Soc. m. d. V. Gražulis
“Vadyba kaip veiklos filosofija – šiuolaikinės vadybos pėdsakais“
Mokomoji priemonė (konspektas – 1dalis)
1 tema: Vadybos raida integracijos ir globalizacijos laikotarpiu
Organizacija – kas tai?Didesnę savo gyvenimo dalį žmogus dalyvauja vienos ar kitos
organizacijos (mokyklos, verslo, viešojo administravimo, politinės partijos
ir pan.) veikloje. Visas organizacijas vienija jose dirbantys žmonės,
pripažįstantis, kad siekiant bendrų tikslų jiems yra naudinga veikti kartu.
Apskritai, organizacijų veiklos patirtis byloja, kad be jokio tikslo negali
gyvuoti nei viena organizacija. Todėl keliami tikslai sudaro vieną esminių,
kitaip tariant bazinių, kiekvienos organizacijos gyvavimo elementų. Tikslai
būna įvairūs: linksminti kokią nors auditoriją, ar pagaminti ir parduoti
konkurencingą prekę, suteikti naujas paslaugas. Visos organizacijos savo
tikslams pasiekti rengia tam tikrą programą, t.y. planą, pvz., kaip
pateikti vartotojams informaciją apie gaminamą produkciją, teikiamas
paslaugas (t.t. mokymo studijų teminius planus). Nesant planui nei viena
organizacija negalėtų efektyviai veikti. Kiekviena organizacija savo tikslų
įgyvendinimui turi disponuoti atitinkamais ištekliais (žmogiškaisiais,
finansiniais, materialiniais).
Taigi, organizacija yra žmonės, veikiantys pagal nustatytą planą,
siekdami įgyvendinti užsibrėžtų tikslų.
Organizacijų valdymas (vadyba)* – kam to reikia?
Darbinė veikla turi būti valdoma, o tai reiškia, kad joje vykstantys
procesai turi vykti tam tikra tvarka, būti suderinti tarpusavyje. Skiriami
du valdymo lygiai:
– valdantysis (valdymo subjektai, t. y. žmonės, dalyvaujantys valdymo
procese);
– valdomasis (valdymo objektai, t.y. kas valdoma).
Valdymas – kryptingas valdančiojo poveikis valdomajam, siekiant
efektyvaus ir veiksmingo organizacijos bendro tikslo ar tikslų
įgyvendinimo. Numatytus tikslus tenka keisti, koreguoti, jei grįžtamuoju
ryšiu gauta informacija liudija, kad numatyto tikslo pasiekti nepavyks. Tuo
pačiu valdymas – sąmoningas ir nuolatinis organizacijos “formos palaikymas“
pastangomis žmonių, atsakingų už tai, kad būtų pasiekti tikslai. Šie žmonės
yra vadovai. Valdyme, be kito ko labai svarbu suprasti, kad vadovai gali
užduoti toną ir sukurti pavaldžių darbuotojų teigiamą požiūrį į
organizaciją ir darbą. Pvz., propaguojant tokias vertybes, kaip “dirbti
gali būti malonu…darbas-tai žaidimas..juo reikia mėgautis“, “darbas-
svarbu…bet nesugadinkite visko rimtumu“, “žmonės-svarbu…ir kiekvienas
kitoks“, galima suburti ištikimą ir pasiaukojantį kolektyvą.
Kodėl reikia studijoti organizacijas ir valdymą?
Organizacijas ir jų valdymą reikalinga studijoti dėl trijų priežasčių:
– žinoti praeiti, nes tai padeda darbuotojams neprarasti ryšio su jų
organizacijos istorija, puoselėtomis vertybėmis, objektyviai įvertinti
pasektus rezultatus;
– gyventi šiandiena, nes tenkinant vienus ar kitus žmogaus poreikius,
kuriami dabarties gyvenimo lygio standartai, įgyvendinami žmonių lūkesčiai.
Pvz., organizacijos kasdien aprūpina mus maistu, būstu, drabužiais, teikia
medicinos, ryšio ir kt. paslaugas;
– kurti ateiti, nes tai padeda prognozuoti naują darbo ir gyvenimo
kokybę.*Šiame konspekte sąvokos “valdymas“ ir “vadyba“ naudojamos kaip sinonimai.
Pvz., nauji produktai, naujos paslaugos, nauji darbo metodai
dažniausiai yra organizacijų darbuotojų bendro darbo rezultatas.
Vadyba – tai pagrindinė veikla, nuo kurios priklauso, kaip, vykdydama
savo
socialinius įsipareigojimus, organizacija tarnauja žmonėms, kuriems daro
įtaką.
Nauji išbandymai bei galimybės, o taip pat su darbo jėga susiję
pokyčiai suteikia naują turinį vadybai ir vadovų veiklai, todėl greitai
keičiasi jų vaidmuo bei reikalavimai patiems vadovams. Siekdami
organizacijos tikslų, šiandieniniai vadovai turi gebėti strategiškai
mąstyti, būti lankstūs ir mokėti dirbti ribotų išteklių sąlygomis.
Vadovo pasaulis 20-ojo amžiaus pabaigoje ir dabar
Vadybos teorijos ir praktikos raida
Vadybos teorija ir praktika paskutiniaisiais 20-ojo amžiaus
dešimtmečiais vystėsi keliais etapais. 1960-1970 metais pagrindinis dėmesys
vadyboje buvo skiriamas jos organizacinių aspektų racionalizavimui, t.y.
gerai sutvarkytoms ir stabilioms darbo sąlygoms, organizacinei valdymo
struktūrai, veiklai pagal nustatytas taisykles, darbiniams (neasmeniniams)
santykiams, ekspertiniam išmanymui, galimybei uždirbti bei darbo karjeros
užtikrinimui. Tokį vadybos modelį priimta vadinti “efektyvios
biurokratijos“ modeliu (M. Weber ir kt.). Po A. Maslou, D. McGregor, F.
Herzberg, E.Berne, R. Blake, J. Mouton ir kitų autorių motyvacijos,
komunikacijos ir panašių problemų tyrimų 1970-1980 metais vadybos praktikos
dėmesio centre pasirodė individas: personalo požiūris į darbą ir asmeniniai
sugebėjimai, personalo ugdymas ir tobulėjimas. Vadybos mokslui iš esmės
išsprendus ir praktikoje įgyvendinus minėtų etapų nuostatas, atėjo laikas,
kai
į pačią organizaciją pradėta žiūrėti kaip į sudėtingą, savarankišką
gyvenimą gyvenančią sistemą. 1980-1990 metais dėmesys buvo nukreiptas į
organizacijos kultūrą, tobulėjimo paieškas, strateginį vystymąsi, situacinį
vadovavimą, valdymo kokybes sampratą ir kt. (K. Blanchard, T. Peter, E.
Schein, R. Norman ir kt.). Pradedant nuo 20-jo amžiaus paskutiniojo
dešimtmečio, vadybos mokslui ir praktikai įtaką darė integraciniai
procesai, t.t. tarptautiniu mastu. K. Ohmae, C. Barlett, S. Choshal, M.
Porter, G. Hofstede ir kitų vadybos tyrinėtojų pastangų dėka teoriniai
akcentai persikėle į tokius aspektus: efektyvumo ir kokybės standartų
užtikrinimas, kooperacija, nuolatinis personalo mokymasis, veiklos
internacionalizavimas ir kt.
Internacionalizacijos ir globalizacijos poveikis organizacijų vadybai
Verslo įmonių veiklos internacionalizavimo procesą galima suskirstyti
į tokias stadijas:
– eksportavimo/importavimo, kai savo pagaminta produkcija ar paslaugos
parduodamos užsienio rinkose arba kai užsienyje perkami užsienio firmos
produktai ir realizuojami savo šalies rinkoje;
– licencijavimo. kai perkama (parduodama) teisė realizuoti rinkoje
firmos ženklu pažymėtus tam tikro pavadinimo produktus, naudoti patentuotus
procesus ar autorinę nuosavybę. Licencijavimo pvz. galima laikyti leidimą
įrašyti kompaktinį diską ir po to parduoti;
– frančizės, kai įsigyjama teisė naudotis specialaus tipo licencija,
pagal kurią iš užsienio firmos perkamas (parduodamas) paketas su firmos
ženklu, įranga, medžiagomis ir valdymo instrukcijomis. Frančizės pvz.
galima laikyti “McDonaldo“ tipo maitinimo tinklo išsiplėtimas tarptautinėje
rinkoje;
– bendros įmonės, kai dviejų ir daugiau valstybių įmonės pasidalija
tarp savęs naujų produktų kūrimo ir realizavimo ar naujų gamybos pajėgumų
įrengimo išlaidas vienoje iš šalių. Lietuvos statistikos departamento
duomenimis bendrosios įmonės sudaro didžiausią skaičių visų dalyvaujančių
tarptautiniame bendradarbiavime Lietuvos įmonių;
Organizacijų veiklos internacionalizavimas per paskutiniuosius 15 metų
neatsiejamas nuo kitos gyvenimo tikrovės – valdymo globalizacijos. Dabar
kasdien nesunku surasti informacijos apie valiutų kursų svyravimus,
tarptautinius prekybos balansus ir pan. Įvairiuose šalyse sėkmingai veikia
tarptautinės vadybos mokyklos. Į globalizacijos procesą vis aktyviau
įsitraukia firmos, kuriose dirba iki 20 darbuotojų.
Įpusėjus 20-ojo amžiaus dešimtam dešimtmečiui vadybos globalizacijos
reiškinį padėjo suprasti tokie tarpusavyje susiję veiksniai:
– vadovai dabar žymiai “artimiau“ negu bet kada ankščiau dirba su
didesnių vartotojų, konkurentų bei tiekėjų skaičiumi. Šiuolaikinių
telekomunikacinių technologijų įsiskverbimu į mūsų kasdieninį gyvenimą dėka
šis artumas savotiškai “sutraukę žemės rutulį“ ir leidžia žmonėms
įvairiuose pasaulio vietose per keletą akimirksnių perduoti vienas kitam
informaciją žodžiu, vaizdu ir pan.;
– vadovų veiklos “vieta“, kai produkcija gaminama ar paslaugos
teikiamos tuo pačių metu įvairiuose pasaulio kraštuose, peržengę per
keletas valstybių sienas. Tai kasdien kuria vis naujus “transnacionalinio
valdymo“ precedentus;
– vadovų “požiūris“ į vadybos praktiką charakterizuojamas
tarpvalstybiniu masteliu, kuris skatina domėtis ne tik savo šalies
patirtimi, bet ir kitų šalių pasekimais, žadina poreikį lavinti asmeninius
sugebėjimus bei tapti pasaulinės rinkos dalyviu.
Vadybos globalizacija verčia naujai vertinti organizacijų veiklos
konkurencingumą.
Vadybos globalizacija ir konkurencingumas
Verslo įmonės veikla turi prasmę, jei jos veiklos rezultatai bus
pakankamai konkurencingi rinkoje, kuriai įmonė pateikia savo produkciją ar
paslaugas. Vadybinių aspektu konkurencingumą galima būtu apibrėžti kaip
santykinę vienos įmonės padėtį rinkoje kitų įmonių (pirmiausia konkurentų)
atžvilgiu. Valdymo globalizacijos proceso ryšį su konkurencingumu padeda
suprasti du konkurencingumo kriterijai: organizacijos padėtis šiandien,
įvertinant praeitį ir norima padėtis, žiūrint į ateitį. Abu šie kriterijai
iš esmės vertina santykinę padėtį konkurentų atžvilgiu, tačiau jie skiriasi
laiko (praeities ir ateities) perspektyva. Šiuo metu dažniausiai aptariami
keli pasiūlytų kriterijų matai: darbo jėgos kaštų poveikis, darbuotojų
išsilavinimas, dalis rinkoje, pajamų tendencija ir pan.
Atidžiai paanalizavus, pvz., vertybinių popierių biržų pakilimus ir
nuosmukius per paskutinį dešimtmetį arba rimčiau pasidomėjus savo
konkurentais, vadovai nesunkiai gali pastebėti, jog konkurencija nuolat
didėja. Dėl šių priežasčių konkurencijos pasekmės tampa šalių Vyriausybių
bei tarptautinių organizacijų rūpesčiu.
Pateikta vadybos etapų raida, suprantama, daugiau sąlyginė, tačiau
padeda pažvelgti į vadybos mokslą ir praktiką kaip į procesą, turintį
vidinę vystymosi logiką.
Vadybos mokslas pagrindinį dėmesį
skiria vadovui. 1960-1980 metais
jau susiformuoja charizmatinis, kitaip tariant, tradicinis organizacijos
(įmonės) vadovo stereotipas. Tuo laikotarpiu vadovo samprata neretai buvo
grindžiama vienodo pobūdžio prielaidomis, taikomomis ekonomikoje, ir
padedančiomis numatyti, kaip įmonei seksis ateityje. Pvz., susiklosčius
vienokioms sąlygoms, įmonė pakelia prekių kainas, o susiklosčius kitokioms
– jas sumažina. Šiuo atveju galima paaiškinti, kodėl buvo priimti
sprendimai, tačiau nepaaiškinama, kaip jie priimami. Analogiškai įsivyravo
požiūris į vadovą, besiremiantis nuostata, jog visi vadovai pagal vienodus
reikalavimus planuodami, organizuodami, skatindami ir kontroliuodami, turi
vienodai atlikti visas užduotis bet kokiomis sąlygomis ir bet kokiose
organizacijose. Tai yra valdymo proceso dalys, kurių ypač gerai atlikti
negali joks žmogus. Jei vienas žmogus gali puikiai planuoti, tai kitam
geriau sekasi būti organizatoriumi, trečiam – pasirodyti kaip puikiam
skatintojui ir t.t.
P.S. Ilgainiui charizmatinio vadovo samprata įleido gilias šaknis
daugelio šalių mokymo įstaigų studijų programose. Ne išimtis ir Lietuvos
mokyklose pagal vadybos dalykų programas siūlomas išsilavinimas. Studentai
ar kursų klausytojai šalia klasikinių vadybos klausimų ( valdymo metodai,
funkcijos, stiliai ir kt.), susipažįsta su vidaus bei išorės aplinkos
ypatumais, bendravimo meno niuansais, darbu grupėse ir grupinio darbo
valdymu. Rimčiau pažvelgus į mūsų šalyje vadybos studijoms skirtus
leidinius, nesunku pastebėti, kad toks mokymas daugiau remiasi tipinio bei
mažai besikeičiančio vadovo pasaulio samprata. Ta prasme, mūsų manymu,
meškos paslaugą studentams, kursų klausytojams ir visiems skaitytojams
padaro autoriai, teigiantys, kad per “absoliutų sugebėjimą atlikti konkretų
darbą pagal numatytus standartus“ galima tapti idealiu vadybininku (žr.
“Vadovo pasaulis“ 2001/9, 4-10 p.). Apskritai, jei toks išsilavinimas
leidžia rengti charizmatinio tipo vadovus, tai, kai buvęs absolventas
negali atitikti su juo siejamų lūkesčių, dažnai jis užima gynybinę
poziciją. Šio reiškinio priežastis – sunku pripažinti pralaimėjimą ir
suvokti, kad negali puikiai atlikti visų vadybinių darbų.
Tradicinis požiūris į vadybos mokymą menkai įvertina atsitiktinumo
teoriją paremtą situaciniu vadovo pasauliu, todėl nepakankamai nušviečia
aplinkybes, kurioms susidarius vadovai skirtingai planuoja, organizuoja ir
skatina. Paprastai, studijų metu menkai susipažinę su savo silpnosiomis
pusėmis, buvę vadybos mokslų studentai neretai tampa problema
organizacijoms, kuriose jie dirba.
Dėl minėtų priežasčių Vakarų šalyse jau prieš kurį laiką ir gana
garsiai buvo kalbama, kad mokymo įstaigose siūlomos studijos padaro nemažai
žalos geram vadybiniam išsilavinimui. Mokėjimas pažinti žmogaus stipriąsias
bei silpnąsias puses, savo vertybių sistemos ir jos kitimo galimybių
supratimas, darnios komandos formavimo įgūdžiai (bent teoriniai) bei savo
vaidmens joje išsiaiškinimas, suvokimas kokio tipo organizacijoje sektųsi
geriau dirbti, gebėjimas prisitaikyti prie nuolatinių permainų,
integraciniai procesai su nuolat besikeičiančiu vadovo pasauliu ir kt. –
tai pagrindiniai akcentai, į kuriuos, nepamiršdamos jau klasika tapusių
vadybos klausimų, persiorientuoja Vakarų mokymo įstaigos.
Lietuvos dabarties aktualijos
Nepretenduodami į išsakytų problemų galutinius ir visapusiškus
atsakymus, toliau bandysime aptarti keletą aspektų, susietų su gero vadovo
samprata dabarties iššūkių kontekste ir kaip, mūsų manymu, galima būtų
taikyti geros vadybos samprata Lietuvos sąlygomis.
Siekiant šių tikslų, visų pirma, būtina suvokti, ties kokiu vadybos
raidos etapu šiuo metu yra Lietuvos mokslas ir praktika. Vadovaudamiesi