Vadybos teorijos raida1
5 (100%) 1 vote

Vadybos teorijos raida1

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakultetas

Verslo vadybos katedra

Vadybos raida

VADYBOS REFERATASAkademija, 2004

Turinys

Įvadas…………………………………………………………….

………………………………………………………………….

..3

1.Vadybos teorijos ištakos ir pradininkai 4

2.Mokslinė vadybos mokykla 5

3. Klasikinė (administracinė) vadybos mokykla 8

4. Žmogiškųjų santykių teorija 10

5. Naujoji valdymo mokykla 12

6. Empirinė valdymo koncepcija 13

7. Naujausios vadybos teorijos 14

8.Vadybos raida Lietuvoje: 17

8.1 1920 – 1940 metai 17

8.2 Sovietinis laikotarpis 18

8.3 1990 -1997 metai 21

Išvados……………………………………………………………

…………………………………………………………………2

4

Naudota literatūra 25

Įvadas

Ekonomikos ir vadybos specialistai privalo ne tik gerai perprasti

šiandieninius vadybos principus ir metodus, bet ir gerai žinoti šio mokslo

atsiradimo istoriją bei jo taikymo patyrimą užsienio pramonėje. Dėl šios

priežasties ir pasirinkau šią temą. Nes, žinant mokslo raidos istoriją ir

patyrimą, galimą sutaupyti daug laiko, nešvaistant jo beprasmiams

ieškojimams ir atradimams. Taigi šio referato tikslas – apžvelgti vadybos

raidos istoriją.Vadyba suprantama kaip mokslas pradėjo formuotis praeito šimtmečio

antroje pusėje. Vadybos raidą istoriniu požiūriu galima suvokti, kaip

žmonių mėginimus sutvarkyti gamybinius santykius atitinkamu laikotarpiu.

Šiame darbe aptarsiu: kaip ir iš kur atsirado vadyba, paminėsiu jos

pradininkus; apžvelgsiu pagrindines vadybos teorijos mokyklas: tai mokslinę

ir klasikinę vadybos mokyklas, žmogiškųjų santykių, empyrinę bei naująją

valdymo teoriją. Taip pat paminėsiu vadybos raidą Lietuvoje ir jos

pradininkus.

Rašydama šį referatą naudojausi informatyviais šaltiniais, t.y

lietuviškais vadovėliais bei internetiniu puslapiu.

1. Vadybos teorijos ištakos ir pradininkai

Vadybos praktika labai sena. Apie tai liudija gausūs senovės

paminklai, kuriuos buvo galima pastatyti tik bendromis daugelio žmonių

pastangomis. Jau daug šimtmečių žmonės kuria ir iš naujo perkuria

organizacijas. Jos plėtojosi ir stiprėjo, o kartu ryškesnis ir

sudėtingesnis darėsi jų valdymas. Jose pastebimi beveik visų dabarties

valdymo formų požymiai, bet apskritai jų valdymo pobūdis ir struktūra labai

skiriasi nuo šiuolaikinių organizacijų valdymo Peržvelgus pasaulio

istoriją, galima rasti pasakojimų apie žmones, dirbusius formaliose

organizacijose, tokiose kaip graikų ir romėnų armijos, Romos katalikų

bažnyčia, ,,East India” kompanija, ,,Hudson Bay” kompanija. Senovės

organizacijose aukščiausios grandies vadovų grupės buvo labai negausios,

mažai buvo ir vidutiniosios grandies vadovų. Beveik viskas priklausydavo

nuo valdovo valios, kuris spęsdavo atsižvelgdamas į savo patirtį ir

intuiciją. Žymiai anksčiau nei terminą ,,valdymas” imta visuotinai vartoti,

jau buvo rašoma apie tai, kaip organizacijas padaryti efektyvias ir

efektingas. Tada mažai rūpėjo, kaip valdyti. Buvo galvojama, kaip

organizacijas panaudoti turtui ar politinei valdžiai įsigyti.

Vadybos mokslas atsirado ir susiformavo kaupiant praktinio valdymo

patyrimo duomenis, juos organizuojant, apibendrinant, parengiant išvadas,

kurios atspindi objektyvius reiškinius. Tokie apibendrinimai pradėti dar 14

– 15 amžiuje, kuomet kai kuriose valstybėse buvo pradėti rengti valdymo

reguliaminiai, kuriuose šiandieniniu supratimu gal būt galima būtų vadinti

įstatymais, kodeksais ar net savotiškomis konstitucijomis. Suprantama,

šiuos apibendrinimus vertinti kaip žinių visumą, apibūdinančią specifinio

mokslo sferą negalima.

Viduriniais amžiais jau buvo bandymų parašyti valdymo

rekomendacijas ne tik kaip oficialius reguliaminius, bet kaip gana

populiarius kūrinius. Vienas iš tokių pavyzdžių yra Nikolas Makiavelio

veikalas ,,Valdovas”. 1531 m. gyvendamas ankstyvojoje Florencijos

respublikoje parašė knygą ,,Pokalbiai”. Jo suformuluotus principus galima

taikyti šių dienų organizacijos valdymui:

• Organizacija stabilesnė, jei jos nariai turi teisę reikšti skirtingas

nuomones bei spręsti jos vidaus konfliktus

• Nors organizaciją įkurti gali vienas žmogus, ,,ji gyvuos ilgai, jei ja

rūpinsis daugelis ir trokš ją išlaikyti.”

• Silpnas vadovas gali sekti stipriu , bet ne kitu silpnu, ir išlaikyti

autoritetą.

• Vadovas, siekiantis pakeisti įkurtąją organizaciją, ,,turėtų išlaikyti

bent senųjų papročių šešėlį.”

Kitą klasikinį darbą, pateikiantį supratimą apie valdymą – ,,Karo

menas” – parašė kinų filosofas Sun Tzu daugiau
kaip prieš 2000 metų. Jį

pakeitė ir panaudojo Mao Zedongas 1949m. įkūręs Kinijos Liaudies

Respubliką. Štai keli teiginiai:

• Kai priešas puola, mes traukiamės!

• Kai priešas sustoja, mes neduodam ramybės!

• Kai priešas mūšio stengiasi išvengti, mes puolam!

• Kai prie6as traukiasi, mes persekiojam!

19 ame amžiuje, pradėjus vystytis mašininei gamybai, kuriantis

pramonei, vienus ar kitus organizavimo ir valdymo aspektus rašytiniuose

šaltiniuose pradeda nagrinėti atskiri autoriai. Tais metais paskelbiami M.

Boltono, B. Goto, V. Brauno, Č. Bebeidžio ir kitų darbai. Juose empyriškai

apibendrinamas atskirų įmonių organizavimo patyrimas, siūloma, kaip jį

panaudoti kitose gamyklose. Šių darbų pasirodymas reiškė, kad organizacijų

valdymo klausimai pradedami nagrinėti visapusiškai, stengiamasi daryti

apibendrinančias išvadas, ieškoti bendrų įvairioms organizacijoms valdymo

bruožų. Tai rodo. Kad objektyvi ,,dirva” atsirasti vadybai, kaip atskirai,

specifinei mokslo krypčiai, buvo subrendusi.

2. Mokslinio valdymo mokykla

Mokslinio valdymo teorija atsirado iš dalies dėl to, kad iškilo

poreikis didinti darbo našumą. 20-ojo amžiaus pradžioje ypač JAV labai

trūko kvalifikuotos darbo jėgos. Vienintelis būdas padidinti darbo našumą

buvo pakelti darbininkų darbo efektyvumą. Todėl Frederickas W. Tayloras,

Henry L. Ganttas, Frankas ir Lilian Gilberthai sukūrė principų visumą,

žinomus kaip mokslinio valdymo teoriją.

Pirmąją mokslinę vadybos koncepciją suformulavo Frederikas

W.Teiloras (1856-1915). Jis stengėsi žmogų priversti dirbti įmonės labui ir

tam rengė procedūras, kontrolės sistemą, skatinimo priemones. F.Teiloras

savo sistemos esmę taip aiškino: „Mokslas vietoje tradicinių įgūdžių;

harmonija vietoje nesutarimų; bendradarbiavimas vietoje individualaus

darbo; maksimalus našumas vietoje jo ribojimo, kiekvieno darbininko

tobulėjimas iki maksimalaus našumo ir gerovės“.

Vadinamojo teilorizmo pagrindą sudaro šie valdymo principai:

1. Parengti mokslinius gamybos organizavimo principus ir jais pakeisti

tradicinius; moksliškai tirti visas darbines veiklos sritis.

2. Parinkti ir mokyti vadovus bei darbininkus pagal nustatytus

kvalifikacijos reikalavimus (mokslinius kriterijus).

3. Administracijos bendradarbiavimas su darbininkais įdiegiant mokslinį

darbo organizavimą į praktiką.

4. Darbą ir atsakomybę paskirstyti lygiai tarp administracijos ir

darbininkų.

Pirmasis mokslinės vadybos metodologijos aspektas yra darbo

turinio analizė. Remiantis tyrimais, kuriami racionalūs darbų atlikimo

būdai, šalinant nereikalingus ir nesąmoningus judesius, o darbininkai

išmokomi juos naudoti. Tikslas – padidinti darbo veiksmingumą. Jis padarė

išvadą, kad pagrindinė žemo našumo priežastis yra netikęs darbininkų

skatinimas ir parengė materialinio skatinimo sistemą.

Tayloras tvirtino, kad norint šiuos principus sėkmingai įgyvendinti,

būtinair administracijos, ir darbininkų „visiška minties revoliucija“.

Nesiginčydamos, koks turėtų būti pelnas, abi pusės turėtų bandyti pagerinti

darbo našumą. O tada ir pelnas padidėtų tiek, kad administracijai daugiau

nebereikėtu kovoti dėl jo su darbininkais. Trumpai kalbant, Tayloras

tikėjo, kad ir administracijos, ir darbininkų interesas bendras – didinti

darbo našumą.

Tayloras savo sukurta valdymo sistemą pagrindė gamybos linijų laiko

tyrimais. Nesiremdamas tradiciniais darbo metodais, jis analizavo ir

chronometru matavo judesius plieno pramonės darbininku, atliekančių

įvairius darbus. Remdamasis laiko tyrimais, jis visus darbus suskaidė į

sudedamąsias dalis ir suprojektavo greičiausius ir geriausius kiekvienos

darbo dalies atlikimo metodus. Kartu Tayloras nustatė, ką darbininkai

turėtų sugebėti atlikti su turima įranga ir medžiagomis. Jis taip pat

ragino darbdavius daugiau mokėti našiau dirbantiems darbininkams, taikyti

„moksliškai pakoreguotą“ darbo užmokesčio sistemą, kuri duotų naudos ir

kompanijai, ir darbininkams. Taigi norėdami daugiau uždirbti, dailininkai

turėjo viršyti savo ankstesnes darbo normas. Tayloras šį projektą pavadino

diferencine darbu užmokesčio sistema.

Šiuolaikinės konvejerio linijos greičiau pateikia baigtus gaminius,

negu Tayloras galėjo įsivaizduoti. Šis gamybos „stebuklas“ – tik vienas iš

mokslinio valdymo palikimų. Be to, jo efektyvūs metodai buvo pritaikyti

daugelyje

Nors Tayloro metodai žymiai padidino darbo našumą ir atlyginimą

daugeliu atvejų, tačiau darbininkai ir jų sąjungos ėmė priešintis tokiam

požiūriui, ir jie bijojo, kad dirbdami sunkiau ir spartesniais tempais, jie

išseks ir neišvengiamai bus atleisti iš darbo.

Be to, Tayloro sistema iškėlė į svarbiausią vieta laiką. Tai

kritikuojama dėl to, kad darbininkai galėjo būti verčiami dirbti vis

greičiau ir greičiau – taupyti laiką. Didelis dėmesys darbo našumui ir –

logiškai mąstant -pelningumui leido kai kuriems vadovams išnaudoti
tiek

darbininkus, tiek ir klientus. Rezultatas — daugiau darbuotojų įstojo į

sąjungas ir šitaip sustiprino įtarinėjimus ir nepasitikėjimą, ištisus

dešimtmečius temdžiusius administracijos ir darbuotojų santykius.

Taigi F. Teiloras pasiūlė nuo darbų atskirti jų koordinavimą. Darbams

tvarkyti kontroliuoti panaudojo funkcinio valdymo aparatą. Tačiau

pagrindinį dėmesį šios mokyklos atstovai skyrė pačiai gamybai. Jie

darbavosi didindami veiksmingumą ne vadybos srityje, o gamybos sferoje.

Tačiau mokslinės vadybos koncepcija tapo persilaužimu, kurio dėka valdymas

buvo pripažintas savarankiška mokslinių tyrimų sritimi. Organizacinę

technologinę vadybos kryptį toliau plėtojo G.Gantas (Gantt H.),

sutuoktiniai F. ir L. Gilbertai (Gilbreth L.,F.), H.Emersonas (Emerson H.).

Henry L. Ganttas (1861-1919) kartu su Tayloru vykdė keletą bendrų

projektų. Tačiau kai pastarasis atsiskyrė ir tapo konsultuojančiu pramonės

inžinieriumi, Granttas ėmė iš naujo analizuoti Tayloro skatinimo programą.

Ganttas ėmė iš naujo analizuoti Tayloro skatinimo sistemą.

Atsisakydamas diferencijuotos darbo užmokesčio sistemos, kaip turinčios

nedidelį motyvacinį poreikį, Ganttas pateikė naują idėją. Kiekvienas dienos

užduotį įvykdęs darbininkas gaudavo 50 centų premiją. Po to jis įvedė

antrinę motyvaciją. ,,Prižiūrėtojas“ (žemiausio lygio vadovas) turėtų gauti

premiją už kiekvieną dienos normą įvykdžiusį darbuotoją plius atskirą

premiją tuo atveju, jei visi darbininkai įvykdytų jiems skirtas dienos

užduotis. Tai, Gantto manymu, turėjo paskatinti vadovus, kad jie mokytų

savo darbininkus geriau atlikti darbą.

Be to, kiekvieno darbininko rezultatai buvo skelbiami viešai ir

pateikiami individualiose diagramose: juodai buvo žymimos dienos, kai

darbininkas įvykdydavo normas, o raudonai, kai jų neįvykdavo. Taip Ganttas

davė pradžią gamybos kalendoriniam planavimui; dar ir šiandien

tebenaudojama Gantto diagrama. Iš tikro, Gantto diagrama išversta į

aštuonias kalbas ir naudojama visame pasaulyje. Nuo trečio dešimtmečio ji

naudojama Japonijoje, Ispanijoje ir Sovietų Sąjungoje ji taip pat sudarė

pagrindą dviem diagramų sudarymo priemonėms, sukurtoms padėti atlikti

planavimą, valdymą ir kontrolę sudėtingose organizacijose

G.Gantą domino jau ne atskiros operacijos ir darbo judesiai, o

visas gamybos procesas. Žemą našumą jis aiškino tuo, kad uždaviniai ir jų

sprendimo metodai formuojami remiantis ankstesne patirtimi, neįvertinami

įvykę pasikeitimai. G.Gantas yra operatyvinio valdymo ir kalendorinio

planavimo pirmtakas. Jis parengė visą sistemą planavimo grafikų (Ganto

grafikai), kurie padeda veiksmingai kontroliuoti darbų eigą. G.Gantas

pabrėžė žmogiškojo veiksnio svarbą gamybai ir buvo įsitikinęs, kad darbas

turi būti ne tik egzistavimo, bet ir pasitenkinimo šaltinis.

Sutuoktiniai Frankas (1868-1924) ir Lilian (1878-1972) Gilbertai

ieškojo optimalių būdų bet kuriam darbui atlikti naudojant elementarius

judesius. Nereikalingų judesių pašalinimas padeda tiksliau nustatyti

išdirbio normas. Savo teiginius Gilbertas panaudojo praktikoje. Jis

pirmasis darbo judesiams darbo judesiams tirti panaudojo fotoaparatą ir

kino kamerą. L. Gilbert tyrė personalo valdymo problemas: parinkimą,

paskirstymą ir paruošimą.

Žymus Teiloro pasekėjas yra H.Emersonas. Pagrindinis jo darbas:

„12 našumo principų“ neprarado reikšmingumo iki šiol:

1. Reikia turėti aiškius tikslus. Jeigu kiekvienas vadovas suformuluotų

savo tikslus, juos išaiškintų pavaldiniams, stengtųsi įgyvendinti, tai

tokia įmonė pasiektų aukštą individualų ir kolektyvinį našumą. Dar Seneka

yra pasakęs: „Kas nežino, į kokį uostą plaukia, tam nėra palankaus vėjo“.

2. Pripažinti savo klaidas ir ieškoti jų priežasčių.

3. Kompetentingų specialistų konsultacijos ir valdymo sistemos tobulinimas

jų rekomendacijų pagrindu.

4. Drausmės palaikymas aiškiai reglamentuojant veiklą, kontrolę ir

skatinimą.

5. Teisingas požiūris į personalą.

6. Greita, patikima, tiksli, visiška ir nuolatinė apskaita.

7. Darbų dispečerizavimas pagal principą: „geriau dispečeriuoti neplanuotus

darbus, negu planuoti darbus bet jų nedispečeriuoti“.

8. Normos ir tvarkaraščiai, kurie skatina rezervų paiešką ir panaudojimą.

9. Darbo sąlygų norminimas.

10. Operacijų normavimas, standartizuojant jų atlikimo metodus ir

reglamentuojant laiką.

11. Rašytinių standartinių instrukcijų parengimas.

12. Atlyginimas už našumą.

H.Emersonas buvo įsitikinęs, kad „įtemtai dirbti, vadinasi įdėti į

darbą maksimaliai pastangų; dirbti našiai, vadinasi panaudoti minimaliai

pastangų“.

Ryškiausias šios teorijos įgyvendinimo praktikoje atstovas

H.Fordas išvystė teoriją, kuri buvo pradėta vadinti „fordizmu“. H.Fordas

pabrėždavo, kad Amerika gyvena darbu, kad ji turi talentingų žmonių, ir

todėl svarbiausias verslininkų uždavinys – sudaryti sąlygas, kurios leistų

visiškai atsiskleisti tautos sugebėjimams
atskirų žmonių ar atskirų

socialinių grupių, o visų dirbančiųjų. Jis manė, kad pramonės tikslas ne

tik aprūpinti vartotojus bet ir ugdyti juos. Jo srautinė gamyba buvo aukšto

techninio lygio, organizuota, atlyginama pagal darbą, nuasmeninanti

darbuotojus ir pasižyminti labai dideliu veiklos reglamentavimu. Mokyklos

nuopelnas yra tas, kad ji įtvirtino šiuos mokslinio valdymo principus:

1. Mokslinės analizės naudojimas optimaliam užduoties atlikimo būdui

nustatyti.

2. Geriausiai tinkamų tam tikroms užduotims atlikti darbuotojų parinkimas

ir jų mokymas.

3. Darbuotojų aprūpinimas pakankamais ištekliais užduočiai veiksmingai

įvykdyti.

4. Nuolatinis ir teisingas veiklos našumo materialinis skatinimas.

5. Planavimo ir apmąstymo išskyrimas į atskirą procesą.

6. Vadybos įtvirtinimas į savarankišką veiklos formą.

3. Klasikinės organizacijos teorijos mokykla

Mokslinis valdymas tyrė cecho ir pavienio darbininko našumo didinimo

klausimus. Klasikinės organizacijos teorija atsirado iš poreikio numatyti

pagrindines tokių sudėtingų organizacijų kaip fabrikai, valdymo gaires. Ši

mokykla pradėjo tirti visas organizacijos valdymo problemas. Mokyklos

atsiradimas siejamas su Henriu Fayoliu(1841-1925) Nes jis ne tik pirmasis

tyrinėjo vadovų elgesį, bet ir pirmasis tai susistemino. Fayolis tikėjo,

kad puiki valdymo praktika turi tam tikrų bendrų bruožu, kuriuos galima

identifikuoti ir nagrinėti. Remdamasis šiuo savo įžvalgumu jis suformulavo

idealios valdymo doktrinos kontūrus, kurie dar ir šiandien daug kur

nepraranda savo galios. Savo tikėjimu moksliniais metodais Fayolis primena

amžininką Taylorą. Tačiau, jei Tayloras labiausiai domėjosi organizavimo

funkcijomis, tai Fayolį domino visa organizacija. Daugiausia dėmesio jis

skyrė valdymui, nes jam atrodė, kad tai labiausiai apleista verslo

operacija Iki Fayolio buvo tikima, kad „vadovais gimstama, o ne tampama“.

Tačiau Fayolis tvirtino, kad valdymas – tai įgūdžiai. Jų, kaip ir bet kurių

kitų, galima išmokti, tereikia tik suvokti pagrindinius valdymo principus.

Kiti šios mokyklos atstovai L. Urvikas (Urwick L. F.), D. Muni

(Mooney J. D.).

Klasikai žvelgė į organizaciją iš perspektyvos, mėgino aptikti

bendriausius organizacijos bruožus ir dėsningumus. Mokykla siekė parengti

universalius valdymo principus. Valdymo principai yra pagrindinės

taisyklės, apibrėžiančios valdymo sistemos sudarymą bei funkcionavimą;

svarbiausi reikalavimai, kurių laikantis pasiekiamas vadovavimo

veiksmingumas. Šie principai susieti dviem aspektais.

Vienas iš jų – parengti universalią valdymo sistemą. Norėta

pasiūlyti geriausią būdą organizacijai padalyti į padalinius arba darbo

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2374 žodžiai iš 7909 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.