1. VADYBOS MOKYKLOS
1.1 MOKSLINIO VALDYMO MOKYKLA
Mokslinio valdymo teorija atsirado iš dalies dėl to, kad iškilo poreikis didinti darbo našumą. Vienintelis būdas padidinti darbo našumą – yra pakelti darbininkų darbo efektyvumą. Štai kodėl Frederickas Tayloras, Henry Ganttas, Frankas ir Lilian Gilbrethai, ieškodami pačio efektyviausio būdo, – kaip padidinti darbo našumą, pakelti įmonės lygį ir ,žinoma, pelną, – ėmėsi mokslinio valdymo teorijos kūrimo bei pritaikymo.
Pirmąją mokslinę valdymo koncepciją suformulavo F. Tayloras. Jo pagrindinis keliamas tikslas buvo sukurti įmonę, kaip bendrą, vieningą sistemą, kur būtų patenkinti visi: ir administracija, ir darbinikai. Todėl, Tayloras teigė, kad žmogus
( šiuo atveju darbininkas) turi norėti dirbti įmonės labui, o tam reikalingos paskatinimo priemonės, taip pat, labai svarbu yra kiekvieno darbininko tobulėjimas, kas gali atnešti įmonei maksimalią naudą.
Pagrindiniai Tayloro principo teiginiai:
1. Parengti mokslinius gamybos organizavimo principus ir jais pakeisti tradicinius; moksliškai tirti visas darbinės veiklos sritis.
2. Parinkti ir mokyti vadovus bei darbininkus pagal nustatytus kvalifikacijos reikalavimus ( mokslinius kriterijus).
3. Administracijos bendradarbiavimas su darbininkais įdiegiant mokslinį darbo organizavimą į praktiką.
4. Darbą ir atsakomybę paskirstyti lygiai tarp administracijos ir darbininkų.
Taip pat, jis teigė, kad nors darbininkai ir yra paveldėję sugebėjimą sunkiai dirbti, ir nors pačiais geriausiais tikslais grindžiami jų norai, tačiau esant senai valdymo sistemai ir prastam vadovui, ne kiekvienas sugebės prisitaikyti prie darbo sąlygų. Todėl reikia visiškai išnaudoti galimybes siekiant gauti maksimalią naudą, pritaikant kuo naujesnes teorijas.
Sugrįžtant prie fakto, kad darbininkai dirba našiau, kai teigiamai įvertinamas jų darbas, Tayloras ragino darbdavius daugiau mokėti geriau dirbantiems. Jis siūlė taikyti šiek tiek padidintą darbo užmokestį. Esant tokioms paskatinimo priemonėms, žmogus yra savanoriškai nusiteikęs pagerinti darbo įgūdžius ir to pasekoje viršyja ankstesnes darbo normas, tuo padidindamas savo biudžetą. Šis projektas buvo pavadintas diferencine darbo užmokesčio sistema.
Mokslinės vadybos koncepcija tapo persilaužimu, kurio dėka valdymas buvo pripažintas savarankiška mokslinių tyrimų sritimi.
Organizacinę technologinę vadybos kryptį toliau plėtojo G. Ganttas. Jis dirbo su Tayloru, kūrė bendrus projektus. Išnagrinėjęs daugelį atvejų jis atsisakė diferencijuotos darbo užmokesčio sistemos, kuri, jo manymu nedarė didelio poveikio darbuotojams. Tačiau jis pateikė naują variantą. Jis davė pradžią gamybos kalendoriniam planavimui; dar ir šiandien naudojama Gantto diagrama. Joje sekamas darbininkų ir vadovų darbas. Vadovai buvo tiesiogiai suinteresuoti efektyviu darbu, nes jie gaudavo atitinkamas premijas už maksimaliai atlikta visos komandos užduotį. Tokiu atveju buvo pritaikomos sparčiai besivystančios technologijos, teorijos, patys efektyviausi būdai.
Gantto liko nepastebėtas ir darbo bei pasitenkinimo derinys. Gantto teorija ir Konfucijaus posakis „ Pasirink mėgstamą darbą ir tau nė vienos dienos gyvenime neteks dirbti ”, yra labai panašūs savo idėja, o šis derinys yra labai svarbus kiekvieno žmogaus gyvenime.
F.ir L. Gilbertai ieškojo optimalių būdų bet kuriam darbui atlikti naudojant elementarius judesius. Jie teigė, kad kuo mažiau judesiu atliekama, tuo mažiau pavargstama ir, žinoma, tuo efektyviau vyksta darbas. Anot jų,– galutinis mokslinio valdymo tikslas, yra padėti darbininkams pasijausti pilnaverčiais žmonėmis ir leisti išnaudoti visas vidines galimybes. Stengdamiesi išnagrinėti judesius ir ieškodami optimaliausio varianto, vardan darbininku patogumo ir gerovės, vadovai parodo rūpestį savo žmonėmis, tuo pačiu pakeldami įmonės lygį.
Taipogi žymus Tayloro pasekėjas H. Emersonas sukūręs paliko nemažą žymę mokslinės vadybos mokyklos koncepcijoje. Pagrindinis jo darbas: “ 12 našumo principų” neprarado reikšmingumo iki šiol:
1. Reikia turėti aiškius tikslus. Jeigu kiekvienas vadovas suformuluotų savo tikslus, juos išaiškintų pavaldiniams, stengtųsi įgyvendinti, tai tokia įmonė pasiektu aukštą individualų ir kolektyvinį našumą.
2. Pripažinti savo klaidas ir ieškoti jų priežasčių.
3. Kompetetingų specialistų konsultacijos ir valdymo sistemos tobulinimas jų rekomendacijų pagrindu.
4. Drausmės palaikymas aiškiai reglamentuojant veiklą, kontrolę ir skatinimą.
5. Teisingas požiūris į personalą.
6. Greita, patikima, tiksli, visiška ir nuolatinė apskaita.
7. Darbų dispečerizavimas.
8. Normos ir tvarkaraščiai, kurie skatina rezervų paiešką ir panaudojimą.
9. Darbo sąlygų norminimas.
10. Operacijų normavimas, standartizuojant jų atlikimo metodus ir reglamentuojant laiką.
11. Rašytiniu standartinių instrukcijų parengimas
12. Atlyginimas už našumą.
( šaltinis: B. Neverauskas, J. Rastenis, Vadybos pagrindai, Kaunas, Technologija (2000))
H. Emersonas teigė, kad panaudojant minimaliai pastagų, žmonės gali dirbti našiai.
Praktikoje įgyvendino H. Fordas ir išvystė teoriją, kad ne tik atskiri žmonės turi būti patenkinti savo socialine padėtimi, darbo salygomis, bet visa tauta. Tai ir yra verslininko pagrindinis
uždavinys suteikti visas įmanomas sąlygas, kurios leistu atskleisti sugebėjimus tautos. Svarbiausia ne tik aprūpinti žmones bet ir ugdyti juos.
Vienas iš svarbiausių Fordo indėlių į pramonės vystymą – konvejerio idėjos įgyvendinimas. Be to, jo efektyvūs metodai buvo pritaikyti daugelyje sričių net ir nesuisiijusių su pramone.
Mokyklos nuopelnas yra tas, kad ji įtvirtino šiuos valdymo principus:
1. Mokslinės analizės naudojimas optimaliam užduoties atlikimo būdui nustatyti.
2. Geriausiai tinkamų tam tikroms užduotim atlikti darbuotojų parinkimas ir jų mokymas.
3. Darbuotojų aprūpinimas pakankamais ištekliais užduočiai veiksmingai įvykdyti.
4. Nuolatinis ir teisingas veiklos našumo materialinis skatinimas.
5. Planavimo ir apmąstymo išskyrimas į atskirą procesą.
6. Vadybos įtvirtinimas į savarankišką veiklos formą.
1.2 . KLASIKINĖ VALDYMO MOKYKLA
Klasikinės organizacijos teorija atsirado iš poreikio numatyti tokių sudėtingų organizacijų kaip fabrikai valdymo principus. Klasikai siekė atrasti bendrus organizacijų bruožus ir dėsningumus. Jie taip pat siekė sukurti universalius valdymo principus ir universalią valdymo sistemą.
Šios mokyklos atsiradimas siejamas su Henri Fayolio (1841-1925) vardu. Jis pirmasis pradėjo tyrinėti vadovu elgesį ir pirmasis susistemino ji. Iki jo buvo manoma kad vadovu gimstama, o ne tampama. Tačiau pasak Fayolio valdymo įgūdžių galima išmokti kaip ir bet kurių kitų tik reikia suvokti pagrindinius valdymo principus. Taip pat Fayolis suformulavo idealią valdymo doktrina kuri yra išskirstyta i 6 operacijų grupes kurios atliekamos kiekvienoje organizacijoje. Tai: techninės, komercinės, finansinės, draudimo, apskaitos ir administravimo. Administravimo operacija yra padalinta dar į 5 dalis. Taipogi Fayolis yra surašęs 14 pagrindinių valdymo principų kuriuos jam tekdavo dažniausiai taikyti.
Kitas šios mokyklos teoretikas, vokiečiu sociologas Maxas Weberis (1864-1920) yra suformulavęs biurokratinį valdymo modelį. Būtent šis modelis paspartino didžiulių organizacijų, tokiu kaip “Fordo“ formavimasis. Weberio manymu ideali organizacija yra biurokratine. Šio modelio esmė, kad organizacijos susidedančios iš tūkstančių žmonių veikla turi būti rūpestingai kontroliuojama. Taip pat biurokratinės organizacijos veikla turi būti racionaliai apgalvota ir aiškiai apibrėžtas darbo pasidalinimas. Taipogi Maxas Wėberis akcentavo profesinę kompetenciją, darbo įvertinimą pagal nuopelnus. Šiuo modeliu buvo siekiama pagerinti socialiai svarbių organizacijų veiklą, padaryti tas organizacijas efektyvesnes.
Ir nors šis modelis pasitvirtino bet 9 dešimtmečio viduryje tokios galingos organizacijos kaip “Xerox“ ar “General Electric“ atsisakė organizacinės struktūros ir pakeitė ją komandų ir projektų junginiais. Būtent šiame laikotarpyje sparčiai pradėjo tobulėti informacinės technologijos ir apskritai gyvenimo tempas labai spartėjo ir toliau dar didesniais šuoliais spartėja. Ir norint prisitaikyti prie sparčių rinkos poreikių, mados organizacijoms reikėjo radikalių pasikeitimų. Biurokratinio valdymo modelis savo darbą padarė, sutvarkė didelių organizacijų valdymą, taigi atėjo laikas keisti valdymą į kitokias formas. Iš esmės šiais laikais pats žodis ir valdymo modelis beveik visose išsivysčiusiuose visuomenėse yra įgijęs labai neigiamą atspalvį. Dabar biurokratinis yra išsigimęs ir neturi nieko bendro su tuo ką šiuo modeliu norėjo pasiekti klasikai.