J. Vaičiūnaitė „Priemiesčiai“. Iš ciklo „Aš išeinu“
Poetė Judita Vaičiūnaitė gimė ir augo Kaune. Ji – miesto vaikas, todėl daugelyje jos eilėraščių vyrauja miesto tematika. Jos eilėraščių pasaulis labai įvairus, poezija kupina atradimo jausmo. J. Vaičiūnaitės miestas nuolat besikeičiąs, kartais dramatiškas. Eilėraščio pavadinimas „Priemiesčiai“ kalba pats už save, nes kūrinyje bus kalbama apie priemiestį, konkrečiau – apie Vilniaus senamiestį.
Kūrinio lyrinis subjektas eina priemiesčiu, kurio kvartalai – tarsi besisukančios gatvės. Lyrinis herojus eina niūniuodamas, nes jam linksma, jį veikia pavasaris, žydintys sodai… Baltuoja prie vartų šimtametė kriaušė. Lyrinio subjekto kelionės vaizdai sklandžiai išdėstyti. Vaizdo tėkmė natūrali, akustika ir spalvos pavasariškos. Gražiai supintas šio metų laiko gamtą vaizduojančių žodžių vėrinys. Lyrinis subjektas nori viską apgalvoti:
„nei vėjo tiek, nei tiek erdvės man nepriklausė…
Kaip atvirukų stendas
apačioj visi kvartalai sukas“…
Gamtos vaizdai sutapatinami su eilėraščio žmogaus jausmais:
„Kaip muilo burbulus
aš išpučiu įvairiaspalves saules
ir paperku gatves
vos girdimu pakimusiu niūniavimu.“..
Kalbos tonas linksmas, džiugus, net iškilmingas. Jaučiamas lyrinio subjekto dvasinis pakilimas, nes jį paveikia gamtos atgimimas.
Eilėraščio laikas – žydintis pavasaris. Erdvė – atvira, nelabai konkreti, ji apskritimo formos: pienė, burbulai, saulės, parašiutas, kvartalai sukas. O apskritimas – tai geometrinė figūra, neturinti nei pradžios, nei pabaigos. Aiškus, išėjusio į kelią, siužetas.
Žodynas paprastas, suprantamas. Nėra posmelių, kas antra eilutė atitraukta nuo krašto. Rimo nėra. Neporinės eilutės parodo patį veiksmą, o porinės yra lyg neporinių formulės, jos sustiprina vyksmą.