Vaičiulaičio valentina
5 (100%) 1 vote

Vaičiulaičio valentina

|Antanas Vaičiulaitis |

|VALENTINA |

|I |

|SURADIMAS |

|Dievo sūnūs pamatė, kad |

|žmonių dukros buvo dailios. |

|    Gen. 6, 2 |

|    BALTI ir saulėti akmens grimzdo pakelės laukų žalume, slėpėsi už |

|ore sustingusių dulkių debesies, o medžiai toli, toli ant plento |

|skliautė šakas, palikę siaurą plyšį mėlynam dangaus brūkšniui, kuris |

|vingiavo artyn, didėjo ir staiga nėrė ties galvomis. Giedriam |

|aukštumų rėžyje, iškilę į pačias padanges, du gandrai suko ratą – du |

|juodi taškai, be sparnų, be kaklo; tik retkarčiais, kai jie |

|pasvirdavo, saulėje žybtelėdavo šviesūs jų gūžiai. Ir rodės, lyg |

|girdėtum juos ten, šalia šėmo debesėlio, švilpiant ir kalenant, o čia|

|jiems štai atliepė tylį ir nutysusi daina: kairėj pusėj susėdęs |

|kaimiečių būrelis niūniavo liūdnai, linguodami visu liemeniu, kaip |

|valtininkai ant irklų didelėje ir ramioje upėje. |

|    Pro suglaustas blakstienas sekdamas bėgančius gluosnius, Antanas |

|davėsi nešti šitai srovei ir klaidžiojo giriose, vasaros dienų |

|avietynuose. Jis dar labiau prisimerkė, sukryžiavo rankas ant |

|krūtinės ir šypsojos krašteliu lūpų: jis laukė kažko įeinant – pats |

|nežinojo dar, kas tai bus. Krauju nudvelkė vėsus malonumas. Vaikinas |

|atsiminė, kas prie jo artėja: anoji mergaitė, kurią jis prieš gavėnią|

|matė baliuje, toji nepažįstama ir neprašnekinta. Daug lengvų žingsnių|

|tada prabėgo pro šalį, ir kodėl tik ji viena liko?… Liko jo |

|jaunystėje, atselindama į jį čia darbo valandoj, tarsi išsprukusi iš |

|knygos raidžių, čia lydėdama jį saulėleidžio metu. Beveik nusigandęs |

|jisai stengėsi atsiminti, kaip ji atrodo, bet neatsiminė. Pro šalį |

|slinko daug matytų bruožų, bet nė vienas nebuvo panašus į ją. Ir kaip|

|tai atsitiko, kad jis galėjo pamiršti? Ir jis galvojo apie tuos visus|

|žodžius, kuriuos buvo jai savo mintyje sakęs, apie tuos visus |

|glostymus – ir visa tai buvo skirta jai, tai mergaitei su rausva |

|suknele, su rankomis, ties krūtine laikančiomis sugniaužtą nosinuką |

|ten salės kertėje. Jis nuo tų rankų kilo aukštyn ir žvelgė į veidą: |

|nusivylęs matė prieš save kažką užskleista, matė būtybę artimą ir |

|drauge nesugaunamą, matė moterį beveik kaip kokią idėją, nenumaldomai|

|tau kuždančią ir tvinksinčią tavo gyslose, bet stovinčią toli ir savo|

|alsavimu atliepiančią tūkstančiuos širdžių – visų vyrų apmąstymuos ir|

|troškimuos atliepiančią. Jis suprato, kad tai buvo visuotinė ir gera |

|jėga, tačiau jam dabar reikėjo tik vienos, tos vienos mergaitės. |

|Atkakliai jis vėl grįžo į tą salės kertę ir sau kartojo: turįs ją |

|rasti, turįs ją gyvą savo akyse išvysti. Prikandęs apatinę lūpą, |

|jisai įsiklausė į kadaise girdėtą muziką. Sklido garsas po garso, |

|sukosi pora už poros – ir nūn jis regėjo: šviesūs jos plaukai lengva |

|vilnim garbiniavosi ir sviro ant ausies, o mėlynos akys pažvelgė į |

|jį… Štai ji. Šita lauktoji – stovi ten ji su kažkokiu vaikišku |

|susitelkimu bei rimtumu… |

|    Džiaugsmo nešamas, jisai taip stipriai atsidūsėjo, kad |

|krūptelėjęs paraudo. Kaimiečiai niūniavo kaip niūniavę begalinę savo |

|dainą, bet šalia, pakėlusi apatinius vokus į viršų, kad akių kampuose|

|gulė smulkios raukšlės, jį stebėjo moteris. Jos skruostai ir kaklas |

|buvo nurudę, o ant sprando įdegimas baigėsi staigiai dingdamas po |

|lengva mezginių eilute. Giliai, giliai ji atsikvėpė, jos suknelė po |

|krūtine susigarankščiavo ir vėl išsitaisė. Lygioj ir plonoj josios |

|nosy šnervės prasiplėtė, tarsi būtų kažkas uodžiama, o patys |

|krašteliai nežymiai nubalo. Vogčiomis Antanas ją tyrinėjo ir, |

|stebėdamas jos rausvai baltą veidą, mąstė sau: „Jai reikėtų |

|šviesesnių plaukų“. Ir buvo patenkintas, nes turėjo kur užmesti |

|nuobodulį. |

|    Balti akmenys narstė pro šalį, nusidriekus dulkių drobė vijosi |

|važiuojančius. |

|    Pro langus pūstelėjo gaivesnis oras. Iš girios viršūnių augo |

|sunki debesies galva, su gūbriais, tokia balta, kad Antanui gailu net|

|darėsi bežiūrint į ją. Ir jis kopė į tas žilas aukštumas, iš lėto |

|plaukė drauge su jomis, plaukė netekęs minčių ir jausmų, laimingas |

|savo sielos ištuštėjimu ir ana gilia žydruma tolybėje. Su abejingu |

|malonumu jis sutiko ir autobuso ūžčiojimą, ir garbiniuotas avių |

|kaimines prie kelio, ir kregždžių švysčiojimą – sekė jas tol, kol |

|išnykdavo girių mėlynoj juostoj ar sodų žalume. Jis vėl atsiminė aną |

|mergaitę, vėl šypsojosi prisimerkęs, tarsi ją regėtų einant ten |

|parugėj.
Jis tačiau vis dar negalėjo surasti ryškių jos bruožų, |

|atgaivinti ją visą, nors buvo tikras ir ramus: taip, susitikęs ją |

|kelyje – pažintų, išskirtų ją iš visų kitų būrio. Jis susirūpinęs |

|mąstė, ar lemta jam kada nors bus ją surasti, o gal tą vakarą taip |

|ūmai, vos spėta pamatyti, ji visam laikui, visoms dienoms ir visiems |

|metams pražuvo jam iš tako… |

|    Jis nematė, kaip jie pasiekė naujai grįstą plentą ir skriejo |

|nelytėdami šviežiu žvyriaus sluoksniu. Pro šalį traukėsi sodybos, |

|skursnūs kaimeliai, atsiliko artojai prie žagrės ir šienpjūviai su |

|žvilgančiais dalgiais lankose. Jovarų ir gluosnių šešėliai sviro ant |

|dirvų. |

|    Antanas pasižiūrėjo. Argi jau? Plazdėjo raudona vėliavikė ant |

|medinio žiogo, prie kurio dar buvo liktarna. Ties plentu gūžėsi eilė |

|pilkų, medinių namelių su nubaltintais sienojais ir šiaudiniais |

|stogais. |

|    – Kirbynė? – jis tarė. |

|    – Dar ne, – atsakė jo kaimynė. |

|    Ji kėlėsi ir iš sterblės purtė susinešusias dulkes. |

|    – Padanga trūko, – ji dar aiškino. |

|    Ir nulenkus galvą laukė, kol gaus išlipti. Nušokus ant plento ji |

|atsisuko į duris. Antanas gi taką tyčia užleido moteriai, kuri buvo |

|sėdėjusi už jo ir taip smarkiai vėdavusi iškvėpintu nosinuku, kad jis|

|net erzintis ėmė. Jisai sugavo panelės žvilgsnį ir juokėsi, kad tarp |

|savęs ir jos įspraudė šį atstumą. Ponia tuo tarpu sunkiai leido koją |

|ant pakopos. Kai lig žemės jai nebuvo jau kur atsispirti, lumptelėjo |

|visu kūnu, išskėtė rankas ir pritūpė. |

|    Keleiviai gūrinėjo plentu, susėdę ilsėjos artėjančio vakaro |

|vėsume. Antanas nuklydo tarp krūmokšnių, sakos drėskė jam rankas ir |

|kliuvo už skvernų. Ėjo akių plotu, mynė žalsvas samanas ir jautė po |

|savo pėda jų minkštumą. Traškėjo žiogreliai, toliau niūksančioje |

|girioje skardenos glūdus gegės šauksmas. |

|    Perbridęs plunksnuotą paparčių sodybą ir prisigėręs gailaus jų |

|kvapo, jis vėl buvo prie plento. Šonais gulėjo suverstos akmenų |

|krūvos. Vieni pasistatę bures nuo saulės dienos metu, kiti be |

|pastogės, vienplaukiai darbininkai juos skaldė. Priešais, pasisėdęs |

|šieno gniūžtę, taukšėjo apysenis žmogus, taukšėjo neskubėdamas, |

|apsiavęs vyžomis iš automobilio padangos. Už jo pusnuogis smarkiai |

|skėlė akmenis jaunas vyrukas ir vikriai spyrė žabarą nuo savęs. |

|Antanas matė varinį jo kūną, matė čia giliai įsmengantį, čia vėl |

|išsilyginantį griovį tarp menčių. |

|    Pro brūzgų alkūnę išėjo Antano kaimynė. Ją lydėjo pilkai |

|apsirengęs vyras. Kai juodu prisiartino, darbininkai smarkiau įniko |

|daužyti kūjais. |

|    – Kaip sekasi, tėvai? – prisiartinęs tarė tas vyras. |

|    – Dėkui, ponas inžinieriau… Neblogai, – atsakė senis |

|skaldytojas. |

|    Ir nusiėmęs akinius jis šluostėsi prakaitą. |

|    – Ehe, vaikine, – kalbėjo inžinierius jaunajam, – sprogdini, kaip|

|dinamitas. |

|    – Taip… |

|    – Daug uždirbsi… Tik perstambiai skaldai. Na, žiūrėk. |

|    Ir jis koja paspyrė skeveldrą. |

|    Vaikinas nieko neatsakė. |

|    Kai inžinierius su panele nuėjo, jaunasis atsisuko į senesnįjį, |

|kuris taip pat liovėsi kaukšėjęs. Juodu susižvalgė – veidai jų buvo |

|panašūs, abiejų šakoti antakiai ir lenktos nosys. „Tėvas ir sūnus“, |

|tarė sau Antanas. |

|    – Jam vis priekabių reikia, – murmėjo sūnus inžinieriaus link. |

|    – Ką darysi, – atsidūsėjo tėvas. |

|    – Čia jam, esą, šiupinį darau, čia vėl gabalus kaip šuns galvas |

|palieku. Ir dar pasipūtęs! |

|    Paskutiniams žodžiams pritarė autobuso signalas. Antanas bėgo |

|tekinas siauru takeliu, o šakos šmėsčiojo pro skruostus, paparčiai |

|lūžinėjo, skyrė taką ir vėl šiušendami glaustėsi. Uodų debesėlis zyzė|

|aplink galvą ir mušėsi jam į kaktą. |

|    Keleiviai dar laukė inžinieriaus ir panelės. Kai atskubėję sulipo|

|ir juodu, automobilis atsikvėpė ir burzgė vis narsiau, kol sujudėjo, |

|vėl stabtelėjo ir paskui jau ėmė riedėti. |

|    Bažnytkaimy, ištiesusios kaklus ir pasiplumpsėdamos, iš kelio |

|bėgo vištos. Gatve basa merga, su rykšte rankoje ir žemę remiančiu |

|sijonu, varėsi du paršu, kurie iš pradžių lapsėjo priešais, o
paskui |

|žvygaudami sprūdo vienas kairėj, antras dešinėj į dilgėlėtus |

|griovius. |

|    Tuoj atsiliko šiaudiniais stogais nameliai. Ties miškų viršūnėmis|

|užsiėmė raudono dangaus gaisras, į kurį plaukė rūsčios debesų galvos.|

II

VIENA GEISATIES VEŽIAUTOJA

Girdžiu viską pranokstančius

Mažus sidabro varpelius.

    J.Kossu Aleksandravičius

    ERDVIOSE gonkose kvepėjo nauji sienojai ir pušų sakai. Duris pravėrė

Genavaitė su balta prikyšte ir susilenkusi laukė. Antanas matė siaurą

prieangį, laiptus ir nušviestą kambarį su žaliai užtiestu lovos galu. Lauke

čirpsėjo svirplys.

    – Ar namie? – paklausė jis.

    – Ne, – atsakė jam moteris ir nesitraukė nuo slenksčio.    „Lyg namus gintų!“ – mąstė sau jis ir užsimetė apsiaustą ant kitos

rankos. Kam ji laiko jį čia gonkose? Beveik išdidžiai jis truktelėjo pečius

ir tarė sau: grįšiu, kada senelis bus. Tačiau likosi vietoje – juk laiške

buvo sakyta, kad jam parūpino kambarį.

    – Jo tikrai nėra, – kalbėjo Genavaitė. – O pats gyvensi ten.

    Ji nulipo į gatvę ir rodė tolyn:

    – Matai anas langines? Tai Sėmaičiai…

    Pas juos turėsi gerą kampą. Teisybė, jau ten beveik sodžius.

    – Dar geriau… Tai profesorius jau atkuto?

    – Ak, sunku jį sugaudyti… Rėplinėja šiaip taip.

    – Na, labos nakties.

    – Tokia čia dar naktis.    Viduriu gatvės jis brido puria žeme. Buvo ramu, lyg ir žmonės ir

gyvuliai būtų išsislapstę ar miegoję. Šėmaičiuos rado visus įėjimus

atidarinėtus, bet sutikti nieko nesutiko. Į jo žingsnių bildėjimą

kniauktelėjo išlindusi katė, patrynė į staktą keterą ir nusliūkino per

tuščius kambarius. Toli buvo girdėti dėliojant daiktus ir šnekantis.

Antanas norėjo sukti į tas kalbas, kai atšlubikščiavo berniukas su perrišta

koja. Sustojo, įsistebėjo į vaikiną, kuris tarė:

    – Ateinu iš profesoriaus.

    – Tai viską žinau, – atsakė vaikas. – Aš parodysiu.    Jis nustypčiojo pirma. Įvedė svečią į ilgą priemenę, už kurios buvo

kambarėlis.

    – Čia, – prabilo mažius.

    – Dėkui.    Berniukas pasuko elektrą. Jos šviesoj atrodė jis pablyškęs, su juodais

plaukų kuokštais ant akių.

    – Kur kiti jūs žmonės? – klausė Antanas.

    – Ežere.

    – Ko jie ten?

    – Vėžiauja.

    – Kodėl tu likai?

    – Dėl šitos…

    Ir jis atkišo koją.

    – Ką padarei?

    – Persidūriau.

    – Skauda?

    – Ne taip baisiai. Tik vis reikia namie stypsoti.

    – O kaip vadiniesi?

    – Vincukas… Jūs pas senelį dirbsit?

    – Taip. Jį pažįsti?

    – Aš nepažinčiau! Jis man nosytę andai taip sužnybo – vos nepravirkau.

    – Žiūrėk!… O su kuo ten šnekėjaisi?

    – Mama grįžo.

    Ir palūkėjęs pridėjo:

    – Iš Kauno.

    – Ar esi buvęs Kaune?

    – Ne… Jūs gi ten gimėt?

    Papurtė Antanas galvą ir tarė:

    – Eisiu apsižvalgyti.

    – Laimingai, – jį palydėjo ligi durų Vincukas.    Vakariniam danguje debesų viršūnės buvo čia krauju apkrekusios, čia vėl

blizgėjo aukso spalvomis, apačioje susilieję su juodu girių ruožu ir

tamsiais Kirbynės namais, kuriuos visus pranokdama ant kalvos stūksojo

tokia pat juoda bažnyčia. Ties gatvės alkūne ūkčiojo vienodas balsas: „Ehe,

olia!“ – kerdžius ten ginė karvių kaiminę. Sutingusios, dideliais pilvais

jos grįžo namo. Tai šėmė, tai žaloji skyrėsi iš būrio ir suko į vartus

mykdama melžėjos. Iš bandos sklido šviežio pieno kvapnumas. Su tuo geru

pieno kvapu dvelkė ir tylus vėjelis, vėsiai slysdamas per smilkinius ir

skruostus.    Ėjo vaikinas akių plotu, kol į jį dunkstelėjo gaivi srovė: priešais

teliuškavosi ežero vilnys, teliuškavosi ir ošė su lendrių šnerėjimu. Ties

šituo didžiuliu, tamsiu bangų plotu Antanas pajuto džiaugsmo, sodrios

gyvybės plūstelėjimą savyje. Nusilenkė prie vandens, sukišo rankas ir

nutėškė mėnesienoj sumirgusius purslus. O iš ežero kilo šiugždesiai,

sušukimai, kilo jie toki aiškūs, tarsi šalia tavęs kas šnekėtųsi. Atokiai,

už girios vingio, jis išvydo mirksint ir šokčiojant šviesas. Tie žiburiai

čia plūduriavo vietoje, čia slankiojo į dešinę ar kairę, tai vėl smilko

nejudrūs ant vandens.    Smulkūs akmeniukai sprūdo iš po kojų, traiškės sraigių kriaukučiai,

švagždėjo perdžiūvę maurai ir purios dumblės, kai jis protekine bėgo

krantu. Štai alksnių giraitė gumšo, įsišokusi į Geisatį. Už gailiai

kvepiančio, tarsi neseniai nulyto alksnyno liūliavo įlanka, su keletu

lūšnų, už kurių tai ir lalėjo vanduo, pilnas šliaužiojančių žiburių. „Uha!“

– šaukė nutysęs balsas, o jam atsakė iš tolo: „Jieškokite čionai-ai“.    – Kur bedūlini? – staiga atsiliepė iš tamsos balsas, kai Antanas ėjo

pro pirkią.    Knystelėjęs žvelgė jis ten, kur jam rodėsi turinčios būti durys: ant

slenksčio juodavo žmogus. Jo saujoj gruzdėjo pypkės žarija. Kai patraukė

dūmą, tabakas sužioravo ir tyliai, tyliai cypė. Nuo šito spinkčiojimo

nusišvietė nosis ir ūsai, o visas veidas likosi tamsoje.

    – Taip sau einu, – prabilo Antanas.

    Į jo žodžius atsakė urkštimas
– Tylėk, žiovanasre! – subarė senis.

    – Kas ten?

    – Ogi Rudė.    Pas slenkstį atsliūkino kalė ir glaustėsi prie savo pono, kuris iškratė

pelenus į staktą, pakilęs nutrepseno plukta asla ir įdegė lemputę.

Šešėliuose jo paakiai buvo juodi ir lyg patinę.    Kibire ties krosnimi kažkas pukšėjo ir šnypštė. O iš oro, nuo ežero,

skardėjo šauksmas, buvo girdėti irklų plekšenimas ir iš lėto šiulenę

švendrai.

    – Ką jie ten veikia? – Antanas numojo į žiburius.

    – Vėžius gaudo.

    – Kodėl jūs čia sėdit?

    – Jau grįžau.

    – Na!

    Jis tą „na“ ištarė netikėtai, nė pats nenumanydamas, ar tai būtų

nustebimas, ar priekaištas, kad jam neparodė savo žūklės grobio. Senis

atsistojo ir atnešė kibirą.

    – Nagi! – tarė jis.

    Vandens paviršius trūkinėjo trumpomis bangomis. Kaišėsi stambios

žnyplės, stangrūs ūsai ar nuo drėgmės žibanti nugara. Diedas įkišo ranką,

pamaišė besivartaliojančius vėžius ir ištraukė į viršų.

    – Pačiupinėk, – siūlė jis.

    Antanas žengtelėjo atbulas: ne, jis nenorįs.    Senis metė vėžį atgal, kad net vanduo pliūkštelėjo ir ištiško ant

aslos.

    – Manęs jie nežnaibo, – pasakė jis.

    Ir užsirūkęs paklausė:

    – O kaip vadiniesi?

    – Antanas.

    – Aš gi būsiu Kostas Kurpliukas.

    Tai pasakęs jis kikeno patenkintas.

    – Kurpliukas! – jis kartojo ir stebėjosi, – kvaila pavardė, a?

    Kalė atsistojo priešais jį ir suvizgino uodega, lyg pritardama: taip,

iš tikrųjų kvaila.

    Kostas įsigalvojo:

    – Dūmas – geras draugas, – ypač jei dar vienas esi…

    – Vienas?

    – Taigi, taigi… Uršulė mirė pernai. Dėkui Dievui, išgyvenova

penkiasdešimt metelių: seniau vesdavomės jaunesni, ir buvo geriau…

    Staiga jis nukreipė šneką:

    – Mėnulis tuojau patekės…

    Ir rodė tvinkstančią padangę viršum girios.

    – O ir aš tuoj mirsiu – gal šį rudenį, gal žiemą: nėra man ko čia

veikti.    Į patvorio kiečius buptelėjo vabalas ir gailiai birzgė, įsipainiojęs

žolėje.

    Sekdamas savo mintis, Kurpliukas mąstė sau vienas:

    – Ne, jisai neateis.

    – Kas toks ?

    – Ogi jisai prašė, kad anksčiau grįžčiau ir duočiau jam valtį. Bet jau

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 3034 žodžiai iš 10057 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.