Vadybos vystymasis Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Vadybos vystymasis Lietuvoje

Turinys

Įvadas ..2

1. Vadybos raida Lietuvoje 1920-1940 metais ..3

2. Sovietinio laikotarpio vadybos raida ..6

3. Vadybos raida Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę (1990-1997 metai) 12

4. Lietuviškosios tautinės vadybos mokyklos kūrimo problemos 13

Išvados 15

Literatūra 16

Įvadas

Gamybos vadybos specialistai privalo ne tik gerai perprasti šiandieninius gamybos vadybos principus ir metodus, bet ir gerai žinoti šio mokslo atsiradimo istoriją bei jo taikymo patyrimą užsienio pramonėje ir Lietuvoje. Istorinis patyrimas vertingas visiems, tačiau ypač jis svarbus jauniems gamybos vadybos specialistams. Mat, žinant mokslo raidos istoriją ir patirtį, galima sutaupyti daug laiko, nešvaistant jo beprasmiams Lietuvoje ir užsienyje jau seniai žinomiems ieškojimams ir atradimams. [3]

Vadybos praktika labai sena. Apie tai liudija gausūs senovės paminklai, kuriuos buvo galima pastatyti tik bendromis daugelio žmonių pastangomis. Senovės imperijų ir valstybių istorija mena, kad ir tada buvo formalių organizacijų. Jos plėtojosi ir stiprėjo, o kartu ryškesnis ir sudėtingesnis darėsi jų valdymas. Jose pastebimi beveik visų dabarties valdymo formų požymiai, bet apskritai jų valdymo pobūdis ir struktūra labai skiriasi nuo šiuolaikinių organizacijų valdymo. [2]

Mokslo apie darbą gamyboje reikšmę mokslininkai suprato dar viduramžiais. Matematikas ir astronomas G. Galilėjus matematiką mėgino pritaikyti darbo procesų tyrimams ir atkreipė dėmesį į nuovargį, trukdžiusį matematinius metodus taikyti darbo procesų nagrinėjimui.

De le Giras pastebėjo ryšį tarp žmogaus masės ir jo jėgos. Jis nustatė, kad nežalinga tempti 65 kg, o pernešti nuožulnia plokštuma ant nugaros – 75 kg masės krovinį. Amontonas nustatė žmogaus darbo našumą per pamainą. Matematikai Bernulis, Eileris ir kiti sprendė darbo maksimumo problemą. Jie teigė, kad paros išdirbis priklauso ne tik nuo darbininko masės ir darbo laiko trukmės, bet ir nuo profesijos pobūdžio.

Tačiau šie bandymai nagrinėti darbo problemas buvo šalutinė minėtųjų mokslininkų veikla. Nuodugniems ir apibendrintiems tyrimams dar nebuvo sąlygų, nes iki XIX a. labai mažai buvo tirti darbo fiziologijos dalykai.

Manufaktūrinėje gamyboje ir pramonės revoliucijos pradžioje vartojami rankiniai įrankiai, o gamybos bei darbo organizacija buvo gerinama stichiškai bandymų ir klaidų metodu.

XIX a. pabaigoje jau sukaupta darbo fiziologijos ir psichologijos žinių, kurias galima pritaikyti darbo organizavimo uždaviniams spręsti gamyboje, t. y. susidarė objektyvios prielaidos gamybos ir darbo organizavimo mokslui klostytis. [3]

1. Vadybos raida Lietuvoje 1920-1940 metais

Nepriklausomoje Lietuvoje (1918 -1940) nebuvo mokslinės įstaigos, kuri butų nagrinėjusi vadybos bei gamybos ir darbo organizavimo problemas. Tačiau mokslininkai suvienijo savo intelektualines pajėgas draugijose ir nagrinėjo aktualias teorines ir praktines problemas. Pavyzdžiui, psichotechnikos ir profesinio orientavimo draugija vienijo psichologus ir, be kitų, nagrinėjo atskirus darbo psichologijos ir profesinės atrankos klausimus. Vėliau 1938 m. V. A. Graičiūnas įsteigė Mokslinės vadybos draugiją, kurios įstatuose rašoma, jog „draugija rūpinasi, kad visos ūkinio gyvenimo sritys būtų griežtai racionalizuotos didžiausios visiems dalyviams naudos principu; skatina šalinti įvairių gyvenimo sričių tvarkymo trūkumus, rūpinasi sudaryti sąlygas, kad visi žmonės, kurie savo veikimo srityse taiko mokslinius metodus, galėtų skatinti šį visuomeninį reikalą“.

Žurnaluose „Technika ir ūkis“, „Tautos ūkis“ buvo spausdinami straipsniai, propaguojantys F. Tayloro, H. Fordo, A. Fayolio ir kitų užsienio specialistų patyrimą. Buvo aprašomas darbo spartuolių stachanoviečių judėjimas Sovietų Sąjungoje.

Nors spaudoje ir propaguotas pažangus užsienio patyrimas ir Lietuvos mokslininkų rekomendacijos, įmonėse tai retai buvo diegiama. Vadovaujančiam darbui retai būdavo samdomi specialistai su aukštuoju išsimokslinimu, kad nereikėtų mokėti didesnio atlyginimo negu meistrams, įgijusiems reikiamų darbui įgūdžių tik darbo patyrimu. Darbininkai buvo instruktuojami, apmokomi dirbti taip, kaip anksčiau dirbo meistrai.

Specialistų su aukštuoju išsimokslinimu, galinčių dirbti gamybos vadybos srityje, buvo nedaug. Universiteto studentai ekonomistai klausydavo darbo organizavimo kursą, tačiau dauguma baigusiųjų studijas patekdavo į finansų ministeriją, bankus, kooperatyvus. Pramonės įmonėse jų dirbo labai maža dalis. Technikos fakulteto studentams buvo privalomas visuomenės ūkio mokslas (2 savaitinės valandos per metus) ir įmonių organizavimo kursas, tačiau šie kursai teisiškai ir formaliai technikos fakultete neįforminti, nes nebuvo nei dėstytojų etatų, nei tų kursų katedros. Tie kursai net formaliai nebuvo priskirti kuriai nors katedrai. 1938 m. Mokslo planų pertvarkymo komisija mokslo planų projekte paliko tik visuomenės ūkio mokslą. Įmonių organizavimo kursas paliktas tik chemijos technologijos skyriuje. Taigi inžinieriai buvo silpnai parengti ekonomikos ir gamybos vadybos klausimams spręsti.

Įmonėse plačiausiai buvo paplitęs laikinis darbo apmokėjimas – už darbo valandą, dieną arba savaitę. Apie 1936 m. plačiai imta propaguoti
vienetinį darbo apmokėjimą, kuris pamažu įdiegtas pramonės įmonėse. Tai vadinamoji akordinė darbo apmokėjimo sistema.

Iš paskelbtųjų darbų apie gamybos vadybą matyti, kad Lietuvoje daugiau rūpintasi kadrų rengimu, profesiniu orientavimu, darbo metodų racionalizavimu ir darbo sąlygų gerinimu.

Šių darbų pradininku reikia laikyti J. Šimkų, kuris 1926 m. pradėjo skelbti darbus apie darbo organizavimą. J. Šimkus nagrinėjo darbo užmokesčio, profesinio orientavimo (atrankos), darbo metodų tobulinimo klausimus. Domėtis darbo organizavimu jis ragino ir kitus mokslininkus.

Profesinio orientavimo srityje aktyviai reiškėsi psichologas ir pedagogas J. Vabalas – Gudaitis. Jis tyrė psichinių reakcijų laiką, dėmesį, tobulino šių tyrimų metodus. J. Vabalas-Gudaitis siūlė profesinei atrankai taikyti psichologinius tyrimus ir testus. 1928 m. prie Kauno amatų mokyklos pradėjo veikti psichotechnikos profesinės atrankos kabinetas.

Profesinio orientavimo ir atrankos būtinumą nurodė psichologas A. Gučas. Jis apgailestavo, kad dėl lėšų stokos ši labai svarbi darbo organizavimo sritis negalėjo deramai ištobulėti. A. Gučas pasiūlė radijo telegrafistų profesinės atrankos metodus.

Svarbus J. Bučo indėlis plėtojant ekonomikos (taip pat ir darbo organizavimo) mokslą. Darbo organizavimo klausimus J. Bučas apibendrino sąvoka „darbo racionalizacija“, kuri reiškė pasenusios darbo organizacijos pakeitimą nauja, pagrįsta mokslinės analizės duomenimis. Jis teigė, kad būtina tobulinti ne tik darbo organizaciją, bet ir patalpas, įrankius, mašinas. Šie klausimai, J. Bučo nuomone, turėjo būti sprendžiami planingai, ne atskiro verslininko, o visos valstybės. „Su darbo organizacija pas mus yra tokia padėtis, lyg būtų gamybinis darbas pasiekęs aukščiausio produktyvumo ir pajėgumo laipsnį. Tikrumoje dalykai yra visai priešingi, užtenka tik kiek smulkiau panagrinėti mūsų pramoninio darbo organizaciją, darbininkų darbo produktyvumą ir gaminių kainas bei jų kokybę, pastebėsime, kad čia daug kuo mes esame atsilikę“, – rašė J. Bučas.

P. Raulinaitis 1926 išleido knygą „Administracijos principai“. Joje perpasakotas H.Fayolio veikalas „Bendrasis ir pramoninis valdymas“. Iki šio laiko ši teorija Lietuvoje dar beveik nebuvo žinoma.

1930 metais P. Raulinaitis išleido dar vieną knygą – „Darbo organizavimo metmenys“. Čia buvo išdėstyti F. Tayloro teorijos pagrindai, bandyta polemizuoti ir kritikuoti kai kurias jo mintis.

Iki 1935 metų gana svarbius straipsnius vadybos klausimais paskelbė prof. S.Nacevičius. Straipsnyje „Teilorizmas bei fajolizmas žemės ūkyje, arba žemės ūkio darbams racionalizuoti etiudas“ jis nagrinėja darbo organizavimo ir administravimo daržininkystėje klausimus, parodo vadybos metodų universalumą. G. Galvanauskas straipsnyje „Darbas administracinėse įstaigose“ nagrinėja tarnautojų parinkimo, priėmimo, jų darbo organizavimo klausimus. Tai pirmasis darbas personalo valdymo problematika.

Darbo organizavimo tobulinimo klausimais rašė J. Acus-Acukas, J. Purickis, A. Tarulis ir kt.

Žymiausias Lietuvos gamybos, darbo ir valdymo organizavimo specialistas buvo Vytautas Andrius Graičiūnas. [3]

V. A. Graičiūnas gimė 1898 m. Čikagoje, JAV, gydytojo, politinio emigranto iš Lietuvos šeimoje. 1914-1917 m. studijavo Čikagos universitete Administracijos ir komercijos fakultete, kartu dirbdamas tekintoju, normuotoju, ekonomistu mašinų gamybos įmonėse. 1917-1919 m. tarnavo JAV karo aviacijoje. 1920-1923 m. mokėsi Čikagos technologijos institute, kurį sėkmingai baigė ir gavo mokslų bakalauro diplomą.

1923-1925 m. V. A. Graičiūnas dirbo vadybos patarėju keliose Čikagos ir Niujorko firmose, o 1926 m. pradžioje bandė įsikurti Lietuvoje. Paskirtas „Metalo“ fabriko Kaune techniniu vedėju. Firmos vadovybei jis tuoj pateikė rimtą programą gamybai plėtoti – pasiūlė šio fabriko bazėje įkurti „Fordo“ koncerno automobilių surinkimo įmonę, kuri būtų galėjusi patenkinti didelės Rytų Europos dalies šios produkcijos poreikius. Tačiau negavęs paramos savo idėjoms, jau 1927 m. rudenį V. A. Graičiūnas išvyko į Vakarų Europą, kur sėkmingai organizavo dideles įmones, analizavo ir sprendė veikiančių įmonių ekonomines ir organizacines problemas Vokietijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje. 1929 m. jis dalyvavo ketvirtajame Tarptautiniame Vadybos kongrese Paryžiuje. Šiuo laikotarpiu parašytas vienintelis teorinis jo darbas – straipsnis „Organizacijos vidiniai ryšiai“. Straipsnis pirmą kartą išspausdintas Šveicarijoje 1933 m. anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, vėliau perspausdintas Niujorke 1937 ir 1969 m. Savo teorija V. A. Graičiūnas plačiai rėmėsi praktiniame darbe įvairiose šalyse ir visur susilaukė plataus tarptautinio pripažinimo.

1935 m. V. A. Graičiūnas galutinai įsikūrė Lietuvoje. 1938 m. kartu su grupe bendradarbių ir vadybos entuziastų iš kitų įstaigų – dr. P. Lesauskiu, dr. V. Juodeika, dr. P. Bielskum, prof. J. Šimkum ir kitais įsteigia Mokslinės vadybos draugiją šio mokslo idėjoms propaguoti. Pagrindinė draugijos veiklos sfera buvo skelbti vadybos mokslo idėjas, skiepyti mokslinės vadybos principus praktine valdymo veikla užsiimantiems žmonėms. Nuo 1945 m. iki 1949 m. V. A. Graičiūnas dėstė Kauno Vytauto Didžiojo universitete.

V. A.
Graičiūnas pasiūlė vietoje angliško termino „menedžmentas“ naudoti lietuvišką atitikmenį „vadyba“.

Vadybos moksle gana reikšmingą vietą užima vadinamoji valdymo apimties problema. Seniai žinoma, kad vienam vadovui tiesiogiai pavaldžių darbuotojų skaičius turi būti ribojamas. Reorganizuojant įmones ir įstaigas, kuriant naujas organizacijas, vertinant vadovų apkrovimą bei jų darbo rezultatus, kyla klausimai, susiję su valdymo apimtimi. V. A. Graičiūnas 1933 m. straipsnyje „Organizacijos ryšiai“ pateikė matematiškai pagrįstą metodą valdymo normai nustatyti. V. A. Graičiūnas suprato, kad visi socialiniai – ekonominiai procesai vyksta tam tikrose ribose ir kad jų nepaisymas gali keisti pačio reiškinio kokybės turinį. Jis atskleidė vadovo ir jo valdinių sąveikos reguliavimo svarbą, parodė, kaip susidaro vertikalūs ir horizontalūs ryšiai organizacijoje: tyrimais atskleidė dėsningumą ir jį matematiškai aprašė – parengė matematinį modelį, naudotiną racionaliam valdinių skaičiui nustatyti. Teorija reikšminga ir metodologiniu požiūriu. [1]

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1690 žodžiai iš 5479 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.