Vaikų ir jaunimo nusikalstamumo prevencijos nacionalinė programa
5 (100%) 1 vote

Vaikų ir jaunimo nusikalstamumo prevencijos nacionalinė programa

112131

Viena aktyviausių visuomenės grupių – jaunimas, jautriai reaguojantis į įvairius sociokultūrinius, ekonominius ir politinius pokyčius, vykstančius visuomenėje. Jauno žmogaus socializacija, vykstanti šeimoje, mokykloje bei aplinkoje, kurioje jis praleidžia nemažai laiko, įtakoja jo elgesį bei vertybines orientacijas, o taip pat delinkventišką elgesį.

Jaunimo nusikaltimai didelį nerimą kelia visos Europos gyventojams, taip pat ir Lietuvos. Pastebėta, kad vaikų ir jaunimo nusikalstamumas tolydžiai didėja visame pasaulyje – tiek Rytų, tiek Vidurio, tiek Vakarų Europoje ir kitose ekonomiškai išsivysčiusiose pasaulio šalyse ( ypač JAV).Tokį nusikalstamumo kilimą galima aiškinti šalių industrijos plėtra ir tos plėtros daromu šalutiniu poveikiu: socialinė atskirtis, tam tikrų gyventojų sluoksnių socialinės problemos, susvetimėjimas, narkotikai, vartojimo visuomenės formavimas, bedarbystė, vaikų prostitucija ir t. t.

Pastarąjį dešimtmetį gyvenimo tempai yra žymiai greitesni, nei anksčiau. Pavyzdžiui, Lietuvoje aštuntame šio šimtmečio dešimtmetyje nusikaltimų skaičius buvo pakankamai stabilus. 1986 m. prasidėjo nepilnamečių ir bendrojo nusikalstamumo augimas visoje šalyje. Pastarajame dešimtmetyje nepilnamečių įvykdomų nusikaltimų padidėjo 2,1 karto. 1997 m. tai sudarė 16,3 % visų išaiškintų nusikaltimų. Sunkių kriminalinių nusikaltimų, padarytų nepilnamečių, skaičius aštuonerių metų laikotarpyje išaugo 3 kartus. To priežastimi iš dalies gali būti tai, kad dabar išgyvenamas periodas, mokslinėje literatūroje, vadinamas pereinamuoju, arba transformacijos laikotarpiu. Jame dėl neigiamų politinių ir socialinių procesų keičiasi ir visuomenės vertybinės orientacijos, o jaunimas tam ypač jautrus.Ši visuomenės grupė sunkiai atsispiria pagundai savo poreikius ir visuomenės reikalavimus įgyvendinti neteisėtu būdu. Galima teigti, kad jaunuolis atsiduria tam tikrame įtampos lauke, kuomet visuomenėje egzistuojančios vertybės susiduria su nepilnamečio nesugebėjimu ar nepajėgumu jas užsitikrinti. Kuomet siekiai ir poreikiai yra didesni nei galimybės, atsiranda pavojus, jog, ieškodamas išeities, jaunas žmogus sulaužys įstatymą. Yra daug pavyzdžių, vienas iš jų būtų: sudėtinga šalies ekonominė situacija, bedarbystė vis labiau apriboja legalius turto siekimo būdus. Pagal atlikta tyrimą Lietuvos įkalinimo įstaigose, matosi, kad kuo jaunesnis nuteistasis, tuo jo pirmas nusikaltimas buvo sąlygotas materialinių veiksnių .Pagal tyrimą, vyresnio amžiaus asmenys nusikaltimus dažniau įvykdo dėl neatsargumo , atsitiktinumo, draugų įtakos. Galima daryti prielaidą, kad jaunimas savo sėkmės šaltiniu laiko materialinę gėrovę. Realizuojant savo susikurtą gyvenimo viziją atsirandantys sunkumai bandomi spręsti įstatymų pažeidinėjimais.

Dažniausi yra turtiniai nusikaltimai (vagystės); jie bendrame išaiškintų nepilnamečių padarytų nusikaltimų skaičiuje 1999 m. sudarė 72%, smurtinių nusikaltimų – apie 12 – 17%.

Vaikų (14-17m.) padaryti nusikaltimai 1993-2001m.

Metai 1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001

Iš viso nusikaltimų 2506 2702 3555 4297 4433 4551 5348 5278 4977

Iš jų: nužudymai 2 7 11 14 22 30 28 27 23

Išprievartavimai 40 26 22 29 28 33 29 16 21

Chuliganizmas 164 100 146 137 216 389 432 420 350

Vagystės 1689 1963 2702 3330 3157 3455 3736 3539 3383

Ypač skaudi (ne tiek savo apimtimi, kiek pobūdžiu) ir sunkiai įvertinama problema yra vaikų ir jaunimo daromi nusikaltimai, susiję su narkotikais. Vien per metus (nuo 2000 iki 2001m. )vaikų padarytų šių nusikaltimų skaičius šoktelėjo nuo 9 iki 18 (absoliučiais skaičiais). Kaip rodo kitų Europos šalių patirtis, Lietuvoje šių nusikaltimų ateityje turėtų gerokai padaugėti.

Vis dėl to neretai tendencingai pateikiama (ypač žiniasklaidoje) vaikų ir jaunimo nusikalstamumo problema neturėtų klaidinti. Situaciją analizuoti ir spręsti kylančias problemas yra būtina, tačiau vaikų ir jaunimo nusikalstamumo situacija Lietuvoje nėra dramatiška, t.y. negalima teigti, kad realiais nusikaltėliais tampa labai daug vaikų. Nors registruotas vaikų nusikalstamumas ir didėja, 1998m. 65- iems asmenims nuo 14 iki 17 m. teko vienas šios amžiaus grupės nusikaltęs asmuo.

Labai svarbu suvokti ir tinkamai įvertinti nusikalstamumą įtakojančius faktorius. Vienas – jų vaikų ir jaunimo neužimtumas. Pagal policijos darbuotojus, būtent minėtas faktorius padidina galimybę nusikalsti net 20 kartų. Dauguma į policijos įstaigas pakliūvančių vaikų nedirba ir nesimoko, gyvena nepilnoje šeimoje, tėvų išsilavinimas yra žemas, nemaža dalis net vasarą neturi kur praleisti laisvalaikio. Nepilnamečių užimtumo problemą bandoma spręsti organizuojant vasaros stovyklas, gatvės krepšinio turnyrus, savaitgalinius užsiėmimus.

Pagal JTO( Jungtinių Tautų Organizacijos) taisykles, numatančiose minimalius standartus nepilnamečių atžvilgiu vykdomam teisingumui, teigia, kad: “Valstybė visų pirma turi siekti sudaryti sąlygas, užtikrinančias jaunimui turiningą gyvenimą visuomenėje, kuri tuo gyvenimo periodu, kai jaunuoliai ypač linkę į neteisingą elgesį, būtų palanki jų asmeninio vystymosi ir išsilavinimo įgijimo procesui, maksimaliai laisvam nuo galimybių daryti nusikaltimus ir teisės pažeidimus”. Danijoje per
pastaruosius metus pavyko sumažinti jaunimo nusikalstamumą. Danai to pasiekė socialinėmis priemonėmis – sudarė sąlygas jaunimui realizuoti ir išreikšti save socialiai nekenksmingais būdais.

Šiais laikais vyrauja nuomonė, kad tik socialinėmis priemonėmis, o ne griežtomis bausmėmis galima mažinti jaunimo nusikalstamumą. Efektyviausia nusikaltimų prevencija – tinkama socialinė politika. Atsižvelgiant į tai, turi būti sukurta nauja baudžiamojo poveikio priemonių ir bausmių nepilnamečių nusikalstamumo koncepcija; juos reikia ne tiek bausti, kiek auklėti, ugdyti jų atsakingumą už savo poelgius, plėtoti jų teisinį švietimą. Taip pat turi būti humanizuotos nepilnamečiams teisės pažeidėjams taikomos poveikio priemonės, mažinant jų represinį pobūdį ir didinant resocializacijos ir adaptacijos visuomenėje galimybes. Reikia stengtis vengti vyraujančio “ kovos” ir “atpildo”už padarytą nusikaltimą principo vaikymosi.Toks principas nėra efektyvus, o jo taikymas nepilnamečiams yra labai žalingas tolimesniam jų gyvenimui ir asmenybės formavimuisi.

Visuomenėje turėtų formuotis nuomonė, jog ji yra atsakinga už kiekvieną savo narį ir negali atsiriboti, izoliuotis nuo nusikaltusiųjų, uždarydama juos į kalėjimus, nes dalis kaltės dėl to , kaip žmogus toje visuomenėje elgiasi, tenka ir jai. Formuoti visuomenės nuomonę, kad bausmes reikia švelninti, labiau galėtų padėti žiniasklaidos priemonės. Būtina sistemingai teisiškai šviesti visuomenę.

Akivaizdu, kad vien tik griežtomis baudomis, izoliacija visų problemų neišspręsi. Be to, vis garsiau šnekama apie visuomenę, kurioje kiekvienas žmogus gali laisvai kilti socialinio statuso laiptais. Taigi jaunimui turėtų būti nubrėžiama “starto linija, pateikiamos veiksmų realizavimo alternatyvos, visų pirma – švietimo ir užimtumo srityse, kad jaunam žmogui būtų įdomu ir prasminga stengtis bei siekti savo tikslo teisėtu būdu.

Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos nacionalinė programa susideda iš įvairių programų, vykdomų atskirų institucijų. Viena tokių programų – Jaunimo nusikalstamumo prevencijos programa. Ją įgyvendina Kauno Jaunimo mokykla drauge su kitomis tokio tipo Lietuvos mokyklomis. Jų veikla grindžiama Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vyriausybės, Švietimo ir mokslo ministerijos nutarimais, Vaikų teisių konvencija, mokyklų koncepcijomis ir nuostatomis.

Remiantis 1997m. kovo mėn. 6d. Vyriausybės nutarimu Nr. 197, programos skirstomos į šalies ir regionines ( kelių apskričių), tačiau visų jų tikslai yra tie patys:

– Sudaryti sąlygas vaikų ir paauglių fiziniam, dvasiniam, protiniam, doroviniam, socialiniam ir kultūriniam ugdymuisi;

– Skatinti vaikų ir paauglių mokymosi motyvaciją;

– Šalinti ir neutralizuoti neigiamą socialinės aplinkos įtaką vaiko asmenybei, organizuoti rizikos grupės vaikų ( ypač benamių, valkataujančių ir elgetaujančių) socialinę globą ir rūpybą, skiriant ypatingą dėmesį jų pedagoginei priežiūrai ir užimtumui;

– padėti vaikams atgauti savigarbą, pasitikėjimą savimi ir suaugusiais.

I. A Programa grąžina motyvaciją ir suteikia privalomą pagrindinį išsilavinimą adekvačių asmenų paslaugų forma – įvairiomis konsultacijomis moksleiviams bei jų šeimoms visais jiems rūpimais klausimais, apimančiais ne tik ugdymą ( saviugdą).Tokiu būdu sudaromos sąlygos pasirinkti tolesnį mokymosi kelią grįžtant į bendrojo lavinimo mokyklas, stojant į gimnazijas, profesines mokyklas ar kolegijas.

Programa yra gera tuo atžvilgiu, kad ji į mokyklos suolą sugrąžina paauglius ir jaunuolius, kurie dėl tam tikrų priežasčių iškrinta iš švietimo sistemos. Taip pat ji pagerina vaikų teisių bei interesų apsaugą, mažina nusikalstamumo lygį šalyje, sukuria veiksmingą vaikų teisių apsaugos ir jų nusikalstamumo prevencijos sistemą, kuri reguliuoja neigiamą socialinės aplinkos įtaką, įvairaus lygio kriminogeninius procesus ir reiškinius, sąlygojančius vaiko teisių pažeidimus ir vaiko asmenybės deformacijos apraiškas.

B Programa skiriama konkrečiai:

– 12 – 16 metų jaunuoliams

– nemotyvuotiems

– kilusiems iš asocialių šeimų ar visiškai jų atstumtiems,

– linkusiems į delinkventišką elgesį.

Į Kauno Jaunimo mokyklą priimami jaunuoliai iš Kauno aplinkinių rajonų.

C Programos finansavimas vykdomas Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka:

<…>

2. Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos nacionalinės programos vykdymo komisijai atrinkus šalies programas, Švietimo ir mokslo ministerija, kiekvienais metais patvirtinus biudžetą, parengia šalies ir regioninių programų sąmatą, kurią tvirtina Švietimo ir mokslo ministras.

3. Pagal <…> parengtą sąmatą sudaromos sutartys su šalies programų vykdytojais bei apskričių viršininkų administracijomis dėl programų vykdymo.

4. Regioninėms programoms skirtas lėšas Švietimo ir mokslo ministerija pavedimu perveda apskričių viršininkams administruoti.

<…>

7. Vykdant programas ir sudarant sąmatas, reikia numatyti išlaidas darbo užmokesčiams, įnašams socialiniam draudimui, mitybai ( pagal nustatytas normas ) ir kt. išlaidoms. Kitose išlaidose numatoma:

7.1. kiek lėšų reikia mažavertėms priemonėms ir reikmenims (popieriui, kanceliarinėms prekėms, įvairioms ūkinės paskirties
medikamentams, kt.) įsigyti;

7.2. kiek lėšų reikia organizacinėms išlaidoms ( patalpų ir mokymo priemonių nuomai, transporto, pašto ir ryšių paslaugoms, kt.).

8. Programoms skirtos lėšos negali būti naudojamos:

8.1. ūkiniam inventoriui ir baldams, transporto ir ryšio priemonėms, kompiuterių, medicininės įrangos inventoriui, priemonėms ar įrangai, kainuojančiai daugiau kaip 500lt. Ir tarnaujančiai ilgiau nei vienerius metus, įsigyti;

8.2. patalpų remontui ir rekonstrukcijai.

Kauno Jaunimo mokyklą išlaiko jos steigėjas – Kauno miesto savivaldybė. Pagal mokyklos nuostatus, KJM – juridinis asmuo, turintis sąskaitą banke ir antspaudą. Ją privalo išlaikyti steigėjas ir jo finansavimas turi užtikrinti normalias mokyklos darbo sąlygas.

Taigi finansavimas vykdomas valstybės: iš biudžeto ji skiria lėšų Švietimo ir mokslo ministerijai, ši jas paskirsto miestų ir rajonų savivaldybėms, pastarosios – mokykloms. Galutinis fondų paskirstymas atliekamas remiantis pačios mokyklos poreikiais.

Tačiau Kauno Jaunimo mokyklos finansavimo šaltiniai gali būti nebiudžetinės lėšos: formuojamos iš mokyklos gamybinės veiklos, teikiamų mokamų paslaugų, paslaugų ir inventoriaus nuomos ( Vyriausybės nustatyta tvarka ), juridinių ir fizinių asmenų įnašų.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1643 žodžiai iš 3246 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.