Vaikų ir paauglių savižudybės
5 (100%) 1 vote

Vaikų ir paauglių savižudybės

112131

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS

SOCIALINĖS POLITIKOS FAKULTETAS

PSICHOLOGIJOS KATEDRA

Ignė Lavrukėnaitė

Dieninės studijos, teisė ir muitinės veikla

III kursas 2grupė

VAIKŲ IR PAAUGLIŲ SAVIŽUDYBĖS

Psichologijos referatas

Tikrino: lekt. R. Vilkauskaitė Valickienė

VILNIUS

2007

Turinys

1. Įvadas………………………………………………………………………………………………………………………3

2. Vaikų ir paauglių savižudybių mastas………………………………………………………………………….4

3. Vaikų ir paauglių savižudybių priežastys

3.1. Socialiniai veiksniai, įtakojantys savižudybę……………………………………………………………..6

3.2. Psichologiniai veiksniai, įtakojantys savižudybę………………………………………………………..7

4. Savižudybių prevencijos būdai…………………………………………………………………………………..9

5. Išvados…………………………………………………………………………………………………………………..11

6. Literatūra……………………………………………………………………………………………………………….12

1. Įvadas

Savižudybė – ilgalaikis procesas, nulemtas labai daugelio dvasinių, psichologinių, socialinių, psichopatologinių veiksnių. Tai valingas, paties žmogaus atliktas gyvybei grėsmingas veiksmas, sukeliantis mirtį.

Yra daug teorijų, kuriomis mėginama paaiškinti, kodėl žmonės pasirenka mirtį, savižudybės dar gi klasifikuojamos ir grupuojamos pagal įvairius požymius. Tačiau visa tai yra tik teoriniai pasvarstymai, bandant paaiškinti tai, kas, ko gero, nepaaiškinama. Juk nepaklausi jau mirusio žmogaus, kodėl jis taip pasielgė. Todėl dažniausiai taip ir lieka nežinomas tas dvasinis skausmas, kurį žmogus nusinešė su savimi į Anapilį.

Bene labiausiai šiurpina vaikų savižudybės. Neramina ir tai, kad mirtį renkasi ne tik 14-18 metų paaugliai, bet ir mažamečiai, neretai dar net nesulaukę mokyklinio amžiaus. Kas gi gali nutikti tokio kraupaus, kad penkerių šešerių metų vaikas nori mirties?

Suaugusieji dažniausiai linkę manyti, kad vaikai nesižudo. Neretai jie mąsto stereotipiškai – vaikystė – laimingiausias žmogaus gyvenimo amžiaus tarpsnis, todėl sunku patikėti, kad vaikai gali taip kentėti, jog pasirenka mirtį.

Taigi šio darbo tikslas – panagrinėti vaikų ir paauglių savižudybes.

Uždaviniai:

1) Apžvelgti vaikų ir paauglių savižudybių mastą.

2) Išanalizuoti savižudybių socialines bei psichologines priežastis.

3) Pateikti savižudybių prevencijos būdus.

2.Vaikų ir paauglių savižudybių mastas

Paauglystė dažnai įvardijama kaip kritinis amžiaus tarpsnis, pažymėtas kraštutinumais, sumaištimi ir didelėmis ambicijomis. Kiekvienoje visuomenės raidos epochoje paauglystės laikotarpis suvokiamas skirtingai. Paskutiniame šimtmetyje paauglystė pradėta vertinti kaip atskiras gyvenimo etapas, kurio metu turėtų būti išsprendžiami specifiniai vystimosi uždaviniai (fizinis subrendimas, savo lytiškumo suvokimas, nepriklausomybės nuo savo šeimos įgijimas, žinių ir įgūdžių įgijimas ir pan.).Paauglystei charakteringas fizinių, intelektualinių, psichosocialinių jauno žmogaus galimybių augimas. Pokyčiai paauglystėje yra sąlygoti šių išaugusių galimybių ir socialinių lūkesčių sąveikos. Dėl individualių savybių, kultūrinių bei socialinių ypatumų, kiekvieno asmens paauglystė tampa nepakartojama. Psichosocialinis paauglio vystymasis sąlygiškai gali būti skirstomas į tris etapus:

– Ankstyvąją paauglystę (merginoms tarp 10-13 metų, vaikinams tarp 12 ir 14 metų) Ši fazė dažniausiai sutampa su brendimo pradžia.

– Viduriniąją paauglystę (merginoms apie 13-16 gyvenimo metus, vaikinams apie 14-17 metus).

– Vėlyvąją paauglystę, kuri prasideda 16-17 gyvenimo metais ir trunka iki 21-22 metų.

Visuomenėje vyrauja klaidinga nuomonė, kad savižudybė labai reta tarp jaunimo. Tačiau statistiniai duomenys rodo ką kita – savižudybė yra vyraujanti paauglių mirčių priežastis. Kasdien iš spaudos, radijo ir televizijos sužinome apie savo noru iš gyvenimo pasitraukusius žmones. Pirmuose dienraščių puslapiuose matome nuotraukas iš asmeninių albumų, vos ne kas antro politiko kalboje girdime, kad pagal savižudybių skaičių Lietuva pirmauja pasaulyje. Tokį problemų sprendimo kelią vis dažniau renkasi jauni. Atrodo, kad savižudybė ima integruotis į mūsų gyvenimą kaip natūrali išeitis.

Lietuvoje kasmet nusižudo apie 1700 žmonių, o net 17000 mėgina nusižudyti. Lietuvoje kasdien nusižudo apie 4-5 žmones.

Apie vaikų ir paauglių savižudybių šiandienos aktualumą, galime spręsti iš pateiktų duomenų – Lietuvoje kiekvienais metais iš gyvenimo pasitraukia apie 60 jaunuolių.

Vaikai iki penkerių metų amžiaus žudosi gana retai, o penkerių – dešimties metų amžiaus grupei tenka iki 2,5 % visų vaikų (iki 18m.) savižudybės mėginimų. Specialistai teigia, kad iki dešimties metų pasireiškia įgimti psichikos sutrikimai. Toks vaikas į bet kokį pašalinį dirgiklį reaguoja itin jautriai,
neapgalvodamas savo veiksmų ir impulsyviai, o mirtį pasirenka kaip atsaką į patirtą pažeminimą, kuris suaugusiesiems gali atrodyti menka smulkmena.

10- 19 metų amžiaus Lietuvos gyventojų grupėje savižudybės užima 2-3 vietą tarp mirties priežasčių. Vaikų savižudybės dažnai vertinamos kaip protestas – 80 proc. atvejų žudomasi dėl konfliktų šeimoje. Per pastaruosius 30 metų vaikų nuo 5 iki 14 metų amžiaus savižudybių padaugėjo 8 kartus. Dauguma vaikų mėginimų žudytis yra „nesėkmingi“. Vidutiniškai iš 100 bandymų 1 baigiasi mirtimi. Galbūt daugelis mėginusių žudytis vaikų bei paauglių net nenorėjo nusižudyti, o tik atkeipti aplinkinių dėmesį į save.

Savižudybių pavojus padidėja paauglystėje. Apklausos duomenys parodė, kad apie savižudybę pagalvojo net 29-60 proc. 14-21 metų apklaustųjų, ketino žudytis – 7,5-9 proc., o 7,5 proc. mėgino tai padaryti.

Statistikos departamento pateiktais duomenimis, 2005 m. nusižudė 13 vaikų nuo 12-17 metų, iš jų net 10 berniukų. Berniukų didesnį savižudybių skaičių galbūt lemia tai, kad jie renkasi žiauresnius bei efektyvesnius metodus nei mergaitės. Taip pat psichologai teigia, kad mergaitės dažniau renkasi „nesėkmingą“ savižudybę tiesiog norėdamos atkreipti dėmesį į savo prastą situaciją.

Vaikas mirtį įsivaizduoja visiškai kitaip nei suaugusieji. Jis nemano, kad mirtis yra tai, iš kur nebeįmanoma sugrįžti atgal, jis slapčia tikisi, kad mirtis turi pradžią ir pabaigą, o po jos viskas pasikeis į gerąją pusę. Mažamečiui mirtis tėra paskutinysis argumentas dialoge su jam svarbiausiais asmenimis.

Jauni žmonės linkę mėgdžioti gyvenime matomus ir žiniasklaidoje pateikiamus savižudiško elgesio pavyzdžius. Per pastaruosius metus labiausiai sustiprėjo paauglių savižudiški polinkiai, tuose Lietuvos regionuose, kuriuose įvyksta daugiausiai savižudybių. Lietuvos žiniasklaida savižudybes pateikia kaip romantiškus, herojiškus poelgius. Beveik ketvirtadalis studentų nurodė, kad savižudiško elgesio pavyzdžiai juos paveikė bei paskatino mintis apie savižudybę. Tačiau dar labiau šie pavyzdžiai paveikė jaunesnius paauglius (penkiolikmečius, trylikamečius).

Sa¬vi¬žu¬dy¬bių pa¬dau¬gė¬jo ir dėl to, kad gy¬ve¬ni¬mas ta¬po įtemp¬tas, per¬ne¬lyg spar¬tus ir su¬dė¬tin¬gas, su¬stip¬rė¬jo kon¬ku¬ren¬ci¬ja, pa¬dau¬gė¬jo smur¬to, o ry¬šiai tarp žmo¬nių la¬bai su¬sil¬pnė¬jo. Tė¬vai ir vai¬kai sve¬ti¬mė¬ja, žmo¬nėms trūks¬ta ati¬du¬mo vie¬nas ki¬tam, sa¬vi¬tar¬pio su¬pra¬ti¬mo, užuo¬jau¬tos. Sa¬vi¬žu¬džių pro¬ble¬mos bū¬na įvai¬rios, bet jų iš¬gy¬ve¬ni¬mai la¬bai pa¬na¬šūs.

3. Vaikų ir paauglių savižudybių priežastys

3.1. Socialiniai veiksniai, įtakojantys savižudybę

Savižudybė – sudėtinga problema, kuri net neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo.

Ją dažniausiai sukelia biologinių, genetinių, psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma.

Socializacija – visuomenės kultūros perteikimas vaikams procesas, siekiant formuoti kūdikio individualybę, paklūstančią tam tikroms kultūros tradicijoms ir socialinėms normoms. Šeima – pirmoji ir pati svarbiausia visuomeninė institucija vaiko socialinėje raidoje. Čia įgyjami pirmieji bendravimo, problemų sprendimo įgūdžiai, formuojasi savivaizdis, sugebėjimas prisitaikyti kintančioje aplinkoje. Žmogus tampa socialus, gyvendamas tarp žmonių, perimdamas žmogiškųjų santykių įvairovės patirtį, suvokia pats save, įgyja tapatumo ir išskirtinumo iš kitų jausmą.

Kai kuriose šeimose paauglystė – gan taikus metas, vaikai gerbia savo tėvus, nesvarbu, ar jie puikiai sugyvena tarpusavyje, ar yra išsiskyrę, turtingi ar nepasiturintys. Nustatyta, kad daugelis vaikų bei paauglių, nusižudžiusių ar bandžiusių žudytis, paprastai būna iš nepilnų šeimų arba jaučiasi šeimoje nereikalingi, nemylimi vieno ar abiejų tėvų.

Dažnai nemažai tėvų net nemėgina ieškoti su savo vaiku ar paaugliu bendros kalbos, manydami, kad nieko vis tiek nepakeis. Tėvams sunku ištverti savo vaikų paauglystę, kai jie turi savo nuomonę, bando ją apginti, abejoja autoritetais ir piktinasi veidmainyste.

Dažna savižudybių priežastimi tampa tėvų dėmesio stoka. Dau¬gė¬ja iš¬si¬sky¬ru¬sių šei¬mų, vie¬ni¬šų mo¬ti¬nų. Daž¬nai abu tė¬vai dir¬ba ir ma¬žai bū¬na su šei¬ma. Apie 90 proc. ap¬klaus¬tų vai¬kų tei¬gė, kad tė¬vai jų ne¬su¬pran¬ta, juos at¬stu¬mia ar ig¬no¬ruo¬ja, kai jie ieš¬ko tė¬vų pa¬ra¬mos bei užuo¬jau¬tos, jau¬čia¬si ne¬lai¬min¬gi. Šiais laikais tėvai dažnai išvyksta uždarbiauti į užsienį, palikdami vaikus svetimų globai. Tai yra didžiulė trauma vaikams. Grįžę tėvai randa vaiką, kuriam pasireiškia psichikos sutrikimai – nemiga, įvairios baimės, šlapimo nelaikymas. Kenčiančiam vaikui labiausiai rūpi tėvų nuomonė. Todėl jų abejingumas, žiaurus elgesys, emocinė prievarta ir fizinės bausmės skatina ieškoti išeities. Netinkamas tėvų elgesys skatina nepasitikėjimą išoriniu pasauliu bei užsisklendimą savyje. Vaikas turėtų būti auklėjamas taip, kad paklustų tėvų nustatytoms taisyklėms, tačiau jaustųsi esąs visateisis šeimos narys. Taigi, vaiko ir paauglio gyvenime labai svarbų vaidmenį atlieka
šeima.

Savižudybės tikimybę didina skurdas šeimoje ar asocialus jos gyvenimo būdas, girtavimas, prievarta ir smurtas. Šeimos nario savižudybė savotiškai pašalina mirties tabu, todėl tikėtina, kad panašiai pasielgti gali ir kiti tos šeimos nariai. Pažįstamų ar žinomų žmonių savižudybė taip pat gali paskatinti žudytis. Ne paslaptis, tokie atvejai dažnai su pasimėgavimu aprašomi spaudoje. Nekritiškam, nesubrendusiam protui tai – tarsi sektinas pavyzdys. Po nelaimingo atsitikimo ar po bendraamžio savižudybės rizika, kad paauglys gali mėginti nusižudyti, padidėja 6-7-iais procentais.

Sa¬vižudy¬bes ska¬ti¬na ir smur¬tas. Smur¬to vaiz¬dų itin gau¬su ži¬niask¬lai¬do¬je. Smur¬to ele¬men¬tai tam¬pa įpras¬ti jau¬ni¬mo el¬ge¬siui, dau¬gė¬ja aso¬cia¬lių ir an¬ti¬so¬cia¬lių smur¬ti¬nį el¬ge¬sį pro¬pa¬guo¬jan¬čių gru¬pių, plin¬ta smur¬tas šei¬mo¬je ir mo¬kyk¬lo¬je. Smur¬ti¬niai veiks¬mai ga¬li bū¬ti nu¬kreip¬ti tiek į gy¬vus ob¬jek¬tus, tiek į daik¬tus. Sa¬vi¬žu¬dy¬bės at¬ve¬ju smur¬tau¬ja¬ma prieš pa¬tį sa¬ve.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 1722 žodžiai iš 3222 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.