Vaikų ir nepilnamečių nusikalstamumas
5 (100%) 1 vote

Vaikų ir nepilnamečių nusikalstamumas

11213141

Įžanga

Darbo objektas:

Nepilnamečių vaikų nusikalstamumas.

Darbo tikslas:

Vaikų nusikalstamos elgsenos formavimosi ypatumai.

Uždaviniai:

1. Išanalizuoti pagrindines priežastis įtakojančias nepilnamečių vaikų nusikalstamą veiklą.

2. Išanalizuoti nusikalstančių vaikų amžiaus kitimą.

3. Apžvelgi statistinius rodiklius.

Darbo atlikimo metodai:

1. Išanalizuoti įvairių autorių nuomones.

2. Statistikos analizė.

3. Apklausa.

Nepilnamečių nusikaltimai – svarbi visuomenės problema. Tokių nusikaltimų skaičius yra išaugęs, apie tai daug kalbama ir rašoma. Tačiau diskusijose dažniausiai akcentuojamas tik pats faktas ir jo mastai, pamirštant, kad yra ir kita pusė – šį reiškinį lemiantys veiksniai. Nors šiai temai Lietuvoje kol kas dar nėra skiriama pakankamai dėmesio, tačiau, norint suprasti jaunimo padaromus nusikaltimus, būtina žinoti nepilnamečių nusikaltimus lemiančius veiksnius.

Vaikų ir nepilnamečių jaunuolių nusikalstamumas opi problema, ir turbūt ne tik Lietuvoje, bet ir daug toliau pažengusiose užsienio valstybėse. Kodėl vaikai daro nusikaltimus? Kodėl jie skriaudžia už save silpnesnius ar jaunesnius vaikus, tyčiojasi vieni iš kitų, nesutaria su tėvais, bėga iš namų? Mane tiesiog sukrėtė neseniai nuskambėjęs įvykis, kaip kažkuriame Lietuvos kaime gyvenantis vaikas padegė savo katę. Galbūt ir ankščiau nutikdavo panašių dalykų, tik apie tai buvo vengiama viešai kalbėti. Bet dabar, kur be pasisuksi, vis girdi: ten kažką pavogė, ten kažką sumušė, o dar kitur nužudė. Ir skaudžiausia , kad tai daro vaikai.

Jauno žmogaus socializacija, vykstanti šeimoje, mokykloje bei aplinkoje, kurioje jis praleidžia nemažai laiko, įtakoja jo elgesį bei vertybines orientacijas, o taip pat ir nusikaltėlišką elgesį.

Šiame darbe bus aptariami statistiniai duomenys apie nepilnamečių įvykdomus nusikaltimus, veiksniai įtakojantys nepilnamečių nusikaltimus, bei pagrindinės vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos programos kryptys.

“- O kas, jūsų manymu, blogiau: numirėliai ar vaikai? – paklausiau aš.

-Vaikai, ko gero, blogiau, jie dažniau mums trukdo. O numirėliai vis dėlto nesibrauna į mūsų gyvenimą – pasakė Sakerdonas Michailovičius.”

“Senė”, D. Charmsas1. Statistika

Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis:

2003 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 802,3 tūkst. vaikų, t.y. 23,2 procento visų gyventojų.

2002 m. 14–17 metų amžiaus nepilnamečiai padarė 5,2 tūkst. nusikaltimų, tai apie 14,7 procentų visų išaiškintų nusikaltimų. Apie du trečdalius nusikaltimų – vagystės. Teismai 2002 m. nuteisė 2,6 tūkst. nepilnamečių, tai šiek tiek (2%) mažiau nei 2001 m. Atidėjus bausmės vykdymą, 62 procentai teistų vaikų liko laisvėje.

Iš tiesų nepilnamečių padarytų nusikaltimų vis daugėja. Apie 60% kriminalinių nusikaltimų padaro 14 – 24 metų asmenys, o 14 – 15 % – nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų.

Daugėja nepilnamečių padarytų tyčinių nužudymų, sunkių kūno sužalojimų, plėšimų, vagysčių. Vis daugiau nepilnamečių padaro pakartotinus nusikaltimus. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad vis dažniau visuomenei pavojingas veikas padaro vaikai iki 10 metų!

• 2001 m bendras nepilnamečių nusikalstamumas nežymiai sumažėjo.

• Nepilnamečių padaryti sunkūs nusikaltimai sudarė daugiau nei ketvirtadalį visų šalyje padarytų sunkių nusikaltimų.

• Kasmet didėja apsvaigusių nuo narkotikų vaikų padarytų nusikaltimų skaičius.

• Sistemingai daugėja vaikų padarytų pakartotinių nusikaltimų.

• Nežymiai sumažėjo nepilnamečių padarytų nusikaltimų viešose vietose.

• Penktadaliu sumažėjo neblaivių nepilnamečių padarytų nusikaltimų.

• Nežymiai sumažėjo vaikų grupinių nusikaltimų skaičius, tačiau vis daugiau nusikaltimų vaikai padaro kartu su suaugusiais.

• Kasmet vis dažniau nusikalsta moksleiviai, o taip pat vaikai iki 10 metų amžiaus, kurie nėra baudžiamosios atsakomybės subjektai.

Tokie liūdni statistikos duomenys verčia susimąstyti, ką, mes suaugusieji, darome ne taip? Kodėl vaikai auga pikti, kodėl tarp jaunimo taip paplitęs smurtas? Ar neklystame manydami, kad vaikai su smurtu susiduria tik televizijos ekranuose? Ir kodėl gi televizijos programos su smurto scenomis mūsų vaikams tokios įdomios?2. Pagrindiniai veiksniai darantys įtaką vaikų nusikalstamai veiklai.

Šiame skyriuje mėginsiu paanalizuoti pagrindines priežastis, kodėl vaikai padaro nusikaltimus, kas lemia jų poelgius ir kur viso šito pradžia.

2.1. Šeima

Daugelis sociologų, su kurių darbais man teko susipažinti, ragina šio reiškinio šaknų pradėti ieškoti nuo šeimos. Tai kokioje šeimoje vaikas auga, kokia aplinka ir žmonės jį supa, formuoja jo psichiką. Juk dažnai pastebime agresiją kylančią tarp broliukų ir sesučių, jie atima vieni iš kitų žaislus, pavydi tėvų meilės. Brolių ir seserų santykiai gali būti smurto priežastis vėliau bendraujant. Ypač neigiamas pasekmes turi vaiko mušimas. Tai tarsi perduoda žinią augančiai ir besiformuojančiai asmenybei, kad dideliam ir stipriam mušti mažesnius ir silpnesnius už save yra normalu.

Sociologės Marijos Sniečkutės teigimu: „Vaikų elgesys daugiausiai priklauso nuo socializacijos proceso sėkmės. Socializacija – tai procesas,
kurio metu individai išmoksta ir internalizuoja tam tikros kultūros tinkamus požiūrius, vertybes, įsitikinimus ir elgesio būdus. Šis procesas vyksta visą gyvenimą. Individą veikia iš esmės visi veiksniai, tačiau sociologai labiau linkę akcentuoti tik tam tikrus socializacijos institutus, turinčius ypač didelę reikšmę individo formavimuisi – tai šeima, mokykla, žiniasklaida, draugai.“

Pasak sociologės nė vienas gimęs vaikas negali būti pavadintas nusikaltėliu. Juo tampama ir šeima yra pirmasis institutas, galintis paskatinti kriminalines elgesio užuomazgas.

Buvo atlikta nemažai tyrimų, siekiančių nustatyti, kokie yra šeimos veiksniai, skatinantys nepilnamečius nusikalsti.

Siūlomos įvairios šeimų, iš kurių yra kilę nepilnamečiai nusikaltėliai, tipologijos. Viena siūlomų tipologijų:

1. Tipinė tradicinė šeima; vaikai dažniausiai nusikalsta atsitiktinai, dėl aplinkos, t.y. draugų, kitų suaugusiųjų neigiamos įtakos (10-15 %).

2. Šeima su tam tikra struktūrine ar kitokio pobūdžio (dažniausiai kultūrine) deformacija; kurioje kriminogeninė grėsmė vaikams yra pusantro karto didesnė negu tipinėje šeimoje (60 %).

3. Šeima, kuriai būdinga visiška struktūrinė ir moralinė deformacija. Jose yra didelė kriminogeninė rizika vaikams. Šio tipo šeimų Lietuvoje daugėja.

Sociologės M. Sniečkutės teigimu didžiausią įtaką turi veiksniai, galintys įtakoti nepilnamečių nusikalstamumą: nepilnos šeimos, nusikalstamumas šeimose, smurtas prieš vaikus, dirbančių motinų problema.

Didžiulę įtaka vaiko psichikos formavimuisi turi šeimos stabilumas. Šeimos iširimas, ar vieno iš tėvų mirtis gali turėti įtakos nepilnamečių nusikalstamumui. Pagal užsienio mokslininkų tyrimus 30% berniukų ir 50% mergaičių , buvo kilę iš iširusių šeimų. Šį reiškinį mokslininkai aiškina kontrolės trūkumu.

Viena iš akivaizdžiausių sąlygų, nulemiančių vaikų polinkį nusikalsti – kitų šeimos narių kriminalinis elgesys. Ryšys tarp nusikaltėlių tėvų ir jų vaikų aiškinam tuo, kad tokiose šeimose vaikai auga skurdžiau, dėl tėvų bedarbystės, ar mažo užmokesčio. „Nusikaltėlių tėvų elgesys daro blogą įtaką vaikams. Dažniausiai tėvai tiesiogiai neskatina savo vaikų nusikalsti, tačiau jų požiūris, vertybinė orientacija turi įtakos vaiko pasaulėžiūros susidarymui.“

Taip pat vienas iš neigiamų veiksnių – smurtas prieš vaikus. Smurtaujantys prieš vaikus tėvai skatina vaikus elgtis taip pat su silpnesniais už save. Smurtauti dažniausiai linkę tėvai piktnaudžiaujantys alkoholiu, žemo išsilavinimo, bedarbiai. Tokias išvadas pateikė sociologė M. Sniečkutė atlikusi apklausą mokyklose. Tyrimas parodė, kad beveik pusė vaikų buvo gąsdinami, jog bus nubausti fizinėmis bausmėmis ar patyrė suaugusiųjų šeimos narių įvairų fizinį smurtą.

Analizuojat sociologo Vaidoto Motiejūno požiūrį į šeimos įtaką vaiko nusikalstamai elgsenai pastebima, kad šeimos įtaka vaikui didžiausia pirmaisiais jo gyvenimo metais, po to ši įtaka silpnėja, tačiau tai, ką vaikas patyrė šeimoje, ko ten išmoko, ko buvo iš jo tikimasi, turi didelę reikšmę jo elgesiui. „Prie nusikalstamo elgesio modelio gali atvesti šeimoje vykstantys procesai: grubumas, žiaurumas, piktnaudžiavimas alkoholiu, auklėjimo klaidos, blogos materialinės sąlygos ir pan. Kartais net pati šeima gali įtraukti vaiką į nusikalstamą veiklą. Prie padidėjusios rizikos asmenų grupės priskiriami ir vaikai iš struktūriškai nedarnių šeimų. Kalbant apie materialinę šeimos padėtį, galima pasakyti, kad nepilnamečiai iš sunkios ekonominės padėties, vos galinčių pragyventi šeimų turi mažiau galimybių patenkinti savo poreikius legaliu būdu, nes pinigų ir taip trūksta, o atsilikti nuo bendraamžių nesinori.“

Pasak sociologo, kai tėvai neskiria vaikui pakankamo dėmesio, jis jo ieško iš šalies. Pradeda ieškoti į save panašių draugų.

Specialistų grupės atlikusios tyrimą, vadovas Vaidas Kalpokas teigia, kad tyrimas parodė, jog smurtą šeimose patiriantys vaikai kur kas dažniau patys naudoja fizinę jėgą santykiuose su bendraamžiais: kas ketvirtas yra mušęs ar spardęs kitą moksleivį, grasinęs, užkabinėjęs arba kur nors uždaręs.

Taigi, trumpai apžvelgus kelių sociologų nuomones, apie šeimos įtaką vaikų nusikalstamumui galima daryti išvadas, kad ši įtaka tikrai didelė, bet toli gražu ne vienintelė.

2. 2. Mokykla

Kitas nepaprastai svarbus vaiko dorovinio auklėjimo veiksnys yra mokykla, kur toli gražu ne viskas daroma ugdant dorą būsimą pilietį.

Anot Kauno Savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjo A.Bagdono, kai kuriose mokyklose jau dabar kiekvieną į nusikaltimus linkusį moksleivį stebi mokytojas, kuris kiekvieną mėnesį privalo pateikti ataskaitą, kaip keičiasi vaiko elgesys.

“Jei vaiku negali pasirūpinti šeima, tai turi padaryti mokykla. Moksleivius iš nedarnių šeimų reikės ypatingai stebėti”, – teigė A.Bagdonas.

Deja mokyklose vaikai labai dažnai patiria smurtą. O mokyklose patyrę smurtą vaikai taip pat dažniau patys imasi agresijos. „ Smurto paplitimas mokyklose labai skiriasi priklausomai nuo jų tipo: jaunimo ir bendrosiose mokyklose fizinė jėga naudojama kur kas dažniau (15,2 – 15,6 proc.) negu vidurinėse mokyklose ar gimnazijose (3,4 – 7,5
proc.) „

Vos ne kasdien šalies dienraščiuose rasi parnešimų apie mokinių padarytus nusikaltimus tiesiog mokyklose, mokytojų ir mokinių akivaizdoje.

„Ketvirtadienį į ligoninę pateko ir „Vyturio“ vidurinės mokyklos šeštokas. Jam nosies kaulą sulaužė bendraklasis. Vaikas gydomas ligoninėje.

Tą pačią dieną į ligoninę pateko dar vienas moksleivis. Sendvario vidurinės dešimtokui nosį sugurino taip pat bendraklasis. Ir šiam vaikinui lūžo nosies kaulas, jis taip pat gydomas ligoninėje.

Rugsėjo 30-ąją po pietų į Vaikų ligoninę atėjo penkiolikmetė P.Mašioto vidurinės mokyklos moksleivė. Mergaitė skundėsi skausmu kryžkaulyje. Medikai apžiūrėjo paauglę, patarė jai, kaip gydyti sumušimą, ir išleido namo. Paauglė pasakojo, kad ją po pamokų sumušė keturios buvusios bendraklasės. „

Vaikų ligoninės traumatologijos punkto vedėjas Kazimieras Rimdžius teigė pastebėjęs, kad vaikai iš tiesų darosi vis agresyvesni, o keršydami skriaudikams, į savo konfliktus įpainioja ir draugus.

Sociologo Vaidoto Motiejūno teigimu: Mokykla – tai antras nepilnamečio socializacijos agentas. Tačiau pasitaiko atvejų, kad ir mokykla gali lemti, kad nepilnametis pakryps į nusikalstamą kelią. Tokio elgesio tikimybė padidėja, kai tiek mokykla, tiek ir šeima nesugeba suteikti nepilnamečiams žinių, įgūdžių, nesuformuoja įsitikinimų, kurie pakreiptų vaiką visuomenei priimtina kryptimi. Mokykloje svarbus yra ir jos darbo organizavimas, mokytojų požiūris į mokinius (ypač į nepažangius). Jei mokinys patiria pažeminimą, pedagogų priekaištus, jis ir pats save gali pradėti blogiau vertinti. Maža to, gali susiformuoti priešiškumas mokyklai ir jos aplinkai, antivisuomeniško elgesio pakraipos. Problema iškyla ir tada, kai mokinys yra pašalinamas iš mokyklos už nusižengimus, ir jis paprasčiausiai neturi kur dėtis.

Visiškai pritariu gerb. V Motiejūno nuomonei, kad problematiška ir tai, kad ne visi turi galimybę įgyti aukštesnį išsilavinimą, o visuomenėje pastaruoju metu vis labiau vertinamas mokslas. Gali kilti konfliktas tarp to, kas yra vertinama visuomenės ir realių galimybių tam pasiekti. Todėl pripažinimo gali būti bandoma siekti kitais – neteisėtais – būdais.

Su šia nuomone sutinka ir sociologė Lina Navickaitė. „Pastarųjų metų patirtis rodo, jog vis daugiau jaunų žmonių bando įsigyti aukštąjį ar aukštesnįjį išsimokslinimą. Kasmet didėja norinčiųjų tapti studentais skaičius. Lietuvoje veikia jau penkiolika aukštųjų mokyklų. Tačiau tuo pačiu vis dažniau kalbama (ir daroma), jog mokslas (ypač gimnazijose, licėjuose, aukštosiose mokyklose) turi būti mokamas. Akivaizdu jog greitai susidarys tam tikra grupė, kurioje atsiras jauni žmonės, nepatekę į norimą aukštesniąją ar aukštąją mokyklas. Be to, galima tvirtinti, jog iš anksto šioje grupėje dalį sudaro maždaug 30 tūkst. jaunuolių, kurie šiuo metu nelanko vidurinių mokyklų.“ Galima daryti išvadas, jog vis aukštesnis mokslo vertinimas visuomenėje skatins vidine asmens įtampą tarp poreikio siekti visuomeninio pripažinimo ir realių galimybių. Taigi gali atsitikti taip, kad mokslo prestižo augimas skatins nusivylimą tų, kurie neturi galimybių įsigyti aukštąjį ar aukštesnįjį išsimokslinimą, bei didins jų norą užsiimti pavojinga ir priešinga teisei veika.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2089 žodžiai iš 4164 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.