Vaikų savižudybės
5 (100%) 1 vote

Vaikų savižudybės

1121314151

1 Turinys

1 TURINYS 2

2 ĮVADAS 3

2.1 TIKSLAS 3

2.2 UŽDAVINIAI 3

3 SAVIŽUDYBĖ 4

4 VAIKŲ SAVIŽUDYBĖS 7

4.1 VAIKŲ SAVIŽUDYBIŲ PRIEŽASTYS 8

4.2 POŽYMIAI 10

4.3 PAGALBA, PREVENCIJA 12

4.4 MITAI IR TIESOS APIE SAVIŽUDYBĘ 13

4.5 IŠGYVENUSIEJI ARTIMŲJŲ SAVIŽUDYBĘ 14

5 SAVIŽUDYBĖS IR ŽINIASKLAIDA 16

6 IŠVADOS 18

7 REKOMENDACIJOS 19

8 LITERATŪRA 20

2 Įvadas

Kadaise žmonės manė, kad vaikai – nerūpestingi linksmuoliai. Paaiškėjo, kad tai netiesa. Vaikai kenčia ne mažiau jautriai, nei suaugę. Ir bando žudytis bei nusižudo.. Bene labiausiai šiurpina vaikų savižudybės. Neramina ir tai, kad mirtį renkasi ne tik 14-18 metų paaugliai, bet ir mažamečiai, neretai dar net nesulaukę mokyklinio amžiaus. Kas gi gali nutikti tokio kraupaus, kad penkerių šešerių metų vaikas nori mirties? Bendroje statistikoje vaikams iki dešimties metų tenka palyginti nedidelis procentas savižudybių. Šiuo metu didelis dėmesys sutelktas į suaugusiųjų savižudybes, tačiau renkant madžiagą šiam darbui įsitikinau, kad savižudybių vaikų amžiuje problema taip pat nesuvaldomai auga. Nusprendžiau nagrinėti būtent šią temą, nes norėjau išsiaiškinti kokio masto ši problema Lietuvoje, kur glūdi vaikų suicidinio elgesio priežastys, ar vaikų savižudybes sukelia tie patys veiksniai kaip ir suaugusiųjų savižudybes? Ar įmanoma kaip nors tam užkirsti kelią? Kaip? Ar galima racionaliais argumentais sustabdyti žmogų/vaiką skubantį į mirtį? Šiuos ir daugybę kitų man rūpimų klausimų bandžiau atsakyti savo darbe.

2.1 Tikslas

1. Išsiaiškinti, kas tai yra savižudybė.

2. Išsiaiškinti, kodėl vaikai renkasi mirti ir kas juos skatina.

3. Išsiaiškinti kaip galima užkirsti kelią suicidiniam elgiasiui.

2.2 Uždaviniai

1. Išanalizuoti literatūrą.

2. Apibendrinti surinktą informaciją ir aprašyti.

3. Pateikti metodines rekomendacijas.

3 Savižudybė

Savižudybė (suicidas) – tai sąmoningas savo gyvenimo nutraukimas, t. y. mirtis, ištikusi dėl tyčinio savęs sužalojimo.

Savižudybė nėra naujas reiškinys. Nuo neatmenamų laikų žmonės nutraukdavo sau gyvybę, bandydami ar ketindami žudytis. Tai suicido problema yra sena kaip pasaulis.

Pats natūraliausias klausimas, kylantis kalbant ar galvojant apie savižudybę, yra „kodėl“? Kodėl žmonės nusižudo? Bet nors kiek rimčiau pradėjus į jį gilintis, tampa aišku, jog tai ir pats sunkiausias klausimas, į kurį beveik neįmanoma aiškiai atsakyti.

Savižudybė – sudėtingas ir įvairiapusis reiškinys. Jį vienokiu ar kitokiu laipsniu visada lemia biologiniai, kultūriniai, sociologiniai, tarpasmeniniai, loginiai, sąmoningi ir nesąmoningi, filosofiniai/egzistenciniai veiksniai. Įvairios teorijos, kurios mėgina paaiškinti savižudišką elgesį, dažniausiai orientuojasi į kurį vieną jo aspektą, nes pritaikyti teorinį modelį visam savižudybės daugiabriauniškumui labai sunku. Anot vieno žymiausių šiuolaikinės suicidologijos kūrėjų E. Shneidmano, tokios savižudybės teorijos, kuri paaiškintų savižudybės fenomeną taip, kad jis visiškai atitiktų šio savidestruktyvaus elgesio įvairumą ir sudėtingumą, sukurti neįmanoma.

Vilniaus universiteto Klinikinės ir socialinės psichologijos katedros docentė Danutė Gailienė apibendrinusi labai įvairius duomenis apie socialinius, psichologinius savižudiško elgesio aspektus Lietuvoje, teigė, kad siekiant paaiškinti savižudybės procesą būtina atsižvelgti į dviejų lygių priežasčių konsteliaciją – socialinio lygmens ir individo lygmens. Kiekviena savižudybė – tai neatsiejama abiejų šios grupės veiksnių vienovė. Savižudybė priklauso nuo visuomenės, kurioje individas gyvena, struktūros, integracijos ir bendrųjų nuostatų savižudybės atžvilgiu. Tuo pat metu savižudybė yra maksimaliai individualus poelgis.

E. Shneidman, penkiasdešimt profesinės veiklos metų skyrė savižudybių tyrimams ir psichoterapijai, tvirtina, kad beveik kiekvienos savižudybės priežastimi yra skausmas. Šį skausmo atmainą jis pavadino psichologiniu skausmu, jį kildindamas iš iškreiptų ar nepatenkintų psichologinių poreikių. Savižudybės esme jis laiko sielos dramą, kurią žmogus išgyvena.

Lenkų psichologė Zenomena Plužek skiria daug laiko ir jėgų moksliniam suicido tyrimui. Ji susistemino savižudybių motyvus, nagrinėdama įvairių tautybių kultūrų amžiaus ir socialinių sluoksnių žmones. Ir priėjo išvados, kad SAVIŽUDYBĖS:

I. TIKSLAS – problemos sprendimo būdas;

II. UŽDAVINYS – atimti iš savęs sąmonę (jos netekti), kad nereikėtų galvoti;

III. PROVOKUOJANTIS VEIKSNYS – nepakeliamas fizinis skausmas (sielvartas);

IV. STRESORIAI – frustruojantys psichiniai poreikiai (neviltį įvarantis negalėjimas įveikti sunkumus);

V. VIDINIS POŽIŪRIS – ambivalentiškumas gyvenimo atžvilgiu (prieštaringų emocinių būsenų dvilypumas);

VI. EMOCINĖ BŪSENA – bejėgiškumo ir beviltiškumo pajautimas;

VII. PAŽINTINĖ VEIKLA – susiaurėję interesai;

VIII. DARBINGUMAS – bėgimas nuo veiklos;

IX. BENDRAVIMAS – atsargus arba atviras pranešimas apie ketinimą nusižudyti.

Savižudybės esti trijų tipų:

Ų tikrasis suicidas, norintis atimti sau gyvybę. Šio tipo savižudžiai ryžtasi savižudybei egzistencinės krizės metu. Kartais sprendimas nutraukti gyvybę atsiranda iš karto tačiau neretai
tokia mintis vystosi ir stiprėja tolygiai tam, kaip griūva ikitolinė vertybių sistema.

Ų tariamasis suicidas, darant prielaidą, kad mirtis galima. Šiuo atveju žudomasi todėl, kad asmuo pasijuto nesaugus, nes staiga neteko labai didelės vertybės, tikslo, svarbiausiojo gyvenimo motyvo. Atsiranda bejėgiškumas ir beviltiškumas, ir žudomasi siekiant nuo jų pabėgti. Kartais tai būna reakcija į žmogų apėmusią visišką neviltį.

Ų suicidinis gestas (pseudosuicidas), kai žmogus mirties bijo ir neva žudydamasis ko nors siekia.

Vienas didžiausių sociologijos autoritetų Emilis Durkheimas išleido knygą „Savižudybė“, kurioje atskleidė ryšį tarp grupės sąlygų (socialinės integracijos, socialinio ryšio, autonomijos) bei savižudybės. Jis nustatė, jog savižudybė iš dalies priklauso nuo pačios grupės gyvenimo kokybės. E. Durkheimas teigia, jog savižudybė tampa priimtina silpnai integruotam į grupę asmeniui. Ji priimtina išeitis ir stipriai integruotiems grupės, kuri remia susinaikinimo tendencijas, asmenims. Autorius teigia, jog šis aktas tampa priimtina išeitimi individams, pasimetusiems dezorganizuotoje aplinkoje, nepateikiančioje aiškiai apibrėžtų reikšminių veiksmų ribų. Pirmuoju – silpnos integracijos atveju gali įvykti egoistinė savižudybė; antruoju – remiant grupei – galima altruistinė savižudybė; ir trečiuoju atveju – kuomet stinga aiškiai apibrėžtų, elgesį reguliuojančių “kelio ženklų” – įvyksta anominė savižudybė.

Tyrinėtojas Erwinas Ringelis teigia, jog savižudžio sindromas apima trijų pakopų procesą. Pirmiausia asmuo jaučia, kad vienintelis būdas išspręsti problemą yra savižudybė. Vėliau asmuo pradeda save kaltinti dėl situacijos. Pagaliau jis išgyvena savižudiškas fantazijas ir mintyse atlieka savižudybės aktą.

Savižudybė beveik visuomet susijusi su padidėjusia socialine izoliacija. Ją lemia ilga įvairių problemų grandinė. Tuomet įvyksta kažkas, kas lemia naujus sunkumus ar pagilina senąsias problemas. Asmuo negali išspręsti problemų, didėja jo socialinė izoliacija, pagaliau jis jaučiasi visiškai beviltiškai, o savižudybė tampa vieninteliu priimtinu būdu išsivaduoti iš sunkumų.

Dauguma autorių, kalbėdami apie savižudybę, ją traktuoja kaip socialinį procesą. Jai turi įtakos ir pavyzdys. Nesėkmingas bandymas nusižudyti dažnai lemia pakitusį kitų žmonių požiūrį į bandžiusį nusižudyti asmenį. Taigi savižudis gali bandyti žudytis, siekdamas atkreipti į save dėmesį, pakeisti kitų elgesį, užsitikrinti užuojautą ir panašiai. Beveik visuomet bandoma nusižudyti tuomet, kai netoliese esama žmonių.

Savižudybė – ilgalaikis procesas, nulemtas labai daugelio dvasinių, psichologinių, socialinių, psichopatologinių veiksnių. Tai valingas, paties žmogaus atliktas gyvybei grėsmingas veiksmas, sukeliantis mirtį.

4 Vaikų savižudybės

Žmogaus išėjimas iš šio pasaulio visada sujaudina jo draugus, artimuosius. Liūdesys netekties jausmas, širdgėla apgaubia kiekvieną laidotuvių procesiją kiekvieną naują kauburėlį kapinėse ir dar ilgai keliauja po pasaulį apraudojusiųjų velionį širdyse. Jei žmogus išeina iš gyvenimo savo valia, tai dar labiau pribloškia, priverčia artimą jam asmenį kankintis klausimu, kodėl jis taip padarė, ieškoti savo kaltės. Na, o jeigu taip pasielgia vaikas? Tokiu atveju abejingų neliks net tarp mažai jį pažinojusių.

Suaugusieji dažniausiai linkę manyti, kad vaikai nesižudo. Neretai jie mąsto stereotipiškai – vaikystė – laimingiausias žmogaus gyvenimo amžiaus tarpsnis, todėl sunku patikėti, kad vaikai gali kentėti, jog pasirenka mirtį. Tačiau liūdna statistika sako ką kita: kasmet Lietuvoje nusižudo apie 50 mokyklinio amžiaus vaikų. Dešimteriopai daugiau – bandžiusių nusižudyti. Savižudybė – viena dažniausių vaikų mirties priežasčių.

Norint laiku ir tinkamai padėti, svarbu susiformuoti realistišką požiūrį į šį reiškinį, įgauti svarbiausių žinių apie jo priežastis bei požymius, kuriuos pastebėjus reikėtų susirūpinti ar vaikas neturi ketinimų nusižudyti, ir pagalbos būdus.

Turime suprasti, kad savižudybė dažniausiai neįvyksta staiga, nors nusižudžiusiojo artimiesiems tai beveik visada būna netikėtas, šokiruojantis veiksmas. Nusprendęs nusižudyti vaikas patiria vis didesnį sielvartą, jo jausmai ir mintys susimaišo, jam atrodo, kad jis negali įveikti jį užgriuvusių sunkumų.

Savižudybės procesą sudaro trys etapai:

1. mintys apie savižudybę;

2. sprendimas nusižudyti;

3. bandymas nusižudyti (veiksmas).

Konkretus savižudybės veiksmas paprastai įvyksta per 48 valandas, tačiau kartais toks sprendimas gali būti ir labai greitai priimtas, ypač tai būdinga paaugliams, kurie linkę į impulsyvius veiksmus, todėl šiame amžiuje viskas gali įvykti daug greičiau.

Nusprendę iš gyvenimo pasitraukti, miesto ir kaimo vaikai renkasi skirtingus būdus. Kaime populiaresni „liaudiški“ metodai, mieste – dominuoja medikamentai. Neletalinį žudymosi būdą, pasirinkusius dažniau pavyksta išgelbėti. Baisu, kad mūsų visuomenėje savižudybė pamažu tampa „priimtinu ir teisingu“ problemų sprendimo būdu.

4.1 Vaikų savižudybių priežastys

Kokios priežastys verčia vaikus pasitraukti iš gyvenimo? Paprasto atsakymo į šį klausimą nėra. Įvairiose teorijose
akcentuojamos skirtingos priežastys. Vienose ieškoma biologinių ir genetinių šaknų, kitose – psichologinių, kai po patirtos stiprios, netikėtos traumos užsitęsia situacija, kurią vaikas vertina kaip neišsprendžiamą problemą ir kuri sukelia stiprų dvasinį skausmą.

Galima būtų nurodyti daugybę savižudybių priežasčių. Ministras J. Olekas net atkreipė dėmesį į vaikams rodomus animacinius filmus, kuriuose gana gausu įvairių smurto scenų.

Pasak O. Davidonienės, nors Lietuvoje ir nėra atlikta išsamių tyrimų kiekvienu konkrečiu atveju, galima nurodyti labai plačią priežasčių gamą. Ji pateikė tokius užsienio kolegų duomenis: „Labai išsamūs tyrimai buvo atlikti Australijoje ir Amerikoje. Šiose šalyse statistiškai labai patikimai buvo įrodyta, kad pirmiausia vaikams daro didelę įtaką kompiuteriniai žaidimai, kuriuose galima „gauti“ daug gyvybių. Taip formuojasi vaikų nuomonė, jog gyvybė nėra jokia absoliuti vertybė..“

Pasak specialistės, vertinant Lietuvoje atliktus gana lokalius savižudybių priežasčių tyrimus, galima atkreipti dėmesį į pačius būdingiausius reiškinius: „Kauno medicinos universitete buvo atliktas bandžiusių žudytis nepilnamečių tyrimas. 12-13 metų amžiaus grupėje vyravo prieštaringi santykiai su motina arba tėvu, taip pat baimė arba kaltės jausmas. 16-mečių grupėje, be tų pačių priežasčių, atsiranda ir santykis su savimi, t.y. nepasitenkinimą savo vieta supančioje aplinkoje ar tuo, kokie jie yra..“

Tarp daugelio savižudybės priežasčių yra ir ganėtinai keistų. Pasak O.Davidonienės, jei žiniasklaidoje pasirodo informacija apie kokios nors „žvaigždės” savižudybę ar tik bandymą tai padaryti, neišvengiamai atsiranda ir sekėjų..

Suicidologai („suicidium“ – savižudybė) sutaria, kad savižudybė – daugiaveiksmis reiškinys, dažniausiai kylantis dėl susikaupusių problemų – vaiką užgriūva daugybė problemų. Paskutinis įvykis, kuris dažniausiai vertinamas kaip pasitraukimo iš gyvenimo priežastis, iš tikrųjų yra tik paskutinis narelis nesėkmių grandinėje.

Pagrindinės vaikų savižudybių priežastys:

• Patirta seksualinė, fizinė, emocinė prievarta ar nesirūpinimas (šeimoje, mokykloje, kitoje aplinkoje)

• Egzaminų baimė

• Artimo žmogaus mirtis

• Draugo ar kito artimo žmogaus savižudybė

• Tėvų skyrybos

• Nelaiminga meilė

• Neviltis sprendžiant problemą: vaikas negali jos išspręsti, nes susiklosčiusi situacija, menka gyvenimo patirtis ir problemų sprendimo įgūdžių stoka apriboja jo pasirinkimą, kiekvienas bandymas ką nors daryti sukelia vis naujų nemalonumų, vis mažiau pasitikima savimi

Be abejo, ne kiekvienos skyrybos, tėvų mirtis ar kitos išvardytos priežastys, net jei jos susikaupia kelios, skatina save žalojantį elgesį. Didelės reikšmės turi vaiko būdo savybės, jo santykiai su aplinka. Svarbiausia – vaiko moralinės nuostatos, tikėjimas patirtis. Psichologai išskiria keletą rizikos grupių, kurioms priklausantys vaikai gali dažniausiai patirti savižudybės krizę. Rizikos faktoriai gali būti:

ü nepilna šeima;

ü nedarni šeima;

ü labai griežti tėvai;

ü tai kad vaikas šeimoje jaučiasi nemylimas nereikalingas abiem ar vienam iš tėvų;

ü vaikas patyrė daug stresinių situacijų;

ü ankstesni bandymai nusižudyti (taip pat ir demonstratyvūs);

ü išgyvenama depresija;

ü menkas savęs vertinimas;

ü mokymosi negalė ir mokymosi sunkumai.

Duomenys apie asmenybės bruožus ir ypatumus, būdingus besižudantiems, yra labai prieštaringi. Kai kurie besižudantys vaikai gali būti agresyvūs o kiti – visai ne. Dar kiti turi rimtų emocinių sutrikimų. Nedidelė dalis vaikų kontroliuoja savo veiksmus tuo tarpu kiti yra impulsyvūs ir antisocialūs. Kai kurie vaikai yra užsidarę, o kitų socialiniai santykiai yra labai geri arba bent pakenčiami.

Tokie skirtingi duomenys rodo, jog noras nusižudyti priklauso ne vien nuo asmenybės bruožų. Vis dėl to vaikai, kurie žudosi, skiriasi nuo vaikų su kitais emociniais sutrikimais. Kodėl kai kurie vaikai „pasirenka“ savižudybę, o ne depresija, antisocialų elgesį ar psichozę? Iš dalies atsakymą į šį klausimą duoda šeimos vidinės dinamikos analizė. Skiriamos keturios šeimų grupės, kurios skatina vaikų suicidines tendencijas.

Pirmoje grupėje – šeimos su daugybinėmis problemomis. Jose nuolatiniai sunkumai ir krizės nutraukia normalų vaiko augimą ir nepatenkina jo pagrindinių poreikių. Daugelis šeimos narių apimti didelio nerimo, piktnaudžiauja alkoholiu, dažnai vienas iš šeimos narių yra bandęs nusižudyti. Tokiose šeimose tėvai yra užsiėmę savo problemomis ir neturi laiko auginti vaikų, kai kurie vaikai būna fiziškai puolami ir skriaudžiami.

Antra grupė iš dalies susijusi su pirma. Šeimos įvairiais būdais perduoda savo potencialioms aukoms „mirtį nešantį pranešimą“. Taip atsitinka tose šeimose, kur vaikas yra nenorimas ar atstumiamas. Atstūmimas dažnai prasideda labai anksti – net iki vaikui gimstant. Šeimos atstūmimas sudaro pagrindą „mirtį nešančiam pranešimui“: „Aš tavęs nenoriu, išeik“. Vaikas gauna žinią, jog jis turi pasitraukti. Tokiu būdu vaiko suicidas – galutinis paklusimas tėvų norui.

Trečiai grupei būdingi nedramatiški, tačiau vis dėl to griaunantys bendravimo bruožai. Šeimos nariai yra
priklausomi vienas nuo kito. Kiekvienas šeimos narys jaučiasi pilnavertis tik būdamas emociškai susiliejęs su kitais. Šeimos stengiasi atskirti savo narius nuo aplinkinio pasaulio. Tokios šeimose tėvai dažnai neleidžia savo vaikams išreikšti jausmų, dėl to pyktis auga, kartais virsdamas kitų arba savęs žalojimu. Vaikai jaučiasi vieniši, atskirti nuo kitų ir už šeimos ribų, ir jos viduje juos apima didelė atskyrimo baimė: vaikai jaučia, jog jie negali gyventi atskirai nuo šeimos. Tai destruktyviausias simbiozės rezultatas, kuris gali baigtis vaikų savižudybe.

Ketvirtai grupei priskirtinos šeimos iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai normalios. Tai tipiškos šeimos, kur tėvai lyg ir skiria savo vaikams daug dėmesio ir laiko juos svarbiais. Tėvai bando įteigti vaikams laimėjimų siekimą, bet šį siekimą dažnai lydi perdėta nesėkmės baimė. Vaikas pradeda jausti, kad visi jo teigiami ryšiai su tėvais priklauso nuo jo laimėjimų. Jis bijo, kad jį mylės tol, kol jis viską darys gerai. Dėl ryšio tarp laimėjimų ir pripažinimų šeimoje net maža nesėkmė kelia vaikui stresą. Jam atrodo lengviau nusižudyti, negu nuvilti savo tėvus arba pajusti jų nepasitenkinimą. Savižudybe vaikai protestuoja prieš tai, kad tėvai laukia iš jų tik teigiamų rezultatų.

Šeimoje vykstantys procesai turi milžinišką įtaką vaikų suicidinėms tendencijoms atsirasti. Norint nustatyti tikrąją savižudybės motyvą, reikia atsižvelgti į visumą, turint galvoje visą asmenybę, jos aplinką ir jos sugebėjimą įveikti sunkias situacijas.

4.2 Požymiai

Nors ne visi savižudybės atvejai yra nuspėjami, daugelį jų galima įtarti įvyksiant. Efektyviausias būdas išvengti artimųjų savižudybės – tai išmokti pastebėti pavojaus ženklus, tinkamai juos įvertinti ir priimti teisingą sprendimą.

Sukrečiančios nepilnamečių savižudybės beveik visuomet būna netikėtos jų artimiesiems, draugams ir mokytojams. Specialistai teigia, kad yra bent keliolika požymių, pagal kuriuos galima pažinti artėjančią nelaimę.

Paprastai linkę žudytis vaikai sąmoningai ar nesąmoningai duoda įspėjamuosius ženklus, parodydami, kad jiems reikia pagalbos, ir dažniausiai tikėdamiesi, kad jie bus išgelbėti. Signalai dažniausiai pasirodo grupėmis, todėl bent keletas jų turėtų būti akivaizdūs. Vieno ar kelių tokių ženklų buvimas dar nereiškia, kad vaikas garantuotai ruošiasi žudytis: vienintelis būdas sužinoti – paklausti. Kitais atvejais savižudis gali nenorėti būti išgelbėtas ir vengti duoti kitiems įspėjamuosius ženklus.

Reikia atkreipti dėmesį, jei:

• vaiko ar paauglio elgesys tampa neįprastas;

• kyla nesutarimų su draugais, tėvais, nutrūksta buvę artimi ryšiai;

• asmuo blogiau mokosi;

• sutrinka dėmesys;

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2828 žodžiai iš 5655 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.