Vaikinimas
5 (100%) 1 vote

Vaikinimas

ĮVAIKINIMAS

REFERATAS

TURINYS

Įvadas……………………………………………………………………………..3

1.Tarptautinio įvaikinimo reikalavimai ……………………………………….…..4

2. Tarptautinio įvaikinimo reikalavimai keliami įvaikintojams…………….……..6

3.Tarptautinio įvaikinimo sąlygos ir tvarka……………………………………….7

3.1 Būtinos sąlygos pradėti įvaikinimo procesą………………………………..…7

3.2 Papildomos sąlygos…………………………………………………………..10

4.Įvaikinimo pripažinimas ir įvaikinimo paslaptis………………………………..11

Išvados…………………………………………………………………………….12 Literatūros sąrašas…………………………………………………………………13

ĮVADAS

Įvaikinimo problema yra aktuali visame pasaulyje.

Šeima – tai pagrindinė visuomenės ląstelė, kuriai turi būti suteikta reikiama apsauga ir pagalba. Vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas pilnoje šeimoje, jausdamas meilę, laimę, ir supratimą. Vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir psichinį nebrandumą, reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros, taip pat atitinkamos teisinės apsaugos tiek iki gimimo, tiek ir po jo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje sakoma, kad vaikas turi teisė augti savo šeimoje, tačiau dėl objektyvių aplinkybių kartais vaikai netenka savo šeimos aplinkos ar dėl savo interesų negali tokioje aplinkoje būti, tuomet vaikams turi būti suteiktas atitinkamas priežiūros būdas: globa (rūpyba), institucinė priežiūra ar įvaikinimas.

Vaikų poreikis augti šeimoje, kad vaikas būtu saugus, pripažįstamas daugelyje pasaulio šalių ir tai leidžia įvaikinimo santykiams vystytis tarptautiniu mastu.

Šio darbo tikslas: išsiaiškinti reikalavimus, kurie yra keliami tarptautiniam įvaikinimui? Aptarti tarptautinio įvaikinimo sąlygas bei tvarką. Išnagrinėti reikalavimus, kurie yra keliami įvaikintojams.

1. Tarptautinio įvaikinimo reikalavimai

Vaiko teisių konvencijoje (Žin.,1995, Nr.60-1501) sakoma, jog šeimai, kaip pagrindinei visuomenės ląstelei ir natūraliai visų jos narių, ypač vaikų, augimo ir gerovės aplinkai, turi būti suteikta reikiama apsauga ir pagalba, kad šeima galėtų prisiimti visas pareigas visuomenei. Konvencijoje akcentuota ir tai, kad vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas meilę, laimę, ir supratimą. Vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir psichinį nebrandumą, reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros, taip pat atitinkamos teisinės apsaugos tiek iki gimimo, tiek ir po jo. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje sakoma, kad vaikas turi teisė augti savo šeimoje, tačiau dėl objektyvių aplinkybių kartais vaikai netenka savo šeimos aplinkos ar dėl savo interesų negali tokioje aplinkoje būti, tuomet vaikams turi būti suteiktas atitinkamas priežiūros būdas: globa (rūpyba šeimoje), institucinė priežiūra ar įvaikinimas. Vaikams reikia suteikti galimybę gyventi šeimoje, augti meilės, supratimo, sėkmes atmosferoje. Vaikų poreikis augti šeimoje pripažįstamas daugelyje pasaulio šalių ir tai leidžia įvaikinimo santykiams vystytis tarptautiniu mastu. Tarptautinio įvaikinimo pranašumas yra tik tuomet, kai vaiko negalima perduoti globai ar įvaikinti toje šalyje, iš kurios vaikas kilęs, šeima jam randama kitoje valstybėje. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) trečioji knyga skirta šeimos teisei, o šios knygos penktojoje dalyje įtvirtintos normos, apibrėžiančios įvaikinimo institutą, kuriame yra įrašytos normos, reglamentuojančios tarptautinį įvaikinimą.

CK 3.224 str. reglamentuoja įvaikinimo galimybę užsienio valstybės piliečiui. Laikantis šioje normoje išdėstyto reikalavimo, užsienio valstybės piliečiui, įvaikinančiam vaiką, taikomos šio kodekso 3.209 – 3.221 str. nustatytos taisyklės. Taigi remiantis šia nukreipiančiąja LR CK norma užsienio piliečių, dalyvaujančių įvaikinimo procese Lietuvos Respublikoje, atžvilgiu greta specialiųjų galioja ir bendrosios nuostatos, taikomos visiems įvaikinimo atvejams.

Įvaikinamasis yra vaikas, kuris laikinai ar visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali tokioje aplinkoje būti. Vaikas laikomas likusiu be tėvų globos,esant šioms aplinkybėms:

1. Jeigu našlaitis, kurio tėvai, arba turėtas vienas iš tėvų yra miręs;

2. Kai tėvai nežinomi, bet ieškomi;

3. Kai vaikas įstatymo nustatyta tvarka paimtas iš tėvų;

4. Kai tėvai paskelbti mirusiais, pripažinti nežinia kur esančiais ar neveiksniais;

5. Kai tėvai negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo;

6. Kai tėvai vaiku nesirūpina, jo neprižiūri, neauklėja arba daro vaikui neigiama įtaką ;

7. Kai vaiko fiziniam bei psichiniam saugumui iškyla pavojus.

Vaikas, kuris netekės savo šeimos esant išvardintom aplinkybėm tampa įvaikinamuoju ir įrašomas į galimu įvaikinti vaikų sąrašą.

CK 3.209 straipsnis įvardija, kokius vaikus leidžiama įvaikinti.
Įvaikinti leidžiama tik tuos vaikus, kurie yra įrašyti į įvaikinamų vaikų sąrašą, išskyrus atvejus, kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas arba kai įvaikinamas vaikas, gyvenantis įvaikintojo šeimoje. Tiek lietuviams ir užsieniečiams, norintiems įsivaikinti, visų pirma imperatyviai reikalaujama, kad įvaikinamas būtų tik vaikas, įtrauktas į įvaikinamų vaikų sąrašą. Net, jeigu norimas įvaikinti vaikas ir yra įtrauktas į sąrašą, užsienietis galės įsivaikinti tik jei per šešis mėnesius nuo vaiko įtraukimo į galimų įvaikinti sąrašą nebuvo Lietuvos Respublikos piliečių prašymų įvaikinti ar globoti minėtąjį vaiką. Taigi 3.209 straipsnis, antrosios dalies nuostata ne tik suteikia teisę įvaikinti tik tam tikrus vaikus, bet ir suteikia pirmenybę Lietuvos Respublikos piliečiams įsivaikinti Lietuvoje vaiką užsieniečių atžvilgiu. CK nustato, kad įvaikinti leidžiama tik ne jaunesnius kaip trijų mėnesių vaikus. Dažniausiai įtėviai nori įsivaikinti kuo mažesnį kūdikį, nes tai leistų išvengti kai kurių socialinių problemų, kurios gali kilti norint nuslėpti nuo aplinkinių, kad kūdikis nėra biologinis įtėvių vaikas. Nepaneigiama tai, kad įsivaikindami žmonės dažniausiai slepia šį faktą nuo visuomenės ir pristato kūdikį kaip gimusį jiems patiems. Taip daroma paties vaiko interesais, nes tuo dažniausiai stengiamasi apsaugoti vaiką nuo galimų patyčių, nepripažinimo ir nepageidaujamo įvaikinimo fakto atskleidimo. Asmenims, pasiryžusiems priimti svetimą biologiškai ir genetiškai vaiką į savo šeimą ir suteikti jam visateisio šeimos nario statusą, galima būtų ir reikėtų suteikti teisę į visišką saugumą ir konfidencialumą, o šios kategorijos tiesioginiu priežastiniu ryšiu siejasi su galimybe įsivaikinti kuo mažesnį kūdikį. Tačiau į tai, kad CK nustato minimalią trijų mėnesių amžiaus, nuo kurio galimas įvaikinimas, ribą, galima pažvelgti ir ne tik iš įvaikinančių tėvų pozicijos. Matyt, tokia nuostata buvo sąlygota pagrindinio įvaikinimo principo, bylojančio, kad įvaikinimas galimas tik vaiko interesais. Tikimasi, kad per pirmuosius kūdikio mėnesius tikrieji tėvai dar gali atsiimti kūdikį. Pareikšti norą jį auginti, ir reziumuojama, kad trijų mėnesių tarpas yra pakankamas tėvams apsispręsti.

Paminėtina ir CK 3.209 str. 6 dalies nuostata, įtvirtinanti dar vieną išimtį iš bendrosios taisyklės, kad brolius ir seseris būtina įvaikinti kartu – numatyta, jog vaikai gali būti išskirti, kai dėl įvairių aplinkybių broliai ir seserys jau buvo išskirti ir nėra galimybių užtikrinti jų gyvenimą kartu. Minėtos išimties prasme svarbu įsitikinti, kad nėra galimybių tokius vaikus apgyvendinti kartu. Įvaikinti brolius ir seseris, ypač jei jų yra keli, yra labai problemiška, tačiau išimtis gali būti leistina iš vienos šeimos įvaikinant ne mažiau kaip du vaikus. Dėl būtinumo kartu įvaikinti brolius ir seseris ne visada ir ne visiškai atitinka tai, kas būtų geriausia vaiko interesams apginti, įvaikinimo instituto paskirtis turi būti galimybės augti visavertėje šeimoje suteikimas kaip įmanoma didesniam vaikų skaičiui. Deja, statistika rodo, jog du vaikai toje pačioje šeimoje įvaikinami žymiai rečiau negu vienas vaikas. Įdomu yra tai, kad užsienio piliečiams įvaikinant kraujo brolius ar seseris Lietuvoje dažnai kyla žymiai mažiau problemų, negu su Lietuvos piliečiais, kurie nori įsivaikinti. Tai sąlygoja tas faktas, kad užsieniečiai yra labiau nei lietuviai linkę įsivaikinti daugiau nei vieną vaiką ir dažniausiai sutinka neišskirti brolių ir seserų. Savaime aišku, kad kai tarp brolių ir seserų jau yra susiformavęs emocinis ryšys, todėl būtu nežmoniška juos atskirti prieš jų valią. Tačiau kaipgi turėtų būti elgiamasi, kai brolis ir sesuo yra dar kūdikiai arba tokie maži, kad nesuvokia savo kraujo ryšio?

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1296 žodžiai iš 4019 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.