniai veiksniai. Šie veiksniai – tai pokyčiai
visuomenės vertybėse ir gyvenimo būde. Bet kuri organizacija funkcionuoja
tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, kurią sudaro konkrečios tradicijos,
papročiai bei jų besilaikantys žmonės. Nors visos vertybės yra gan
pastovios ir stabilios, tačiau kultūrinėje aplinkoje vyksta pokyčiai.
Svarbu numatyti, ar tai esminiai pokyčiai, ar tik trumpalaikės tendencijos.
Ekonominiai veiksniai. Ekonominė situacija šalyje tiesiogiai įtakoja
verslo vystymąsi šalyje. Ją sąlygoja valstybės valdymo organų vykdoma
mokesčių ir pinigų masės, kapitalo judėjimo, investicinės aplinkos, kreditų
teikimo ir palūkanų normos politika. Ekonominę aplinką taip pat sąlygoja ir
paklausos – pasiūlos, konkurencijos, kainodaros ir kiti ekonominiai
veiksniai.
Ekonomikoje gali vykti du pagrindiniai pokyčiai, sąlygoti ekonominių
veiksnių.
Pirmasis apima ekonomikos vystymosi ciklus, t.y., augimo ir smukimo
periodus. Verslininkams labai svarbu numatyti šiuos ciklus, įvertinant jų
poveikį vystomam verslui.
Antrasis pokytis – tai ekonomikos struktūros kitimas, kuris pasireiškia
dominuojančio ekonominio sektoriaus pakeitimu (tokie pokyčiai vyksta beveik
visose buvusiose socialistinėse šalyse).
Politiniai – teisiniai veiksniai. Laisva verslininkystė gali vystytis tik
demokratinėje, rinkos ekonomikos šalyje. Politinio stabilumo veiksnys itin
aktualus šalyse, kuriose vyksta perėjimas nuo planinio į rinkos ūkį.
Politinė – teisinė verslo aplinka susideda iš:
• Politinės sistemos;
• Teisinių aktų;
• Nuosavybės teisės;
• Valstybinio reguliavimo laipsnio;
• Valstybinių ir visuomeninių įstaigų ir organizacijų.
Verslo aplinka turi tiesioginę įtaką verslininkystei plėtoti. Ji gali
skatinti verslo atsiradimą arba priešingai – apsunkinti jo kūrimąsi ir
tolesnę plėtotę.
Verslininkystei plėtoti būtinos šios sąlygos:
• Privačioji nuosavybė;
• Ūkininkavimo laisvė;
• Konkurencija;
• Teisinė verslininkų apsauga ir verslininkystės skatinimas.
REIKALAVIMAI ĮMONĖS KŪRĖJAMS
Įmonės kūrimo etapai yra šie:
1. verslo kūrimo idėjos pagrindimas;
2. įmonės kūrėjo asmeninių savybių įvertinimas;
3. verslo organizavimo sąlygų įvertinimas;
4. įmonės juridinės formos parinkimas;
5. verslo organizavimo projekto parengimas;
6. įmonės steigimo dokumentų parengimas;
7. įmonės registravimas.
Praktikoje įrodyta, kad įmonės sėkmingą veiklą lemia trys dalykai: naujos
idėjos privalumai, verslininko sugebėjimai ir materialios sąlygos.
Idėjos pagrindimas – tai rinkos nišos ir prekės (paslaugos), kurios
užpildytų tą nišą nustatymas.
Įmonės kūrėjas turėtų turėti verslo žmogui būtinų savybių. Tyrimais seniai
įrodyta, kad mažos ir vidutinės įmonės dažniausiai žlunga dėl verslininko
nesugebėjimo vadovauti, rečiau – dėl specifinių žinių stokos ir dar rečiau
– dėl finansinių problemų.
Iš daugelio vadovui būtinų
bruožų mažoje įmonėje ypač reikia
organizatoriaus talento, kuris gali būti apibūdintas kaip nusiteikimas
neilgai svarstyti, o greitai spręsti (dažnai remiantis ne visapusiška
padėties analize, o intuicija ir patirtimi). Pagaliau reikia gebėti
perteikti savo mintis, duoti nurodymus ir kontroliuoti kaip jie vykdomi.
Be to, reikia įvertinti ar egzistuoja palankios sąlygos verslui
organizuoti. Pirmiausia – ar pakankamo dydžio rinka ir kiek ilgai ji
egzistuos, ar stipri žada būti konkurencija. Antra – kiek reikės pradinio
kapitalo ir kokios banko kredito ar paskolos iš privačių asmenų gavimo
sąlygos. Trečia – kokia žaliavų ir energijos išteklių rinka. Ketvirta –
kokia padėtis darbo rinkoje. Penkta – ar valstybės politika palanki tokiam
verslui organizuoti, kokie teisės aktai tai reglamentuoja.
Konkretus verslo planas pradedamas rengti tik tada, kai visi įmonės
išoriniai ir vidiniai veiksniai yra pakankamai ištirti ir įvertinti, kai
išaiškėja būsimo verslo stipriosios ir silpnosios pusės – sėkmę ar pražūtį
lemiantys veiksniai.
Išanalizavus padėtį galima spręsti verslo organizavimo juridinės formos
(įmonės rūšies) ir valdymo organizavimo klausimus. Sprendimui turi įtakos
keli dalykai:
• asmeninės valdžios siekimo atkaklumas;
• materialinis ir finansinis būsimo verslininko apsirūpinimas;
• įmonės pelno paskirstymo būdas;
• įmonės registravimo ir kitų mokesčių dydis;
• įmonės likimas ateityje.
Kokią bepasirinktų įmonės formą, valdymo organizacinė struktūra turėtų
būti paprasta, lanksti, leidžianti greitai perduoti informaciją. Mažos ir
vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas pats vadovauja
visiems darbuotojams ir pats atsako už įmonės veiklą.
VERSLO SĖKMĖS FAKTORIAI
Sėkmė smulkiame versle priklauso nuo šių pagrindinių faktorių:
• Verslininko gabumai.
• Verslininko pažiūros (galvosena), motyvai ir asmenybė.
• Vyriausybės skatinimas.
• Pakankamas kapitalas.
• Verslo galimybės.
• Darbuotojų bendradarbiavimas.
Sėkmingai veikiantis verslininkas dažnai turi tokias savybes:
• didelis poreikis karjerai;
• savarankiškumas;
• poreikis būti nepriklausomam;
• poreikis naujovėms;
• kūrybingumas,
• entuziazmas,
• darbštumas.
VERSLO RIZIKOS ESMĖ, VEIKSNIAI, FORMOS IR METODAI
Verslininkystės rizika – tai gamybinės komercinės veiklos dalyvavimas
gresiant ekonominiam pavojui (žalai). Kitaip tariant, rizikos sąlygomis
verslo įmonė gali netekti dalies arba netgi visų savo išteklių (kapitalo),
negauti laukiamų pajamų bei patirti papildomas išlaidas vykdydama gamybinę
komercinę veiklą.
Gamybinės komercinės veiklos (verslo) riziką sąlygoja įvairūs veiksniai.
Verslininkystės rizikos veiksniai, slypintys pačiame rinkos mechanizme, jo
funkcionavimo specifikoje:
1. rinkos dalyvių alternatyvinis pasirinkimas ūkinėje veikloje (nėra
garantijų, kad iš daugelio galimybių verslininkas pasirinko geriausią
variantą);
2. verslo paslaptis bei ribota informacija rinkoje;
3. nuolatiniai rinkos paklausos, pasiūlos bei kainų svyravimai;
4. sparti rinkos dinamika bei greitai senstanti informacija;
5. kūrybinis, novatoriškas verslo pobūdis.
Visi iki šiol minėti verslininkystės rizikos veiksniai slypi pačiame
rinkos mechanizme. Kitaip tariant, jie išlieka ir tada, kai rinkos
mechanizmas funkcionuoja nepriekaištingai.
Lietuvos rinkų neapibrėžtumas objektyviai sąlygotas to, jog pereinant į
rinką vėluoja įstatyminis naujų ekonominių procesų reguliavimas. Šiuo metu
Lietuvoje galima išskirti keturias verslo rizikos rūšis, su kuriomis
susiduria verslininkas:
• Kriminogeninė rizika.
• Politinė rizika.
• Finansinė rizika.
• Komercinė rizika.
Svarbus verslo rizikos mažinimo veiksnys – veiklos analizė. Verslininkas,
siekiantis sumažinti savo gamybinės komercinės veiklos riziką, turi pats
arba samdos būdu pasitelkęs specialistus analizuoti ne tik savo, bet ir
savo pagrindinių rinkos partnerių ūkinės veiklos riziką.
Rizikos analizės metodai gali būti įvairūs, bet labiausiai paplitę yra
šie:
• išlaidų tikslingumo analizės;
• ekspertinio įvertinimo metodas;
• analitinis;
• analogų panaudojimo.
ĮMONĖS TEISINĖS FORMOS PARINKIMAS
Įmonės teisinis statusas apibrėžia itin svarbius dalykus, kuriuos iš
anksto reikia žinoti svarstant tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo
klausimą. Pavyzdžiui, žinant įmonės teisinį statusą, galima numanyti, kas
turi teisę priimti galutinį sprendimą derybose ir pasirašyti įmonės
steigimo sutartį bei kitas sutartis, kas ir kokiu laipsniu atsakys už
sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir kas atlygins nuostolius nesėkmės
atveju. Sudarius kokią nors sutartį su tokios teisės neturinčiu asmeniu,
įmonė gali nevykdyti sutartinių įsipareigojimų ir neko nepadarysi.
Be to, nuo įmonės teisinio statuso dažniausiai priklauso įmonės
apmokestinimas, pelno ir nuostolių pasiskirstymas, įmonės likvidavimo
tvarka bankroto atveju, kiti gyvybiškai svarbūs dalykai.
Turtinė atsakomybė yra viena svarbiausių verslo organizavimo aplinką
apibūdinančių sąlygų.
Neribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko ir jo
įmonės turtas neatskiriami. Priminsime, kad asmeninės
teisė
apima visas savininko teises į turtą ir yra visiškos nuosavybės teisė.
Neribotos turtinės atsakomybės atveju už įmonės skolas ir įsipareigojimus
(pvz. kreditoriams) verslininkas atsako visu – tiek investuotu į verslą,
tiek kitu savo turtu.
Ribotoji turtinė atsakomybė reiškia, kad asmeninis verslininko turtas ir į
verslą investuotas kapitalas yra atskirti. Už įmonės skolas ir
įsipareigojimus verslininkas atsako tik įdėtu į verslą kapitalu. Jokie
kreditoriai neturi teisės reikšti pretenzijų į asmeninį investuotojo turtą.
Daugiausia, ką jis gali prarasti, tai investuotą kapitalą, kuris prilygsta
įsigytų akcijų arba pajaus vertei.
Tiesiogiai investuojant, paprastai pasirenkamos tokios tesinės verslo
įmonės organizavimo formos, kurioms numatyta verslininko atsakomybė tik
įdėtu kapitalu.
Jei verslininkas turi pakankamai išteklių įsteigti ir veikti ir
neprognozuoja jos plėtros, tuomet tikslinga kurti individualią įmonę, o kai
trūksta kapitalo ir reikia rinktis partnerį – paprastą, komanditinę ar
akcinę komanditinę ūkinę bendriją.
Akcinė bendrovė renkamasi tuo atveju, kai daug steigėjų, kai numatoma
plėsti savo įmonę, taip pat papildomai leisti akcijų bei imtis operacijų
biržoje. Tuo tarpu ribotos atsakomybės bendrovėje kapitalo dalies
pervedimas turi būti tvirtinamas notariškai ar apmokestinamas didesniu
tarifu negu parduodant akcijas.
3. VERSLO PLANAS
VERSLO SUMANYMAS – SVARBIAUSIA
Pradinė ir esminė sąlyga, sumanius pradėti verslą – turėti originalų,
patrauklų verslo sumanymą. Pagrįstas atsakymas į klausimą, ar verslo idėja
pakankamai reali, gali būti surastas tik parengus ir išanalizavus verslo
planą. Būtent verslo programa labai nemažai nulemia sprendimą pradėti
verslą, nurodo galimybes gauti kreditą, pasiremti, pasiremti partneriais,
be to, leidžia argumentuotai prognozuoti sumanymo įgyvendinimo rezultatus.
Nemažai firmų remiasi verslo programa keisdamos veiklos profilį,
įgyvendindamos naujus projektus, ypač jei tenka orientuotis į papildomus
kreditus.
KOKIA JŪSŲ VERSLO PRASMĖ?
Savo verslo analizę reikia pradėti nuo esamos padėties analizės.
[pic]
Esamos ir būsimos padėties analizė:
1. Kas būdinga šiai dienai? Ką turite? Ko trūksta verslui? Kokius
sprendžiate uždavinius?
2. Ko tikitės? Kas turėtų įvykti? Kokio norėtumėte rezultato? Kokie