Vaikuųprostitucija
5 (100%) 1 vote

Vaikuųprostitucija

11213141

Įvadas

Vaikų prostitucijos problema aktuali visame pasaulyje. Prostitucija – tai delinkventiško elgesio forma, kuri pasireiškia netvarkingais lytiniais santykiais už tam tikrą atlyginimą, ir kurių metu galima užsikrėsti įvairiomis venerinėmis ligomis. [1-psl.160] Nepilnamečiai savo kūnu siekia užsidirbti pinigų pragyvenimui ir narkotikams. Prostitučių sveikatos problemomis turėtų domėtis pediatrai ir paauglių gydytojai, taip pat ginekologijos, venerologijos ir kitų medicinos šakų specialistai, atsižvelgiant į tai kokio pobūdžio paslaugos reikalingos LPI bei kitoms psichinėms ir somatinėms būsenoms gydyti. Įvairių sričių specialistams, susijusiems su vaikų prostitucijos problema, rekomenduotume keistis patirtimi.

Daugelyje vakarų bei rytų šalių taip pat ir Lietuvoje egzistuoja vaikų prostitucijos problema. Pavyzdžiui, Vilniaus atsakingų pareigūnų duomenimis šiame mieste 30% prostitučių nepilnametės, kurių jauniausioms tik 11 metų.

Prostitucijos problema turi gilias kultūrines, politines socialines – ekonomines šaknis, todėl norint apsaugot vaiką nuo bet kokio seksualinio išnaudojimo ar manipuliavimo, reikia žinoti problemos priešistorę.

Prostitucija, kaip socialinis reiškinys, ypatiga tuo, jog ji glaudžiai susijusi su kitomis socialinėmis problemomis: alkoholizmu, girtuokliavimu, nusikaltimais, mokyklos nelankymu, administraciniais pažeidimais, socialiniu parazitavimu, amoraliu elgesiu, savižudybėmis.

Komercinį socialinį vaikų išnaudojimą galima skirstyti į:

• vaikų pornografija;

• vaikų seksą telefonu;

• vaikų prostituciją;

• vaikų sekso turizmą;[2]

Vaikų prostitucija

Vertinant iš tarptautinės perspektyvos komercinis socialinis vaikų išnaudojimas tapo labai

paplitęs per paskutinį dešimtmetį. Tiek turtingose, tiek neturtingose Europos šalyse išsivystė gerai veikianti vaikų sekso paslaugų rinka. Konstatuojama, jog vaikų prostitucija ir prnografija labiausiai paplitusi ne tik pietryčių Azijos šalyse bet ir Europos šalyse pastebėta intensyvi pornografijos industrijos plėtra bei augantis vaikų sekso paslaugų poreikis.

Tarp rytų Europos prostitučių dažnai pasitaiko nepageidaujamo nėštumo atvejų. Iš 144 „Demetros“ kabinete apsilankiusių prostitučių 26 buvo nėščios. Šis ir panašūs, pavyzdžiui, Centrinės Europos automagistralės E55 dirbančių prostitučių, tyrimai parodė, kad tiriant prostitučių sveikatą būtina atlikti ir nėštumo testą. Neretai susiduriame su nepilnamečių nėštumu. Kadangi nepageidaujams nėštumas dažnas prostitučių gyvenimo reiškinys, jos privalo turėti teisę legaliai daryti abortą, o jei nusprendžia gimdyti – gauti socialinę paramą. Ją turėtų gauti ir neištekėjusios arba ištekėjusios, vaikų turinčios prostitutės, negaunančios paramos iš buvusio sutuoktinio ir kitų šeimos narių, ypač jei jos ketina nutraukti verslą.

Dažnai didelis nepageidaujamų nėštumų skaičius verčia aptarti šiuolaikinių kontracepcinių priemonių turinčių dvigubą paskirtį (apsaugoti nuo nepageidaujamo nėštumo ir nuo LPI) vartojimą. Taip pat reikėtų neužmiršti, kad ne visada prostitutės gali nusipirkti prezervatyvų, klientai nesutinka jų vartoti arba pačios prostitutės jų atsisako už papildomą mokestį. [2]

Vaikų prostitucijos ypatumai ir tipologija

Apie vaikų prostituciją kalbama tuomet, jei asmuo užsiiminėjantis prostitucija yra jaunesnis nei 18 metų. Vaikų, teikiančių lytines paslaugas, psichologija ir pobūdis iš principo skiriasi nuo suaugusiųjų prostitučių. Skiriasi motyvai bei atsakomybė:

• Vaikai nesuvokia nemąsto apie savo elgesį. Suaugusios prostitutės skiriasi nuo vaikų tuo, jog pačios nusprendžia gyventi asocialų gyvenimą, o vaikai užsiėmimą prostitucija motyvuoja kaip norą savarankiškai įsitvirtinti, smalsumą, norą atrodyti suaugusiais.

• Skiriasi užmokesčiu už paslaugas. Jei suaugusios prostitutės už savo paslaugas gauna tam tikrą užmokestį, su vaikais – prostitutėmis – gan dažnai atsiskaitoma daiktais, kosmetika, alkoholiniais gėrimais, vakariene restotrane, cigaretėmis ir pan.

• Suaugusios prostitutės savo kūną pardavinėja tam tikrose vietose: jos turi išnuomojusios butą ar tinkamą vietą viežbutyje, o vaikai seksualines paslaugas suteikia stotyse, automobilių salonuose, automobilių stovėjimo aikštelėse, požeminėse perėjose, pastogėse.

• Vaikai, suteikdami socialines paslaugas, vartoja daugiau alkoholio ar kitų narkotinių medžiagų, vaikui dažnai tenka išgerti su savo klientu kaip galima daugiau alikoholio. Jie tuo naudojasi ypatingai, jei klientas yra turtingas.

• Vaikai prostituciaja užsiiminėja su tam tikromis pertraukomis iki tol kol papuola į spec. auklėjimo įstaigas, įvairius centrus ar grąžinami tėvams.

• Paauglių gąsdinimas, šantažavimas viešai paskelbti bendraamžiams, tėvams ar mokyklos draugams apie užsiėmimą prostitucija, dažnai atgraso nepilnamečius nuo šio užsiėmimo.

• Vaikai bei jų bendraamžiai nusikalsta (atlieka sutenerio vaidmenį, vartoja narkotikus ir t.t), tačiau nė vienas iš jų nemano, kad jo draugai ar jie patys yra nusikaltėliai ir savęs nesieja su nusikalstamu pasauliu. [1-psl.162]

Vaikų prostitucijos priežastys ir pasekmės

Analizuojan užsienio šalių patirtį išskiriamos vaikų prostitucijos
problemos, kurias galima išskirti į tris grupes:

• genetinės (dar vadinama fiziologinėmis);

• socialinės;

• psichologinės;

Genetikos teorija nagrinėja paveldėjimo faktorius, kurie lemia vaikų užsiiminėjimą prostitucija. Pasak mokslininkų V.Okorovskio, V.Tornovskio ir kitų, atlikus biologinius ir kitus tyrimus buvo pastebėta, kad nepilnametės užsiimančios prostitucija iš pirmo žvilgsnio atrodė gražios merginos, tačiau, pažvelgus atidžiau, buvo pastebimi tam tikri fizinai trūkumai: ausų, dantų anomalijos, asimetriškas veidas ir pan. Buvo padaryta išvada, jog biologiniu požiūriu prostitutė – tai iš prigimties – nedorovinga moterų kategorija, kurios gali būti apibūdinamos kaip „ sergantys ar neišsivysę individai“, turintys fizinių ar psichinių nukrypimų.

Psichologinė teorija kitaip apibūdina įgimtą prostituciją, o pirmiausiai vaikų. Tai tam tikri charakterio nukrypimai, kurie atveda merginas į šį kelią, bendravimo sunkumai bei išsilavinimo stoka. Poreikių teorija teigia, kad prostitucija užsiimama vien tam, kad būtų patenkinti antraeiliai, pirmiausiai pinigų bei seksualinės fantazijos, poreikiai. Transakcinės analizės teorija apibūdina užsiemimą prostitucija kaip žaidimą, kuris padeda individui pasiekti destrukcinių tikslų. Užsiėmimas prostitucija gali būti susijęs su patirtais neigiamais jausmai paauglystėje, tokiais kaip kaltės jausmas, baimė, rūpestis, kurie iškyla ankstyvoje vaikystėje dėl „iškreipto“ auklėjimo šeimoje. Prostitucijos problema asmenybės vystymosi lygyje t.y mikrolygyje. Mikrolygyje prostitucija priklauso nuo socialinės – ekonominės padėties šalyje, nuo to priklauso jos išaugimas ir sumažėjimas. Iš visų socialinių grupių vaikui svarbiausia šeima. Mezolygyje, kalbant apie vaiko polinkį užsiimti prostitucija, atskleidžiamos tam tikros problemos susijusios su šeima. [1- psl.163,164]

• neturtingos emociškai nestabilios šeimos;

• visiškas tėvų ar vieno iš tėvų nebuvimas;

• ankstyvas pripratimas prie alkoholinių gėrimų;

• suaugusių seksualinis priekabiavimas;

• noras tapti nepriklausomu žmogumi nuo šeimos;

• padidėjęs paauglio seksualinis aktyvumas, kurį nulemia materialinė padėtis bei šeimos palaikymas;

• nepakankamas paauglių lytinis švietimas; [1]

Ilgalaikės seksualinės prievartos pasekmės

Tikėtina, kad patyrusio seksualinę prievartą vaiko elgesyje pastebėsime simptomų, kurie padeda atpažinti seksualinę prievartą. Patirtas įvykis gali sukelti staigius elgesio pokyčius, kurie gali išryškėti gana greitai. Pavyzdžiui vaikas gali pradėti meluoti, vogti, praleidinėti pamokas ir apleisti mokymosi veiklą, tapti agresyviu ir atsiskirti nuo aplinkinių. Dažniausiai elgesio pasireiškimas konkrečiu atveju būna skirtingas, todėl griežtai apibrėžti elgesio modelį, būdingą seksualinę prievartą patyrusiam vaikui, yra neįmanoma.

Ne mažiau sunku apibrėžti ilgalaikės seksualinės prievartos pasekmes, kurios sąlygiškai išskiriamos iš kitų traumuojančio įvykio pasekmių pabrėžiant. Tačiau dauguma šios srities tyrėjų pamini šios seksualinės prievartos aukoms būdingus elgesio ir emocijų bruožus:

• Žema savigarba – dauguma seksualinę prievartą patyrusių vaikų apibūdina save tokiais žodžiais kaip „esu negražus, blogas, kvailas, niekam nereikalingas.“

• Besitęsiančios mokymosi problemos – patyrusiems traumuojantį įvykį vaikams nelengva susikoncentruoti ties daug dėmesio reikalaujančia veikla.

• Sunkumai užmezgant pozityvius pasitikejimu grįstus santykius – tokie vaikai dažnai tiki, kad jie yra blogi, nepasitiki savimi bei kitais ir tai jiems trugdo užmegzti santykius.

• Savigarbos stoka – prievartautojas šiurkščiai pažeidė vaiko teises, išdavė jo pasitikėjimą. Tai gali paveikti vaiko savigarbos jausmą.

• Sumaištis dėl savo padėties šeimoje – tuomet, kai vaikas seksualinę prievartą patyrė šeimoje, išnyksta ribos tarp vaiko ir suaugusiųjų pasaulio. Vaikui pasidaro itin sunku atrasti savo vietą šeimoje.

• Kylantys pykčio protrūkiai – seksualinę prievartą patyrusiam vaikui yra būdingi neprognozuojami pykčio prasiveržimai, kurių pats vaikas paprastai nesugeba paaiškinti.

• Šlapinimasis ar tuštinimasis, seksualinę prievartą patyręs vaikas gali „pamiršti“ naudojimosi tualetu įgūdžius.

• Kaltė – vaikas gali jaustis kaltas dėl to, kad nesugebėjo sustabdyti prievartos, kad pasakė apie tai, prisiima atsakomybę už pasikeitimus, kurie įvyko šeimoje.

• Destruktyvus elgesys, nukreiptas į save – jis gali kilti iš žemos savigarbos ir savęs nuvertinimo, kuris yra vienas iš seksualinės prievartos priežasčių.

• Depresija – patyręs seksualinę prievartą vaikas ar paauglys gali susirgti depresija, atsiriboti nuo aplinkinių žmonių. Tokiu atveju būtina susirūpinti reikiama pagalba vaikui.

Tiek trumpalaikes, tiek ilgalaikes seksualinės prievartos pasekmes padeda įveikti profesionali psichologinė pagalba, šeimos parama ir aplinkinių žmonių supratimas. [2]

Vaikų seksualinės prievartos prevencija

Kas ketvirta moteris ir dešimtas vyras vaikystėje yra patyręs seksualinę prievartą iš pažįstamo žmogaus.Daugelį minėtų problemų (nepilnamečių nusikalstamumas, prostitucija ir t.t.) policija sprendžia kartu su socialiniais partneriais
(švietimo, sveikatos priežiūros įstaigomis, VTAT, globos ir rūpybos institucijomis, religinėmis bendruomenėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis). [1-psl.161] Susirūpinimas prievartos prieš vaikus problema skatina kurti prevencines programas ir taip mokyti vaikus apsiginti patiems.

Prevencinės programos gali skirtis savo turiniu, stiliumi, pristatymo būdu, jos gali būti skirtos įvairaus amžiaus vaikams, tačiau pagrindiniai prevenciniu programų principai (toliau paminėti straipsnyje) dažniausiai sutampa.

• Kūno nuosavybė – vaikai turi teisę kontroliuoti visus, kurie liečia juos.

• Lietimo tęstinumas – skirtumas tarp : „padoraus“, „dviprasmiško“ ir „nepadoraus“ prisilietimo.

• Paslaptys – yra paslapčių, kuriomis vaikas turi pasidalinti, pvz. vaikas turi pasisakyti rūpestingam suaugusiąjam, kad jį nepadoriai liečia.

• Intuicija – pasitikėjimo ir elgimosi pagal savo jausmus svarbą, sugebėjimas apsiginti – teisė pasakyti „ne“ suaugusiąjam, kuris priverčia vaiką jaustis nepatogiai, taip pat sugebėjimas pasinaudoti savigynos elementais arba reikiamu momentu pabėgti.

• Paramos sistemos – parama ir pagalba vaikams patyrusiems seksualinę prievartą. [2]

Kaip prievartą supranta ikimokyklinio amžiaus vaikai

Aprašytos vaikų prievartos prevencinės programos nėra nukreiptos į rizikos grupių vaikus ar šeimas. Šių programų autoriai pripažįsta, kad visi vaikai vienodai rizikuoja patirti prievartą, ir todėl juos reikėtų supažindinti su savigynos elementais. Asitinka, kad prievartą patiria ikimokyklinio amžiaus vaikai darželiuose arba kitokiuose priežiūros centruose, todėl yra tendencija kurti prevencines programas jiems, tikintis, kad jie sugebės apginti save nuo prievartautojų. Tačiau tai – nerealu. Juk suprantame, kad ribotų savo fizinių pažintinių savybių ikimokyklinukai nesugebės tinkamai suprasti ko iš jų reikalauja.

Tyrimai rodo, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai gali būti išmokomi saugumo taisyklių. Kita vertus literatūroje apie vaikų vystymąsi teigiama, kad tokios sąvokos kaip„nepažįstamasis“ ar „prisilietimo tęstinumas“ yra per daug sudėtingos ikimokyklinukams. Dauguma prevencinių programų kalba apie gerus ir blogus prisilietimus. Šis skyrimas yra aiškus vyresniems vaikams, tačiau, kaip jau minėta, nesuprantamas mažyliams. Jie skiria tik prisilietinus nuo kurių skauda.

Ikimokyklinukams tuo labiau neaišku, kad seksualinė prievarta prasideda nuo gero prisilietimo, kuris palaipsniui virsta dviprasmišku, o galiausiai blogu. Be to mažyliai negali suprasti kaip gali blogai prisiliesti geras žmogus, kurį jie myli ir kuriuo pasitiki, pvz. tėvai, giminės ar globėjai. Tačiau net jei mažieji galėtų suvokti šias sąvokas, ar jie pajėgtų pasipriešinti prievartautojams?

Ar šios programos sumažina vaikų prievartos riziką?

Mažai įrodymų, kad prevencinės programos, kurios moko vaikus apsisaugoti nuo prievartos pakeičia vaikų požiūrį į prievartą arba sumažina prievartos riziką. Dauguma suaugusiųjų mano, kad vienintelis būdas apsaugoti vaikus nuo seksualinės prievartos yra juos prigąsdinti. Anot jų, tik žinodami apie galimą seksualinę prievartą jie mokės apsiginti. Gali atsitikti taip, kad vaikai dalyvaujantys tokiose programose bus baigštesni nepasitikintys suaugusiais, kita vertus dalyvavimas tokiose programose gali suteikti vaikui nepagrįstą nepasitikėjimą savimi, sąlygojantį bereikalingą riziką. Baiminamasi ir dėl to, kad didelis susidomėjimas prievartos prieš vaikus problema gali pakeisti globėjų elgesį su vaikais, kadangi jie gali bijoti būti apkaltinti. Globėja gali nustoti rodyti vaikams prieraišumo ženklus, nustoti nuoširdžiai žavėtis vaikais, neliesti, neglostyti jų. [2]

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 2025 žodžiai iš 3821 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.