Vaikų savižudybės
5 (100%) 1 vote

Vaikų savižudybės

1 Turinys

1 TURINYS 2

2 ĮVADAS 3

2.1 TIKSLAS 3

2.2 UŽDAVINIAI 3

3 SAVIŽUDYBĖ 4

4 VAIKŲ SAVIŽUDYBĖS 7

4.1 VAIKŲ SAVIŽUDYBIŲ PRIEŽASTYS 8

4.2 POŽYMIAI 10

4.3 PAGALBA, PREVENCIJA 12

4.4 MITAI IR TIESOS APIE SAVIŽUDYBĘ 13

4.5 IŠGYVENUSIEJI ARTIMŲJŲ SAVIŽUDYBĘ 14

5 SAVIŽUDYBĖS IR ŽINIASKLAIDA 16

6 IŠVADOS 18

7 REKOMENDACIJOS 19

8 LITERATŪRA 20

2 Įvadas

Kadaise žmonės manė, kad vaikai – nerūpestingi linksmuoliai. Paaiškėjo, kad tai netiesa. Vaikai kenčia ne mažiau jautriai, nei suaugę. Ir bando žudytis bei nusižudo.. Bene labiausiai šiurpina vaikų savižudybės. Neramina ir tai, kad mirtį renkasi ne tik 14-18 metų paaugliai, bet ir mažamečiai, neretai dar net nesulaukę mokyklinio amžiaus. Kas gi gali nutikti tokio kraupaus, kad penkerių šešerių metų vaikas nori mirties? Bendroje statistikoje vaikams iki dešimties metų tenka palyginti nedidelis procentas savižudybių. Šiuo metu didelis dėmesys sutelktas į suaugusiųjų savižudybes, tačiau renkant madžiagą šiam darbui įsitikinau, kad savižudybių vaikų amžiuje problema taip pat nesuvaldomai auga. Nusprendžiau nagrinėti būtent šią temą, nes norėjau išsiaiškinti kokio masto ši problema Lietuvoje, kur glūdi vaikų suicidinio elgesio priežastys, ar vaikų savižudybes sukelia tie patys veiksniai kaip ir suaugusiųjų savižudybes? Ar įmanoma kaip nors tam užkirsti kelią? Kaip? Ar galima racionaliais argumentais sustabdyti žmogų/vaiką skubantį į mirtį? Šiuos ir daugybę kitų man rūpimų klausimų bandžiau atsakyti savo darbe.

2.1 Tikslas

1. Išsiaiškinti, kas tai yra savižudybė.

2. Išsiaiškinti, kodėl vaikai renkasi mirti ir kas juos skatina.

3. Išsiaiškinti kaip galima užkirsti kelią suicidiniam elgiasiui.

2.2 Uždaviniai

1. Išanalizuoti literatūrą.

2. Apibendrinti surinktą informaciją ir aprašyti.

3. Pateikti metodines rekomendacijas.

3 Savižudybė

Savižudybė (suicidas) – tai sąmoningas savo gyvenimo nutraukimas, t. y. mirtis, ištikusi dėl tyčinio savęs sužalojimo.

Savižudybė nėra naujas reiškinys. Nuo neatmenamų laikų žmonės nutraukdavo sau gyvybę, bandydami ar ketindami žudytis. Tai suicido problema yra sena kaip pasaulis.

Pats natūraliausias klausimas, kylantis kalbant ar galvojant apie savižudybę, yra „kodėl“? Kodėl žmonės nusižudo? Bet nors kiek rimčiau pradėjus į jį gilintis, tampa aišku, jog tai ir pats sunkiausias klausimas, į kurį beveik neįmanoma aiškiai atsakyti.

Savižudybė – sudėtingas ir įvairiapusis reiškinys. Jį vienokiu ar kitokiu laipsniu visada lemia biologiniai, kultūriniai, sociologiniai, tarpasmeniniai, loginiai, sąmoningi ir nesąmoningi, filosofiniai/egzistenciniai veiksniai. Įvairios teorijos, kurios mėgina paaiškinti savižudišką elgesį, dažniausiai orientuojasi į kurį vieną jo aspektą, nes pritaikyti teorinį modelį visam savižudybės daugiabriauniškumui labai sunku. Anot vieno žymiausių šiuolaikinės suicidologijos kūrėjų E. Shneidmano, tokios savižudybės teorijos, kuri paaiškintų savižudybės fenomeną taip, kad jis visiškai atitiktų šio savidestruktyvaus elgesio įvairumą ir sudėtingumą, sukurti neįmanoma.

Vilniaus universiteto Klinikinės ir socialinės psichologijos katedros docentė Danutė Gailienė apibendrinusi labai įvairius duomenis apie socialinius, psichologinius savižudiško elgesio aspektus Lietuvoje, teigė, kad siekiant paaiškinti savižudybės procesą būtina atsižvelgti į dviejų lygių priežasčių konsteliaciją – socialinio lygmens ir individo lygmens. Kiekviena savižudybė – tai neatsiejama abiejų šios grupės veiksnių vienovė. Savižudybė priklauso nuo visuomenės, kurioje individas gyvena, struktūros, integracijos ir bendrųjų nuostatų savižudybės atžvilgiu. Tuo pat metu savižudybė yra maksimaliai individualus poelgis.

E. Shneidman, penkiasdešimt profesinės veiklos metų skyrė savižudybių tyrimams ir psichoterapijai, tvirtina, kad beveik kiekvienos savižudybės priežastimi yra skausmas. Šį skausmo atmainą jis pavadino psichologiniu skausmu, jį kildindamas iš iškreiptų ar nepatenkintų psichologinių poreikių. Savižudybės esme jis laiko sielos dramą, kurią žmogus išgyvena.

Lenkų psichologė Zenomena Plužek skiria daug laiko ir jėgų moksliniam suicido tyrimui. Ji susistemino savižudybių motyvus, nagrinėdama įvairių tautybių kultūrų amžiaus ir socialinių sluoksnių žmones. Ir priėjo išvados, kad SAVIŽUDYBĖS:

I. TIKSLAS – problemos sprendimo būdas;

II. UŽDAVINYS – atimti iš savęs sąmonę (jos netekti), kad nereikėtų galvoti;

III. PROVOKUOJANTIS VEIKSNYS – nepakeliamas fizinis skausmas (sielvartas);

IV. STRESORIAI – frustruojantys psichiniai poreikiai (neviltį įvarantis negalėjimas įveikti sunkumus);

V. VIDINIS POŽIŪRIS – ambivalentiškumas gyvenimo atžvilgiu (prieštaringų emocinių būsenų dvilypumas);

VI. EMOCINĖ BŪSENA – bejėgiškumo ir beviltiškumo pajautimas;

VII. PAŽINTINĖ VEIKLA – susiaurėję interesai;

VIII. DARBINGUMAS – bėgimas nuo veiklos;

IX. BENDRAVIMAS – atsargus arba atviras pranešimas apie ketinimą nusižudyti.

Savižudybės esti trijų tipų:

Ų tikrasis suicidas, norintis atimti sau gyvybę. Šio tipo savižudžiai ryžtasi savižudybei egzistencinės krizės metu. Kartais sprendimas nutraukti gyvybę atsiranda iš karto tačiau neretai
tokia mintis vystosi ir stiprėja tolygiai tam, kaip griūva ikitolinė vertybių sistema.

Ų tariamasis suicidas, darant prielaidą, kad mirtis galima. Šiuo atveju žudomasi todėl, kad asmuo pasijuto nesaugus, nes staiga neteko labai didelės vertybės, tikslo, svarbiausiojo gyvenimo motyvo. Atsiranda bejėgiškumas ir beviltiškumas, ir žudomasi siekiant nuo jų pabėgti. Kartais tai būna reakcija į žmogų apėmusią visišką neviltį.

Ų suicidinis gestas (pseudosuicidas), kai žmogus mirties bijo ir neva žudydamasis ko nors siekia.

Vienas didžiausių sociologijos autoritetų Emilis Durkheimas išleido knygą „Savižudybė“, kurioje atskleidė ryšį tarp grupės sąlygų (socialinės integracijos, socialinio ryšio, autonomijos) bei savižudybės. Jis nustatė, jog savižudybė iš dalies priklauso nuo pačios grupės gyvenimo kokybės. E. Durkheimas teigia, jog savižudybė tampa priimtina silpnai integruotam į grupę asmeniui. Ji priimtina išeitis ir stipriai integruotiems grupės, kuri remia susinaikinimo tendencijas, asmenims. Autorius teigia, jog šis aktas tampa priimtina išeitimi individams, pasimetusiems dezorganizuotoje aplinkoje, nepateikiančioje aiškiai apibrėžtų reikšminių veiksmų ribų. Pirmuoju – silpnos integracijos atveju gali įvykti egoistinė savižudybė; antruoju – remiant grupei – galima altruistinė savižudybė; ir trečiuoju atveju – kuomet stinga aiškiai apibrėžtų, elgesį reguliuojančių “kelio ženklų” – įvyksta anominė savižudybė.

Tyrinėtojas Erwinas Ringelis teigia, jog savižudžio sindromas apima trijų pakopų procesą. Pirmiausia asmuo jaučia, kad vienintelis būdas išspręsti problemą yra savižudybė. Vėliau asmuo pradeda save kaltinti dėl situacijos. Pagaliau jis išgyvena savižudiškas fantazijas ir mintyse atlieka savižudybės aktą.

Savižudybė beveik visuomet susijusi su padidėjusia socialine izoliacija. Ją lemia ilga įvairių problemų grandinė. Tuomet įvyksta kažkas, kas lemia naujus sunkumus ar pagilina senąsias problemas. Asmuo negali išspręsti problemų, didėja jo socialinė izoliacija, pagaliau jis jaučiasi visiškai beviltiškai, o savižudybė tampa vieninteliu priimtinu būdu išsivaduoti iš sunkumų.

Dauguma autorių, kalbėdami apie savižudybę, ją traktuoja kaip socialinį procesą. Jai turi įtakos ir pavyzdys. Nesėkmingas bandymas nusižudyti dažnai lemia pakitusį kitų žmonių požiūrį į bandžiusį nusižudyti asmenį. Taigi savižudis gali bandyti žudytis, siekdamas atkreipti į save dėmesį, pakeisti kitų elgesį, užsitikrinti užuojautą ir panašiai. Beveik visuomet bandoma nusižudyti tuomet, kai netoliese esama žmonių.

Savižudybė – ilgalaikis procesas, nulemtas labai daugelio dvasinių, psichologinių, socialinių, psichopatologinių veiksnių. Tai valingas, paties žmogaus atliktas gyvybei grėsmingas veiksmas, sukeliantis mirtį.

4 Vaikų savižudybės

Žmogaus išėjimas iš šio pasaulio visada sujaudina jo draugus, artimuosius. Liūdesys netekties jausmas, širdgėla apgaubia kiekvieną laidotuvių procesiją kiekvieną naują kauburėlį kapinėse ir dar ilgai keliauja po pasaulį apraudojusiųjų velionį širdyse. Jei žmogus išeina iš gyvenimo savo valia, tai dar labiau pribloškia, priverčia artimą jam asmenį kankintis klausimu, kodėl jis taip padarė, ieškoti savo kaltės. Na, o jeigu taip pasielgia vaikas? Tokiu atveju abejingų neliks net tarp mažai jį pažinojusių.

Suaugusieji dažniausiai linkę manyti, kad vaikai nesižudo. Neretai jie mąsto stereotipiškai – vaikystė – laimingiausias žmogaus gyvenimo amžiaus tarpsnis, todėl sunku patikėti, kad vaikai gali kentėti, jog pasirenka mirtį. Tačiau liūdna statistika sako ką kita: kasmet Lietuvoje nusižudo apie 50 mokyklinio amžiaus vaikų. Dešimteriopai daugiau – bandžiusių nusižudyti. Savižudybė – viena dažniausių vaikų mirties priežasčių.

Norint laiku ir tinkamai padėti, svarbu susiformuoti realistišką požiūrį į šį reiškinį, įgauti svarbiausių žinių apie jo priežastis bei požymius, kuriuos pastebėjus reikėtų susirūpinti ar vaikas neturi ketinimų nusižudyti, ir pagalbos būdus.

Turime suprasti, kad savižudybė dažniausiai neįvyksta staiga, nors nusižudžiusiojo artimiesiems tai beveik visada būna netikėtas, šokiruojantis veiksmas. Nusprendęs nusižudyti vaikas patiria vis didesnį sielvartą, jo jausmai ir mintys susimaišo, jam atrodo, kad jis negali įveikti jį užgriuvusių sunkumų.

Savižudybės procesą sudaro trys etapai:

1. mintys apie savižudybę;

2. sprendimas nusižudyti;

3. bandymas nusižudyti (veiksmas).

Konkretus savižudybės veiksmas paprastai įvyksta per 48 valandas, tačiau kartais toks sprendimas gali būti ir labai greitai priimtas, ypač tai būdinga paaugliams, kurie linkę į impulsyvius veiksmus, todėl šiame amžiuje viskas gali įvykti daug greičiau.

Nusprendę iš gyvenimo pasitraukti, miesto ir kaimo vaikai renkasi skirtingus būdus. Kaime populiaresni „liaudiški“ metodai, mieste – dominuoja medikamentai. Neletalinį žudymosi būdą, pasirinkusius dažniau pavyksta išgelbėti. Baisu, kad mūsų visuomenėje savižudybė pamažu tampa „priimtinu ir teisingu“ problemų sprendimo būdu.

4.1 Vaikų savižudybių priežastys

Kokios priežastys verčia vaikus pasitraukti iš gyvenimo? Paprasto atsakymo į šį klausimą nėra. Įvairiose teorijose
akcentuojamos skirtingos priežastys. Vienose ieškoma biologinių ir genetinių šaknų, kitose – psichologinių, kai po patirtos stiprios, netikėtos traumos užsitęsia situacija, kurią vaikas vertina kaip neišsprendžiamą problemą ir kuri sukelia stiprų dvasinį skausmą.

Galima būtų nurodyti daugybę savižudybių priežasčių. Ministras J. Olekas net atkreipė dėmesį į vaikams rodomus animacinius filmus, kuriuose gana gausu įvairių smurto scenų.

Pasak O. Davidonienės, nors Lietuvoje ir nėra atlikta išsamių tyrimų kiekvienu konkrečiu atveju, galima nurodyti labai plačią priežasčių gamą. Ji pateikė tokius užsienio kolegų duomenis: „Labai išsamūs tyrimai buvo atlikti Australijoje ir Amerikoje. Šiose šalyse statistiškai labai patikimai buvo įrodyta, kad pirmiausia vaikams daro didelę įtaką kompiuteriniai žaidimai, kuriuose galima „gauti“ daug gyvybių. Taip formuojasi vaikų nuomonė, jog gyvybė nėra jokia absoliuti vertybė..“

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1714 žodžiai iš 5655 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.