Vaikinimas1
5 (100%) 1 vote

Vaikinimas1

112131

I ĮVADAS

Lietuvos Respublikos konstitucijoje įtvirtintos nuostatos, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, leidžia teigti, jog vaikas turi teisę ir privalo augti šeimoje ir negali būti atskiriamas nuo tėvų, jei tik nėra aplinkybių, dėl kurių pagal įstatymą reikia atskirti vaiką nuo tėvų. Tokios aplinkybės gali būti kai iš tėvų atimamos tėvystės teisės, kai tėvams atimama laisvė, padarius nusikaltimą, kuris baudžiamas laisvės atėmimu, tai pat kai tėvai serga psichine liga, kai tėvai nesirūpina, neprižiūri, neauklėja, daro neigiamą įtaką vaikui, kai yra pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, kai tėvai nežinomi, kai tėvai negali rūpintis vaiku dėl ligos ir kt. jeigu tėvai nevykdo arba netinkamai vykdo tėviškas pareigas auklėti ir išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės, tokie vaikai turi teisę į ypatingą valstybės apsaugą ir paramą. Vaikui, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti, turi būti parinktas atitinkamas priežiūros būdas: globa (rūpyba) arba įvaikinimas, arba institucinė priežiūra. Šiame darbe norėčiau išskirti ir pakalbėti apie įvaikinimą, kokios yra keliamos asmenims, norintiems įsivaikinti, sąlygos, kokios kyla pasekmės įvaikintiems vaikams ir įvaikintojams.

Įvaikinimo instituto tikslas – apsaugoti vaiko interesus. Jis patenkina svarbius ne tik įvaikinamųjų, bet ir įtėvių poreikius. Įvaikinimu vaikas įgyja naują šeimą, o įtėviai patenkina motinystės ir tėvystės jausmus. Įvaikinimu tarp įtėvio ir įvaikio sukuriami tokie teisiniai santykiai, kokie yra tarp tėvų ir vaikų, įtėviams bei jų giminaičiams ir įvaikiams bei jų palikuonims suteikiamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos, kaip giminaičiams pagal kilmę.

Nagrinėdama temą apie įvaikinimą remsiuosi LR Konstitucija, Civiliniu kodeksu, Teismų praktika, periodiniu leidiniu “Verslo ir komercinė teisė” ir kita literatūra. Apie įvaikinimą yra kalbama mažai, tik per televiziją dar galima išgirsti kuriozų susijusių su įvaikinimu. Todėl šio darbo tikslas išsiaiškinti įvaikinimo sąlygas, pasekmes ir kitas įstatymų plonybes.

II. ĮVAIKINIMO SAMPRATA, SĄLYGOS IR TEISINĖS PASEKMĖS:

1. Įvaikinimo samprata

Įvaikinimas – valios aktas, kuris negalimas be valios pasireiškimo iš įvaikintojo pusės ir be būtinojo sutikimo iš įvaikinamojo pusės, jei įvaikinamasis gali išreikšti savo nuomonę. Tai yra jam yra sukakę dešimt metų arba nors jis dar neturi dešimt metų, bet jau gali išreikšti savo nuomonę. Įvaikinimas nėra sutartis, nes įvaikinimas negali pasibaigti įvaikintojo ar įvaikinamojo pageidavimu, įvaikinimo santykiai tęstiniai. Atsiradę įvaikintojo noru ir teismo sprendimo pagrindu, jie tęsiasi iki gyvenimo pabaigos ir baigiasi vienam iš tų santykių subjektų mirus. Vieno iš jų mirtis nebaigia įvaikinimo aktu suformuluotų santykių, išlieka teisių ir pareigų tęstinumas jų palikuonims. Tai susiję su turto, pareigų paveldėjimu. Taip pat įtėvių ir vaikų išlaikymu.

Įvaikinamasis – tai ne jaunesnis kaip trijų mėnesių vaikas, laikinai arba visam laikui netekęs šeimos aplinkos arba dėl savo interesų toje aplinkoje negalintis būti nepilnametis, įrašytas į galimų įvaikinti vaikų sąrašą.

Įvaikinimą galime suprasti, kai sutuoktiniai – šeima įsivaikina ne savo, o kitų biologinių tėvų vaiką. Tuo tarpu, įvaikinti galima tik vaiko interesais. Civilinis kodeksas apibrėžia, kokius vaikus galima įvaikinti. Įvaikinti leidžiam tik tuos vaikus, kurie yra įrašyti į įvaikinamų vaikų apskaitą (sąrašą). Tačiau gali būti ir išimčių, pavyzdžiui, kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas. Sakysim, biologinė vaiko motina vedė antra karta ir gyvena su sutuoktiniu. Tuo tarpu sutuoktinis nėra savo žmonos vaiko tėvas. Tokiu atveju, sutuoktinis gali įsivaikinti savo žmonos vaiką. Tačiau būtinas kito sutuoktinio, šiuo atveju biologinio tėvo, rašytinis sutikimas įvaikinti. Kito sutuoktinio sutikimo įvaikinti nereikalaujama, jeigu teismas yra priėmęs sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium arba jei sutuoktinis yra paskelbtas nežinia kur esantis ar pripažintas neveiksniu. Kita išimtis būtų kai įvaikinamas vaikas, kuris jau gyvena įvaikintojo šeimoje. Pavyzdžiui, šeima globoja vaiką, kuris negyvena su savo biologiniais tėvais. Tokiu atveju ši šeima gali įsivaikinti tokį vaiką.

Civilinis kodeksas numato, kad įsivaikinti galima tik ne jaunesnius kaip trijų mėnesių nepilnamečius vaikus. Be to, įvaikintą vaiką leidžiama tik įtėvio (įmotės) sutuoktiniui. Įvaikinti išskiriant seseris ir brolius leidžiama tik išimtinais atvejais, kai ne galima užtikrinti seserų ir brolių gyvenimo kartu dėl jų sveikatos arba kai dėl įvairių aplinkybių seserys ir broliai jau buvo išskirti ir nėra galimybių užtikrinti jų gyvenimo kartu.

Civiliniame kodekse numatytos ir tam tikros sąlygos įvaikintojams. Įvaikintojais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių asmenys iki penkiasdešimt metų, tinkamai pasirengę įvaikinti. Išimtiniais atvejais teismas gali leisti įvaikinti ir vyresnio amžiaus asmenims. Toks atvejis gali
būti, kai tik vienam iš sutuoktinių yra daugiau nei penkiasdešimt metų.

Teisę įvaikinti turi tik sutuoktiniai. Civilinio kodekso 3.210str. 4d. numato ir išimtį, kai įvaikinti leidžiama nesusituokusiam asmeniui ar vienam iš sutuoktinių. Tačiau nesusituokę asmenys to paties vaiko įvaikinti negalės.Įvaikintojai negali būti asmenys, teismo pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais. Taip pat, asmenys, kuriems yra ar buvo apribota tėvų valdžia, buvę vaiko globėjai (rūpintojai), jei globa buvo panaikinta dėl jų kaltės taip pat negali būti įvaikintojai.

Kaip ir vaikams, kurie gali būti įvaikinti, tai ir įtėviams numatyta sąlyga, kad jie turi būti įtraukti į asmenų, norinčių įsivaikinti vaiką, apskaitą, kurią tvarko valstybinė įvaikinimo institucija.

Jeigu ta patį vaiką nori įsivaikinti keli įvaikintojai, tai atsižvelgiant į vaiko interesus, pirmenybė teikiama sekančiai: giminaičiams, sutuoktiniams, asmenims, įvaikinantiems seseris ir broliu kartu, Lietuvos Respublikos piliečiams, asmenims, įvaikinantiems savo sutuoktinio vaikus ir įvaikius, asmenims, kurių šeimoje auklėjamas ir išlaikomas vaikas, kurį norima įvaikinti. Jei įvaikinti vaiką pareiškia norą keli tos pačios eilės asmenys, įsivaikina tas, kuris pirmas įtrauktas į apskaitą įvaikinti.

Civilinio kodekso 3.211str. numato amžiaus cenzą tarp įvaikio ir įvaikintojo. Taigi, amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko turi būti ne mažesnis kaip aštuoniolika metų. Teismo sprendimu šis amžiaus skirtumas gali būti sumažintas iki penkiolikos metų.

2. Biologinių tėvų teisės

Įvaikinant vaiką, įstatymas apsaugo ir biologinių tėvų teises. Taip pat nustato tam tikras pasekmes atisakiusiems savo vaikų tėvams. Įvaikinimui būtinas vaiko biologinių tėvų rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jei įvaikinamo vaiko tėvai yra nepilnamečiai ar neveiksnūs, reikalingas jų tėvų arba globėjų (rūpintojų) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jei įvaikinamas vaikas turi įstatymų nustatyta tvarka paskirtą globėją (rūpintoją) (išskyrus valstybinę globos instituciją), būtinas globėjo (rūpintojo) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Tėvai sutikimą įvaikinti vaiką konkrečiam įvaikintojui gali duoti tik tuo atveju, jei jis yra giminaitis. Nutarties, patvirtinančios sutikimą įvaikinti, įsiteisėjusį nuorašą teismas per tris darbo dienas išsiunčia valstybinei įvaikinimo institucijai.

Civilinis kodeksas numato ir sutikimo įvaikinti vaiką atšaukimą. Toks atvejis galimas, jei dėl įvaikinimo nėra priimtas teismo sprendimas. Pareiškimą dėl sutikimo įvaikinti vaiką atšaukimo tėvai turi įteikti valstybinei įvaikinimo institucijai. Jei vaikas įvaikintas, valstybinė įvaikinimo institucija apie tai praneša tėvams, neatskleisdama įvaikintojų. Prašymą įteikus iki dienos, kurią turi būti nagrinėjamas teisme prašymas dėl įvaikinimo, valstybinė įvaikinimo institucija praneša teismui, nagrinėjančiam šį prašymą, apie sutikimo atšaukimą ir pasiunčia sutikimo atšaukimo pareiškimą nagrinėti tą sutikimą patvirtinusiam teismui. Prašymo dėl įvaikinimo nagrinėjimas sustabdomas, kol bus išspręstas sutikimo atšaukimo klausimas.

Teismas nepatvirtina sutikimo įvaikinti atšaukimo, jei nuo tėvų valdžios apribojimo yra praėję vieneri metai ir tėvų valdžios apribojimas nepanaikintas arba jeigu nustato, jog tėvai duotą sutikimą atšaukia tik siekdami materialinės naudos.

LR CK 3.214 str. numato sąlygą, kai įvaikinamo vaiko tėvų sutikimas nereikalingas. Įvaikinamo vaiko tėvų sutikimo nereikalaujama, jeigu tėvai yra nežinomi ar mirę, jeigu tėvams neterminuotai apribota tėvų valdžia arba jeigu tėvai pripažinti neveiksniais arba paskelbti mirusiais.

3. Įvaikinamo vaiko ir įvaikintojų teisės bei pareigos

Kad apsaugoti įvaikinamojo vaiko ir įvaikintojų teises, Civiliniame kodekse yra reglamentuojamos normos, nustatančios pastarųjų teises ir pareigas. Įstatymas išskiria vaikų, kurie jau yra sulaukę tam tikro amžiaus, nuomonės išreiškimą prieš suteikiant vaikui kitus tėvus. Kai įvaikinamas dešimties metų sulaukęs vaikas, būtinas jo rašytinis sutikimas. Sutikimą vaikas duoda teismui, be šio sutikimo įvaikinti negalima. Kai įvaikinamas dešimties metų nesulaukęs vaikas, jei jis sugeba išreikšti savo nuomonę, turi būti išklausytas teisme, ir teismas, priimdamas sprendimą, turi atsižvelgti į vaiko norą, jei jis neprieštarauja jo paties interesams.

Valstybinės įvaikinimo institucijos atestuoti socialiniai darbuotojai išsiaiškina, ar būsimiems įtėviams nėra jokių kliūčių įvaikinti, ištiria jų gyvenimo sąlygas, būdą, surenka informaciją apie sveikatos būklę ir pateikia išvadą dėl būsimųjų įvaikintojų pasirengimo įvaikinti. Medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai, sąrašą patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1569 žodžiai iš 3120 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.