Vadybos teorijų raida1
5 (100%) 1 vote

Vadybos teorijų raida1

TURINYS

ĮVADAS 3

VADYBOS MOKSLO IŠTAKOS 3

KLASIKINĖS ORGVADYBINĖS TEORIJOS 4

Darbo mokslinio organizavimo teorija 4

Idealaus biurokratinio valdymo teorija 5

Administracinės veiklos organizavimo teorija 6

KLASIKINĖS SOCIOPSICHOLOGINĖS TEORIJOS 8

Žmogiškųjų santykių teorija 8

Veiklos ir elgsenos motyvavimo (biheivioristinė) teorija 9

Visuotinio dalyvavimo valdyme (partisipatyvinė) teorija 10

ANKSTYVOSIOS EMPIRINĖS TEORIJOS 11

Integratyvaus mokslo teorija 11

Profesionalaus menedžerizmo teorija 12

NAUJAUSIOS PASTARŲJŲ DEŠIMTMEČIŲ TEORIJOS 13

TRUMPA VADYBOS RAIDOS LIETUVOJE APŽVALGA 13

IŠVADOS 15

LITERATŪRA 16

ĮVADAS

Komplikuojantis ūkiniam gyvenimui, kasdien tenka susidurti su daugybe sudėtingų ekonominių, socialinių, organizacinių problemų. Kaupiantis faktams buvo pastebėta, kad praktinės žmogaus veiklos srityse (pramonėje, prekyboje, žemės ūkyje, valstybės valdyme ir pan.) galioja tam tikri organizavimo ir valdymo dėsniai, imta aiškintis, kaip jie veikia, ar galima tuos dėsnius taikyti plačiau. Eksperimentuojant buvo sukurtos teorijos, iš kurių susiformavo organizavimo ir valdymo mokslas – vadyba.

Šiame darbe naudodamasis įvairia literatūra bandysiu trumpai apžvelgti vadybos teorijų raidą, pagrindinį dėmesį skirdamas įvairioms vadybų teorijoms. Manau, kad šio referato tikslas – bent šiek tiek kompensuoti mumyse jaučiamą teorinių pagrindų trūkumą, tiriant vadybos teorijų raidą, bus pasiektas.

VADYBOS MOKSLO IŠTAKOS

Vadybos, kaip ir bet kurios žmogaus veiklos, atsiradimas yra objektyvus reiškinys. Šio reiškinio pagrindas – darbo pasidalijimas.

Vystantis įvairioms žmogaus veiklos sferoms, plečiantis mainams, sudėtingėjant grupiniams darbams, greta tiesioginio darbo, kurį atliekant gaunamas konkretus rezultatas (pagaminamas produktas, suteikiama paslauga ar pan.), yra būtina vykdyti ir kitokio pobūdžio darbus – nuspręsti, kiek produktų gaminti, su kuo naudingiau pasikeisti, kada pradėti ar baigti gamybą ir t.t. Taigi, toks objektyvus darbo pasidalijimas ir buvo vadybos, kaip specifinės žmogaus veiklos, užuomazga.

Šiuolaikiniame pasaulyje vadyba, kaip specifinė žmogaus veikla, daugiausia nagrinėjama organizacijos lygmenyje. Tačiau praktikoje senaisiais laikais pirmiausia vieni žmonės pradėjo reguluoti kitų žmonių veiklą ir santykius bendruomenės, valstybės mąstu. Todėl praktinės vadybos pradžia yra senųjų valstybių valdymo organizavimas.

Dar viena svarbi, nuo senųjų laikų prasidedanti praktinės vadybinės veiklos sfera – kariuomenės valdymas. Daugumoje valstybių, pradedant senaisiais laikais, armijos buvo labai svarbios, o jų organizavimui ir valdymui buvo skiriamas labai didelis dėmesys. Kariuomenėje labai aiškiai skiriasi vadai (aukštesnio ar žemesnio rango) ir pavaldiniai – kareiviai ar žemesnio lygio vadai. Kiekvieno lygio vado pareigos ir veiklos bei atsakomybės ribos tiksliai apibrėžtos. Akivaizdu, kad kariuomenės valdymas yra specifinė vadybos sfera.

Didelę praktinę reikšmę vadybos formavimuisi turėjo bažnyčios (ypač krikščionių) organizavimo patyrimas. Per daugelį metų bažnyčioje nusistovėjo jos hierarchiniai sluoksniai, išsiskyrė sritys, parapijos, joms vadovauti skiriami atitinkamo lygio dvasininkai. Visų bažnyčios institucijų veiklą reguliuoja jos įstatymai – kanonai, kuriuose sukauptas ilgametis šios sudėtingos daugiamilijoninės bendruomenės organizavimo patyrimas.

Akivaizdu, kad šių visuomeninių organizmų valdymas ilgus laikotarpius vyko linijinių struktūrų pagrindu. Kariuomenėje susiformavo linijinės-štabinės struktūros. Linijinės ir linijinės štabinės struktūros iki pat 20-ojo amžiaus buvo naudojamos ir gamybinių ar paslaugų organizacijų (amatininkų dirbtuvių, žemės ūkio dvarų, manufaktūrų, fabrikų, geležinkelių, laivininkystės) valdyme. Šio valdymo organizavimui buvo perimamas kariuomenės, bažnyčios valdymo patyrimas, taikant jį konkrečioms specifinėms sąlygoms.

Vadybos mokslas atsirado ir susiformavo kaupiant praktinio valdymo patyrimo duomenis, juos analizuojant, apibendrinant, parengiant išvadas, kurios atspindi objektyvius reiškinius. Tokie apibendrinimai pradėti dar 14-15 amžiuje, kuomet kai kuriose valstybėse buvo pradėti valdymo reguliaminai, kuriuos šiandieniniu supratimu gal būt galima būtų vadinti įstatymais, kodeksais, ar net savotiškomis konstitucijomis.

Viduramžiais jau buvo bandymų parašyti valdymo rekomendacijas ne tik kaip oficialius valstybių reguliaminus, bet ir kaip gana populiarius kūrinius. Vienas iš tokių pavyzdžių yra N. Makiavelio veikalas “Valdovas”.

19 amžiuje, pradėjus vystytis mašininei gamybai, kuriantis pramonei, vienus ar kitus organizavimo ir valdymo aspektus rašytiniuose šaltiniuose pradeda nagrinėti ir atskiri autoriai. Juose empiriškai apibendrinamas atskirų įmonių organizavimo patyrimas, siūloma, kaip jį panaudoti kitose gamyklose. Šių darbų pasirodymas reiškė, kad organizacijų valdymo klausimai pradedami nagrinėti visapusiškai, stengiamasi daryti apibendrinančias išvadas, ieškoti bendrų įvairioms organizacijoms valdymo bruožų. Tai rodo, kad objektyvi “dirva” atsirasti vadybai, kaip atskirai, specifinei mokslo krypčiai, buvo subrendusi.

KLASIKINĖS ORGVADYBINĖS TEORIJOS

Darbo mokslinio organizavimo teorija

Vadybos, kaip žinių

sistemos apie organizacijų valdymą, atsiradimas tiesiogiai susietas su amerikiečių mokslininko F. Teiloro (F. Taylor) vardu. Nors jo darbuose analizuojami toli gražu ne visi vadybos aspektai – ypač šiuolaikiniu jos supratimu – tačiau tai buvo pirmasis bandymas kompleksiškai nagrinėti organizavimo klausimus.

Pagrindinė F. Teiloro darbo mokslinio organizavimo teorijos tezė yra ši: darbas tik tuomet gali būti našus, kai jis organizuotas pagal taisykles, principus, standartus, parengtus, panaudojant naujausius mokslo pasiekimus ir ilgametę praktikos patirtį. Ši tezė įgyvendinama realizuojant tokias organizacines priemones: teisingai parenkant darbininkus, juos parengiant darbui atitinkamose darbo vietose ir pavedant jiems tik tokius darbus, kuriuos jie sugeba atlikti geriausiai; optimaliai sudarant darbo operacijas; siekiant, kad visi darbininkai dirbtų naudodami “idealius” darbo metodus; racionaliai naudojant darbo įrankius, įrangą, mechanizmus, medžiagas; teisingai apmokant už atliktą darbą.

Norint gerai organizuoti darbą įdiegus F. Teiloro siūlymus, gana ryškiai turi keistis vadovų veiklos organizavimas. Todėl jis pasiūlė atsisakyti linijinio, grynai hierarchinio valdymo principo, kai darbininkas pavaldus tik vienam tiesioginiam viršininkui, ir įvesti aštuonių funkcijų valdymo principą. Tokiu būdu kiekvienas darbininkas tampa pavaldžiu aštuoniems, siaurai specializuotiems viršininkams. F. Teiloras ypač pabrėžia, kad organizuojant valdymą funkciniu pagrindu, ypatingą reikšmę įgauna planavimas.

Atskirus darbo mokslinio organizavimo teorijos aspektus tobulino ir vystė F. Teiloro pasekėjai H. Grantas (H. Grantt), F. ir L. Džilbretai (F. ir L. Gilbreth). Ypatingai daug padarė H. Emersonas (H. Emerson), suformulavęs 12 našumo principų, kurie žymiai kompleksiškiau ir sistemiškiau išdėstė pagrindines darbo mokslinio organizavimo teorijos nuostatas.

Praktikoje taikant ir tikslinant darbo mokslinio organizavimo teoriją taip pat nusipelnė garsus pramonininkas H. Fordas (H. Ford). Pagrindinės našaus darbo sąlygos H. Fordo manymu yra geras darbo pasidalijimas, galimybė tą pačią detalę naudoti keliuose gaminiuose ir gamybos mechanizavimas. Šias sąlygas realizuoti lengviausia masinėje gamyboje. Todėl H. Fordas buvo aktyvus masinės gamybos propaguotojas, savo gamyklose darbą organizavo vadovaudamasis būtent šiais principais.

Idealaus biurokratinio valdymo teorija

Tuo pačiu metu, kai H. Teiloras paskelbė darbo mokslinio organizavimo teoriją (gal keletą metų vėliau – apie 1907-1915 metus), vokiečių mokslininkas – sociologas M. Vėberis išdėstė idealaus biurokratinio valdymo teoriją.

M. Vėberio koncepcijos esmė – visi santykiai tarp darbuotojų organizacijoje turi būti griežtai formalizuoti, reglamentuoti, turi vyrauti “nuasmenintų” santykių atmosfera, vienų prielankumas (ar neprielankumas) kitiems organizacijoje negalimas. Bet koks nukrypimas nuo reglamentų neigiamai veikia darbo efektyvumą ir rezultatus.

M. Vėberio siūlomi tikslaus hierarchinio struktūrizavimo, griežto veiklos reglamentavimo, vadovavimo nuasmeninimo, karjeros skatinimo principai propaguoja, kad bet kokie nukrypimai nuo formalios struktūros ir nustatytų taisyklių mažina veiklos efektyvumą. Suprantama, šiuolaikiniu požiūriu tai nėra absoliučiai teisinga, tačiau pagrindiniai šios koncepcijos aspektai turėjo svarbią reikšmę vadybos teorijų vystymuisi. Kai kurie M.Vėberio teiginiai ir nurodymai aktualūs ir šiandieninėse organizacijose.

Labai dažnai M. Vėberio pasiūlytais valdymo organizavimo principais kurdami savo teorijas vienaip ar kitaip rėmėsi žymūs vadybos teoretikai H. Fajolis (H. Fayol), L. Gjulikas (L. Gulick), L. Urvikas (L. Urwick) ir kiti. Dažnai M. Vėberis, kaip organizacinio struktūrizavimo teoretikas, kurio siūlymais pravartu pasinaudoti, cituojamas ir šiandieniniuose vadybos veikaluose.

Administracinės veiklos organizavimo teorija

Visi vieningai pripažįsta, kad administracinės veiklos organizavimo teorinius pagrindus suformulavo prancūzų mokslininkas H. Fajolis. Savo darbuose, paskelbtuose 1916-1923 metais, jis nedviprasmiškai akcentavo, kad administracinė veikla yra specifinė žmogaus veiklos sfera, šios veiklos aspektai yra savarankiškų tyrinėjimų objektas ir jos organizavimas turi vadovautis tam tikrais principais. Šiuos principus ir nuostatas H. Fajolis išdėstė savo veikaluose.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1326 žodžiai iš 4303 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.