Vaikus žalojantis pedagogų elgesys
5 (100%) 1 vote

Vaikus žalojantis pedagogų elgesys

Vaikus žalojantis pedagogų elgesys

Svarbiausi veikiantieji asmenys mokykloje, be abejo, visais laikais buvo ir tebėra mokytojai. Nepaisant visų naujų pedagoginių idėjų, teigiančių, kad mokyklos dėmesio centre turėtų atsidurti vaikas, nei moksleiviai, nei jų tėvai svarbiausiomis figūromis mokykloje taip ir netapo. Taigi turėtume pasistengti kuo geriau pažinti tuos, nuo kurių mokykloje priklauso mūsų vaikų likimas ir su kuriais tiek mums, tiek ir mūsų vaikams tenka nuolat bendrauti. Kuo daugiau žinosime apie bendravimo partnerius, tuo sėkmingesnis bus ir pats bendravimo procesas.

Deja, apie mokytojus tebesklando daug mitų, atkakliai laikosi per dešimtmečius ir netgi šimtmečius susiformavę stereotipai. Vienas užsienio švietimo ekspertas kartą pastebėjo, jog žiniasklaida dažniausiai mokytoją mėgsta vaizduoti dvejopai – kaip kankinį arba kaip klouną. Abu šie įvaizdžiai dažniausiai neatitinka tikrovės ir tik apsunkina bendravimą tarp mokytojų ir tarp moksleivių bei jų tėvų. Mūsų kultūrai taip pat būdingi tam tikri stereotipai, kaip antai tradicija idealizuoti mokytojus, palaikyti doro ir neklystančio mokytojo įvaizdį ir apdovanoti jį visomis įmanomomis dorybėmis. Kita vertus, tiek mūsų mokymosi laikais, tiek ir tarp dabartinių moksleivių populiarūs anekdotai apie mokytojus; jie “apdovanojami” pravardėmis, šaipomasi iš jų kalbėjimo manieros, rengimosi stiliaus ir t. t. Toks prieštaringas pedagogo įvaizdis susiformavo dėl keleto priežasčių.

Svečiai iš užsienio neretai atkreipia dėmesį į pirmąjį, t. y. pakylėtą nuo žemės, mokytojo įvaizdį. Jie stebisi, o kartais ir pavydi šios tradicinės pagarbos, kadangi daugelyje kitų kraštų mokytojas visuomet buvo viso labo tik kuklus valstybės tarnautojas. Tokį požiūrį į mokytoją lėmė mūsų istorija. Pirmosios mokyklos Lietuvoje kūrėsi prie bažnyčių ir vienuolynų. Mokytojo ir kunigo pareigas atlikdavo tas pats asmuo, – ši tradicija tęsėsi maždaug penkis šimtmečius. Suprantama, kad ir vėlesniu laikotarpiu mokytojui dar ilgai buvo priskiriami kunigui būdingi bruožai. Mūsų tėvai pasakodavo, kad nepriklausomos Lietuvos laikais mokytojas buvo laikomas dideliu autoritetu, o pedagogo profesija – prestižine. Prieškario Lietuvoje buvo daug mažiau mokyklų ir mokytojų negu dabar. 1919 metais Lietuvoje tebuvo 1232 mokytojai, o 2000 metais – jau daugiau kaip 70 tūkst. įvairiose mokymo įstaigose dirbančių pedagogų. 2000 metais vien Lietuvos aukštosiose mokyklose dirbo daugiau kaip 3 tūkst. docentų ir profesorių. Taigi nieko nuostabaus, kad ano meto mokytojo statusas buvo panašus kaip dabartinio profesoriaus. Turime susitaikyti su tuo, kad per prabėgusius dešimtmečius pedagogo profesija tapo masine, o masinė profesija niekada nebus itin prestižinė.

Kiekviena profesija, taip pat ir pedagogo, turi savo specifiką. Medikai juokauja, kad ilgesnį laiką su ligoniais padirbėję psichiatrai patys darosi “keisti”. Ne visi pedagogai, palikę vaikų auditoriją, sugeba prisitaikyti prie vyresnių žmonių, todėl kartais pasitaiko, kad tėvų arba kitų suaugusių žmonių kompanijoje jie ir toliau stengiasi mokyti, aiškinti, moralizuoti, kalba pakylėtu tonu ir t. t. Tai taip pat sukelia ironišką šypsnį ir tampa linksmų istorijų šaltiniu.

Meilė vaikui – tai yra įsipareogojimas ugdyti jį, perteikti jam kultūrines vertybes, sukurti palankias sąlygas prigimčiai vystytis, palankią psichologinę atmosferą, kuri skatintų jo veiklumą, leistų patirti teigiamų emocijų, gyventi prasmingą gyvenimą. Mokytojo meilė – ne tik sugebėjmas įsijausti į vaiko dvasinį pasaulį, suprasti jo norus, gerbti juos. Meilė – ti atsakomybė už jo likimą, tėviška pagalba jam. Lietuvos pedagogų mnuomone, tokia prasminga turi būti mokytojo meilė vaikui, gimusi iš gilos atsakomybės už jo likimą ir tolydžio stiprėjanti, aktyvi, optimistė.

Pedagogai iškėlė klausimą: ar mokytojas, mylėdamas mokinius, perteikdamas jiems vertybes, neturėtų išsižadėti savo asmeninių interesų, ir savo gyvenimo? Ne. Pedagoginis procesas reikalauja iš mokytojo nusiteikimo, įkvėpimo, todėl čia negli būti savęs išsižadėjimo. Socialus mokytojas, padėdamas mokiniams perimti dvasines vertybes, savo „AŠ“ suliedamas su mokiniais, tarsi pratęsia savo dvasinę egzistenciją, patiria džiaugsmą, pasitenkinimą. Visiškai savęs isižadėjęs mokytojas nereikalingas nei mokyklai, nei jaunimi. Mokytojo funkcijos – visuomenės įgaliotinio funkcijos; mokytojo reiklumas – mokytojo humaniškumo pasireiškimas auklėtiniui.

Pedagogai ypač pabrėžia pedagoginį taktą – tai subtili mokytojo orientacija konkrečioje situacijoje, keliant mokiniams reikalavimus panaudoti tokius metodus, kurie nežadintų pasipriešinimo, o skatintų pasitikėjimą mokytoju. Taktišką pedagogo elgesį lemia vaiko pažinimas, teisingumas, žodžių, darbų, veiksmų nuoseklumas, draugiškų santykių su mokiniais formavimas, vidinė mokytojo drusmė ir meilė, bei pagarba vaikui. Pedagoginis taktas, tai saikingas pedagoginių priemonių naudojimas – mokytojo autoriteto ir teigiamų santykių pagrindas.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 756 žodžiai iš 1412 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.