Turinys
1.
Vadybos mokslo atsiradimas ir vystymąsis istoriniu požiūriu
2
2.
Vadybos mokslo vystymąsis Lietuvoje
4
3.
Klasikinė vadybos mokykla
4
4.
Mokslinio valdymo teorija
5
4.1
F.Teiloro darbo organizavimo principai
5
4.2
M.Vėberio nuostatos
6
4.3
H.Fordo organizavimo sistema
7
4.4
L. ir F. Gilbrethų tyrinėjimai
7
4.5
H.L. Gantto skatinimo sistema
8
4.6
H.Emersono metodikos
9
4.7
H.Fayolio moksliniai metodai
9
5.
Amerikiečių ir japonų vadybos mokyklų palyginimas
9
6.
Vadybos teorijos pritaikymas šiandieninėje praktikoje
12
7.
Išvados
13
8.
Literatūra
14
1.Vadybos mokslo atsiradimas ir vystymasis istoriniu požiūriu.
Valdymas ir organizacios – savo istorinių laikų ir socialinės santvarkos bei vietos produktai. Todėl vadybos teorijos raidą įmanoma suvokti kaip žmonių mėginimus sutvarkyti santykius atitinkamu istorijos laikotarpiu.
Vadybos, kaip ir bet kurios žmogaus veiklos, atsiradimas yra objektyvus reiškinys. Šio reiškinio pagrindas – darbo pasidalijimas.
Vystantis įvairioms žmogaus veiklos sferoms , plečiantis mainams, sudėtingėjant grupiniams darbams, greta tiesioginio darbo, kurį atliekant gaunamas konkretus rezultatas (pagaminamas produktas, suteikiama paslauga ir pan.), objektyviai atsiranda būtinybė vykdyti ir kitokio pobūdžio darbus – nuspręsti , kiek produktų gaminti, su kuo naudingiau pasikeisti, kada pradėti ir baigti gamybą, iš kur greičiau ir naudingiau gauti žaliavų ir t.t. Šiuos specifinius darbus pradėję dirbti darbuotojai , kaip taisyklė, nebedirbo tiesioginių produkto gamybos darbų. Be to šie darbuotojai nurodydavo tiesioginius darbus atliekantiems žmonėms, ką , kaip, kada vykdyti, kitaip tariant, reguliavo jų veiklą. Akivaizdu, kad toks objektyvus darbo pasidalijimas ir buvo vadybos, kaip specifinės žmogaus veiklos , užuomazga.
Šiuolaikiniame pasaulyje vadyba, kaip specifinė žmogaus veikla, daugiausia nagrinėjama organizacijos lygmenyje. Tačiau praktikoje senaisiais laikais pirmiausia vieni žmonės pradėjo reguliuoti kitų žmonių veiklą ir santykius bendruomenės,valstybės mastu. Todėl praktinės vadybos pradžių pradžia yra senųjų valstybių valdymo organizavimas. Įvairiose valstybėse (senovės Kinijoje, Egipte, Graikijoje, Romoje, o vėliau – viduramžių valstybėse) aiškiai skyrėsi (valdymo ir pavaldumo prasme) tokios grupės kaip valdovai, didikai, valdovų vietininkai, prižiūrėtojai, gyventojai. Rašytiniuose statutuose ir nerašytiniuose susitarimuose buvo apibūdintos ir vienų ir kitų teisės bei kitos normos.
Dar viena svarbi , nuo senųjų laikų prasidedanti praktinės vadybinės veiklos sfera – kariuomenės valdymas. Visose valstybėse , pradedant senaisiais laikais , armijos vaidino išskirtinį vaidmenį , o jų organizavimui ir valdymui buvo skiriamas didelis dėmesys. Kariuomenėje labai aiškiai skiriasi vadai (aukštesnio ar žemesnio rango) ir pavaldiniai – kareiviai ar žemesnio lygio vadai. Kiekvieno lygio vado pareigos ir veiklos bei atsakomybės ribos tiksliai apibrėžtos. Kareiviai privalo besąlygiškai vykdyti vadų nurodymus, nesvarstydami ir nesigilindami į jų turinį. Akivaizdu, kad kariuomenės valdymas yra labai specifinė vadybos sfera.
Valdymo patirties apibendrinimai pradėti dar 14 – 15 amžiuje , kuomet kai kuriose valstybėse buvo pradėti rengti valdymo reguliavimai, kuriuos šiandieniniu supratimu gal būt galima būtų vadinti įstatymais, kodeksais ar net savotiškomis konstitucijomis. Suprantama, šiuos apibendrinimus vertinti kaip žinių visumą, apibūdinančią specifinio mokslo sferą, negalima.
Viduriniais amžiais jau buvo bandymų parašyti valdymo rekomendacijas ne tik kaip oficialius valstybių reguliavimus, bet ir kaip gana populiarius kūrinius. Vienas iš tokių pavyzdžių yra N.Makiavelio (N.Machiavelli) veikalas “Vadovas”.
19-ame amžiuje, pradėjus vystytis mašininei gamybai, kuriantis pramonei, vienus ar kitus organizavimo ir valdymo aspektus rašytiniuose šaltiniuose pradeda nagrinėti atskiri autoriai. Tais metais paskelbiami M.Boltono (M.Bolton), B.Goto (B.Gott), V.Brauno (V.Brown), Č.Beibidžio (Ch.Babage), Dž. Vedgvudo (J.Wedgwood) ir kitų darbai. Juose empiriškai apibendrinamas atskirų įmonių organizavimo patyrimas, siūloma, kaip jį panaudoti kitose gamyklose. Šių darbų pasirodymas reiškė, kad organizacijų valdymo klausimai pradedami nagrinėti visapusiškai, stengiamasi daryti apibendrinančias išvadas, ieškoti bendrų įvairioms organizacijoms valdymo bruožų.
Žinomas švedų vadybos specialistas B.Karliofas (Bengt Karlot) pateikia įspūdingą valdymo minties istorijos lentelę. Joje aprašoma vadybos vystymasis nuo 5000 metų prieš mūsų erą iki dabartinių laikų. Šio šimtmečio pradžioje F.Teiloras 1911 m. Parašė knygą “Mokslinio valdymo principai”. Manoma , kad nuo tada prasidėjo savarankiška valdymo mokslo sritis. Galima teigti , kad šį mokslą paskatino atsirasti tuometinė pramonės revoliucija. Tačiau idėja, kad pats valdymas gali būti naudingas įmonės išvystymui ir jos sėkmei gimė Amerikoje.
Vadyba – kaip mokslas pradėjo formuotis praeito šimtemečio antroje pusėje. Vadybos mokslų raidą galima
suvokti, kaip žmonių mėginimus sutvarkyti gamybinius santykius atitinkamu istorijos laikotarpiu.
Manufaktūrinėje gamyboje ir kapitalistinės gamybos pradžioje vartojami rankiniai įrankiai ir gamybos be darbo organizacija buvo gerinama stichiškai bandymų ir klaidų metodu.
Nors šios mokyklos ar teoriniai požiūriai formavosi istoriškai nuosekliai, tačiau vėlesnės idėjos faktiškai neišstūmė ankstesniųjų. Atvirkščiai , kiekviena naujesnė mokykla papildydavo ankstesnes arba jos visos kartu toliau gyvuodavo. Kiekviena mokykla plėtojosi toliau arba susiliedavo su kitomis. Dėl to susiformavo šiuolaikiniai integruojantys požiūriai: sisteminis, situacinis ir tai, ką mes vadiname dinamiškų santykių požiūriu.
Vadybos mokslo raida
1 lentelė
2. Vadybos mokslo vystymąsis Lietuvoje.
Vadybos vystymąsi Lietuvoje istoriniu požiūriu būtų galima suskirstyti į tris etapus, t.y vadybos raida 1920 – 1940 metais, sovietiniu laikotarpiu ir 1990 metai – šiandiena.
Reikšmingų darbų tuo metu yra paskelbę P.Raulinaitis, S.Nacevičius, G.Galvanauskas, P.Lesauskas ir kt.
Akivaizdu, kad didžiausią įtaką vadybinės minties vystymuisi Lietuvoje turėjo Mokslinės vadybos draugijos įkūrimas (1938 m.). Jos organizavimo iniciatoriumi buvo V.Graičiūnas, jis buvo išrinktas ir pirmuoju pirmininku. Draugijos veiklos sfera buvo skelbti vadybos principus praktine valdymo veikla užsiimantiems žmonėms.
Sovietinės okupacijos laikotarpiu Lietuvos mokslas ir studijos, ypač socialinių mokslų srityje, praktiškai buvo izoliuoti nuo pasaulyje vykstančių procesų. Kadangi draugijų, kaip atskiro subjekto nebeliko, tai centrai kūrėsi Lietuvos aukštosiose mokyklose. Lietuvos aukštosiose mokyklose buvo tiriamos ir įdiegiamos mokslinės vadybos nuostatos bei principai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, susidarė visiškai naujos vadybos mokslo praktikos vystymosi sąlygos. Vadybos tyrinėtojai ir praktikai įgavo galimybę giliau ir plačiau susipažinti su Vakarų šalių mokslininkų darbais, naujausiomis menedžmento vystymosi tendencijomis. Todėl iš dalies darbų tematika , susiformavo nauji studijų ir mokslo centrai. Vadybos mokslo ir studijų labai suaktyvėjo KTU, VU, KU, ŠU, VDU ir kt. Vykdomų mokslinių tyrimų pagrindinės temos yra:
organizacijų valdymo metodologija ekonominių sistemų transformacijų sąlygomis;
organizacinių struktūrų formavimo ir vystymo teorija ir metodai;
personalo valdymas ir vadovavimo bei motyvavimo mechanizmų tobulinimas;
strateginis valdymas ir strateginis organizacijų vystymas;
visuotinės kokybės valdymo sistemų kūrimas ir įvedimas;
finansų ir finansinių institucijų valdymas ir kt.
Lietuvos aukštosiose mokyklose sėkmingai vyksta aukštos kvalifikacijos vadybos specialistų rengimas, bazinės žinios perteikiamos ir kitokių specialybių studentams. Nuolat stiprėja ryšiai su užsienio šalių universitetais. Nemažas kiekis studijuojančių turi galimybę juose gilinti savo žinias, į Lietuvos universitetus dėstyti atvyksta užsienio profesoriai.
3. Klasikinė vadybos mokykla
Mokslinio valdymo koncepcija – istoriškai pirmoji valdymo teorijos tobulinimo kryptis yra gavusi klasikinės, tradicinės mokyklos pavadinimą. Ši teorija daro įtaką ir šiuolaikinėms vadybos teorijų kryptims. Formuojant ir plėtojant mokslinio valdymo teoriją svarbūs fundementalūs amerikiečių F.Teiloro ir G.Emersono, prancūzo A.Fayolio anglo L.Urwicko, vokiečio M.Vėberio ir kitų darbai. Šios teorijos pagrindas yra :
maksimaliai padalinti darbą, užtikrinti maksimalų darbų specializavimą;
apriboti vykdytojo darbą kuo paprastesnėmis operacijomis;
garantuoti maksimalų darbo užmokestį;
apriboti darbininko veiklos sferą tik darbo operacijomis, nereikalaujant iš jo spręsti darbo bei gamybos organizavimo klausimų.
4 . Mokslinio valdymo teorija
Mokslinio valdymo teorija atsirado iš dalies dėl to , kad iškilo poreikis didinti darbo našumą. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje JAV labai trūko kvalifikuotos darbo jėgos. Vienintelis būdas didinti darbo našumą – buvo pakelti darbininkų darbo efektyvumą. Todėl Frederikas Teiloras, Henry L.Ganttas, Frankas ir Lilian Gilbrethai sukūrė principų visumą , žinomų kaip mokslinio valdymo teorija. Pirmą gamybos vadybos mokslo žingsnį XlX a. Pabaigoje žengė amerikietis F.Teiloras (Taylor, 1856 – 1915). Jis su savo artimiausiais padėjėjais Džilbertu, Tomsonu, Gantu atliko daug tyrimų pramonėje ir statybose ir suformulavo darbo organizavimo principus.
4.1 F.Teiloro darbo organizavimo principai.
F.Teiloro požiūriu, būtinas racionalaus darbo organizavimo elementas yra konkreti užduotis. Užduotis turi būti aiški, tiksliai suformuluota.