Vaikų ir jaunimo savižudybių socialinės priežastys
5 (100%) 1 vote

Vaikų ir jaunimo savižudybių socialinės priežastys

11213141

TURINYS

Įvadas ……………………………………………………………………………… 2 psl.

Socialinių faktorių įtaka jaunų žmonių savižudybėms …………… 2 psl.

Savižudybės įvairiais amžiaus tarpsniais …………………………….. 5 psl.

Savižudybės būdai ……………………………………………………………. 8 psl.

Savižudybės procesas ……………………………………………………….. 10 psl.

Savižudiško elgesio pamėgdžiojimo mechanizmai ……………….. 11 psl.

Verterio efektas ……………………………………………………………….. 11 psl.

Žiniasklaida …………………………………………………………………….. 13 psl.

Savižudybių prevencijos prasmė ir uždaviniai ……………………… 15 psl.

Išvados …………………………………………………………………………… 16 psl.

Literatūra ……………………………………………………………………….. 17 psl.

ĮVADAS

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad savižudybė arba mėginimas nusižudyti yra akivaizdus, aiškus, į akis krintantis įvykis, kurį pastebėti ir užfiksuoti tikrai nėra sunku. Tačiau iš tikrųjų įvairiose šalyse pateikiami savižudybių duomenys kelia nemažai abejonių ir keblumų. Pasirodo, toli gražu nėra paprasta teisingai užfiksuoti visas įvykstančias savižudybes.

Pirmoji mokslinė savižudybių teorija, išdėstyta pranzūzų sociologo Emil’o Durkheimo 1897 m. išleistame veikale “Savižudybė”, labiausiai atkreipė dėmesį į soacialinių faktorių įtaką savižudybėms. Durkheimas teigė, kad savižudybių negalima paaiškinti vien individualiomis priežastimis. Negalima ignoruoti visuomenės sąlygų ir žmonių santykių, kai kalbama apie jauno žmogaus elgesį. Visuomenė nėra vien dalių suma, ji turi savo kolektyvinę sąmonę, savotišką grupinį protą.(S.Taylor, 1994).

SOCIALINIŲ FAKTORIŲ ĮTAKA JAUNŲ ŽMONIŲ SAVIŽUDYBĖMS

Kiekviena visuomenė turi tam tikrą polinkį į savižudybes, tam tikrą savižudžių rodiklį. Jis yra labai svarbus tos visuomenės moralinės sveikatos atspindys. Šiandien socialiniuose moksluose dažniau naudojamas terminas gyvenimo kokybė. Savižudžių rodiklis laikomas šalies gyvenimo kokybės išraiška. Iš jo galima spręsti apie bendrą šalies socialinę, ekonominę ir politinę situaciją, psichinės sveikatos pagalbos efektyvumą ir sveikatos apsaugos sistemos reabilitacinį pajėgumą, žmonių psichosomainę sveikatą ir atsparumą stresui.

Durkheimas teigė, kad savižudybes visų pirma nulemia socialinės priežastys. Prielaidos savižudybei atsirandančios tada, kai sutrikdoma žmonių socialinė integracija – harmonija tarp individo ir jo socialinių sąlygų ( Durkheimas tai vadina moralinėmis sąlygomis), kai suyra optimalūs socialiniai ir emociniai ryšiai, siejantys žmogų su kitais, su bendruomene. Savižudybių skaičius visuomenėje yra atvirkščiai proporcingas tos visuomenės integracijos laipsniui. Tai pagrindinis Durkheimo teorijos teiginys. Mes apsaugoti nuo savižudybės tik tiek, kiek esame socializuoti.

Visuomenėje veikia du pagrindiniai procesai – socialinė integracija, t.y. jaunų žmonių įsitraukimas į visuomenę, ir socialinė reguliacija, t. y. visuomenės gyvenimą reguliuojančių , reglamentuojančių normų visuma. Jei sutrinka šių procesų pusiausvyra, sustiprėja suicidigeninės tendencijos visuomenėje, padaugėja savižudybių.

Durkheimas aprašė keturis savižudybių tipus: egoistines, altruistines, anomines ir fatalistines savižudybes ( 1 pav.).


1 pav. Savižudybių tipai pagal E. Durkheimą.

Egoistinės savižudybės – įvyksta dėl socialinės integracijos susilpnėjimo, dėl irstančių asmeninių ryšių visuomenėje. Jaunas žmogus gali gyventi tik susijęs su kitais, tik jausdamasis kam nors priklausąs , reikalingas. Jei silpnėja socialinė integracija, žmogus nebepriklauso bendruomenei, socialinėms grupėms, jis lieka vienas. Apima prislėgta, apatiška būsena, nulemta perdėtos individualizacijos. Vienas žymiausių egzistencinės psichologijos kūrėjų Viktoras Franklis tai vadina egzistenciniu vakuumu: nutrūksta jauno žmogaus ryšiai su tradicijomis, su bendruomene, jis jaučiasi gyvenąs tik sau, kyla tuštumos ir gyvenimo beprasmybės pojūtis, vedantis į neviltį, depresiją ir savižudybę.

Durkheimas tokią savižudybę vadina egoistine dėl to, kad savanoriška mirtis čia tampa bendros pareigos išdavyste. Tačiau “egoizmo pozicija prieštarauja žmogaus prigimčiai, todėl ji negali ilgai gyvuoti “.

Bendruomenė saugo jauną žmogų nuo savižudybės. Juo bendruomenė tvirčiau susijusi, juo didesnį saugumą žmogui ji teikia. Savarbiausios bendruomenės yra trys: religinė bendruomenė, šeima, politinė visuomenė.

Didžiausia jauno žmogaus apsauga yra šeima. Juo ji darnesnė, juo geriau atlieka šią funkciją.

Altruistinės savižudybės gali įvykti dėl priešingų tendencijų – dėl per stiprios socialinės integracijos. Jaunas žmogus turi paklusti bendruomenės papročiams, normoms, tradicijoms. Anot Durkheimo , altruistines savižudybes lemia žiauri moralė, nepripažįstanti nieko, kas svarbu atskiram individui, o
egoistines – rafinuota etika, taip aukštai iškelianti žmogaus asmenybę, kad ji jau nebegali niekam paklusti.

Anominės savižudybės panašios į egoistines. Jų priežastis – susilpnėjusi socialinė reguliacija. Kai visuomenę ar socialinę grupę ištinka krizė, dezorganizacija, kai nusistovėjusi normų hierarchija griūna, o naujos tradicijos dar neįsigalėjusios, tada ir atsiranda prielaidos anominėms savižudybėms. Durkheimas išskiria įvairaus lygio anomiją: visos visuomenės, ištinkančią socialinių perversmų, ekonominių krizių metu, ir mažesnės socialinės grupės, pavyzdžiui, šeimos, anomiją. Ekonominės krizės sukelia daug savižudybių dėl moralinių priežasčių, nes jos sumažina socialinę integraciją. Ir šiandien daugiausia savižudybių įvyksta ne vargingiausiuose kraštuose: nors ir kęsdami materialinius nepriteklius, žmonės ten dažnai palaiko gana artimus emocinius, giminystės, bendruomenės ryšius.

Apie fatalistines savižudybes Durkheimas rašė mažiausiai. Atrodo, kad šis savižudybės tipas tiesiog pridėtas prie schemos užbaigtumo. Tokia savižudybė, anot Durkheimo, įvyksta, kai jaunas žmogus nebeturi jokios pasirinkimo laisvės.

Kaip matome , Durkheimo teorijoje aptariami svarbiausi socialiniai procesai, sudarantys prielaidas savižudybei, tačiau nieko nekalbama apie žmoguje vykstančius vidinius procesus, neparodoma, kaip socialinės tendencijos kiekvienu individualiu atveju atveda jauną žmogų į savižudybę.

Durkheimo teorija pabrėžia harmoniją tarp individualumo ir socialumo. Psichologinis postūmis savižudybei atsiranda arba iš individualumo represijos, arba iš tokios situacijos, kai individas ignoruoja bendruomenę arba bendruomenė suyra.

Ir modernioje visuomenėje socialinės integracijos stoka ar suirimas nulemia kai kurių labiau pažeidžiamų žmonių savižudybes. Kiekvienas jaunas žmogus siekia jaustis vertingas ir reikalingas. Didžiausias savižudybės pavojus kyla, kai nepatenkinamas nė vienas jų – vaikas ar paauglys nesijaučia nei vertinamas, nei reikalingas. Labai daug sociologinių, epidemiologinių, psichologinių ir psichiatrinių tyrimų patvirtina, kad šeimyninė padėtis, santykiai su draugais ir giminėmis, dalyvavimas visuomeninėse organizacijose ir pan. turi ryšį su mirtingumu. Socialinė dezintegracija ir anomija, šėimos stabilumo stoka lemiamai įtakoja savižudybių skaičių jaunimo tarpe.

Neviltį išgyvenantiems jauniems žmonėms visada labai svarbi aplinkinių parama. Pastaruoju metu itin daug tyrimų parodė didžiulę vadinamojo socialinio palaikymo reikšmę įvairių ligų atveju. Deja, kartais savižudiškiems jaunuoliams tokią paramą būna sunku priimti. “Kai toks nekontroliuojamas stresas gresia užplūsti individą, galingiausias prevencinis faktorius yra galimybė susilaukti socialinės draugų ir šeimos paramos. Tačiau, kai savižudiški jausmai yra pernelyg stiprūs, net nuoširdžiausią paramą savižudiški individai ignoruoja, nes dėl apėmusios nevilties jie pesimistiškai žiūri į tai, kad jiems kas nors galėtų padėti “ (M. Williams, 1997 ).

SAVIŽUDYBĖS ĮVAIRIAIS AMŽIAUS TARPSNIAIS

Lietuvoje kasmet nusižudo daugiau kaip 1000 žmonių . Per pastaruosius kelerius metus savižudybių skaičius Lietuvoje taip smarkiai padidėjo, kad liko jau labai nedaug šalių pasaulyje, kurios mus pralenktų šiuo atžvilgiu.

Pastaruoju metu Lietuvoje kasmet nusižudo 30 – 40 jaunuolių ir merginų nuo 15 iki 19 metų. Be to , kasmet nusižudo ir 5 – 7 , 10-14 metų vaikai. Vaikinų nusižudo 2-3 kartus daugiau nei merginų.

Duomenys apie savižudžių amžių Lietuvoje ilgą laiką buvo labai pragmatiški. Tik nuo 1932 m. randame duomenų atskirai apie viakinų ir merginų savižudybių skaičių, tačiau tik absoliučiais dydžiais, nenurodant santykio su atititinkamo amžiaus ir lyties gyventojų skaičiumi.

1932-1937 m. dažnesnės būdavo 15-29 metų jaunų žmonių savižudybės. Sovietiniais metais žudėsi vis vyresni.

Palyginti su kitų šalių duomenimis, Lietuvoje savižudybių rodikliai labai aukšti net ir tų amžiaus grupių, kuriuose savižudybių mažiausiai . (2 pav.)

2 pav. Savižudybės Lietuvoje 1989 – 1998 m. pagal amžiaus tarpsnius.

15-19 metų jaunuolių savižudybių rodiklis – 18 nusižudžiusių šimtui tūkstančių – yra žemiausias iš visų amžiaus tarpsnių. Bet iš tikrųjų jis labai didelis net lyginant su tomis šalimis, kurios pirmauja pagal jaunų žmonių savižudybių skaičių ( pavyzdžiui, Australija, Norvegija, Naujoji Zelandija; 3 pav.) ir aktyviai tyrinėja šią problemą bei imasi energingų savižudybių prevencijos priemonių valstybiniu mąstu.

3 pav. 15-19 metų jaunuolių savižudybių rodikliai kai kuriose pasaulio šalyse

( PSO duomenys).

Įvairūs tyrimai rodo, kad 10-17 % paauglių jau yra bandę žudytis. Per pastaruosius penkerius metus 10 – 14 metų amžiaus vaikų savižudybių Lietuvoje padaugėjo 43 %, o 15 – 19 metų – 25%. Dabar Lietuva pagal vaikų ir jaunuolių (10-19 m) savižudybių skaičių pirmauja pasaulyje.

Pažiūrėkime, kaip kito skirtingų jaunuolių amžiaus tarpsnių savižudybių rodikliai per pastaruosiuis septynerius metus. ( 4 pav.)

4 pav. Savižudybių rodiklių pokytis % 1989 – 1996 metais įvairiais amžiaus tarpsniais.

Nepaparastai
jaunų, 20 – 24 metų, vaikinų savižudybių – net 180.6%. Tokios savižudybių gausėjimo tendencijos atspindi pastarųjų metų socialinių procesų ypatumus – daug jaunimo susiviliojo iliuzija, jog išsilavinimas ir profesija šiais laikais nebeturės vertės, yra kitų galimybių greitai ir smarkiai praturtėti, ir ėmėsi labai rizikingų avantiūrų, kuriose paskui patys skaudžiai nukentėjo. Kai kurie jų nusižudė.

Kaip ir suaugusiųjų, jaunų žmonių Lietuvos rajonuose ir kaimuose nusižudo 2 – 3 kartus daugiau nei didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Šis faktas turėtų kelti visų mūsų didelį susirūpinimą, nes išsivysčiusiose šalyse paprastai būna atvirkščiai: kaip ir įvairių kitų bėdų, savižudybių taip pat daugiau didžiuosiuose miestuose, o kaimo žmonių gyvenimas dažniausiai yra ramesnis.

5 pav. Įvairaus amžiaus jaunuolių savižudybės kaime ir mieste.

SAVIŽUDYBĖS BŪDAI

Dažniausiai pasirenkami savižudybės būdai įvairiose šalyse skiriasi.

Lietuvoje kiekvienias metais didžiausias procentas nusižudančiųjų pasikaria.

Pasikarimas yra dažniausias savižudybės būdas ir Vokietijoje, Vengrijoje, Estijoje. Kai kuriose Šiaurės šalyse, pavyzdžiui, Norvegijoje trečdalis savižudybių įvykdoma šaunamuoju ginklu. Tačiau ne visiems paaugliams tai pasiekiamas būdas. Nusinuodijimo atvejais skirtingose šalyse vartojamos ir skirtingos toksinės medžiagos. Ypatingai daug paauglių nusižudo išgerdami didžiulę dozę vaistų. Ypač sunku nustatyti savižudybę, kai nuodijamasi alkoholio ir vaistų mišiniu. Mirtis, ištinkanti perdozavus narkotikus, taip pat dažnai yra savižudybė, bet tai tiksliai nustatyti labai sunku. Kai kurie tyrimai rodo, kad net iki 70% mirčių dėl heroino perdozavimo vertintos kaip savižudybės. Lietuvoje tie atvejai, kai jaunas žmogus randamas garaže miręs nuo apsinuodijimo išmetamosiomis dujomis, miręs namuose nuo apdegimo, apsinuodijęs smalkėmis, dažniausiai priskiriami nelaimingiems atsitikimams, bet tai neretai būna savižudybės.

Kai kurios autoavarijos, ypač tos, kuriose nukenčia tik vienas automobilis ir žūsta tik jo vairuotojas, taip pat dažnai yra savižudybės, bet tai įrodyti be galo sunku, – kaip ir tais atvejais, kai žmogus mėgina nusižudyti sumaišydamas alkoholį ir vaistus, o paskui žūsta autoavarijoje.

Ilgą laiką buvo manoma, kad vaikai iki 10 metų nesižudo, nes jie dar iš vis neturi adekvataus supratimo apie mirtį. Tačiau pastaruoju metu pasirodo darbų, liudijančių , kad net maži vaikai kartais mėgina žudytis, bet tie mėginimai arba neteisingai vertinami, arba slepiami.

SAVIŽUDYBĖS PROCESAS

Savižudybių procesas vyksta keliais etapais.

Minčių, idėjų stadijoje jaunuolis tik pagalvoja apie savižudybę, nori užsimiršti, pabėgti nuo rūpesčių ir skausmo. Daugeliui jaunų žmonių bent kartą gyvenime ateina tokia mintis. Tačiau savižudybė neplanuojama, norima nebūti, numirti, bet nusižudyti atrodo neįmanoma.

Ketinimas. Jaunas žmogus ne tik trokšta mirti, bet ir pradeda siekti mirties. Jis norėtų rasti ir kitų būdų, kurie sumažintų jo kančias, bet negali, nes yra per jaunas, savižudybė pradeda atrodyti vienintelė išeitis. Grėsmė gyvybei čia jau daug didesnė. Pradedama galvoti apie nusižudymo būdus, apmąstomos konkrečios detalės. Šios dvi savižudybės fazės gali tęstis nuo kelerių savaičių iki kelerių metų.

Trečioji fazė trumpa. Veiksmas. Tai paskutinis savižudybės etapas. Jis prasideda apsisprendimu, jaunuoliui nutarus, kad mirtis jam geriausia išeitis. Tada gali pagerėti jo nuotaika, nes jis pasijunta tarsi išsilaisvinęs. Šiame etape stebimi atsisveikinimo gestai – dovanų, laiškų grąžinimas, ypatingos atsisveikinimo frazės. Konkretus savižudybės veiksmas įvykdomas jau greitai.

Šių savižudybių tendencijų vyksmas nėra negrįžtamas: ne kiekvienas galvojantis apie savižudybę ketina tai daryti, ne kiekvienas ketinantis mėgina nusižudyti ir ne kiekvienas, kuris mėginęs žudytis miršta. Savižudybės procesą bet kuriuo momentu galima sustabdyti ir vidiniais , ir išoriniais veiksniais. Aplinkiniai gali padėti, laiku ir teisingai įvertinę gresiančio pavojaus ženklus. Taigi, besižudančio jauno žmogaus būsena ypatinga – jam būdinga neviltis, bejėgiškumas, susiaurėjimas, desperacija.

Visų savižudybių ypatumas – didžiulė ambivalencija, t. y. sąmoningas ar nesąmoningas svyravimas tarp prieštaringų tendencijų – noro gyventi, sulaukti pagalbos, dėmesio bei palengvėjimo ir sykiu nenoro gyventi, nebūti. Noras mirti, autoagresija, noras nužudyti save.

Agresija kitų atžvilgiu, noras nubausti, atkeršyti. Tie kiti pirmiausia artimi žmonės, taip pat gali būti ir pasaulis apskritai, likimas ir pan.

Pagalbos šauksmas. Savižudybė tampa komunikacijos priemone – tai nevilties, bejėgiškumo šauksmas, noras, kad situacija pasikeistų, siekimas atkreipti kitų dėmesį. Dažnai tokie būna paauglių mėginimai nusižudyti : jie nori paveikti juos ignoruojančius, konfliktuojančius ar besiskiriančius tėvus.

Pabėgimas. Tai noras ramybės, bėgimas nuo sunkumų. Dažnai tai vyksta jau presuicidinėse fantazijose.

M. Williamsas ( 1997 ) lygina jauno žmogaus būseną su žvėrelio, pakliuvusio į spastus, situacija. Savižudybė – tai bėgimas nuo nepakeliamo skausmo, siekimas ištrūkti iš
spąstų. O tuos spąstus jaunam žmogui spendžia ir sunki situacija, ir jo mąstymas bei atmintis.

Didesnę kai kurių žmonių savižudybės riziką lemia ir asmenybės brandumo bei atsparumo laipsnis, ir vaiko socialinė bei šeimyninė situacija, ir krizę sukėlusių įvykių sudėtingumas bei kiti faktoriai. Savižudybės riziką labai padidina:

· Ankstesni mėginimai nusižudyti. Jau minėtoje Europos paradistų studijoje nustatyta, kad beveik pusė tiriamų besižudžiusių pacientų tai darė jau ne pirmą kartą;

· Psichikos sutrikimai, ypač klinikinė depresija, nepasitikėjimas savimi;

· Piktnaudžiaviams narkotikais labai sustiprina savižudiškas tendencijas;

· Sukrėtimas šeimoje: mirtis, skyrybos, rimti konfliktai;

· Artimųjų savižudybės;

· Nepalankios vaikystės psichologinės sąlygos: nesirūpinantys, nemylintys, dažnai mušantys tėvai, taip pat tėvų alkoholizmas, psichinės ligos, savižudybės.

Savižudybės grėsmė ypač padidėja, kai susideda keli rizikos faktoriai.

Abejingas požiūris į savižudybių prevenciją neskatina imtis jokių priemonių, mažinančių savižudybes lemiančius faktorius ir suicidinę riziką visuomenėje. 1990 m. Lietuvoje nusižudė 26 jaunuoliai nuo 15 iki 19 metų – nemaža vidurinės mokyklos klasė. Nuo 1994 m. kasmet nusižudo jau po dvi klases: 1994 m. – 51 jaunuolis, 1995 m – 50, 1996 m –47.

Bet negirdėti, kad kam nors tai keltų didelių rūpesčių ar rimtais tyrimais būtų mėginama nustatyti, kokios šių savižudybių priežastys ir kokių reikėtų imtis prevencijos priemonių. Žinoma, tokiems tyrimams tinkamiausias psichologijos autopsijos (pomirtinio socialinės – psichologijos biografijos atkūrimo ) metodas yra labai sudėtingas, reikalauja aukštos profesionalų kvalifikacijos, betgi ir kalbame apie labai svarbų dalyką – žmonių gyvybes.

SAVIŽUDIŠKO ELGESIO PAMĖGDŽIOJIMO MECHANIZMAI

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2527 žodžiai iš 5051 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.